Sunkius ligonius ir iš lovos nepakylančius žmones slauganti Laima Baršauskienė sako, kad susidūrimas su mirtimi - jos kasdienybė. Medikė dalijasi, kad pati mirties nė kiek nebijo ir kartais ją mato kaip išeitį itin sunkios ligos atveju. Pavyzdžiui, ji palaikytų eutanazijos įteisinimą Lietuvoje. 25 metus slaugytoja dirbanti L. Baršauskienė sako mirties nebijanti. „Mes su mirtimi esame kolegės. Aš jai savo pacientus siunčiu kaip klientus. Ir aš jos labai neretai prašau: Mirtele, dienele kokia, nors keliomis valandomis greičiau, nes jau čia nebeįmanoma visiems.“
Laima prisimena, kad žmonėms kartais užsilikę akyse likdynai laikai, kai „likusius metus“ tenka praleisti tarp gydymo, paguodų ir rūpestingos slaugos. „Kartais žmonės turi likusius 2 metus, bet gyvena su iliuzija - gal tuoj įvyks stebuklas?“, - kalba ji. Pati Laima sako įsivaizduojanti, kad gyvens iki 100 metų, bus sveika ir mirs neskausmingai. „Turiu teisę taip galvoti dėl paprastos priežasties - aš čia naudinga.“
Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) vyresnioji slaugos administratorė Irina Zelenienė teigia, kad ligonių priežiūra jai nėra darbas, o pašaukimas. Ji pasakoja apie pandemijos pradžią: - „Prasidedant pandemijai visas ligoninės darbas apvirto aukštyn kojomis. Todėl reikėjo kantrybės ir laiko, kad viskas sustotų į savas vėžias.“ Slaugytoja vadovauja dvylikos žmonių komandai, dirba priėmimo skyriuje ir koordinuoja, į kokį skyrių paguldyti pacientus.
Pasak I. Zelenienės, slaugos darbas reikalauja ne tik medicininių įgūdžių, bet ir psichologinės bei emocinės paramos pacientams. „Jiems labai reikalinga būtent ta psichologinė-emocinė pagalba. Jie nuo tų ligų būna labai išsekę.“ Iš tiesų, pandemijos laikotarpiu išryškėjo ir išorės parama, kai visuomenė pradėjo šio darbo svarbą rodyti viešai. Irina pabrėžia, kad atlyginimo dydis nėra pagrindinis motyvas - svarbiausia yra padėka, žodis „ačiū“, pacientų šypsena ir jų pasveikimas.
Tačiau tyrimai rodo, kad slaugytojams tenka didžiulė psichologinė įtampa. N. Galdikienė iš Klaipėdos universiteto pabrėžia, kad tyrimai įvardijo devynias pagrindines streso priežastis, tarp kurių pirmoje vietoje - susidūrimas su mirtimi ir mirties stebėjimas. „Pirmu numeriu yra susidūrimas su mirtimi ir mirties stebėjimas. Prie to niekada negalima priprasti“, - sakė ji. Slaugytojams svarbu pastebėti, kad išėjimas iš ligoninės grįžti į kasdienybę yra sunkus procesas: istorijos apie mirusiųjų palydėjimą, skausmą artimiesiems kartais lieka su žmogumi visam laikui.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
Iš įprasto slaugymo darbo perspektyvos, dotacijos ir atlyginimo tema dažnai kyla diskusijų. Gydytoja G. Chlebopaševienė teigia, kad paliatyvioji pagalba turi būti daugiausia orientuota į geresnės likusios gyvenimo kokybės suteikimą, o ne mirties atitolinimą. Artėjant mirties akimirkai pasireiškia fiziniai bei psichiniai simptomai: bendras organizmo išsekimas, apetito stoka, skausmai, baimė, nerimas, depresija ir delyras. Ši slaugos realybė įkvepia diskusijas apie etinį klausimą - ar Lietuvoje turi būti įteisintas pasirinkimas mirti, ir kaip tai palyginti su paliatyviąja priežiūra.
Konferencijoje pabrėžiama, kad paliatyvioji pagalba yra daugiau nei tik medicininė pagalba - tai dėmesys žmogui, jo šeimai ir tikslui palengvinti kančias. Tuo tarpu slaugytojai patiria stresą dėl darbo krūvio, vadovavimo skirtumų ir konflikto su gydytojais, todėl būtina stiprinti slaugos komandas ir jų galimybes tobulėti. Išrezultavęs teigiamas poveikis matomas ne tik paciento, bet ir visos ligoninės kokybės didėjime, nes slaugytojai tampa stipresnėmis profesionalėmis.
| Streso priežastys | Pavyzdžiai |
|---|---|
| Susidūrimas su mirtimi | Nuolatinė mirties stebėsena ir prisiminimai |
| Konfliktai su gydytojais | Kolektyvo įtampa, sprendimų nesklandumai |
| Atsakomybės jausmas be pakankamo savarankiškumo | Sprendimų priėmimo sunkumai |
Slaugytoja I. Zelenienė dalijasi, kad iššūkių įveikimas priklauso nuo komandos, vadovų ir pačių slaugytojų asmeninių savybių. Ji pabrėžia, kad meilė žmogui ir gebėjimas atjausti yra svarbiausios savybės, padedančios išlikti net sunkiausiose situacijose. Be to, ji kuo aiškiau išskiria žmogaus mirtį kaip neišvengiamą realybę, kuriai būtina pasiruošti ir priimti ją kaip dalį gyvenimo proceso.
Tarp įspūdžių ir atsiminimų apie slaugos darbą, knyga „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ apima tiek laikotarpius, kai ligonikėms reikia drąsos, tiek asmenines aistras - nuo ankstyvos karjeros iki artimos ligoninės bendruomenės. Laimos Baršauskienės pasakojimas skatina nesinervinti dėl mirties, o empatiją ir atsakomybę paversti kasdienėmis guidomis: būti šalia sergančiųjų, išklausyti, paliudyti ir suteikti kokybišką slaugą, kuri mažina kančias ir kartais tampa vilties žygiu.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kompetencijos apžvalga
Taip pat skaitykite: Slaugytojo profesijos apžvalga Lietuvoje
tags: #slaugytojas #ir #mirtis #zeleniene