Kai įžengiu pro Meikštų dvaro duris, nesutinku nei įtarumo, nei priešiškumo žvilgsnių. Žinoma, čia niekas nesišypso į kamerą, o pasakodami savo istorijas paprašo vieno - naudoti išgalvotus vardus. Nepaisant to, iš gyvenimo bedugnės nusprendę išsikapanoti dvaro gyventojai nustebina atvirumu.
Meikštų dvaras - priklausomybių reabilitacijos centras. Šaltinis: meikstai.lt
Priklausomybės reabilitacijos centras - daugiau nei stereotipai
Ignalinos rajone įsikūrusiame didžiausiame Lietuvoje priklausomybių reabilitacijos centre dužo visi išankstiniai stereotipai apie tai, kas yra priklausomas žmogus. Nuo bedančių bedarbių, reabilitaciją vietoj kalėjimo pasirinkusių nuteistųjų - iki miesto intelektualų, turtingų verslininkų, auksiniu jaunimu vadinamų jų vaikų ir teisėjų. Esamų ir buvusių „dvarininkų“ paveikslas - platus ir margas.
Beveik visi čia atvykstantieji būna išbandę po kelis narkotikus. Pradžia dažnai būna panaši - marihuana ir kiti, kaip atrodo, mažiau kalti narkotikai. Po to - stipresni kvaišalai: kokainas, amfetaminas, ekstazis. Ir tik pabaiga beveik visuomet ta pati - rūkomas heroinas, o po to - jau jo adatos.
Ir čia vyriausias - tikrai ne tas, kuris išoriniame pasaulyje turėjo daugiau pinigų, pažinčių ir įtakos. Vyriausiuoju čia vadinamas tas, kuris ilgiausiai - švarus. Švarus nuo kokaino. Švarus nuo heroino. Švarus nuo piktnaudžiavimo tabletėmis, alkoholiu, ar jų mišiniu.
Taip pat skaitykite: Reabilitacijos paslaugų kainos
Dvaro gyvenimas: darbas ir terapija
Didžiulėje ir išpuoselėtoje dvaro teritorijoje pasitinka mūrinis Jono Basanavičiaus paminklas. Ir jis turbūt vienintelis dvare, kuriam pavyksta rymoti nieko nedirbant. Mat beveik viskas, ką dvare pamatau, - pastatyta ir išpuoselėta pačių reabilitacijos centro gyventojų rankomis. Antram gyvenimui prikeltas XIX amžiaus dviejų aukštų dvaras, pirtelė ir tvartas, kuriame auginamos vištos, ožkos ir kiti gyvuliai. Beveik viskas, ką dvare patiekia ant pietų ir vakarienės stalo - užauginta jo gyventojų, apdirbta jų pačių rankomis.
Kai priešpiet atvykstu į dvarą, tos savaitės šeimininkas jau būna paskirstęs dienos darbus. O darbų čia - apstu. Kas kambarius tvarko, kas medžius geni ar gyvulius šeria, kas, kartu su prižiūrėtojais, į parduotuvę suvažinėja - kiekvieno reabilitacijos centro gyventojo atsakomybę kas dieną - griežta ir aiški. Ji prasideda anksti - dar prieš 7 val. ryto. Po rytinės mankštos ir pusryčių bendruomenė renkasi ryto ratui - aptaria praėjusios dienos klaidas, pasiekimus ir būsimus darbus.
Tvarka dvare tokia, kad darbas išgydo visus simuliantus. Greitai baigiasi nebūtini pasivažinėjimai į miestą (jeigu jie tau jau leidžiami), kai sužinai, kad už kiekvieną tokios išvykos valandą teks atidirbti - savo laisvo laiko sąskaita. O juk jo per dieną - vos dvi trys valandos.
Greitai baigiasi ir peršalimo ar kitos ligos, kuriomis galėtum atsiprašyti nuo fizinių darbų lauke. Užuojautos čia nesulauksi - teks sėsti prie kur kas labiau kankinančios veiklos. Kad ir atrinkti specialiai tau prieš akis sumaišytus grikius ir ryžius. Ir tik reabilitacijos centro svečiui toks darbas gali atrodyti kaip visiška beprasmis. Čia, man paaiškina, nėra beprasmių darbų.
31-erių Rimas po grūdelį rūšiuoja kmynus - viena krūvelė dar su šapais, kita - jau švari. Svarstau, kiek kančios ir minčių čia sudėta, kai vėliau vaišinuosi taip kruopščiai atrinkta kmynų arbata. Šis monotoniškas darbas jam jau kelias savaites tekęs, nes jis į reabilitacijos centrą atvyko sulaužyta koja. Tada, dar savo ankstesniame gyvenime, buvo toks apsvaigęs, kad iškrito, o gal iššoko - neprisimena - iš antro aukšto. Ir štai jis čia - šlubuojantis ir norintis išlipti iš priklausomybės duobės.
Taip pat skaitykite: Jūsų sveikata
Taisyklės ir apribojimai
11 val. 45 min. nuskamba varpas - dvare jis praneša pertraukos ir kitų užsiėmimų pradžią. O jį girdėti privalo visi - tiek esantieji lauke, tiek viduje. 15 minučių tarp darbo - pasisėdėjimui, ramiems pašnekesiams ar juokams, kavai ir cigaretei. Dvare rūko beveik visi. Ar rūkymas - tai ne dar viena priklausomybė? „Ne viskas iš karto“, - paaiškina vienas iš socialinių darbuotojų. Jeigu tektų atsisakyti visko - narkotikų, alkoholio, cigarečių, televizijos - sveikstančiajam tai būtų pernelyg didelis stresas.
O štai seksas ir atviros draugystės - draudžiami net specialaus dvaro kodekso. Kodėl? Argi draugystė, švelnumas nepadeda atsitiesti ir gyti? Priešingai - tik trukdo. Kai svarbiausia tampa jausmai - taip būtina drausmė ir reabilitacija nustumiami į antrąjį planą. Tiesa, ir likusieji malonumai - riboti. Televizija, telefonas, kompiuteris - tik tam tikromis valandomis ir tik jei jau esi mažiausiai antroje reabilitacijos fazėje.
Pirmoji fazė - kai negali beveik nieko: jokių pasimatymų ir pokalbių su artimaisiais, kompiuterio, išvykų į miestą. Antrasis etapas - jau leidžiama su centro darbuotojais kelioms valandoms išvykti į miestą, kur gali aplankyti Darbo biržą, teismą, antstolius ar parduotuves. Pasiekusieji trečiąją fazę - jau gana laisvi. Jiems leidžiama kas dvi savaites savaitgaliui išvykti namo, naudotis internetu, laisviau skambinti artimiesiems (nors pats telefonas visuomet saugomas pas dvaro vadovus).
Ir tik pati bendruomenė sprendžia, kokią pažangą jau padarė kiekvienas jos narys, ar nusipelnė pereiti iš vienos reabilitacijos fazės į kitą. Bet margas grafikas ant dvaro sienos išduoda - nuopoliai ir atkryčiai čia įprasta ir normalu.
Kažkas neištvėręs abstinencijos iš dvaro vaistinėlės naktį prisivogė tablečių - ir vėl viena faze žemyn. Kai kas svaigintis bandė ypač stipria arbata - čefyru. „Dabar jau suprantu, kad arbata gali būti tiesiog kvapi ir skani“, - vieno terapinio seanso metu prisipažins čefyru dvare piktnaudžiavęs Stasys.
Taip pat skaitykite: Reabilitacija Kauno Dainavos poliklinikoje
Bausmės už nusižengimus
Užjaučiančių ar dangstančių prasižengus čia nėra. Tad jei tave ir paskųs - tai dėl labai aiškaus tikslo - kad bausmė ir drausmė vestų į pagijimą. O bausmių čia sutiksi labai įvairių. Štai stebiu tris ratus aplink plačią dvaro teritoriją žygiuojantį jaunuolį - tai dėl to, kad vakar jis 5 minutėmis anksčiau, nei numatyta, baigė sportuoti. Prastai sutvarkei patalpas - visa valanda papildomo darbo.
„Bausmės nėra tikslas pats savaime. Jos veiksmingos tik tiek, kiek koreguoja elgesį. Kiekvienas privalo suprasti, kad turės atsakyti už savo veiksmus“, - vedžiodamas po Meikštų dvaro valdas pasakoja jo vadovas Mindaugas Survilas.
Meikštų dvaro bendruomenė. Šaltinis: meikstai.lt
Kad ir kokia veiksminga terapija ar glaudi bendruomenė bebūtų, Meikštų dvare niekas neturi naivių vilčių, kad atsitiesti pavyks visiems. Narkotikų vartotojų statistika visoje Lietuvoje - labai aiški: trečdalis po pereitos reabilitacijos nevartoja ir atsitiesia visiškai, trečdalis - tai vartoja, tai ne.
VšĮ „Meikštų dvaras” pradėjo savo veiklą 2001 m. apleistame Meikštų dvaro pastate. Šiandien “Meikštų dvaras“ yra didžiausias priklausomybių reabilitacijos centras Lietuvoje kuriame gydosi žmonės turintys priklausomybę narkotikams, alkoholiui ir vaistams. Šiuo metu čia gyvena daugiau kaip 40 turinčių priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar vaistų žmonių. Jų amžius - nuo 16 iki 50 metų.
VŠĮ Meikštų dvaras vykdomas projektas įgalina ne vieną žmogų sėkmingai reintegracijai į visuomenę, reabilitaciniame periode išugdomi ar atkuriami socialiniai ryšiai, praplečiamas socialinis kapitalas, sukurti darbo įrankiai motyvuoti asmenį pažvelgti į save kitu kampu, patikėti savimi, įgalinti juos pačius spręsti gyvenimiškas problemas. Jau daugiau nei trejus metus džiaugiamės blaiviu Akvilės gyvenimu.
tags: #reabilitacija #nuo #narkotiku #ignalina