Socialinė Atskirtis Sveikatos Priežiūroje Lietuvoje

Socialinė atskirtis sveikatos priežiūroje yra opi problema Lietuvoje, paliečianti įvairias pažeidžiamas visuomenės grupes. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip socialinė atskirtis pasireiškia sveikatos priežiūros sistemoje, kokios yra jos priežastys ir pasekmės, bei kokios priemonės galėtų padėti sumažinti šią atskirtį.

Socialinė atskirtis ir pažeidžiamos grupės

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, ilgai dominavo medicininė neįgalumo samprata. Pagal ją žmogus su negalia - tai žmogus su „defektu”, kurį reikia gydyti, taisyti, normalizuoti. Tačiau socialinis neįgalumo modelis apverčia šią logiką aukštyn kojomis: problema ne žmogaus kūne ar psichikoje, o visuomenėje, kuri sukuria kliūtis. Ne Petras „neįgalus”, o pastatas jam neprieinamas.

Šis požiūrio pasikeitimas - ne tik filosofinė diskusija akademiniuose žurnaluose. Socialinis neįgalumo modelis nėra naujas išradimas - jo šaknys siekia 1960-uosius, kai Didžiojoje Britanijoje ir JAV žmonės su negalia pradėjo organizuotai kovoti už savo teises. Lietuvoje šis posūkis įvyko vėliau ir vis dar tebevyksta.

Nepriklausomybės pradžioje neįgalumas buvo beveik išskirtinai medicininė kategorija - žmonės buvo „invalidizuojami”, jiems buvo nustatoma „darbingumo netektis”, jie gaudavo pensijas ir buvo laikomi iš esmės neproduktyviais visuomenės nariais. Persilaužimas prasidėjo prisijungimo prie Europos Sąjungos procese. 2010 metais Lietuva ratifikavo JT Neįgaliųjų teisių konvenciją - dokumentą, kuris aiškiai grindžiamas socialiniu modeliu. Tačiau ratifikuoti dokumentą ir realiai pakeisti sistemą - du skirtingi dalykai.

Socialinio modelio įgyvendinimas sveikatos priežiūros srityje reiškia ne tai, kad atsisakoma gydymo ar reabilitacijos. Pirma, keičiasi požiūris į paciento autonomiją. Tradiciškai medikai priėmė sprendimus „paciento labui”, ypač jei kalbėdavome apie žmones su intelekto ar psichosocialine negalia. Socialinis modelis reikalauja, kad žmogus su negalia būtų laikomas sprendimų priėmėju, o ne pasyviu gydymo objektu.

Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija

Antra, pripažįstama, kad prieinamumas - ne „papildoma paslauga”, o būtina sąlyga. Jei poliklinika neturi panduso, problema ne paciento kojose, o pastato architektūroje. Jei informacija pateikiama tik sudėtinga medicinine kalba, problema ne paciento „nesugebėjime suprasti”, o komunikacijos būde.

Trečia, keičiasi finansavimo logika. Vietoj to, kad būtų finansuojamos tik „gydymo” paslaugos, pradedama pripažinti, kad žmonėms su negalia reikia platesnio palaikymo spektro: asmeninės pagalbos, transporto, technologinių sprendimų, aplinkos pritaikymo.

Vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų

Skurdą ir socialinę atskirtį patiriančios nėščiosios, motinos ir jų vaikai Lietuvoje susiduria su itin skaudžiomis problemomis. Būtina valstybinės paramos programa, kuri padėtų jiems pačiu jautriausiu laikotarpiu - pirmąjį tūkstantį gyvenimo dienų. Tai yra laikotarpis, kai vaiko kūnas, jo smegenys yra ypač jautrūs, kai labai dideliu greičiu vyksta daug svarbių vystymosi procesų.

Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda formuoti savo fizinę ir emocinę būklę, kuri stipriai paveiks jo vystymąsi ir sveikatą. Visa tai gali lemti socialinius santykius visam gyvenimui. Moksliniai tyrimai rodo, kad puoselėjanti vaiko priežiūra ir aplinka yra investicija į jo vystymąsi, šeimos darną, gimstamumo didinimą, ateities darbo jėgą ir visos valstybės pažangą lemiančią socialinę raidą. Žalojanti aplinka neleidžia vaikui išskleisti jo potencialą. Iki šiol trūko mokslinių tyrimų šia tema.

Tyrimas atskleidė, kad fizinės sveikatos priežiūra vertinama palankiai. Tačiau trūksta nėščiųjų, pagimdžiusių ir vaikų emocinės priežiūros valstybinėse sveikatos priežiūros institucijose ir lankomosios priežiūros - po gimdymo grįžus į namus. Tik vieną iš 9 mamų su vaikais po gimdymo namuose aplankė sveikatos priežiūros specialistė. Visi tyrimo dalyviai teigė, kad šiuo jautriu motinai ir vaikui laikotarpiui jiems yra reikalingos lankomosios priežiūros specialisto paslaugos.

Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje

Tačiau didžiausios problemos yra susijusios su skurdą ir socialinę atskirtį patiriančių nėščiųjų ir jų vaikučių socialine apsauga. Moteriai, kuri pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti motinystės išmokos, iki numatytos gimdymo datos likus 70 kalendorinių dienų, skiriama 6,43 bazinės socialinės išmokos dydžio (2022 m. sausio 1 d. bazinė išmoka buvo 42 eurai) vienkartinė išmoka nėščiai moteriai.

2022 m. nėščioji turėjo išgyventi 70 dienų iki gimdymo už 270,06 euro. Vienkartinė vaiko gimimo (506 eurų) ir kasmėnesinė išmoka vaikui (80,5 euro) Lietuvoje yra universalios, jas gauna visi vaikai, nepriklausomai nuo tėvų statuso. Skurde ir atskirtyje esančios mamos, jei tik turėjo reikiamus dokumentus, papildomai gavo 47,38 euro (1,03 BSI priedą). Taigi, sudėję išmokas vaikui, gauname 128 eurus per mėnesį.

Motinoms ir vaikams, kuriuos apleido vaikų tėvai, vaikui gimus gali tekti nustatinėti tėvystę, vaiko išlaikymo išlaidas ir pan. Motinai, kuri iškart po nėštumo gali turėti sveikatos problemų ir patiria iššūkį rūpintis kūdikiu, gali būti labai sunku surasti jo tėvą ir sutvarkyti biurokratinius reikalus. O trumpuoju periodu, pirmuosius mėnesius po gimdymo, tai yra apskritai neįmanoma.

Lietuvoje gimstamumas yra neskatinamas, o socialiai pažeidžiamų vaikų gerovė atsiduria pavojuje. Valstybė kol kas prisideda prie išgyvenimo, bet ne prie visavertiško vaiko vystymosi, kad jis išskleistų savyje glūdintį potencialą. Ir tai nėra tik materialinės paramos klausimas, tai - platesnės politikos problema, kurią lemia politinis, ekonominis, socialinis kontekstas.

Tačiau jei valstybė nesirūpina vaiko gyvenimo pirmųjų tūkstančio dienų politika, tai rodo, kad ji nesirūpina vaikyste ir motinyste ar tėvyste, kaip yra įsipareigojusi pagal Konstituciją, ir nesuteikia vaiko garantijų, neužtikrina jo teisių praktinio įgyvendinimo.

Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje

Europos vaiko garantijų sistemai įgyvendinti valstybės narės turi pateikti nacionalinius planus, siekiant padėti skurstantiems, badaujantiems ar pastogės stokojantiems Lietuvos vaikams. Priemonės būtų finansuojamos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Tokį planą turi rengti ir už jo įgyvendinimą yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Viešos informacijos apie plano turinį man nepavyko rasti.

Lietuvoje pagalbos reikia visiems vaikams, tačiau mažiausiai apsaugoti yra patys mažiausi, nes jie nelanko lopšelių, darželių ar kitų ugdymo įstaigų, kuriose teikiama pagalba maistu ir priežiūra. Vaiko vystymasis per pirmąjį tūkstantį jo gyvenimo dienų yra itin svarbus, todėl rūpestis šiuo laikotarpiu turi tapti valstybės prioritetu. Tam turi būti atskira politika ir programa bei skiriami pinigai jai įgyvendinti.

Senyvo amžiaus žmonės ir neįgalieji

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Suprantama, norinčių neatsiranda, bet šis provokacinis klausimas padeda geriau suprasti atskirtį patiriančių žmonių situaciją, o dažniausiai tai vyresnio amžiaus ir negalią turintys žmonės. Lietuvoje tokių žmonių socialinio aktyvumo ir integracijos rodikliai yra vieni prasčiausių Europos Sąjungoje.

Pagal aktyvaus senėjimo (angl. active aging) indekso rodiklį Lietuva iš 28 šalių yra 27, net 37,7 proc. žmonių gyvena ties skurdo riba, patiria socialinę atskirtį, beveik kas antras vyresnio amžiaus žmogus gyvena vienas, o vienišumas didina demencijos, uždegimų, ankstyvos mirties riziką.

Beveik pusė vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje patiria socialinės atskirties ir skurdo riziką, vienas iš penkių neturi kur kreiptis ištikus bėdai, o vyresnių žmonių socialinis aktyvumas beveik 40 proc. mažesnis nei ES vidurkis. Neįgalių žmonių situacija panaši, bet sudėtinga palyginti jų socialinį aktyvumą, nes ši grupė nėra įtraukiama į kultūros prieinamumo ar socialinio aktyvumo tyrimus.

Dažnai kultūros ir sporto užsiėmimai, organizuojami žmonėms su negalia, skirti būtent jiems, į juos neįtraukiamos kitos visuomenės grupės. "Socialinio recepto" principai - tai vienas iš efektyvių būdų šiems iššūkiams įveikti ir kompleksinėms fizinės sveikatos, psichologinėms ir socialinėms problemoms spręsti pirminės sveikatos priežiūros lygmeniu.

"Socialinis receptas" veikia arba aktyviai plėtojamas Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Švedijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Singapūre ir kt., šiose šalyse socialinio vienišumo ir atskirties rodikliai yra mažesni nei Lietuvoje.

"Socialinis receptas" - tai priemonė, kuria šeimos gydytojo komandos narys į jį besikreipiantį vienišą, socialinių, emocinių ir kitų sunkumų turintį pacientą gali nusiųsti į bendruomenėje vykdomus kultūros, sporto, mokymosi visą gyvenimą, savipagalbos užsiėmimus arba už šiuos klausimus atsakingą socialinį konsultantą. Konsultantas, bendradarbiaudamas su pacientu, padėtų jam išsirinkti tinkamiausias "Socialinio recepto" paslaugas.

Šios veiklos gali būti įvairiausios: meno dirbtuvės, mankštų ciklas, dainavimo ar šokių pamokos, sveikos mitybos programos, savanorystė, jogos užsiėmimai, savipagalbos grupės, vizitai į muziejų, kalbos, kompiuterinio raštingumo kursai ir kt. Pacientams tai - padidėjusi psichologinė ir fizinė gerovė, reikalingumo jausmas, išplėtoti užimtumo įgūdžiai, sumažėjusi depresijos rizika, nerimo lygis, efektyvesnis lėtinių ligų valdymas ir kt.

Šeimos gydytojams - sumažėjęs krūvis, retesni apsilankymai pas šeimos gydytoją dėl psichosomatinių priežasčių, mažiau siuntimų pas antrinio lygio specialistus. "Socialinio recepto" modelis Lietuvoje kuriamas bendradarbiaujant programai "Kurk Lietuvai", Sveikatos apsaugos ir Kultūros ministerijoms.

Prieš pradedant kurti modelį darytas poreikio vertinimas - vykdyta apklausa siekiant išsiaiškinti kultūros ir sporto užimtumo veiklų poreikį. Apklausa parodė, kad vyresnio amžiaus ir negalią turinčius žmones labiausiai domina sportas, mokymasis, darbas sode, kultūra, meno dirbtuvės, savanorystė. Jiems užsiimti šiomis veiklomis trukdo sveikatos, susisiekimo problemos, lėšų ir nemokamų veiklų trūkumas, taip pat ir informacijos trūkumas.

Net 85 proc. apklaustųjų pripažįsta poreikį ne tik išrašyti vaistų, bet ir paskatinti pacientus užsiimti kokia nors veikla. Gydytojai tvirtina, kad jiems labai padėtų specialistas, pas kurį būtų galima nusiųsti pacientus, ilgesnis konsultacijos laikas, parengti informaciniai lankstinukai.

Atlikus poreikio vertinimą pradėtas kurti "Socialinio recepto" Lietuvoje mechanizmas. Numatyta, kad "Socialinio recepto" klientai bus vyresnio amžiaus žmonės ir vyresnio amžiaus žmonės su negalia, siuntėjas - šeimos gydytojo komanda, veiklos vykdytojai - kultūros ir laisvalaikio organizacijos, bibliotekos, visuomenės sveikatos biurai, NVO, o "Socialinio recepto" konsultantai - visuomenės sveikatos biuro specialistai.

Šiuo metu rengiamas "Socialinio recepto" aprašas, o besiruošiant programai atliekamos bandomosios programos dalyvaujant Vilniaus miesto ir Akmenės rajonų visuomenės sveikatos biurams.

Sandersono teigimu, 40 proc. Didžiojoje Britanijoje gyvenančių žmonių sako nedalyvaujantys priimant sprendimus, susijusius su jų sveikatos priežiūra, beveik pusė žmonių nesupranta iš medikų gautos informacijos apie savo sveikatą, daugeliui apskritai trūksta žinių apie sveikatą ir kaip ja reikėtų rūpintis.

Pasak J. Sandersono, asmens poreikius atitinkanti priežiūra - tai sistema, kuri leidžia žmogui pačiam rinktis tai, kas jam svarbu ir padeda pačiam rūpintis savo sveikata. „Mane nustebino tai, kad mažiausiai 1 iš 5 vizitų pas šeimos gydytoją tikslas nėra medicininis. Žmonės pas gydytoją ateina dėl to, kad jaučiasi vieniši, turi emocinių bėdų ir pan., o juk neretai užuot pacientui skyrus injekcijų verčiau skirti plaukimą“.

Kaip itin svarbų asmens poreikius atitinkančios priežiūros komponentą jis įvardija „Socialinio recepto“ programą, kuri padeda socialinį sektorių sujungti su sveikatos apsaugos sektoriumi. Pabrėždamas įvairių visuomenės sektorių bendradarbiavimo svarbą, J. Sandersonas pateikė pavyzdžių, kaip į „Socialinio recepto“ programą įtraukiami kultūros srities darbuotojai.

Pasak specialisto iš Didžiosios Britanijos, kita svarbi „Socialinio recepto“ dalis yra fizinė veikla ir sportas, čia kuriasi įvairios bėgimo, ėjimo grupės. Jis pastebėjo, kad Lietuvos gamta - neišsenkamų galimybių šaltinis. Be to, į projektą gali įsitraukti ūkiai.

Diskusijos dalyvių nuomone, būtina keisti visuomenės nuostatas apie vyresnį amžių ir negalią. Svarbu užtikrinti šeimos gydytojų komandos, „Socialinio recepto“ konsultantų ir paslaugas bei veiklas vykdančių organizacijų bendradarbiavimą, galimybę teikti grįžtamąjį ryšį.

Iššūkiai ir galimi sprendimai

Vienas didžiausių iššūkių - medicinos profesionalų požiūrio kaita. Lietuvos medicinos studijų programos vis dar labai biomediciniškai orientuotos. Tyrimai rodo, kad daugelis Lietuvos medikų jaučiasi nepasiruošę dirbti su neįgaliaisiais pacientais. Jie nežino, kaip bendrauti su kurčiuoju, kaip pritaikyti informaciją žmogui su intelekto negalia, kaip elgtis su pacientu, kuris turi psichosocialinę negalią.

Problema dar gilesnė - medicininė kultūra Lietuvoje vis dar labai paternalistiška. Gydytojas - autoritetas, pacientas - klausantis ir dėkingas. Socialinio modelio įgyvendinimas reikalauja ne tik papildomų mokymų, bet ir gilesnės kultūrinės transformacijos.

Viena didžiausių problemų Lietuvoje - sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų atskirtis. Socialinis modelis reikalauja integruoto požiūrio. Kai kuriose šalyse kuriamos „vieno langelio” paslaugos, kur žmogus su negalia gali gauti visapusišką pagalbą ir koordinavimą. Lietuvoje tokių sprendimų beveik nėra.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) nustato negalią, bet nekoordinuoja paslaugų. Savivaldybės teikia kai kurias socialines paslaugas, bet neturi informacijos apie sveikatos būklę. Ši fragmentacija ypač skaudžiai paliečia žmones su sudėtingomis ar retomis negalios formomis, kuriems reikia daugiadalykės pagalbos.

Vienas pagrindinių socialinio modelio principų - žmonių su negalia dalyvavimas priimant sprendimus, kurie juos liečia. Tiesą sakant, labai nelabai. Sveikatos politikos formavime žmonės su negalia ir jų organizacijos dažnai lieka nuošalyje. Sprendimai priimami „ekspertų” - gydytojų, valdžios pareigūnų, akademikų. Individualiu lygmeniu situacija dar prastesnė.

Žmogus su negalia retai klausiamas, kokių paslaugų jam reikia ar kaip jos turėtų būti teikiamos. Socialinio modelio įgyvendinimas reikalauja realaus dalyvavimo visais lygmenimis.

Skaitmeninės technologijos gali būti galingas įrankis didinant sveikatos priežiūros prieinamumą. Nuotolinės konsultacijos gali padėti žmonėms, kuriems sunku judėti. Specialios programos gali padėti žmonėms su intelekto negalia suprasti medicininę informaciją. Socialinis modelis reikalauja, kad technologijos būtų kuriamos nuo pat pradžių atsižvelgiant į įvairovę.

Dažnai girdime argumentą, kad socialinio modelio įgyvendinimas - per brangus. Pandusai, keltuvai, gestų kalbos vertėjai, pritaikyta informacija, papildomi mokymai - visa tai kainuoja. Tačiau šis klausimas klaidingai suformuluotas. Teisingas klausimas būtų: ar Lietuva gali sau leisti toliau diskriminuoti didelę gyventojų dalį? Kiek kainuoja tai, kad žmonės su negalia negauna laiku medicininės pagalbos, nes įstaigos neprieinamos? Kiek kainuoja tai, kad jie patenka į ligonines su komplikacijomis, kurių būtų galima išvengti prevencija?

Socialinio modelio įgyvendinimas nėra vienkartinis projektas, o nuolatinis procesas. Socialinis modelis nėra tobulas - jis turi savo kritikų ir apribojimų. Lietuvoje kelias dar ilgas. Bet kiekvienas žingsnis - kiekvienas įrengtas pandusas, kiekvienas išmokytas gydytojas, kiekvienas pacientas, kurį išklausė ir į kurį atsižvelgė - yra žingsnis teisinga kryptimi.

Statistika

Siekdami geriau iliustruoti socialinės atskirties mastą sveikatos priežiūroje, pateikiame keletą statistinių duomenų:

Rodiklis	Duomenys
Žmonių, gyvenančių ties skurdo riba	37,7%
Vyresnio amžiaus žmonių, patiriančių socialinę atskirtį	Beveik pusė
Vyresnių žmonių socialinis aktyvumas (palyginti su ES vidurkiu)	40% mažesnis

tags: #socialine #atskirtis #sveikatos #prieziuroje