Daugelio dabartinių demokratinių šalių siekis - sukurti gerovės valstybę savo piliečiams. Viena iš pagrindinių piliečių gerovę užtikrinančių institucijų - šeima, kuri, kaip socialinis vienetas, veikia pagal tam tikras formalias (įstatymus) ir neformalias (susitarimai) taisykles.
Priklausomai nuo socialinės, kultūrinės, ekonominės ir kt. padėties, šeima yra veikiama disbalanso, kuris kyla tarp besivystančios, besikeičiančios visuomenės ir nusistovėjusių šeimos instituto taisyklių. Dažna disbalanso pasekmė - intensyvėjantys kaitos procesai.
Matoma ne viena priežastis, turinti įtakos šeimos kaitos procesams: kapitalistinių santykių įtaka, dėl kurios vis daugiau moterų įsitraukia į darbo rinką, augančios vartojamosios visuomenės įtaka, finansinės nepriklausomybės prioriteto augimas, efektyvesnės kontracepcijos prieinamumas, lyčių vaidmenų kaita ir kt.
Deinstitucializacija lemia naujus, didelius iššūkius visoje Europos Sąjungoje (toliau - ES), o vienas iš pagrindinių iššūkių - šeimos ir darbo suderinimas, kuris labai aktualus sprendžiant demografinių pokyčių (senstanti visuomenė, mažėjantis gimstamumas), lyčių lygybės, vaidmenų šeimoje pasidalijimo, moterų užimtumo didinimo, vyrų įtraukties į šeiminį gyvenimą ir kitus klausimus.
Besiformuojant šeimos problemoms pasekmes junta visuomenė, kuri, remiantis atliktomis apklausomis, mato esamas ir naujai kylančias problemas ir todėl yra suinteresuota darbo ir šeimos derinimu ir tam reikalingais sprendimais.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
2008 metais atliktas Europos vertybių tyrimas atskleidė, kad daugiau negu 80 proc. estų ir daugiau negu 90 proc. lietuvių mano, jog renkantis darbą jiems yra svarbus prioritetas galimybė derinti darbą ir šeimą, o daugiau negu 55 proc. estų ir latvių bei daugiau negu 65 proc. lietuvių paminėjo šeimai draugišką darbovietę kaip vieną iš prioritetų (European Value Study 2008), tad valstybė turi reaguoti į visuomenės poreikį ir imtis veiksmų politiniu lygmeniu.
Atsižvelgiant į tai, vienas iš politinių būdų spręsti susiklosčiusias problemas ir gerinti esamą situaciją - keisti formaliąsias taisykles t. y. pritaikyti teisinį reglamentavimą.
Tam įgyvendinti ES lygmeniu rengiamos direktyvos, kuriose apibrėžiami pagrindiniai tikslai ir rezultatai, numatyti visoms šalims narėms.
Darbo ir šeimos derinimo aspektu itin svarbūs yra ekonomikos augimo, darbo vietų kūrimo, užimtumo lygio didinimo tikslai, kuriems įgyvendinti suformuotos atitinkamos ES direktyvos (pvz.: dėl laipsniško vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (Direktyva 79/7/EEB), dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (Direktyva 89/391/EEB), dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje principo įgyvendinimo (Direktyva 2006/54/EB)) (Access to Europian Union Law 2018).
ES šalių vyriausybės savarankiškai turi numatyti, kokias priemones taikys direktyvose reikalaujamiems rezultatams pasiekti, tačiau ES padeda šalims narėms investuodama per socialinius fondus bei rengdama socialinės politikos rekomendacijas.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
Vienas iš pagrindinių rekomendacinio pobūdžio dokumentų rinkinių - Socialinio investavimo paketas (toliau - SIP). SIP sudarantys dokumentai orientuoti į investavimą į žmones, jų įgūdžių stiprinimą socialiniame ir darbiniame gyvenime, geresnių galimybių sukūrimą neatsižvelgiant į lytį bei profesinio ir šeimos gyvenimo derinimą (European Commission 2018).
Įgyvendinant direktyvose nurodytus reikalavimus ir ES rekomendacijas šeimos ir darbo derinimo kontekste, šalyse formuojama politika, kuri turėtų kurti palankias ir saugias sąlygas šeimai mažinant deinstitucionalizaciją ir atotrūkį tarp formalių ir neformalių taisyklių.
Šeimai palankios politikos pagrindas - teisinės bazės ir teisinių priemonių kūrimas ir tobulinimas. Jos pagrindu sudaromos veiksmų ir priemonių programos, skirtos šeimos galimybėms derinti profesinę veiklą su vaikų priežiūra, paskatinti moteris dalyvauti darbo rinkoje ir užtikrinti lyčių lygybę pagerinti, kartu didinant gimstamumo rodiklius.
Kiekvienoje ES šalyje politikos teisinės bazės turinys, atsižvelgiant į daugelį įvairių aspektų, skiriasi (ne išimtis ir Baltijos šalyse, kurių atvejis toliau bus nagrinėjamas šiame straipsnyje), o ES tikslai ir rekomendacijos - vienodos visoms šalims, tad atsiranda poreikis įvertinti, ar skirtingos teisinės priemonės sukuria vienodas arba bent panašias sąlygas derinti šeimą ir darbą.
Tuo remiantis suformuluotas tyrimo tikslas - palyginti Baltijos šalių teisės aktuose numatytas palankias darbo sąlygas tėvams, auginantiems bent vieną vaiką iki 3 metų amžiaus.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Šeimos politika ir institucionalizmo teorija
Šeimos politika formuojama taip, kad kurtų palankias ir saugias sąlygas ne individams, o šeimai, kaip socialiniam vienetui, kuris visuomenėje laikomas labai svarbiu dėl savo paskirties - suteikti asmeniui stabilią, ilgalaikę ir saugią aplinką (Lane, Ersson 2000). Šeimos veikimą visuomenėje geriausiai apibūdina institucionalizmo teorija, kurią geriausiai apibrėžia tokie terminai: „organizacija“, „elgesys“, „tvarka“, „taisyklės“.
D. North (1990) tai įvardija kaip „visuomenės žaidimo taisykles arba, formaliai pasakius, - žmonių sukurtus apribojimus, formuojančius jų tarpusavio sąveikas ir elgesį“, todėl šeimos instituciją galima apibūdinti kaip „organizaciją, įstatymą, paprotį, elgesį ar veiklą, kuri egzistuoja politiniame arba socialiniame žmonių gyvenime“ (Simpson, Weiner 1997).
Šeimos elgesį lemia neformalios taisyklės (viduje susikurtos pagal bendrą susitarimą) ir formalios taisyklės (kurios pasireiškia kaip teisiškai reglamentuoti reikalavimai). Neformalios taisyklės formuoja šeimai priklausančių individų identitetą, tikslus ir siekius. Šeimos nariai bendru sutarimu priima ir perduoda vieni per kitus taisykles ir joje vyraujančias nuostatas, kurios laikomos objektyviai teisingos. Kitaip tariant, individų kolektyvinis elgesys nulemia taisykles, tuo formuodamas ir pačią instituciją (Hall, Taylor 1998).
Formalios taisyklės, t. y. teisiškai pagrįstos nuostatos (įgyvendintos teisės aktais), veikia iš išorės apibrėžiant šeimos narių teises ir pareigas visuomenėje bei nulemiant ir formuojant jų elgseną.
Institucionalizmo teorija remiasi prielaida, kad visos institucijos, o šeima ne išimtis, turi būti nuolatiniame institualizacijos procese, kurio metu instituto dalyviai siekia suformuoti ir išlaikyti stabilią bei ilgalaikę būseną, orientuotą į instituto taisyklių stabilumą, vengiant nekryptingos kaitos. Vis dėlto dažnai institutai susiduria su priešingu - deinstitucionalizacijos procesu, kurio metu nusistovėjusi būsena, elgesys ir taisyklės kinta (Peters 2002).
Kintant ekonominiams, socialiniams, kultūriniams ir kitiems veiksniams, šeima daugmaž yra veikiama disbalanso, kuris sukelia nemažus iššūkius jos stabilumui. J. G. March ir J. P. Olsen (2006) teigia, kad institucijų kitimas nėra neigiamas ir nuolatinis, o, atvirkščiai, institucijų kaitą apibūdina kaip „punktyrinę pusiausvyrą“, tai reiškia, kad bepasikartojantys disbalansai yra natūrali institucijų būsena, kuri veda prie nusistovėjusių taisyklių atnaujinimo pagerinant ir pritaikant jas pagal besivystantį pasaulį.
Šeima kaip socialinis vienetas pastaraisiais dešimtmečiais išgyvena gana stiprų deinstitucializacijos procesą, kuris kyla dėl didėjančio sukurtų neformalių taisyklių ir vyraujančios elgsenos disbalanso. Kintama šeimos narių vaidmenų sąveika lemia neformalių taisyklių pokyčius, atsisakant nepatogių taisyklių ir priimant naujas taisykles, atitinkančias naujai besiformuojančius standartus.
Abu partneriai tampa vienodai atsakingi tiek už šeimos, tiek už darbinių įsipareigojimų, t. y. skirtingų sričių, įgyvendinimą ir suderinimą. Susiformuoja iššūkis - kaip suderinti šias priešingas sritis su bėgant laikui sutampančiais reikalavimais (Carr ir kt. 2008). Čia susiduriama su naujomis problemomis, tokiomis kaip šeimos narių vaidmenų konfliktas darbo ir šeimos sąveikoje.
Remiantis atliktais tyrimais, darbo ir šeimos vaidmenų konfliktas mažina darbuotojo socialinę gerovę (Grant-Vallone, Donaldson 2001), prastina sveikatą (Zhang ir kt. 2012), mažina pasitenkinimą darbu (Adomynienė, Gustainienė 2001) ir šeiminiu gyvenimu (Warner, Hausdorf 2009).
Atsižvelgiant į tai, 1999 metais Barnett (1999) apibrėžė 4 modelius, apibūdinančius šeimos ir darbo sąveiką: darbo ir šeimos, kaip atskirų sričių, modelį (angl. the seperate-spheres model); iš dalies darbo ir šeimos sritis apimantį modelį (angl. the overlapping-spheres model) bei modelį, integruojantį darbo ir šeimos sritis (angl. the work-integration model), darbo ir šeimos sisteminį modelį (angl. the work-life systems model), apimantį visas žmogaus gyvenimo sritis ir teigiantį, jog šios sritys nėra atskiros, o, priešingai, - susitapdina (angl. overlap).
Ketvirtas modelis vis labiau plinta šiuolaikinėje visuomenėje, nes taip suteikiama galimybė lanksčiai derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, patiems partneriams kontroliuoti savo įsipareigojimų įgyvendinimą erdvėje ir laike ir taip pasiekti darbo ir šeimos pusiausvyrą (Galinsky ir kt. 2005).
Analizuojant šeimos narių įsipareigojimus su išorinėmis sistemomis, negalima apsiriboti neformaliomis taisyklėmis, nes čia labai svarbus įstatymų, kurie, kaip buvo minėta, apibrėžia ir reguliuoja šeimos narių elgseną ir santykį tarpusavyje bei su aplinka, vaidmuo.
Už įstatymų rengimą atsakinga valstybė, kuri, siekdama padėti šeimos institucijai išlaikyti pusiausvyrą, o kartu atsižvelgdama į darbdavio interesus, kuria šeimai palankią politiką.
Šeimai palankios politikos formavimas pagrįstas ES šalių konstitucijomis ir įtvirtintas įstatymų nuostatomis ar kitais teisės aktais, kuriuose numatoma: lyčių pusiausvyros bei vyrų ir moterų lygybės darbo rinkoje skatinimas; lyčių lygybės, įgyvendinant šeimos įsipareigojimus, skatinimas; reikalingų sąlygų, leidžiančių auginti ir žindyti vaiką, užtikrinimas; lygių galimybių abiem tėvams prižiūrėti ir auginti vaiką garantavimas; sąlygų, skatinančių derinti profesinį aktyvumą ir reprodukciją, užtikrinimas; galimybių, leidžiančių tėvams pagal poreikius laikinai pasitraukti iš darbo rinkos dėl vaikų auginimo arba, priešingai, leidžiančios auginti vaikus nepasitraukiant iš darbo rinkos, užtikrinimas; sąlygų, suteikiančių galimybę tėčiams įsitraukti į šeiminį gyvenimą ir namų ruošą, užtikrinimas (Kamerman, Kahn 1991).
Įgyvendinamos tokios priemonės: ilgų darbo valandų, nesuderinamų su tėvyste bei motinyste ir šeimos gyvenimu, sutrumpinimas; šeimai palankių ir lankstesnių vaiko priežiūros modelių kūrimas; atostogų skyrimas motinoms atsigauti po gimdymo; darbo grafiko lankstumas ir kt. (Maclnnes 2006).
Tyrimo metodologija
Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą, buvo naudojami šie duomenų šaltiniai: darbo sąlygas reglamentuojantys įstatymai (1 priedas) ir duomenys iš 2017 metų MISSOC duomenų bazės. Tyrimui vykdyti buvo atrinktos darbo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų versijos, aktualios 2018 metų rugsėjo - spalio mėnesiais. Į analizę neįtraukti teisės aktai, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo sąlygas. Duomenys buvo analizuojami temų analizės metodu. Atliekant teisės aktų analizę temos buvo formuluojamos remiantis įstatymų grupėmis.
Įvertinus keletą tyrimui svarbių aspektų: 1) analizuojamose Baltijos šalyse vaiko priežiūros atostogos maksimaliai trunka iki 3 metų, o atsižvelgiant į vaiko priežiūros atostogų sąlygas, kurios yra gana palankios, dauguma tėvų (dažniausiai motinų) renkasi vaiko priežiūros atostogas, o ne grįžimą į darbą; 2) grįžus į darbo rinką šeimoms, auginančioms vaikus iki 3 metų, yra daugiausia iššūkių (vaikai yra mažiausiai savarankiški ir dėl jų fiziologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių jiems reikalinga didžiausia priežiūra, palyginti su kitomis vaikų amžiaus grupėmis), buvo nuspręsta apsiriboti tik šeimomis, auginančiomis bent vieną vaiką iki 3 metų amžiaus.
Atliekant analizę į rezultatus nebuvo įtraukti teisės aktai, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo sąlygas.
tags: #seimos #socialines #apsaugos #teisinis #reglamentavimas #estijoje