Šiandieninėje visuomenėje priklausomybės tampa vis opesne problema, paliečiančia ne tik individų, bet ir jų šeimų gerovę. Priklausomybės gali būti įvairios - nuo azartinių lošimų iki alkoholio ar kompiuterių, o jų pasekmės - itin skaudžios. Šiame straipsnyje nagrinėsime priklausomybių problematiką Lietuvoje, remdamiesi žinomo radijo laidų vedėjo ir žurnalisto Richardo Jonaičio patirtimi bei ekspertų įžvalgomis.
Richardo Jonaičio istorija: nuo loterijos bilietų iki lošimo namų
Žinomas radijo laidų vedėjas ir žurnalistas Richardas Jonaitis atvirai pasidalino savo patirtimi apie priklausomybę azartiniams žaidimams. Vyras pasakojo, kad šis liguistas potraukis jam pasireiškė dar vaikystėje, kai jis pirkdavo nutrinamus loterijų bilietėlius.
„Aš iki galo nesu tikras, kaip pradėjau lošti. Manau, kad priežastys - vaikystėje patirti neramumai, nuo kurių norėjosi pasislėpti“, - teigė R. Jonaitis. Paauglystėje jis pralošdavo pinigus lošimo automatais baruose, o vėliau persikėlęs į Vilnių, įsitraukė į lošimo namus.
R. Jonaitis pripažino, kad lošimas jam buvo tarsi iliuzija, pabėgimas nuo realybės. „Tai yra įdomus ir labai įtraukiantis dalykas - visiška iliuzija. Kai nenori gyventi realybėje, nes tam, kad pasiekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių, reikia įdėti daug darbo. Išsigąsti tų darbų, susigūži ir pabėgi.“ Jis aiškino, kad lošimo namuose jautėsi saugus, jam siūlė nemokamus gėrimus, o nario kortelėje kaupėsi prizai.
Vyras pripažino, kad lošimas jam tapo ne tik psichologine, bet ir fizine priklausomybe. „Kaip jauti troškulį ar nori valgyti, taip fiziškai norisi ir lošti.“ Tamsiausias periodas, pasak R. Jonaičio, buvo tada, kai pralošdavo viską ir grįždavo namo pėsčiomis žiemą. Atsiradus papildomų pinigų, jis vėl juos pralošdavo, o vėliau įklimpdavo į skolas.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Laimei, R. Jonaitis sugebėjo įveikti priklausomybę. Jis pasakojo, kad vieną naktį, kai buvo užpultas ir sumuštas autobuse dėl praloštų pinigų, suprato, kad taip daugiau negali gyventi. Šiuo metu vyras jaučiasi gyvas, džiaugiasi santykiais su drauge ir močiute, mėgaujasi savo darbais bei naujais projektais.
Šiuo metu sėkmingai karjeros laiptais kopiantis R. Jonaitis pokalbio metu sakė, kad lošimo namuose nesilankė jau pusė metų. Nustojus lošti, jautiesi tvirtesnis ir gebantis prisiimti suaugusio žmogaus atsakomybes.
„Žmonėms, kurie nėra turėję priklausomybės, kurios aš atsikračiau, yra sunku suprasti, kad paprasti dalykai dažnai atrodo neįgyvendinami. Todėl aš labai džiaugiuosi galėdamas eiti į priekį, tobulėti. Tai nuostabus jausmas!“
Apie tai prasminga šnekėti dėl to, kad prekybos centruose lošimo aparatai yra prieinami kiekvienam sulaukusiam 18 metų, pilna lažybų punktų, kuriuose net nereikia registruotis. Šios vietos atima pinigus iš šeimų, dukrų, žmonų.
R. Jonaitis pastebi, kad vyrauja tendencija, kad į lošimą įsitraukia vis jaunesni žmonės, neretai ir turtingų tėvų vaikai, kuriems, regis, nieko nestinga. „Ar tik nebus, kad daug ką turintis mūsų jaunimas neatsirenka vertybių. Jie nori viską gauti labai greitai. Juk dažnas vairuoja naujausius automobilius, tada žinisklaida skamba apie avarijas... Man nesuvokiama, kai pasirodo naujas „Greiti ir įsiutę“ filmas ir jis yra taip visų žiūrimas. O filmas juk apie skubėjimą - greitai lakstyti, turėti gražų automobilį ir dailią merginą.“
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Priklausomybė nuo azartinių lošimų ir rūkymo: ar taikomos priemonės efektyvios?
Azartinių lošimų priklausomybės ypatumai
Priklausomybė nuo azartinių lošimų yra rimta problema, kuri gali turėti katastrofiškų pasekmių žmogaus gyvenime. Lošimas sukelia stiprias emocijas - kai sekasi, žmogus jaučiasi viską kontroliuojantis, o kai nesiseka, kaltina kitus.
Psichologai O. Mackevičius ir T. Veromej teigia, kad jei žmogaus lošimas sukelia jam skausmingų jausmų, jei dėl lošimo atsiranda finansinių problemų, jei lošiama iš pinigų, kurie nėra numatyti pramogoms, tuomet reikėtų susirūpinti. Jei įtariate, kad kažkas negerai, tai pasitikrinkite dviem taisyklėmis - laiko ir pinigų.
Jei planavau išgerti kavos, gal kokį pusvalanduką pasėdėti ir 10 ar 20 eurų išleisti šiai pramogai, o išeinu po keliolikos valandų ir be jokių santaupų, pasiėmęs kelis greituosius kreditus arba penkis kartus per naktį nuvažiavęs namo dar pasiimti pinigų, tai jau - labai rimtas šauktukas, kad tai - ne mano pramoga, gal man geriau kitoje vietoje pramogauti.
Taip pat specialistai atkreipia dėmesį, kad kartais viskas labai nekaltai prasideda, kai tėvai leidžia vaikui išsirinkti laimingą bilietuką. Neduok Dieve, tas bilietukas laimi - vaikas džiaugiasi, koks jis geras. Tėvai kitą kartą vėl jam duoda išsitraukti bilietuką - va, tavo ranka gera, trauk. Vaikui užsifiksuoja - mano ranka gera, esu sėkmingas lošėjas ir galiu laimėti dažniau. Tada pinigai maistui, vadovėliams, sąsiuviniams, pratyboms ar ekskursijoms, kuriuos tėvai vaikui duoda, būna išleisti bilietukams.
Azartinių lošimų įstatymas Lietuvoje išėjo tik 2001 metais. Statistiškai ši problema nebuvo matuojama, tokių žinių nėra. Kalbant apie priklausomybės gydymo klausimus, tai asmenų, gydytų nuo šios ligos, skaičius yra tikrai labai mažas.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Kai 2014 metais darėme tyrimą, kiek lošimai paplitę Lietuvoje, jis parodė, kad 7 proc. gyventojų per paskutinius metus buvo lošę azartinius lošimus. Bet, kai uždavėme klausimą, kaip jūs galvojate kovoti su ta problema, tai apie 30 proc. Žmogui nuolat visur prieš akis matyti tas lošimas, tai ypač krenta į akis jaunam žmogui. O žaidžia pas mus jauni žmonės - iki 40 metų. Jiems kyla natūralus smalsumas - o kas ten, kaip ten, kaip tai veikia.
Deja, ir atsistatyti - sunku, ir atsistatymo procesas yra labai ilgas, varginantis ir sunkus. Labai liūdina tai, kad paskutiniu metu pastebėjome tendenciją, jog auga jaunesnių asmenų, lošėjų iki 18 metų [karta].
Kas įdomiausia, kad pas mus atėję lošėjai apie save pasakoja - aš gerti mečiau, rūkyti mečiau, kiti - net narkotikus sugeba mesti, o su azartiniais lošimais niekaip negali atsisveikinti, nors tame nėra jokios cheminės medžiagos. Vienas jų yra tas, kad žmogus nežino, kaip tvarkytis su jausmais, nežino, kaip tvarkytis su stresinėmis situacijomis.
Dažniausiai lošia vyrai, tikrai tai - didžioji lošiančiųjų dalis. Visuomenės iššūkiai ir reikalavimai vyriškai lyčiai yra dideli ir galingi. Pradedant nuo pat vaikystės, jei mes auginame berniuką, tai būtinai turime auginti vyrą. Mes auginame lytinę asmenybę, tiesiog lytį. Mes jam draudžiame verkti, vadinasi, draudžiame rodyti emocijas. Iš to kyla kitoks spaudimas. Jei vedu, turiu kažkaip „pavežti“ šeimą, jei galima pasakyti. Aš turiu būti atsakingas, turiu šeima pasirūpinti finansiškai. O jei man nepavyksta? O jei nebūtinai galiu būti toks sėkmingas?
Dar viena bėda yra ta, kad mes nemokinami klysti, mums neleidžiama klysti. Dažniausiai nemokame gyventi ir susitvarkyti su tais jausmais, kurie kyla, kai suklystame, ten nuėję ir pralošę. Jei taip atsitinka vieną kartą, tai nėra didelė tragedija. Po to pralošimo jaučiu prieš save kaltę, jaučiu kaltę prieš kitus, man gėda, kad taip pasielgiau, jaučiu neviltį, kad negaliu gražinti tų pinigų. Niekas mūsų nemokino, kaip su tais jausmais išbūti, kaip galima juos išgyventi, kad galima išsipasakoti. Vyras irgi gali kažkam paverkti.
Visos priklausomybės, kaip ir ši, niekad nebūna buvusios. Asmuo visą laiką išlieka priklausomybės rizikoje. Ką tikrai reikėtų daryti asmeniui, kuris ketina sustabdyti savo probleminį lošimą, tai pirmiausia - vengti visko, kas primena lošimą, bet kokios stimuliacijos, t. y. net tokių, atrodytų, juokingų smulkmenų, […] kaip apskritai žaidimai.
Kartais - netgi lažintis su draugais, pažaisti krepšinį, ką mes vyrai mėgstame, pavyzdžiui, iš butelio alaus. Jokių tokių dalykų negali būti. Reikia slopinti azartą, norą nors trumpai sudalyvauti lošime.
Kaip atpažinti, kad azartiniai lošimai gali tapti problema?
- Jei skiriate per daug laiko lošimams.
- Jei išleidžiate per daug pinigų lošimams.
- Jei lošimas sukelia skausmingus jausmus.
- Jei dėl lošimo atsiranda finansinių problemų.
- Jei lošiate iš pinigų, kurie nėra numatyti pramogoms.
Alkoholizmas: neigimo liga
Alkoholizmas - tai viena iš klastingiausių ligų, kuri ne tik griauna žmogaus sveikatą, bet ir paveikia jo socialinį gyvenimą. Vilniaus priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrijauskienė teigia, kad alkoholizmas turi ypatingą požymį - neigimo ligą. Sergantieji alkoholizmu naudoja gynybos mechanizmus, todėl gydytojams svarbu rasti būdą, kaip su jais susikalbėti.
V. Andrijauskienė pabrėžia, kad alkoholizmas palieka antspaudus ne tik sergančio žmogaus kelyje, bet ir paveikia kitus - vienas alkoholikas į ligą įtraukia apie 20 žmonių. Šalia sergančiojo visada atsiranda manančių, kad jie gali padėti, tačiau grasinimai, bauginimai ar įpareigojimai retai duoda teigiamų rezultatų.
Gydytoja teigia, kad svarbus permainų etapas yra tada, kai žmogus ima bjaurėtis savo elgsena. Padariniai, tokie kaip šeimos, darbo, pinigų, draugų praradimas, žmogaus negąsdina, nes šiems dalykams jis visada gali rasti priežastį.
Svarbu, kad sergantysis ir gydytojas susikalbėtų. Gydytojas neturi eiti į kovą ir siekti pergudrauti asmenį, bet turi būti budrus.
Lietuvoje būdinga užsiimti savigyda. Kai toks asmuo ateina į gydymo įstaigą ir sako, kad gydysis pats, jis nepalieka vietos medicinos personalui. Būtent savigyda sukelia didžiausius padarinius. Žmogus, kurdamas gydymo programas, nenumato kraštutinių pavojų. Taip jis lieka nusivylęs ir kiti bandymai jam asocijuojasi su nesėkmėmis.
Moralai, pretenzijos, lūkesčiai neveiks, nes juos žmogus jau girdėjęs daugybę metų. Kai žmogus dar gėrimo procese, kartais jis sutinka su viskuo tam, kad būtų paliktas ramybėje.
Priklausomybės nuo alkoholio etapai:
- Vartojimo etapas: žmogus mano, kad gali bet kada sustoti.
- Sąmoningo susilaikymo etapas: žmogus priima iššūkį susilaikyti dėl įvairių priežasčių.
- Sveikatinimosi etapas: žmogus susiduria su realybe ir svarbu pagarba sau.
Priklausomybė nuo kompiuterių: virtualus pasaulis kaip pabėgimas nuo realybės
Šiais laikais vis dažniau susiduriama su priklausomybe nuo kompiuterių. Medicinos psichologė psichoterapeutė Gražina Sapegienė teigia, kad priklausomybė atsiranda ne nuo pačio kompiuterio, o nuo malonumo, kurį teikia buvimas su šiuo įrenginiu.
G. Sapegienė aiškina, kad kompiuteris vaikui tampa geriausiu draugu, nes ten jis gali būti laisvas, stiprus, toks, koks tik norėtų būti. Tame pasaulyje vaikas pradeda jaustis gerai, patenkina savo poreikius, kurių nepatenkina realiame gyvenime, pirmiausia, šeimoje.
Psichologė pabrėžia, kad viskas prasideda nuo vaikystės, santykių tarp tėvelių ir vaikų. Jeigu tarp jų nėra stipraus ryšio, vaikas visada ieškos būdo, kaip patenkinti savo poreikius.
Kompiuteris - labai smagus dalykas, teikiantis daug malonumų. Pajautimas, kad toje erdvėje gali būti kuo nori, labai greitai įtraukia. Realybėje yra kitaip, todėl vaikas tiesiog pasineria į tą erdvę, kurioje jam gera, kuri iš pradžių teikia geras emocijas.
G. Sapegienė pataria tėveliams ir seneliams žinoti, kad su draudimais, bausmėmis, kažkokiais kategoriškais liepimais, nepasieksime to, ko norime. Vaikas mokosi ne iš įsakymų, o iš stebėjimo. Tai reiškia - kokio elgesio iš jo norime, pirmiausia turime savo pavyzdžiu parodyti.
Svarbu priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir nebandyti jo pakeisti. Reikėtų prisėsti šalia anūko, pažiūrėti, ką jis veikia, pabandyti paklausti. Jeigu vaikas žaidžia, galima pabandyti paklausti, apie ką yra tas žaidimas. Tiesiog derėtų prisiminti save, kokie buvote panašaus amžiaus, ką veikdavote, kaip jaunimas leisdavo laiką.
Jeigu ir viena, ir kita karta pabandytų vieni kitus pažinti, jeigu vyresnieji pabandytų pažinti vaiko akimis, pasėdėti šalia, pasakyti savo nuomonę - man patinka ar nepatinka, suprantu ar nesuprantu, ką tu ten veiki - atsirastų dialogas. Mes pradėtume su vaiku kalbėtis. Jeigu tie suaugusieji kreipia dėmesį ir domisi, ką vaikas veikia, kas jam įdomu, jis kitomis akimis pradės žiūrėti, nes dominamasi, kuo jis užsiima. Be abejo, tada galima ir savo nuomonę pasakyti, kažką patarti.
tags: #richardas #jonaitis #apie #priklausomybes