Tik 1950 metais pasirodžiusios rekomendacijos vaikščioti kelias minutes per dieną, tam tikra prasme buvo kardiologinės reabilitacijos pradžia. Vėliau gydytojų ir mokslininkų bendruomenė įrodė, kad ankstyvas šių pacientų aktyvinimas, skatinimas judėti iš tiesų yra labiau naudingas nei žalingas ir nedidino nepageidaujamų įvykių rizikos, o fizinis aktyvumas yra tiesiogiai susijęs su geresnėmis širdies ligomis sergančių pacientų išeitimis. Įdomu ir tai, kad modernėjant ir stipriai tobulėjant visai kardiologijos mokslo šakai reabilitacija nepraranda aktualumo iki šių dienų, o jos efektyvumą ir svarbą pacientui įrodo didelės apimties klinikiniai tyrimai.
Nors Lietuvoje širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi, kasmet šios ligos nusineša per 20 000 gyvybių ir sudaro apie pusę mirčių dėl visų priežasčių. Mirčių skaičių apie šias ligas rodo vienas aiškus faktas: reabilitacija ir jos derinimas su prevencijos priemonėmis yra esminė šviečiančioji kryptis, kuriai skiriama vis daugiau dėmesio. Reabilitacija po širdies ir kraujagyslių ligų - kas tai? Kardiologinė reabilitacija yra kompleksas skirtingų priemonių, taikomų pacientui sergančiam širdies ir kraujagyslių ligomis. Lietuvoje, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, kardiologinei reabilitacijai nukreipiami pacientai po ūmių susirgimų (miokardo infarktas, nestabili krūtinės angina), taip pat po atliktų širdies intervencijų bei operacijų.
Kas yra reabilitacijos įstaigos ir kaip jos veikia?
Dažniausiai pacientai nukreipiami į reabilitacijos ligonines, kur priklausomai nuo susirgimo yra gydomi stacionare nuo dviejų iki trijų savaičių. Galime tik pasidžiaugti, kad pacientų ligoninėse netrūksta ir reabilitacinis gydymas yra įprasta praktika Lietuvoje. Kita vertus, akivaizdu, kad net aktyvus dalyvavimas reabilitacijos programose mirštamumo nesumažina. Tad kodėl, jei kardiologinės reabilitacijos nauda yra įrodyta, Lietuvoje šių rezultatų pasiekti nepavyksta? Galima manyti, kad atsakymą reikėtų rasti peržiūrint programų turinį ir poveikio priemonių trukmę.
Pagrindinės reabilitacijų dalys turėtų būti paciento fizinis treniravimas ir rizikos veiksnių koregavimas. Fizinis treniravimas - tai suplanuota, struktūruota ir nuolatos kartojama fizinė veikla, kuri turėtų užimti bent 50 proc. viso programos laiko. Treniruotės vykdomos tik atlikus detalų paciento ištyrimą ir įvertinus jo fizinį pajėgumą fizinio krūvio mėginiu. Ypatingai svarbus kineziterapeuto dėmesys ir individualaus fizinio krūvio recepto sudarymas, atsižvelgiant į paciento būklę ir testo rezultatus.
Pagrindiniai fizinio treniravimo tikslai - padidinti fizinį pajėgumą, skersaruožių raumenų jėgą ir taip kompensuoti sumažėjusią širdies sistolinę funkciją. Taip pat tikslas - padėti pacientui suvokti savo kūną ir pojūčius treniruotės metu, paaiškinti treniruotės naudą, galimus šalutinius veiksnius bei išlaikyti fizinį aktyvumą parenkant patį tinkamiausią užsiėmimą, kurį pacientas galėtų tęsti po gydymo reabilitacijos ligoninėje. Likęs laikas dažniausiai skiriamas mokymui apie nuo paciento priklausiančius širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius (rūkymą, nutukimą, cholesterolio apykaitos sutrikimus, aukštą kraujospūdį, neadekvačią cukrinio diabeto kontrolę).
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Reabilitacijos metu visi pacientai konsultuojami psichologo siekiant geros psichoemocinės būklės ir adekvačios reakcijos į ligą užtikrinimo. Socialinio darbuotojo konsultacijos skiriamos darbingumo atstatymui ir socialinės adaptacijos gerinimui. Visų šių priemonių derinys nulemia ligos progresavimo lėtėjimą, fizinio pajėgumo didinimą ir gyvenimo kokybės gerinimą. Paciento vaidmuo - svarbiausias reabilitacijos komandos narys: jo motyvacija ir noras sveikti yra visos komandos varomoji jėga.
Rekomenduojama pradžia ir pagrindiniai žingsniai
- Po ūmaus miokardo infarkto kreiptis į kardiologinės reabilitacijos paslaugas teikiančias įstaigas ir pradėti fiziniu treniravimu paremto reabilitacinį gydymą.
- Tęsti paskirtą medikamentinį gydymą ir aktyviai lankytis pas šeimos gydytoją ar kardiologą.
- Baigus gydymą reabilitacijos ligoninėje tęsti treniruotes pagal individualiai sudarytą fizinio treniravimo planą, atsižvelgiant į širdies susitraukimų dažnį, dusulį bei nuovargį.
- Koreguoti svorį (KMI < 25 kg/m2, liemens apimtis moterims < 88 cm, vyrams < 102 cm) ir laikytis sveikos mitybos principų bei riboti arba atsisakyti alkoholio.
Fizinio aktyvumo nauda stebima tol, kol jis tęsiamas. Labai svarbu atsižvelgti į širdies susitraukimų dažnį ir patiriamus dusulį bei nuovargį. Taip pat gydytojai pabrėžia, kad reabilitacija turi būti pradėta kuo anksčiau ir taikoma kompleksiškai.
Fizinio treniravimo ypatybės reabilitacijoje
Fizinio treniravimo svarbiausi tikslai - padidinti fizinį pajėgumą, skersaruožių raumenų jėgą ir padėti kompensuoti sumažėjusią širdies sistolinę funkciją. Kineziterapeutas sudaro individualų fizinio krūvio receptą, atsižvelgdamas į paciento būklę ir fizinio krūvio testo rezultatus. Reabilitacijai skiriamas laikas: pradžioje - 2-3 savaites stacionare, vėliau - ambulatorinėje fazėje tęsiama su nuolatiniu vertinimu. Reabilitacijos trukmė dažnai svyruoja nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo etiologijos ir paciento progresijos.
Ūmiai infarktui gydyti taikomi standartiniai vaistai: aspirinas, nitroglicerinas, trombolitikai, kurie padeda sumažinti trombo susidarymą ir atkurti kraujo tėkmę į širdies raumenį. Po infarkto svarbu pradėti ilgaamžę fizinę veiklą - treniravimą, kuris išlieka tol, kol pacientas toliau mankštinasi. Pasiekti 7 MET krūvį laikoma vienu iš reabilitacijos efektyvumo rodiklių.
Reabilitacijos fazės
Reabilitacija skirstoma į tris fazes: pirmoji - ankstyvoji hospitalinė reabilitacija; antroji - ambulatorinė reabilitacija, kuri trunka maždaug 36 savaites po įvykio; trečioji - ilgalaikė reabilitacija, kurios tikslas - išlaikyti tinkamą fizinį aktyvumą visą likusį gyvenimą. Fiziškai aktyvūs pacientai turėtų būti aktyvūs bent 30 minučių per dieną - dažniausiai rekomenduojamas šiaurietiškas ėjimas, taip pat galima rinktis važiavimą dviračiu, plaukimą ar kita veikla.
Taip pat skaitykite: Mokama reabilitacija
Gydymo metu kineziterapija pradedama nuo pirmųjų dienų: gydomoji gimnastika, kvėpavimo pratimai, masažas ir kt. Pratimai atliekami ritmingai, laikant pulsą ir skiriant atsipalaidavimo pertraukas. Palaikomojoje fazėje įvedami sudėtingesni pratimai, lengvas bėgimas, kamuolio ir lazdomų žaidimai, pratimai su nedideliais svarmenimis. Mankštos intensyvumas ir trukmė palaipsniui didėja, o treniruočių trukmė paprastai 45-60 minučių, dažnai 8-12 savaičių trukmės programose.
Gyvenimo būdas po infarkto
Viena iš svarbiausių ženklų - gyvenimo būdo pokyčiai, kurie apima mitybą, fizinį aktyvumą, miego kokybę, streso valdymą ir visišką rūkymo atsisakymą. Mityboje rekomenduojama daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, žuvies ir nepersivalgymo, riboti sūrius, riebius, saldžius produktus bei sumažinti druskos kiekį. Fizinis aktyvumas - reguliarus judėjimas, kuris stiprina širdį, gerina kraujotaką, padeda kontroliuoti svorį ir mažina pakartotinio infarkto riziką. Svarbu ir kokybiškas miegas, rekomenduojama miegoti 7-9 valandas per parą. Emocinis atsistatymas taip pat svarbus: nerimas ir baimė dėl sveikatos yra natūralūs, todėl į šiuos klausimus reikia įtraukti psichologinę pagalbą ir, jei reikia, gydymą.
Taip pat būtina nuosekliai laikytis gydytojo paskirto vaistų režimo ir nepamiršti reguliarių kontrolinių vizitų pas gydytojus. Jei pasireiškia nauji ar stiprūs simptomai - skubiai kreiptis į medicininę pagalbą. Po infarkto daugelis gali grįžti į aktyvų gyvenimą, tačiau tai priklauso nuo infarkto sunkumo, gydymo būdo, bendros sveikatos ir nuoseklumo laikytis rekomendacijų.
Kokios yra rizikos ir ką daryti kritinėse situacijose?
Simptomai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį: krūtinės skausmas ar spaudimas, staigus dusulys, staigūs širdies ritmo sutrikimai, alpimas ar sąmonės netekimas, greitai didėjantys kojų tinimai. Jei tokių požymių, reikia skambinti 112. Pakartotinio infarkto rizika ir širdies nepakankamumo paūmėjimas gali būti signalai, į kuriuos derėtų atkreipti dėmesį tiek gydytojams, tiek pacientams ir jų šeimoms.
Tarpdisciplininis komandos darbas
Pacientas - svarbiausias reabilitacijos komandos narys. Jo motyvacija ir noras sveikti yra visos komandos varomoji jėga. Ligonis reabilitacijoje turi būti nuosekliai įtrauktas į planavimą, o gydymo proceso metu stebima jo fizinė ir emocinė būklė. Didelę reikšmę turi psichologinė ištyrimas, socialiniai konsultacijų aspektai ir profesinė reabilitacija, siekiant grįžti į darbą bei socialinę integraciją.
Taip pat skaitykite: Kaip nuvykti nuo Palangos AS iki "Palangos Gintaro"?
Kada verta kreiptis į reabilitaciją? Persirgus ūminį miokardo infarktą svarbu: praėjus ūmiam ligos laikotarpiui kreiptis į reabilitacijos paslaugas ir pradėti fiziniu treniravimu paremtą gydymą; tęsti medikamentinį gydymą ir aktyviai lankytis pas gydytojus; baigus gydymą reabilitacijos ligoninėje tęsti treniruotes individualaus plano pagrindu; ir reguliariai koreguoti svorį bei rizikos veiksnius.
Trumpa VPN santrauka apie gyvenimą po infarkto
Kas svarbiausia? Atsigauti palaipsniui, laikytis gydytojo plano, pradėti reabilitaciją kuo anksčiau ir neatsisakyti gydymo. Ar reikalinga reabilitacija? Taip, ji padeda saugiau grįžti į fizinį aktyvumą ir kasdienybę. Kiek trunka nedarbingumas? Priklauso nuo infarkto sunkumo, darbo pobūdžio ir bendros būklės. Kada galima grįžti į darbą? Sprendimas - gydytojo atsakymas į savijautą ir funkcijų įvertinimą. Ko nereikėtų daryti? Skubėti, nutraukti vaistus ar savarankiškai didinti fizinį krūvį. Ką svarbu stebėti? Krūtinės skausmą, dusulį, širdies ritmo pokyčius ir emocinę būklę. Kas laukia po infarkto? Ilgalaikė rizikos veiksnių kontrolė, nuolatinė priežiūra ir pokyčiai gyvenimo būduose. Emocinis atsigavimas - taip pat svarbus: nerimas ir baimė po infarkto yra įprasti, ir jiems būtina skirti dėmesio bei pagalbos.
tags: #reabilitacijos #periodas #po #miokardo #infarkto