Žiūrint serialą, kuriame centre - autistinis (Aspergerio sindromą turintis) veikėjas, pirmasis įspūdis gali būti labai stiprus: nuo stereotipinių vaizdinių iki tikro susidomėjimo žmogaus vidiniu pasauliu. Serijos pradžioje iš karto mane užpuolė stereotipiški aspergeriški skundai ir vargai - filmo herojus jau pirmoje filmo scenoje papila, kas su juo negerai, kas jam trukdo gyventi.
Tų dalykų tiksliai neprisimenu, bet galima juos gan tiksliai perskaityti kad ir Wikipedijos puslapyje (yra lietuviškai!) apie Aspergerio sindromą. Toliau atskleidžiamos šio žmogaus problemos bendraujant su kitais žmonėmis, tiksliau su merginomis, su kuriomis jis nori turėti sekso.
Siužeto atkarpos: pasimatymai, klaidos ir šeima
Jis vaikšto per mokyklą, mato daug merginų, o merginos į jį nežiūri ir nekalbina. Jo psichoterapeutė, Aspergerio sindormo ekspertė pasiūlo merginų deitinimo programą. Deja, šiam vargšam žmogui, bendraujant su merginomis, reikia nekalbėti apie pingvinus, antarktidą ir visokius ten fizikinius-biologinius reiškinius.
O dar reikia laikyti akių kontaktą tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Bet merginos reikia, tad jis pasiryžta rimtai imtis merginų paieškos. Jis užkalbina vieną merginą, klientę įstaigoje, kurioje jis dirba, ir ši sutinka nueiti su juo į pasimatymą. Pasimatymo metu aspergeris atvirai pasipasakoja, kaip jis nori sekso, tai mergina pasiūlo jam sekso, ir jie eina užsiimti seksu.
Bendrabučio kambaryje jiems abiems sėdint ant lovos mergina pradeda užsiimti seksu, tad paliečia aspergerį, o jis ją numuša kažkur į kitą kambario vietą. Laimei aspergeris turi palaikančią vyresnę (jaunesnę?) sesę ir dar prie jos prisijungusį jos gerbėją, tad vargšui vilties yra. Juolab, kad jo tėtis taip pat pasirodo esąs normalus žmogus ir normaliai jį palaiko, sakydamas, kad tų “moterų nesuprasi“.
Taip pat skaitykite: Autizmas kine
Autoriaus reakcija ir kritika
Ką aš galvojau žiūrėdamas šią seriją? Iš pradžių galvojau, kad čia neįtikėtinai klišinis serialas, kuris galėjo atsirasti panašiu principu, kaip atsiranda universiteto bakalaurų šešetukininkų bakalauriniai darbai. Darbas lyg yra, bet skaityti geriau nereikėtų. Tai taip ir apie filmą - filmas sukurtas, bet tebūnie jis kur nors lindi tam netflixe.
Man kilo pasipiktinimas, kad tokių žmonių tiesiog nebūna, kad pagrindinio veikėjo charakteryje yra pernelyg daug prieštaravimų, kad jis galėtų realiai egzistuoti. Pavyzdžiui, jo absoliutus susimovimas viename pasimatyme, kai jis pradėjo kalbėti apie varlių dauginimąsi, ir kitas nuoširdus savo problemų išdėstymas kitam pasimatyme.
Vėliau pradėjau galvoti šiek tiek kitaip. Šis serialas yra klišinis, nes autizmas yra klišinis. Tas veikėjas daro absoliučiai pačiuožusius ir destruktyvius veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis, kad kyla įtarimas apie jo sąmoningą ar nesąmoningą polinkį į savo gyvenimo sabotavimą, kas jau būdinga į dramas linkusiems žmonėms. Bet visai gali būti, kad autistas turi tam tikrų aplinkos suvokimo problemų, kurios ir sukelia tas santykių katastrofas.
Kas realu ir kas - dramaturginis priedas
Neblogą santykių valdymą specifinėse situacijose (su seserimi, daugmaž su darbo kolega mergišiumi indu) paaiškintų pripratimas prie nusistovėjusių tarpasmeninių santykių taisyklių. Tas žmogus vargsta, jo problemos yra rimtos. Jis liūdi, nes jo sutrikimai jam trukdo jam gauti tai, ko reikia kiekvienam žmogui - meilę ir supratimą. Aš nežinau tiksliai, kaip jis jaučiasi, bet įsivaizduoju jį pasimetusį ir nusivylusi savimi.
O gilinimasis į pingvinų gyvenimą jam padeda bent kurį laiką nusiraminti. Tad pagalba, kuri jam yra reikalinga, yra labai svarbi ir naudinga. Tačiau toks gyvenimas ir tokios problemos yra nuobodžios. Įdomiausia autistų problema, matyt, ir tėra tie sumauti pasimatymai. Visa kita tėra nuobodi kasdienybė su nuobodžiais pomėgiais ir nuobodžiomis fobijomis. Tad serialas apie autizmą turėtų būti nuobodus ir todėl nežiūrimas.
Taip pat skaitykite: Nuo vaikų namų iki naujų karjerų
Šis serialas yra beveik nuobodus, šiek tiek įdomus. Gali būti, kad serialo kūrėjai siekė sukurti serialą apie Aspergerio sindromą, bet buvo pernelyg sąžiningi ir pernelyg laikėsi tiesos apie Aspergerio sindromą. Bet serialą kažkas žiūrėti turėtų, tad teko šiek tiek pagražinti realybę. Tai yra, pridėti įdomesnių temų, kaip pasimatymų feilai, aikštingos paauglės sesers gyvenimo detalės, autisto mamos vidinės dramos dėl gyvenimo laisvės ir t.t.
Problema išlaikyti auditoriją
Visgi aš nematau, kaip šis serialas sugebėtų išlaikyti auditoriją, jei toliau laikysis autizmo temos. Nes jei centrinė figūra bus autistas, tada žiūrovams bus labai sunku rasti, su kuo jie galėtų identifikuotis. Jie bandys identifikuotis su tuo autistu, bet jis taip sumaudinės, kad galų gale jie liausis. Jie bandys identifikuotis su autisto artimaisiais, bet jų problemos bus rodomos tik epizodiškai, nes centrinė figūra bus autistas.
Vien tais pusiau švankiais pasimatymų feilais serialas neturėtų ilgai laikytis. Kito serialo, kuriame pagrindinis herojus yra aspergeris pavyzdys yra The Good Doctor. Va ten pagrindinis herojus, kuris yra oficialiai pripažintas autistu, iš tikrųjų yra kaip reikiant dramatiškas narciziukas. O tai jau kaip reikiant įdomu. Jo nemandagūs ir arogantiški atsakymai savo viršinininkui, savo pacientams, kolegoms kaitina filmo atmosferą sėkmingai ir ilgai.
The Good Doctor kaip palyginimas
O dar visos jo vaikystės traumos, kurios pavaizduotos labai jautriai ir dramatiškai… Bet tas serialas yra melas, jis yra ne apie autistą. Seriale „Gerasis daktaras“ pasakojama netikėta Shauno Murphy istorija. Jaunas gydytojas, turintis autizmo ir savanto sindromą, palieka savo ramų gyvenimą kaime ir persikelia gelbėti žmonių gyvybių į Kaliforniją. Čia, vienoje prestižiškiausių ligoninių, Shaunas bando įrodyti, kad taisyklės jam negalioja. Deja, jo laukia daugybė iššūkių - vienišius sunkiai randa bet kokią bendrą kalbą su aplinkiniais.
Siekdami kuo tiksliau perteikti Shauno autizmą, prie serialo dirbusi komanda nemažai apie tai domėjosi, žiūrėjo dokumentines juostas ir nuolat konsultavosi su specialistais. Taip pat nemažai seriale suvaidinusių aktorių ir patys turi šį sindromą. Aktorius Freddie Highmore'as, įkūnijantis daktarą Shauną Murphy, pabrėžia, kad serialas yra daugiau nei tik televizijos šou. Jis sužadina atvirumą ir bendrystės jausmą, leidžia žmonėms tapatintis su personažu.
Taip pat skaitykite: Serialas „Slaugės“: kas slypi už baltų chalatų?
Kino ir dokumentikos kontekstas: autizmas kine
Autizmas, kaip tema, kine sulaukia vis didesnio dėmesio. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus buvo sukurta apie 40 filmų, kuriuose atvaizduojami žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimų. Šie filmai ne tik atskleidžia autizmo įvairovę, bet ir skatina visuomenės supratimą bei įtrauktį. Nuo dramų iki dokumentinių filmų, kino juostos nagrinėja autizmo aspektus, iššūkius ir galimybes.
Žymiausi kino pavyzdžiai
Tarp žymiausių filmų apie autizmą, dažnai minimi „Forestas Gampas“ ir „Lietaus žmogus“. „Lietaus žmogus“, su įsimintinu Dastino Hofmano vaidmeniu, tapo savotišku autizmo simboliu kine. Šis filmas ne tik pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant Oskarus, bet ir atkreipė dėmesį į autizmo temą plačiojoje visuomenėje.
Kinas taip pat nagrinėja realių žmonių, turinčių autizmo spektro sutrikimų, gyvenimus. Pavyzdžiui, filmas „Temple Grandin“ yra biografinė autistės Temple Grandin istorija. Ši moteris tapo viena žymiausių mokslininkių, modernizavusių gyvulių skerdyklas ir padariusių jas humaniškesnėmis. Jos istorija įkvepia ir parodo, kad autizmas netrukdo pasiekti didelių tikslų.
Socialinės ir šeimos dramos
Filmai, tokie kaip „My Name is Khan“, nagrinėja socialines problemas, susijusias su autizmu. Jaunimo iššūkius atskleidžia „What's Eating Gilbert Grape“ - filmas pasakoja apie Gilbertą, kuris rūpinasi savo jaunesniu broliu Arniu, turinčiu autizmo spektro sutrikimą. Filmas atskleidžia iššūkius, su kuriais susiduria šeimos, auginančios autistiškus vaikus, ir pabrėžia meilės bei atsakomybės svarbą.
Naujausi pavyzdžiai ir tikrais faktais paremti filmai
Naujausias prancūzų režisierių dueto Erico Toledano ir Olivier Nakache filmas „Ypatingieji“ („Hors normes“) sulaukė didelio pripažinimo. Ši juosta pasakoja apie Bruno ir Maliką, kurie dirba su autizmo sindromą turinčiais vaikais ir suaugusiaisiais. Filmas paremtas tikrais faktais ir atskleidžia žmogiškumo galią keičiant autistiškų žmonių gyvenimus.
Kaip ir kitas sėkmingas režisierių filmas „Neliečiamieji“, „Ypatingieji“ remiasi tikrais faktais. Bruno ir Malikas (aktoriai Vincentas Casselis ir Reda Katebas) dirba su autizmo sindromą turinčiais vaikais ir suaugusiaisiais, turi įveikti daugybę iššūkių, bet įrodo, kad visas kliūtis nugali žmogiškumas. Režisieriai prisipažino, kad sukurti šį filmą pasižadėjo prieš 20 metų, susipažinę su Stéphanu Benhamou, įkūrusiu asociaciją „Le Silence des Justes“ (liet. „Teisiųjų tyla“), kurios misija - rūpintis autistiškais vaikais ir suaugusiaisiais, jų socializacija visuomenėje.
Didžioji dalis filmo „aktorių“ yra autistiški asmenys, jų tėvai, slaugytojai, gydytojai ir sveikatos apsaugos pareigūnai. Filmo scenarijus buvo kuriamas kasdien, gyvai, remiantis tikra patirtimi. Režisieriai pasirinko aktorius, kurie galėtų įsijausti į kuriamus personažus. Vincentas Casselis ir Reda Katebas sutiko praleisti porą valandų kartu su režisieriais vienoje iš autistiškiems asmenims padedančių organizacijų ir, jei ištvers, kartu kurti kai ką labai svarbaus. Abu aktoriai sutiko leistis į nuotykį.
Dokumentiniai filmai ir tikrovės atspindys
Dokumentiniai filmai suteikia galimybę pažinti įvairias autizmo apraiškas ir suprasti suaugusiųjų, vyrų ir moterų, žmonių, kurie gyvena savarankiškai ir kuriems reikalinga nuolatinė pagalba, gyvenimo istorijas. „Kaip „Titanikas“ Mane Išgelbėjo“ (Islandija, 2020) - tai dokumentinis filmas, įkvėptas tikros istorijos apie islandą berniuką Brynjar Karl, kurio aistra istoriniam laivui „Titanikas“ tapo jo raktu į sėkmę gyvenime. „Nematomosios“ (Islandija, 2017) - įtaigi poetinė dokumentika, atskleidžianti septyniolikos islandžių moterų kelią link autizmo diagnozės bei nagrinėja problemą, kodėl autizmas moterims ir mergaitėms ilgą laiką visuomenėje nebuvo diagnozuojamas.
Filme analizuojama, kaip dažnai moterys lieka nesuprastos ir netinkamai diagnozuotos. „Ypatingas Poreikis“ - dokumentinis filmas „Ypatingas poreikis“ (The Special Need, rež. Carlo Zorrati) pasakoja apie autizmą ir su tuo susijusius iššūkius. „Aš Esu“ - dokumentinis filmas "Aš esu" atskleidžia autistiško pasaulio tikrovę - nuo diagnozės priėmimo, skausmo ir nevilties, iki vilties ir noro tapti visaverčiais visuomenės nariais. Filme atvirai vaizduojami patyčios, empatijos trūkumas, su kuriais susiduria autizmo spektro žmonės, tačiau taip pat parodoma ir jų neįtikėtina stiprybė bei gebėjimas priimti save ir savo pasaulį.
Interviuotojas 📝
Autizmas Lietuvoje: diagnozės ir švietimas
Autizmas Lietuvoje: Lietuvoje per metus autizmas diagnozuojamas 200-300 vaikų. LR Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje šiuo metu yra beveik pustrečio tūkstančio oficialiai diagnozuotų autistiškų asmenų. Tačiau šis oficialus skaičius, lyginant su pasaulinėmis tendencijomis, turėtų būti ženkliai didesnis - 1-2 proc. visos šalies populiacijos.
Įtraukusis Ugdymas: Rugsėjį startuojantis įtraukusis ugdymas suteiks galimybę kartu su visais vaikais mokytis ir autistiškiems vaikams. Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. specialiųjų poreikių turintys mokiniai, kaip ir visi kiti, galės lankyti pasirinktą bendrosios paskirties mokyklą, o mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti, kaip buvo iki šiol.
Edukacija Visuomenei: Autizmo atveju ypač reikalinga edukacija visuomenei. Dar viena istorija apie genialų, tačiau kitokį, nei visi, talentą, kartoja sėkmę ir pavergia viso pasaulio serialų apie medikus gerbėjų širdis. Įtempta gydytojų kasdienybė ir neeilinis pagrindinis personažas atskleidžia, kad talentams nėra jokių ribų, net jei aplinkiniai kartais galvoja kitaip.
Serialų pavyzdžiai su autistiškais veikėjais
Seriale „Gerasis daktaras“ pasakojama netikėta Shauno Murphy istorija. Jaunas gydytojas, turintis autizmo ir savanto sindromą, palieka savo ramų gyvenimą kaime ir persikelia gelbėti žmonių gyvybių į Kaliforniją. Čia, vienoje prestižiškiausių ligoninių, Shaunas bando įrodyti, kad taisyklės jam negalioja. Deja, jo laukia daugybė iššūkių - vienišius sunkiai randa bet kokią bendrą kalbą su aplinkiniais. O kur dar kolegų gydytojų spaudimas ir abejonės, kad kitokį požiūrį į pasaulį turintis jaunuolis - tinkamas profesionalas.
Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Freddie Highmore‘as iš pradžių pagrindinės rolės seriale „Gerasis daktaras“ atsisakė. Jaunas aktorius buvo ką tik pabaigęs 5 sezonus trukusį filmavimą kitame seriale, tad nenorėjo strimgalviais į tokią patirtį leistis ir vėl. Vis dėlto galiausiai jis sutiko. Sunku patikėti, tačiau tarp dviejų serialų, F. Highmore‘as turėjo tik 3 dienų pertrauką - iškart po to jis ir vėl grįžo į filmavimo aikštelę.
Šeimos dramų pavyzdys: „Parenthood“
„Parenthood” („Tėvystė”) tampa man serialu, dėl kurio pabaigos liūdžiu žiauriai ir jau ilgai. „Parenthood” nesistengia nustebinti neįprastais siužeto ar vizualumo vitražais, nekuria iš piršto laužtų situacijų, o tiesiog rodo vienos šeimos kasdienybę. Todėl čia nesudėtinga susitapatinti su personažais, atpažinti juose save ir aplinkinius.
Serialas rodo vienos amerikietiškos šeimos trijų kartų atstovų gyvenimą. Tėvų ir aplinkinių santykis su vaiku, turinčiu Aspergerio sindromą, nėštumas ir naujo žmogaus atėjimas į šį pasaulį, vaikų auklėjimas, karjeros ir asmeninių santykių derinimas, problemos ir sėkmė darbe, šeimyninio verslo ypatumai, mokykliniai rūpesčiai, studijavimo ir studentavimo džiaugsmai - visa tai perteikiama natūraliai. Puikūs aktoriai (tarp kurių daugumai pažįstamas Peteris Krause iš „Six Feet Under”), net vaikai vaidina fantastiškai, o autistą įkūnijantis Maxas Burkholderis visiškai nepakartojamas.
| Tipas | Pavyzdžiai | Ką perteikia |
|---|---|---|
| Draminiai filmai | „Lietaus žmogus“, „Forestas Gampas“ | Autizmo atvaizdavimas ir visuomenės susidomėjimas |
| Biografiniai | „Temple Grandin“ | Autistų pasiekimai ir įkvėpimas |
| Dokumentika | „Aš Esu“, „Nematomosios“ | Tikrovės atspindys, diagnozės, moterų autizmas |
| Serialai | „Gerasis daktaras“, „Parenthood“ | Autizmo kasdienybė ir integracija į visuomenę |
Ką reiškia tikrumas kine?
Serialai ir filmai apie autizmą balansuoja tarp tikroviškumo ir dramos. Kai kurie kūriniai siekia perteikti autisto patirtį kuo autentiškiau, remdamiesi dokumentikomis ir specialistų konsultacijomis. Kiti - dėl siužeto įtampos ir žiūrovų poreikio - dramatizuoja, supaprastina arba prideda personažui taip reikalingų konfliktų ir emocinių lūžių.
Galiausiai svarbu atsiminti, kad kiekvienas autistiškas žmogus yra unikalus, o vienas serialas negali apibūdinti visos įvairovės. Tad žiūrovui verta žiūrėti kritiškai, domėtis faktais ir ieškoti kūrinių, kurie remiasi tikra patirtimi bei įtraukia autistiškus žmones kūrybos procesuose.