Pagrindinis Lietuvos įstatymas - Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. Reglamentuoja, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Ši konstitucinė nuostata konkretizuojama ir pacientų teisės yra įtvirtinamos įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais.
Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys sveikatos teisinius santykius ir užtikrinantys pacientų teises, yra:
- Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
- Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas
- Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas
- Specialusis įstatymas - Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas.
Šie įstatymai užtikrina pacientams šias teises:
- Teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.
- Teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą.
- Teisę į informaciją. Pacientas, pateikęs asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, turi teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie padarinius atsisakius siūlomo gydymo.
- Teisę nežinoti. Informacija apie paciento sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę negali būti pacientui pateikiama prieš jo valią.
- Teisę susipažinti su įrašais savo medicinos dokumentuose. Paciento pageidavimu nustatyta tvarka jam turi būti pateikti jo medicinos dokumentai ar jų kopijos, taip pat išduoti diagnozės ir gydymo aprašymai. Sveikatos priežiūros specialistas pagal savo kompetenciją privalo paaiškinti pacientui įrašų jo medicinos dokumentuose prasmę. Jeigu paciento reikalavimas yra pagrįstas, netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis arba duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga, sveikatos priežiūros specialistas per 15 darbo dienų turi ištaisyti, papildyti, užbaigti, panaikinti ir (ar) pakeisti.
- Teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Sveikatos priežiūros įstaigose duomenys apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, jo sveikatos būklę, jam taikytas diagnostikos, gydymo ir slaugos priemones įrašomi į nustatytos formos ir rūšių paciento medicinos dokumentus. Visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties. Teisę gauti informaciją po paciento mirties turi įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą, sutuoktinis (partneris), tėvai, vaikai. Konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyta tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai, išskyrus atvejus, kai pacientas medicinos dokumentuose yra pasirašytinai nurodęs, koks konkretus asmuo turi teisę gauti tokią informaciją, taip pat tokios informacijos teikimo mastą ir terminus.
- Teisę į anoniminę (neatskleidžiant asmens tapatybės) sveikatos priežiūrą.
- Teisę dalyvauti biomedicininiuose tyrimuose ir mokymo procese. Be paciento rašytinio sutikimo negalima jo įtraukti į biomedicininius tyrimus.
- Teisę skųstis. Pacientas (arba jo atstovas), manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą.Nagrinėjami tie skundai, kurie yra paciento pasirašyti, nurodytas jo vardas ir pavardė, faktinė gyvenamoji vieta ir duomenys ryšiui palaikyti, išdėstyta skundo esmė. Jeigu skundą pateikia paciento atstovas, nurodomas atstovo vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, atstovavimą liudijantis dokumentas ir pacientas, kurio vardu jis kreipiasi. Neįskaitomi, šioje dalyje nurodytų reikalavimų neatitinkantys skundai grąžinami pacientui ir nurodoma grąžinimo priežastis. Pacientas skunde privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Kai toks skundas siunčiamas paštu ar per pasiuntinį, prie jo turi būti pridėta notaro ar pacientui atstovaujančio advokato patvirtinta pareiškėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Paciento atstovas, kreipdamasis dėl tokios informacijos, pateikia tapatybę ir atstovavimą liudijantį dokumentą. Pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas (LR Sveikatos apsaugos ministerijos paskirti pareigūnai, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, Lietuvos medicinos etikos komitetas, visuomenės sveikatos centrai apskrityse) pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos. Sveikatos priežiūros įstaiga, gavusi paciento skundą, privalo jį išnagrinėti ir raštu pranešti pacientui nagrinėjimo rezultatus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų.
- Teisę į žalos atlyginimą. Pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintais bendrais žalos atlyginimo pagrindais, civilinėje teisėje galioja taisyklė, kad žalą atlygina ją padaręs asmuo. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas numato žalos sveikatai atlyginimo mechanizmą: ikiteisminę procedūrą - privalomąjį įstaigų (gydytojų) civilinės atsakomybės draudimą ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teisminį ginčo sprendimą.
Asmens sveikatos priežiūros įstaigų privalomąjį atsakomybės draudimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo tvarkos aprašas.
Taip pat skaitykite: Florence Nightingale indėlis
Žalą, padarytą pacientams dėl įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaiga. Nukentėjęs asmuo turi teisę reikalavimus reikšti tiesiogiai draudikui, o jei žala viršija draudimo sumą - žalą padariusiam asmeniui.
Lietuvoje pacientams padarytos žalos sveikatai atlyginimo klausimais civilinių bylų nagrinėjimo procesas išlieka pagrindiniu mechanizmu. Paciento teisė rinktis yra ribota: spręsti ginčą teisminiu keliu ar prašyti žalos atlyginimo žalą padariusios asmens sveikatos priežiūros įstaigos.
Jam privaloma skundo teikimo tvarka - kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) draudiką, o nesant civilinės atsakomybės draudžiamajam įvykiui - į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Šios komisijos sudarymo, veiklos, jos kompetencijai priskiriamų klausimų sprendimo tvarką reglamentuoja Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos darbo reglamentą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimai sveikatos priežiūros įstaigoms ir pacientui ar kitiems asmenims, turintiems teisę į nurodytos žalos atlyginimą, yra privalomi.
Kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga, prieš pradėdama teikti sveikatos priežiūros paslaugas, draudžia savo civilinę atsakomybę privalomuoju ir (ar) savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Draudžiamuoju įvykiu laikoma dėl sveikatos priežiūros įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientui padaryta turtinė ir neturtinė žala.
Civilinės atsakomybės draudimas naudingas ir nukentėjusiesiems, nes jiems padarytą žalą (visiškai ar iš dalies) kompensuoja draudimo bendrovė, o ne žalos sukėlėjas, kuris gali būti finansiškai nepajėgus. Civilinės atsakomybės draudimui būdinga tai, kad trečioji šalis yra iš anksto nežinomi asmenys.
Civilinės atsakomybės gali būti privalomasis ir savanoriškasis:
- Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu draudžiama transporto priemonių - sausumos, skraidymo aparatų, laivų (jūrų, ežerų, upių, kanalų) - savininkų ar teisėtų valdytojų atsakomybė už jiems priklausančiomis transporto priemonėmis padarytą žalą kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui.
- Profesinės civilinės atsakomybės draudimas apima asmens atsakomybę už profesinės veiklos metu kitų asmenų sveikatai ar turtui padarytą žalą. Dažniausiai draudžiama advokatų, antstolių, auditorių ir buhalterių, draudimo agentų ir brokerių, gydytojų (ypač chirurgų), inžinierių, notarų, pavojingųjų medžiagų gamintojų ir platintojų, statinio projektuotojų ir statytojų, turto vertintojų civilinė atsakomybė. Draudžiamojo įvykio tikimybė nėra didelė, tačiau nuostoliai gali būti dideli.
- Ūkinės veiklos civilinės atsakomybės draudimas apima darbdavių ir darbuotojų atsakomybę už tretiesiems asmenims ar jų turtui gamybos proceso metu, nekokybiškos produkcijos ar paslaugų padarytą žalą. Dažniausiai draudžiama rizikingų veiklos sričių (pavyzdžiui, aviacijos, branduolinės energetikos, farmacijos pramonės, laivybos) įmonių ūkinės veiklos civilinė atsakomybė.
- Bendrosios civilinės atsakomybės draudimu draudžiama draudėjo civilinė atsakomybė už žalą kitiems asmenims, kuri susijusi su jo valdomo nekilnojamojo turto naudojimu ir (ar) padaryta su draudėjo darbu bei profesija nesusijusios veiklos metu.
20 amžiaus pradžioje pradėjus masiškai gaminti automobilius kai kuriose šalyse jau iš pirmųjų automobilių vairuotojų buvo reikalaujama turėti civilinės atsakomybės draudimo polisus. Sparčiai didėjant automobilių skaičiui didėjo ir su jų naudojimu susijusi rizika kitų žmonių sveikatai, gyvybei, turtui.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kursai ir mokymai
Daugelyje Europos šalių buvo priimti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojantys įstatymai: 1908 Austrijoje, 1909 Vokietijoje, 1911 Graikijoje, 1912 Italijoje, 1916 Švedijoje, 1918 Danijoje, 1925 Nyderlanduose, 1926 Norvegijoje, 1932 Šveicarijoje, 1935 Čekoslovakijoje.
Kai kuriose šalyse (Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekoslovakijoje) leidimą eksploatuoti automobilį išduodavo tik už nustatyto dydžio užstatą; taip buvo garantuojamas kompensacijų išmokėjimas asmenims, nukentėjusiems dėl automobilio savininko kaltės.
Transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas iš pradžių buvo privalomas daugiausia viešojo transporto priemonėms, vėliau ir asmeninėms: 1925 įteisintas Suomijoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų Masačusetso valstijoje (ilgai vienintelėje šalies valstijoje), 1926 Norvegijoje, 1927 Danijoje, 1929 Austrijoje ir Švedijoje, 1930 Didžiojoje Britanijoje, 1932 Liuksemburge ir Šveicarijoje.
Dėl didėjančių kelionių tarptautiniais maršrutais atsirado daugiašalių susitarimų. 1938 Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija pasirašė keturšalį susitarimą dėl privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo.
1953 įsigaliojo tarptautinė žaliosios kortelės (pagal Skandinavijos draudimo poliso spalvą) sistema, kuriai iš pradžių priklausė 12 Europos valstybių, vėliau prisijungė daug kitų pasaulio valstybių.
Nuo 20 amžiaus antros pusės vis didesnę reikšmę įgauna įvairių profesijų atstovų civilinės atsakomybės draudimas.
"Žalos Atlyginimo Be Kaltės" Modelis
„Žalos atlyginimo be kaltės“ modelio tikslas - užtikrinti galimybę pacientams greičiau ir paprasčiau gauti kompensaciją, jeigu jų sveikatai buvo padaryta žala. Pagrindinis šio modelio aspektas yra tai, kad nuo šiol sveikatos priežiūros įstaigos privalo mokėti įmokas į Valstybinės ligonių kasos administruojamą sąskaitą. Sveikatos priežiūros įstaigoms draustis civilinės atsakomybės draudimu nebėra privaloma, nors dar daugelis draudimo bendrovių teikia tokią paslaugą. Svarbu atkreipti dėmesį, jog įstaigos, turinčios dar galiojantį civilinės atsakomybės draudimą, vis tiek privalo tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti įmokas už 2020 metus į Valstybinės ligonių kasos administruojamą sąskaitą.
Įmokų dydžio apskaičiavimas ir mokėjimo tvarka:
Įmokų į Valstybinės ligonių kasos administruojamą sąskaitą dydis skaičiuojamas nuo praėjusių kalendorinių metų sveikatos priežiūros įstaigos metinių pajamų už asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas ir (arba) paliatyviosios pagalbos paslaugas teikiančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms nustatyta 0,1 procento dydžio įmoka. Visoms kitoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms - 0,2 procento. Pavyzdžiui, odontologijos klinikos, kuriose teikiamos gydytojo ortodonto, burnos chirurgijos ir kitos antrinio lygio odontologijos paslaugos, skaičiuodamos įmokos dydį, turėtų taikyti 0,2 procentus.
Anot advokatų profesinės bendrijos „JurisConsultus“ asocijuotos teisininkės Astos Kederytės, svarbu pažymėti, kad, jeigu sveikatos priežiūros įstaiga veiklą pradėjo praėjusiais kalendoriniais metais ne nuo metų pradžios, jai taikomos papildomos sąlygos apskaičiuojant metinių pajamų dydį, nuo kurių skaičiuojamas įmokos dydis. Pavyzdžiui, odontologijos klinika veiklą pradėjo 2019 m. liepos 1 d. Pastaruoju atveju, apskaičiuojant įmokos už 2020 metus dydį, odontologijos klinika skaičiuos nuo metinių pajamų, kurių dydis nustatomas 2019 metų pajamas už asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą dalijant iš klinikos veiklos mėnesių skaičiaus, t. y. 6 mėnesių ir gautą rezultatą dauginant iš 12.
Sveikatos priežiūros įstaiga įmoką už einamuosius kalendorinius metus moka į Valstybinės ligonių kasos administruojamą sąskaitą Nr. LT18 7300 0101 6184 4911, Swedbank, AB. Įmokas į sąskaitą galima pervesti nuo 2020 m. kovo 1 d., mokėjimo paskirtyje būtinai nurodant sveikatos priežiūros įstaigos kodą. Įmokos mokamos dalimis po 1/4 įmokos: pirmoji dalis sumokama iki einamųjų kalendorinių metų kovo 30 dienos, o antroji, trečioji ir ketvirtoji - iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio 10 dienos, išskyrus atvejus, kai sveikatos priežiūros įstaiga veiklą pradeda ne nuo einamųjų kalendorinių metų pradžios. Tokiu atveju pasibaigus kalendoriniams metams, kuriais asmens sveikatos priežiūros įstaiga pradėjo savo veiklą, iki einamųjų metų kovo 30 dienos ji privalo sumokėti įmoką už praėjusius kalendorinius metus ir įmokos dalį už pirmąjį einamųjų kalendorinių metų ketvirtį. Pavyzdžiui, šeimos medicinos centras pradėjęs veiklą 2020 m. kovo 1 d., privalės: įmoką už visus 2020 metus sumokėti iki 2021 m. kovo 30 d. Įmokos dydis už 2020 metus skaičiuojamas nuo 2020 metų metinių pajamų. papildomai iki 2021 m. kovo 30 d. sumokėti ir pirmąją įmokos dalį už 2021 metus. Svarbu nepamiršti, kad apskaičiuojant įmoką už 2021 metus, šiam šeimos medicinos centrui reikės įvertinti, jog 2020 metais veiklą vykdė tik 10 mėnesių, todėl metinės pajamos bus apskaičiuojamos per 2020 metus gautas pajamas padalinus iš 10 mėnesių ir padauginus iš 12.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sveikatos priežiūros įstaigos, nesilaikančios numatytų įmokų į Valstybinės ligonių kasos administruojamą sąskaitą mokėjimo terminų, privalės mokėti delspinigius.
Anot Sveikatos apsaugos ministerijos, tiek pacientams, tiek sveikatos priežiūros įstaigoms, šis modelis yra naudingas. Panašų „žalos atlyginimo be kaltės“ modelį naudoja daugelis Europos šalių, tokių kaip Švedija, Danija, Suomija, Norvegija, Olandija, Austrija ir kt.
Pacientas ar jo artimasis ne vėliau kaip per 3 metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad sveikatos priežiūros įstaigoje jo sveikatai buvo padaryta žala, gali kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau - Komisija), kuri sprendimą atlyginti ar neatlyginti žalą priima nevertindama sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio specialisto kaltės. Taip siekiama sumažinti pacientų priešpriešą su sveikatos priežiūros įstaigomis bei gydytojais.
Iki įsigaliojant „žalos atlyginimo be kaltės“ modeliui, už vieną šiurkščią arba pasikartojusią paprastą klaidą gydytojams grėsė licencijos netekimas, o tai, pasak Sveikatos apsaugos ministerijos, skatindavo slėpti klaidas ir trukdydavo analizuoti jų priežastis bei iš jų mokytis siekiant geresnės paslaugų kokybės. Po šio modelio įsigaliojimo, gydytojui padarius šiurkščią arba du ar daugiau kartų paprastas klaidas per kalendorinius metus, gydytojo licencija nebus naikinama, tik jos galiojimas gali būti sustabdomas.
Nors Sveikatos apsaugos ministerija įvardina ne vieną „žalos atlyginimo be kaltės“ modelio privalumą, sveikatos priežiūros įstaigos dar negreitai pajus šio modelio naudą, ypatingai kai įmokos į Valstybinės ligonių kasos administruojamą sąskaitą dydis yra ženkliai didesnis nei sveikatos priežiūros įstaigos mokėta civilinio atsakomybės draudimo kaina.
Visapusiškos draudiminės apsaugos svarba slaugant namuose yra neginčijama. Ji ne tik slaugytojus, bet ir slaugomus asmenis apsaugo nelaimingų atsitikimų ar sužeidimų atvejais.
Firma HAUSENGEL rūpinasi tuo, kad visi mūsų slaugytojai būtų kuo geriau apsaugoti. Be plataus spektro sveikatos draudimo Vokietijoje ir verslo civilinės atsakomybės draudimo ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų lygmeniu visi firmos HAUSENGEL darbuotojai yra BGW (profesinė sveikatos priežiūros ir rūpybos asociacija) nariai, todėl yra apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų.
Nepaisant šios svarbios apsaugos priemonės, vis dar yra tokių, kurie dirba nelegaliai. Vis dėlto yra labai svarbu suprasti, kad nelegalus darbas slaugytojams suteikia daugiau trūkumų nei privalumų. Dirbant be sutarčių nėra jokios draudiminės apsaugos, todėl nelaimingo atsitikimo atveju gali tekti patirti didelių finansinių sunkumų, o blogiausiu atveju gali kilti pavojus slaugytojo pragyvenimui. Nelegalus darbas kelia didelę teisinę riziką, nes tokį konstatavus gresia didelės baudos ir geros reputacijos praradimas.
Jei nusprendėte dirbti slaugytoju, būtinai rinkitės patikimus paslaugų teikėjus ir venkite nelegalaus darbo. Labai svarbu aiškios sutarties sąlygos ir pakankama draudiminė apsauga. Gerai žinomos bendrovės, tokios kaip firma HAUSENGEL, teikia skaidrią informaciją apie savo draudimo paslaugas ir veiklos sąlygas.
Įmokų Dydžio Apskaičiavimo Pavyzdys
Štai lentelė, iliustruojanti, kaip apskaičiuojamas įmokos dydis skirtingoms sveikatos priežiūros įstaigoms:
| Įstaigos Tipas | Įmokos Procentas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Pirminio lygio (šeimos gydytojai) | 0,1% | Jei metinės pajamos 100,000 EUR, įmoka būtų 100 EUR |
| Antrinio lygio (specializuotos klinikos) | 0,2% | Jei metinės pajamos 100,000 EUR, įmoka būtų 200 EUR |
tags: #slaugytoju #civiline #atsakomybe