Socialinės psichiatrijos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija, miestų infrastruktūros ir socialinių-ekonominių klasių atsiradimu. Būtent XIX amžiuje Europoje ir JAV, atsiradus specializuotų psichiatrijos ligoninių, į kurias buvo sutelkiami visomis psichikos ligomis sergantys pacientai, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios.
Tokiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, nes šių ligonių specialistai stebėdami ir aprašydami įvairias patologines būklės, nustatė psichikos ligų dėsningumus, bandė atrasti naujų gydymo metodų. Dažniausiai tokios ligoninės buvo statomos toli nuo miestų, jose buvo gydoma ir slaugoma neretai po keletą tūkstančių pacientų. Dauguma jų - visą likusį gyvenimą. Toks institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totalinė globa“- patenkinti visus paciento poreikius (medicininius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius ir kt.). Manyta, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas ir slaugomasis. Aplink psichiatrijos ligonines formuodavosi savotiška uždaros bendruomenės infrastruktūra su savo mokykla, bažnyčia, dirbtuvėmis ir net kapinėmis. Tai formavo bendruomenės nuostatą, kad psichikos ligoniai geriausiai gali prisitaikyti tik izoliuotuose, specialiai jiems pritaikytuose aplinkose, maksimaliai specialistams prižiūrint ir kontroliuojant.
Taip pat buvo formuojama klaidinga nuostata, kad psichikos ligos yra nepagydomos. Kartu visuomenėje plito idėjos, kad eugenika (teorija, teigianti, kad genetikos principais atliekant sveikų ir tobulesnių individų dirbtinę atranką, skatinant juos toliau dauginti, ir sustabdant nesveikųjų dauginimąsi, galima gerinti žmogų kaip biologinę rūšį. Termino autorius britų antropologas Franciskas Galtonas) gali pakeisti visuomenės sveikatos problemų paplitimą, ypač proto ir psichikos sveikatos problemų. Tai padėjo pagrindus neigiamoms nuostatoms proto ir psichikos negalę turinčių asmenų atžvilgiu. Ir XX a. viduryje tai konsteliavosi žiauriausiu istorijoje būdu, kai eugeniką buvo pradėta taikyti praktikoje nacistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse. Nuo 1939 m. Pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į šiuos karo nusikaltimus.
Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija - ir rėmėsi socialinių bei elgesio mokslų pasiekimais. Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą. Didelių psichiatrijos ligoninių deinstitucionalizacija prasidėjo JAV 1955 m. Ją paskatino veiksmingų vaistų psichozės simptomams kontroliuoti atsiradimas, pakitusios visuomenės ir valdžios nuostatos į žmones su psichikos negale, socialinės infrastruktūros didėjimas, pagalbos tarnybų kūrimasis. Visuomenės ir administracijos nuostatoms keistis didelės įtakos turėjo Irvingo Gofmano darbai apie psichiatrijos ligonines ir stigmą. Taip pat teigiamas postūmis, kuriantis bendruomenės psichiatrijai, buvo pacientų teisių gynimo judėjimai.
Kai kurie jų tapo antipsichiatrijos judėjimais su radikaliais reikalavimais uždaryti visas psichiatrijos institucijas, nes vertino psichikos sutrikimus kaip normalų atsaką į „išprotėjusią“ visuomenę, ir tai nepadėjo geresnės kokybės paslaugų sukūrimui bendruomenėje. Dalį pacientų neplaninga deinstitucionalizacija išvadavo iš institucijų, tačiau „įkalino“ bendruomenėje, kurioje jie tapdavo benamiais ir baigdavo gyvenimą atskirtyje ir izoliacijoje. Komunistinėse valstybėse socialinė psichiatrija rėmėsi dispanserio modeliu. Vienoje ligoninėje buvo koncentruojamos visos paslaugos tiek stacionarinės, tiek ambulatorinės. Pacientų srautų diferenciacijos nebuvo. Personalas buvo paskirtas aptarnauti pacientus, gyvenančius tam tikroje teritorijoje (apylinkėje). Psichiatrai teikdavo ambulatorinės konsultacijas, kai kur būdavo įsteigtas dienos stacionaras. Aktyvi pacientų priežiūra bendruomenėje būdavo vykdoma vadinamųjų „patronažinių“ slaugytojų.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos paslaugos
Bendruomenės psichiatrija buvo labai ideologizuota ir siekė psichiškai neįgalių žmonių ir tiesiog kitaip mąstančių piliečių totalinės kontrolės. Po komunistinės sistemos žlugimo, daugelis bendruomenės psichiatrijos užuomazgų, tarp jų ir teigiamai vertinamų, deja, taip pat žlugo. Pvz., saugaus darbo vietų skaičius Lietuvoje psichikos ir proto negalės asmenims nuo 1990 iki 2004 m. sumažėjo daugiau nei 10 kartų. Tik per pastarąjį dešimtmetį vėl kuriasi bendruomenės psichiatrijos įstaigos, telkiasi jose dirbantys specialistai. Pradėti mokyti naujų specialybių darbuotojai (socialinio darbo, ergoterapijos ir kt.). daugiausia jų iniciatyva kuriamos sutrikusios psichikos pacientams naujos socialinės integracijos galimybės.
Dienos Stacionaro Paslaugos
Paskutiniais dešimtmečiais dienos centrai įgavo didelę reikšmę tarp įvairių kitų nestacionarinio gydymo formų. Daugumą autorių pabrėžia, jog dienos skyrių tinklas buvo išplėtotas orientuojantis į visus psichikos liginius, tačiau ši gydymo forma tinkamiausia sergantiems šizofrenija. Tik apie 3,3% iš hospitalizuojamų pacientų yra gydomi dienos stacionaruose, tačiau tokio tipo įstaigose galėtų gydytis 15-60% viso stacionaruose gydomo kontingento. DS tinka potrauminio streso sutrikimams, depresijos būklėms ir įvairioms krizinėms situacijoms gydyti. DS užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą.
Dalinis hospitalizavimas (DH)- ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis. Programa skirta rimtais psichikos sutrikimais sergantiems pacientams, kuriems reikalingas intensyvus ir įvairiapusiška gydymas. Unikali DH savybė yra ta, kad pacientas dalį laiko praleidžia savo aplinkoje, o dalį - dienos stacionare. Intensyvus gydymas DH sąlygomis. Ši forma susijusi su krizinės situacijos įveikimu ir apima ūmios ligos fazės gydymą. Psichikos liginių gydymas po ūmios ligos fazės arba ilgo liekamojo visuomeninio ar profesinio funkcionavimo sutrikimo atveju. Trečioji forma aprašoma kaip programa, kurios tikslas - palaikyti asmenis, gyvenančius už ligoninės ribų. Svarbiausia vertybė - atviras psichiatrijos modelis.
Dienos skyrius yra gera mokykla visam personalui, daug laiko praleidžiama betarpiškai bendraujant su pacientais. Dienos skyrius geriau veikai visuomenę. Kai kurias atvejais šeima trukdo gydyti. Didesnė galimybė atsisakyti gydymo, nutraukti jį (dėl organizacinių ir transporto keblumų).
Ankstyvosios Pagalbos Tarnyba
Ankstyvosios pagalbos tarnybos, pagalbos krizėje ekipos ir pagalba namuose: darbo principai, tikslinės pacientų (ir kitų asmenų) grupės ir teikiamos jiems paslaugos. Ankstyvosios intervencijos tarnybos - tai specializuotos medicinos tarnybos, teikiančios kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, bei šių vaikų šeimoms. Pediatrai, neurologai bei neonatologai anksti išaiškina raidos sutrikimus, tačiau pilnai neužtikrina vaiko psichologinės ir socialinės raidos aspektus. Šią spragą siekia užpildyti ART, kurios vaikus lanko ir aktyviai juos stebi namuose bei konsultuoja tėvus.
Taip pat skaitykite: Proto negalia ir socialinis darbas
Psichiatrinė krizė - tai kliniškai reikšmingų psichikos ir elgesio sutrikimų simptomų ir sindromų atsiradimas asmenims: a) jau ankščiau patyrusiems psichikos ir elgesio sutrikimus ar/ir gavusiems psichiatrinę pagalbą ar gydymą; b) kuriems psichologinės krizės įveikimas užsitęsė ir tapo patologinių procesu. Abiem atvejais socialinė veikla dėl simptomų tampa ženkliai sutrikdyta. Psichikos sutrikimų atsinaujinimas g.b. vertinamas kaip psichikos sutrikimo atkrytis. Psichiatrijos krizių intervencija - tai psichiatrinės paslaugos, esantiems krizinėje situacijoje (ūmios būklės dėl psichikos ligos; suicidinis elgesys, emocinis stresas, sutrikdantis adaptaciją ir kt. situacijos) pacientams. Šios paslaugos tikslas yra krizinės situacijos simptomų įvertinimas ir jos stabilizavimas.
Psichiatrijos krizių intervencijos paslaugą teikia krizių intervencijos komanda, teikianti ambulatorinės (trukmė įvairi, pasaulyje 4-8 sav.), stacionarines (ne ilgiau 10 parų), pertraukiamo dienos stacionaro paslaugas (30 darbo, 40-42 kalendorines dienas) bei neatidėliotinas konsultacija psichiatrinės ligoninės priėmimo kambaryje. Lietuvoje pertraukiamas psichiatrijos krizių dienos stacionaras yra laikomas stacionarinės krizių intervencijos tąsa. Krizių intervencijos komandą sudaro: gydytojas psichiatras - komandos koordinatorius, medicinos psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Kiti specialistai konsultuoja pagal poreikį.
Gydymo tikslai yra įgyvendinami darbą organizuojant komandiniu principu. Tai kompleksinis ir intensyvus gydymas, derinant įvairius psichikos sutrikimų gydymo būdus, taikomus specialistų komandos. Komandos darbui vadovauja gydytojas psichiatras. Gydytojas psichiatras stacionare atlieka klinikinį įvertinimą ne rečiau nei 2 k/dieną, esant reikalui-dažniau; pertraukiame DS - kiekvieno apsilankymo metu. Psichologas konsultuoja individualiai ir grupes, atlieka psichodiagnostinį tyrimą. Psichoterapeutas teikia individualią/grupinę psichoterapiją. Soc. darbuotojas ištiria bei sprendžia socialines problemas, turėjusias įtakos psichikos būsenos pablogėjimui. Psichikos sveikatos slaugytojas užtikrina paciento stebėjimą ir slaugą. Į gydymo procesą pagal galimybes yra aktyviai įtraukiami paciento šeima ir artimieji.
Aktyvus gydymas bendruomenėje- šis metodas yra priešingybė vadinamajai „kabinetinei psichiatrijai“, profesionalai aktyviai siekia dažnai susitikti su pacientu įvairiuose jo aplinkose, kad galėtų tinkamai pritaikyti įvairius gydymo ir reabilitacijos metodus. AGD taikomas šizofrenija ir šizofrenijos spektro sutrikimais sergantiems ar piktnaudžiaujantiems psichotropinėmis medžiagomis bei esantiems teisėsaugos pareigūnų akiratyje, dažnai patenkantiems į psichiatrijos ligonines. Europoje ši paslauga neseniai pradėta diegti bendruomenės psichiatrijoje. Tokios komandos dirba DBritanijoje, Danijoje, Olandijoje. Aktyviai gydoma paciento namuose (jei pacientas benamis- jo gyvenamoje aplinkoje). Kontaktą su profesionalais pacientas gali palaikyti visą parą, visus metus be poilsio dienų.
AGB teikia tarpdisciplininė 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kurie teikia visas medicinines, socialines, psichologines, psichoedukacines, ergoterapijos, psichosocialines reabilitacijos ir kt. reikalingas paslaugas. Priešingai nei atvejų vadyba, AGB netarpininkauja tarp paciento ir skirtingų paslaugų teikėjų, o visas paslaugas teikia tiesiogiai. Suformuota AGB komanda aptarnauja iki 80-120 tikslinės grupės pacientų (iki 80 kaime, iki 120 mieste). Susitikimai su sunkiai sergančiais ir blogai adaptuotais pacientais vyksta net keletą kartų per dieną. Dėl to AGB komanda turi būti ypač mobili ir aprūpinta šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis. Kadangi kartais dirbama su visuomenės pavojingais pacientais, AGB personalas turi nešiotis perspėjamą sistemą pavojaus atvejui.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie proto ir psichinę negalią
AGB yra veiksmingas metodas, kurį taikant sumažėja hospitalizacijos poreikis (ypač „besisukančių durų fenomeną“, kai sunkiai sergantys pacientai dažnai rehospitalizauojami), racionaliai skiriami ir vartojami vaistai, užtikrinama geresnė psichikos ir somatinės sveikatos priežiūra, pasiekiama geresnio sunkiai sergančių asmenų socialinės integracijos lygio, nedidinant naštos šeimai ir artimiesiems. Ši paslauga netaikoma proto negalės asmenims. Lietuvoje AGB pilotinis modelis buvo išbandytas 2002 m., tačiau iki šiol taip ir neprigijo bendruomenės psichiatrijoje. Londono AGB komandos nariai buvo ne mažiau kaip 3 metus apmokami šio metodo ir teikdami paslaugas pacientams su psichikos negale bendradarbiavo su krizių intervencijos namuose komanda bei keletu bendruomenės psichikos sveikatos specialistų komandų, užtikrindami nenutrūkstamą pacientų priežiūrą bendruomenėje 24 val. per dieną 7 dienas per savaitę.
Psichosocialinė Reabilitacija
Psichosocialinė reabilitacija (PSR) yra procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sutrikimų ir negalių turintiems asmenims pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. PSR strategijos derinamos su vartotojų poreikiais, vietos, kur atliekama reabilitacija (ligoninės ar bendruomenės), ir šalies, kurioje ji vyksta, kultūrinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. PSR procese dalyvauja tiek patys paslaugos vartotojai, tiek profesionalai, šeimos nariai, darbdaviai, įvairių savivaldybės tarnybų darbuotojai, tiek pati visuomenė.
Siekiant bendro reabilitacijos tikslo klientas yra mokomas konkrečių įgūdžių, kurie yra būtini įgyvendinant individualius kliento tikslus bei vystoma kliento aplinkos parama, kuri yra ne mažiau svarbi ind.kliento tikslų įgyvendinimui. PSR apibrėžimai priklauso nuo vadinamosios „mokyklos“, t.y. t.t. požiūrio į pagalbos tikslus ir būdus bei šalyje buvusių pagalbos tradicijų. Duglas Benetas (Didž.Br,1978) Psichiatrinės reabilitacijos proceso tikslas - padėti psichiškai neįgaliam asmeniui maksimaliai pritaikyti išlikusius įgūdžius, kad jis galėtų optimaliai funkcionuoti normalioje aplinkoje, kiek tik įmanoma. Į aplinką orientuotas modelis akcentuoja saugią ir terapinę aplinką klientui (pvz.: saugus būstas, darbui ar užimtumui pritaikyta aplinka). Profesionalų dėmesys skiriamas kliento fizinei aplinkai, santykiui su aplinkiniais ir aplinkos pritaikymui.
Į raidą orientuotas modelis, pabrėžia kliento norą pakeisti savo gyvenimą ir gerinti gyvenimo kokybę. Šis požiūris akcentuoja individualų reabilitacijos kelią, paremtą asmeninės psichologinės raidos. Robertas Paulius Libermanas (JAV,2002) modelis: pagrįstas mokymo ir kognityvinių procesų tyrimų pasiekimais bei jų pritaikymu mokant ir palaikant sunkios psichiatrinės negalės asmenis. Klinicistas vadovaujasi rankvedžiais, vad. „Lidermano moduliais“, skirtais konkrečiai temai, pvz.: psichozės simptomų valdymas, socialinių įgūdžių lavinimas, bendravimo problemų su artimaisiais sprendimas ir kt. juose aprašoma, kaip vykdyti pakalbį su sunkiai sergančiu asmeniu, kad šis gedėtų suprasti savo problemas ir jas iškeltų bei kartu su klinicistu spręstų pagal t.t. algoritmą, kuris g.b. prilyginamas individualiam PSR planui. Reabilitacija yra orientuota į problemą. Olandai (Žanas Pjeras Vilkenas 2005) derina įv. modelius, ir siekia sukurti visapusišką požiūrį. Jo esmė - asmens orumo ir funkcijų atkūrimas. Atsižvelgiama į visą žmogaus asmenybę, jo gyvenimo ir asmenines veiklos sritis, vertybes, raidos galimybes. Derinami orientuoti į problemą, orientuoti į aplinką ir orientuoti į individualią psichologinę raidą modeliai.
SVEIKIMAS, ATSISTATYMAS (angl. RECOVERY) - tai terminas nusakantis ne psichikos ligos simptomų išnykimą, bet paciento stiprėjančius sugebėjimus geriau suprasti savo ligą ir ją valdyti visomis prieinamomis priemonėmis ir paslaugomis. Paprastai jį naudoja psichosocialinės reabilitacijos profesionalai, aprašydami pacient...
A. Diržytė ir kt.(2010) teigia, kad darbas su psichinę negalią turinčiais asmenimis dažnai reikalauja ypatingų psichologinių resursų, o pagrindiniai neįgalaus žmogaus psichologiniai poreikiai, analizuojant sąveikas su darbuotojais, yra saugumas, pagarba, emocinė šiluma. Socialinis darbuotojas turi pajausti psichinės negalios asmens norus, ir būti dėmesingu. Visa tai suteikti padeda ne tik dirbančiojo su neįgaliuoju socialinio darbo žinios, bet ir jo paties asmenybės savybės, nuostatos bei tai kokią prasmę jis suteikia savo darbui.
Darbo problema
Socialinės globos namuose dirbantiems socialiniams darbuotojams su psichinę negalią turinčiais asmenimis tenka didžiausias krūvis. Ši profesinė veiklos sritis gyvuoja daugiau nei dešimtmetį. Naujų, ir pakankamai sudėtingų socialinių problemų atsiradimas Lietuvoje, sukelia ypatingos svarbos socialiniam darbui. Nauja situacija iš darbuotojų pareikalauja vis plataus socialinių problemų supratimo. Tema labai aktuali, nes socialinio darbuotojo gebėjimas veikti profesionaliai ir tinkamai reaguoti į įvairaus pobūdžio klientų kreipinius, reikalauja iš socialinio darbuotojo gebėjimo tikslingai įsitraukti į pagalbos procesą ir sąmoningai panaudoti save, kaip instrumentą pagalbos procese. Šiuo darbu siekiama atskleisti, socialinio darbuotojo veiklą su psichinę negalią turinčiais asmenimisN socialinės globos namuose.
Darbo objektas - socialinių darbuotojų veikla dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis.
Darbo tikslas -atskleisti socialinių darbuotojų veiklą dirbančių su psichinę negalią turinčiais asmenimis.
Darbo uždaviniai:
- Aptarti teorinius psichinę negalią turinčių žmonių aspektus.
- Pateikti socialinių darbuotojų funkcijas ir vaidmenis dirbant su psichinę negalią turintiems asmenims.
- Ištirti socialinių darbuotojų veiklą su psichinę negali turinčiais asmenimis N globos namuose.
R. Carter ir S. K. Golant(2002) teigia, jog psichikos negalia pasireiškia mąstymo bei emocijų sutrikimais, taip pat kliedesiais ir haliucinacijomis, kalbos ir bendravimo, suvokimo ir jausmų savivokos, ryšio su išoriniu pasauliu, savikontrolės ir (arba) motorikos sutrikimais. Psichikos negalia daro žmogų iš dalies neįgalų, nes paveikia jo darbingumą, santykius su kitais žmonėmis ir trukdo rūpintis savimi.
Negalios terminą būtina nagrinėti dviem tarpusavyje susijusiais aspektais: pirmas apima norminius aktus, antras - negalią, kaip individo statusą aplinkinių atžvilgiu lemiančią charakteristiką. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004) 2 str. 6 punkte teigiama, kad „neįgalumas“ (negalia) - dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas.
Mokslininkės pažymi, kad žodžio „negalia“ supratimas apibrėžtas tarptautiniuose dokumentuose.
Programos bendra trukmė - 54 valandos. Programos tikslas - paruošti mokymų dalyvius praktiniam darbui su asmenimis namuose, suteikiant jiems teorines žinias apie pagalbos proceso namuose ypatumus, o praktinių užsiėmimų metu - įgūdžius, reikalingus šiuos procesus atpažinti bei tinkamai į juos reaguoti. Techninės pagalbos priemonių katalogas. Negalios rūšys. Sunkią negalią turinčio asmens pagalbos poreikiai. Profesinės etikos problemų ir dilemų įveika. Bendravimo samprata. Sergančio asmens priežiūra. Pirmosios pagalbos teikimas asmenims, patyrusiems anafilaksiją, suspaudimą, elektros traumą, terminį ar cheminį nudegimą, paveiktiems žaibo, ištiktiems saulės ar šilumos smūgio, sušalusiems, skendusiems, bandžiusiems pasikarti, užspringusiems, įvykus miokardo infarktui, galvos kraujotakos sutrikimams, epilepsijos priepuoliui, apalpus, netekusiems sąmonės, įkąstiems vabzdžio ar gyvūno, apsinuodijusiems. Asmens aktyvinimo procesas darbinėje veikloje.
Mokymosi programos trukmė: 54 akad. Praktinio kontaktinio darbo trukmė: 38 akad. Teorinio kontaktinio darbo trukmė: 16 akad. Savarankiško darbo trukmė: 0 akad.
| Pagalbos forma | Apibūdinimas |
|---|---|
| Dienos stacionaras (DS) | Užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą. |
| Dalinis hospitalizavimas (DH) | Ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis. |
| Ankstyvosios intervencijos tarnybos (ART) | Specializuotos medicinos tarnybos, teikiančios kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, bei šių vaikų šeimoms. |
| Aktyvus gydymas bendruomenėje (AGB) | Metodas, kai profesionalai aktyviai siekia dažnai susitikti su pacientu įvairiuose jo aplinkose, kad galėtų tinkamai pritaikyti įvairius gydymo ir reabilitacijos metodus. |
| Psichosocialinė reabilitacija (PSR) | Procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sutrikimų ir negalių turintiems asmenims pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. |