Socialinė apsauga - tai priemonių, skirtų socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti, visuma. Jos esmė - užtikrinti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas asmenims, kurie patiria netektis dėl ligos, senatvės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų ar kitų socialinių pavojų.
Socialinės apsaugos apibrėžimas yra sudėtingas ir traktuojamas skirtingai. Jis gali apimti socialinio draudimo, socialinės paramos, darbo rinkos politikos priemones, šeimos apsaugą ir kitas veiklas bei paslaugas, kurios padeda žmonėms įveikti socialines rizikas.
Socialinės apsaugos ištakos ir istorinė samprata
Socialinės apsaugos ištakos kyla iš visuomenės solidarumo, žinomo nuo seniausių laikų kaip kolektyvinė ar asmeninė pagalba socialinių rizikų paveiktiems bendruomenės nariams. Pavyzdžiui, senovės Babilono Hamurapio įstatyme buvo nustatytos išmokos karo veteranams, Romos imperijoje imperatoriaus Trajano paskirta parama grūdais vargšams ir pagalba skurstantiems vaikams.
Socialinė apsauga visuotinai buvo pripažinta žmogaus teise po Antrojo pasaulinio karo, kai žmogus pradėtas laikyti ypatingu subjektu, reikalaujančiu didžiausio dėmesio. Šiai pozicijai įgyvendinti buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (1966 m.).
Socialinės rizikos - kas jos?
Socialinės rizikos apima įvairius įvykius ir aplinkybes, galinčias lemti asmens pragyvenimo sąlygų pablogėjimą. Pagrindinės šalys pripažįsta tokias rizikas kaip:
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
- negalia, liga ar trauma,
- senatvė,
- mirtis,
- nedarbas,
- motinystės ir tėvystės pareigų vykdymas,
- skurdas, socialinė atskirtis,
- šeimos aplinkybės: vaikų apsauga, vienišų tėvų ar daugiavaikių šeimų iššūkiai.
Socialinės apsaugos įgyvendinimo būdai
Socialinė apsauga dažniausiai įgyvendinama valstybės ar savivaldybių lygmeniu dviem pagrindiniais būdais:
- Socialinis draudimas - remiasi įmokomis, kurias moka dirbantieji ir jų darbdaviai; išmokų dydis ir trukmė priklauso nuo darbo stažo ir pajamų iki socialinės rizikos atsiradimo.
- Socialinė parama - piniginės išmokos ir socialinės paslaugos, teikiamos visiems pagal įstatymų nustatytas sąlygas, dažnai konkrečioms tikslinėms grupėms.
Socialinė parama gali būti:
- universali, pavyzdžiui, išmokos už kiekvieną vaiką iki tam tikro amžiaus, nepriklausomai nuo pajamų,
- adresinė, teikiama tik tada, kai šeimos pajamos mažesnės už nustatytą minimumą.
Be minėtų būdų, socialinei apsaugai kai kurie priskiria ir darbo rinkos politikos priemones - vaikų teisių apsaugą, paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui ir kt.
Socialinės apsaugos principai
Socialinė apsauga grįsta keliais pagrindiniais principais, įtvirtintais Europos sistemose:
- Universalumo principas - sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apimti visas socialinio draudimo rizikas.
- Vieningumo principas - sistema turi būti vienoda ir suderinta visoje teritorijoje.
- Solidarumo principas - finansavimas ir išmokos grindžiamos bendru solidarumu tarp visuomenės narių, tačiau kartu nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo gerovę.
Taip pat socialinės apsaugos sistemos veikia pagal tris papildomus principus:
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
- Nuopelnų principas - teisė į apsaugą ir jos dydis priklauso nuo asmens įmokų į socialinės apsaugos fondą;
- Kategorijos principas - remiami asmenys, priklausantys tam tikroms iš anksto numatytoms kategorijoms (pavyzdžiui, senatvės pensininkai, šeimas auginantys asmenys);
- Stokos arba skurdo principas - paramą gauna tik tie, kurių pajamos nepakankamos adekvačiam pragyvenimui.
Socialinės apsaugos modeliai pasaulyje
Socialinės apsaugos modeliai orientuoti į skurdo mažinimą ir gyvenimo kokybės gerinimą. Pagrindiniai Europos modeliai yra:
- Bismarko modelis (korporatyvinis) - socialinis draudimas skirtas samdomiems darbuotojams; išmokų dydis priklauso nuo darbo stažo ir pajamų. Vokietija yra pagrindinis pavyzdys.
- Universalumo principu paremtas modelis - taikomas Šiaurės Europos šalyse (Danija, Švedija), kur socialinė apsauga yra plačiai prieinama, finansuojama didžiąja dalimi per valstybės biudžetą.
- Liberalus modelis - valstybės atsakomybė už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą yra minimali; svarbiausia - kai kurie socialinės paramos atvejai, atitinkantys individualias būtinybes.
- Katalikiškas modelis - socialinė parama pradedama šeimos ir bendruomenės lygmeniu, valstybė tėra paskutinės pagalbos garantas. Vyraujantis Pietų Europos šalyse.
- Socialdemokratinis modelis - pabrėžia pajamų perskirstymą ir socialinę lygybę; socialinė parama laikoma piliečių teise.
Lietuvoje socialinės apsaugos sistema remiasi socialiniu draudimu ir solidarumo principais, o socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto. Didžioji pensijų dalis mokama remiantis einamosiomis išmokomis.
Europos Sąjunga ir socialinės apsaugos teisė
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ji privalo derinti savo socialinės apsaugos teisės aktus su ES direktyvomis ir reglamentais. Pagrindinis ES principas - laisvas asmenų judėjimas - turi užtikrinti, kad darbuotojai galėtų judėti tarp valstybių narių neprarandant socialinių garantijų.
ES reglamentai nustato:
- vienos valstybės narės darbuotojui taikomi tik tos valstybės teisės aktai;
- įgytos socialinės teisės išsaugomos kitoje valstybėje narėje;
- socialinių išmokų suteikimui sumuojami laikotarpiai visose valstybėse narėse.
ES aktyviai reguliuoja darbą, socialinės apsaugos teisių apsaugą, imigraciją bei užtikrina ne diskriminaciją dėl pilietybės socialinių išmokų srityje. Tokių reglamentų ir direktyvų tikslas - užtikrinti socialinę vienodybę ir socialinę apsaugą visoje Bendrijoje.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinės apsaugos teisinis pagrindas Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose socialinės apsaugos teisės įtvirtintos kaip fundamentali piliečių teisė. Konstitucijos 48 straipsnis užtikrina teisę į darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, o 52 straipsnis garantuoja teisę į pensijas bei socialinę paramą.
Diskriminacija socialinės apsaugos srityje draudžiama, nepriklausomai nuo rasės, lyties, religijos, etninės kilmės ar kitų asmenybės požymių.
Socialinė politika ir jos ryšys su socialine apsauga
Socialinė politika - valstybės veikla, apimanti socialinės apsaugos, užimtumo, švietimo, būsto ir kitų sričių reguliavimą, siekiant socialinio teisingumo ir gerovės.
Socialinės apsaugos priemonės reikalauja reikšmingų finansinių išteklių, kurių valdymą organizuoja valstybė per socialinio draudimo fondus, biudžetus ir administracines struktūras. Sozialinės apsaugos sistemos biudžetas daugeliu atvejų yra politinių sprendimų rezultatas.
Socialinės apsaugos principai Lietuvos teisinėje sistemoje
Lietuvos teismų praktikoje ir Konstitucinio Teismo nutarimuose pabrėžiama, jog socialinio solidarumo, lygybės ir nediskriminavimo principai yra esminiai socialinės apsaugos reglamentavimui.
Socialinės apsaugos įstatymai ir reguliavimai turi sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui pasirūpinti savo gerove, kartu užtikrinant, kad valstybė teiktų būtinas garantijas nuo socialinių rizikų ir netekčių.
Socialinės apsaugos funkcijos ir reikšmė
Socialinė apsauga turi užtikrinti apsaugą nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, sukeliančių darbo užmokesčio sumažėjimą ar praradimą, pagerinti socialinę gerovę, mažinti skurdą, skatinti socialinę integraciją ir užkirsti kelią socialinei atskirčiai.
Prisideda ne tik valstybė, bet ir privatūs subjektai bei nevyriausybinės organizacijos, dirbdamos kartu kuriant veiksmingą socialinės apsaugos sistemą.
| Socialinės apsaugos principas | Aprašymas |
|---|---|
| Universalumo | Prieiga prie socialinės apsaugos visiems gyventojams. |
| Vieningumo | Vienodos taisyklės ir apsauga visoje valstybėje. |
| Solidarumo | Paramos skyrimas remiantis visuomenės solidarumu, kartu skatinant asmeninę atsakomybę. |
| Nuopelnų | Apsaugos dydis priklauso nuo įmokų į sistemos fondus. |
| Kategorijų | Paramos suteikimas tam tikroms prioritetinėms grupėms. |
| Stokos | Remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. |
Visa tai sudaro pagrindą veiksmingai, teisingai ir teisiškai pagrįstai socialinės apsaugos sistemai, kuri tarnauja visuomenei ir jos nariams.