Mėgautis tuo, kas suteikia malonumą ir ieškoti galimybių tą pakartoti - normalu ir būdinga ne tik žmogaus prigimčiai. Malonumo ir pasitenkinimo jungtys „parengtos“ visų gyvų organizmų smegenyse, tereikia tik surasti malonumą teikiančią medžiagą arba kitą dirgiklį, ir smegenyse užprogramuotas noras tai kartoti ims veikti individo elgesį taip, kad atsirastų tam reikalingos sąlygos.
Tam tikrose visų gyvų organizmų smegenų srityse yra atlygio sistema, susijusi su malonumo suvokimu. Kai darome dalykus, kurie padeda mums išlikti sveikiems ir gyviems, nervinės ląstelės išskiria specialias chemines medžiagas - neuromediatorius. Jų yra daug ir skirtingai veikiančių, bet kai kurie (pvz., endogeniniai opioidai) veikia atlygio sistemą, ir kai jų koncentracijos kiekis tam tikrose smegenų atlygio sistemos srityse padidėja, mes jaučiame malonumą.
Vienas iš neuromediatorių, dalyvaujančių šiame procese, yra dopaminas. Dopamino išsiskyrimas paskatina mokymosi procesą (t. y. mokymąsi susieti tam tikrus veiksmus su atlygiu). Kai pamatome su maistu susijusias „užuominas“, atlygio neuroniniai keliai yra sužadinami. Psichoaktyviosios medžiagos imituoja natūralų smegenų atlygio sistemos aktyvavimą, susijusį su malonumo jausmu, ir skatina mokymosi procesą, užtikrinantį, kad su jų vartojimu susiję veiksmai bus kartojami.
„Automatiškai reaguojame į tokius vidinius dirgiklius kaip alkis, troškulys ir tokius išorinius dirgiklius kaip šaltis, karštis, priešas, pavojus. Į visas šias grėsmes gyvybei mes reaguojame automatiškai ir nevaldomai. Smegenys sukuria ryšius (t. y. asociacijas) tarp mums naudingo (ar žalingo) stimulo ir su juo susijusių „užuominų“, pavyzdžiui, vaizdų, garsų ar kvapo, kurie mums primena atlygį (ar bausmę).“
Psichoaktyviosios medžiagos yra tie aplinkos stimulai, kurie mus kontroliuoja. Esama teigiamų ir neigiamų stimulų. „Neigiami stimulai mums liepia saugotis (pvz., bėgti, vengti, kai atsiranda pavojus, skausmas), o teigiami mums sako: patenkink savo svarbiausius išlikimo poreikius (vartok, valgyk, santykiauk, bendrauk).“
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Neurobiologiniai mechanizmai: kaip smegenys keičiasi
Priklausomybė tam tikrai cheminei medžiagai išsivysto, kai negrįžtamai pakinta žmogaus smegenų veikla ir dėl to parandama elgesio kontrolė. Ilgalaikis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas sukelia smegenų struktūros pokyčius (pvz., žūsta neuronai), ypač tose srityse, kurios atsakingos už sprendimų priėmimą, mokymąsi, atmintį ir elgesio kontrolę.
Taurė gėrimo ar dozė tampa vieninteliu „tikro“ malonumo šaltiniu, tuo tarpu smegenų dalys, įprastai įspėjančios mus apie pavojus, tarsi išsijungia. Taip netenkame natūralios savisaugos instinktų - mums pasidaro nesvarbus pavojus sveikatai, finansinė padėtis ar net šeima.
„Dėl to, kad natūralūs atlygiai kontroliuoja mus, o ne mes juos, mums yra labai sunku laikytis dietų. Dėl tos pačios priežasties žmogui, turinčiam genetinį polinkį tapti priklausomam, labai sunku atsisakyti psichoaktyviųjų medžiagų, nes tos pačios smegenų sritys yra aktyvuojamos kelis kartus stipriau, nei tai daro natūralūs atlygiai.“
Genetiniai ir aplinkos veiksniai
Ar asmuo taps priklausomas pavartojęs vienos ar kitos psichoaktyviosios medžiagos, apie 50 proc. priklauso nuo genetinio polinkio ir 50 proc. - nuo aplinkos veiksnių. Tačiau mokslininkė sako, kad ir nepabandę galime išsiaiškinti, ar turime polinkį į priklausomybę. Be to, kai kurie aplinkos veiksniai taip pat gali padidinti priklausomybės atsiradimo tikimybę.
„Pavyzdžiui, vaikystėje patirta psichologinė trauma smarkiai pakeičia neuroninius tinklus, lemiančius elgesį ir reakcijas į aplinkos stimulus. Arba jei žmogus augo tokioje aplinkoje, kur dauguma artimųjų vartojo psichoaktyviąsias medžiagas, jam atrodo, kad tai yra visiškai normalu ir jis pradeda jas vartoti labai anksti. Tokiu atveju jo neuroniniai tinklai susiformuoja visai kitaip nei žmogaus, kuris nėra jų nei matęs, nei vartojęs. Neuroniniai tinklai gali būti paveikti dar net žmogui negimus, mamos įsčiose.“
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Medžiagų rizika ir mišiniai
Opioidai, kokainas, nikotinas - tai medžiagos, nuo kurių greičiausiai tampama priklausomais. Kai kurios psichoaktyviosios medžiagos veikia stipriau ir greičiau, kitos - silpniau. Dažniausiai pabandę psichoaktyviųjų medžiagų priklausomi nuo jų tampa apie 10-15 proc.
Paklausta, kokių medžiagų reikėtų ypač pasisaugoti, mokslininkė sako, kad kai kurios priklausomybę gali sukelti labai greitai: „Kokainas, visi opioidai, nikotinas ir visos tos medžiagos, kurios priklauso psichikos stimuliantų grupei, veikia stipriai ir priklausomybę gali sukelti labai greitai. Tačiau pavojingiausia, mokslininkės teigimu, yra medžiagų maišymas. Kelių psichoaktyviųjų medžiagų maišymas, ir ne tik elektroninėse cigaretėse, yra labai pavojingas, nes jos paveikia skirtingus neuronus, o joms suardyti reikalingi tie patys kepenų fermentai. Kai jie yra užsiėmę vienos medžiagos skaidymu, negali tuo pačiu metu skaidyti ir kitos organizmui pavojingos medžiagos. Organizmas nesusitvarko su tokiu krūviu ir įvyksta apsinuodijimas, perdozavimas“.
Priklausomybės simptomatika ir diagnozė
Priklausomybė - tai pirminė, lėtinė, neurobiologinė liga, kurios vystymąsi ir išraišką lemia genetiniai, psichosocialiniai ir aplinkos faktoriai. Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje (TLK-10 AM) priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kuriame medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitas elgesys, anksčiau labiau vertintas.
Kad žmogus yra priklausomas nuo psichoaktyviųjų medžiagų, visų pirma išduoda medžiagos vartojimo kontrolės sutrikimas. Tai reiškia, kad žmogus taip stipriai nori ją vartoti, kad negali susilaikyti ir vartoja per daug - pavyzdžiui, pradeda gerti ir nebegali sustoti. Kitas dalykas, būdingas nuo tam tikrų medžiagų priklausomiems žmonėms - nesugebėjimas atidėti vartojimo vėlesniam laikui. Trečias žmogaus priklausymo nuo psichoaktyviųjų medžiagų požymis yra socialinių įsipareigojimų nevykdymas arba alternatyvių interesų neturėjimas.
Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos “panaikinimo” sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai).
Taip pat skaitykite: Kainų analizė
Priklausomybės tipai: nuo cheminių medžiagų iki elgesio
Dažniausiai priklausomybės terminą vartojame kalbėdami apie alkoholizmą, intensyvų ilgalaikį rūkymą arba narkomaniją. Tačiau nemaža dalis žmogaus elgesio sutrikimų, anksčiau įvardintų kaip žalingi įpročiai, šiandien pervardijami į priklausomybes. Tokių naujų priklausomybių sąrašas susidaro gana ilgas: darbomanija, telemanija, priklausomybė nuo mobilaus telefono, socialinių tinklų, pirkimo (šopomanija), sekso, maisto ir maisto priedų, saldumynų, nuo meilės (santykių), nuo įvaizdžio, tikslo siekimo.
Priklausomybė azartiniams žaidimams. Patologinis lošimas aptinkamas visose socialinėse grupėse, dažniausiai fiksuojamas tarp 21 ir 55 metų amžiaus vyrų. Polinkį į priklausomybę labiausiai nulemia psichologinės ir socialinės problemos.
Priklausomybė nuo tabako (nikotino). Vieniems atrodo, kad priklausomybę sukelia tabake esantis nikotinas, ir kad rūkymas - grynai fiziologinė priklausomybė, kiti mokslininkai akcentuoja - rūkoma dėl psichologinių priežasčių (įprotis, stresas, įtampa), treti, kad rūkymas - fizinės ir psichologinės priklausomybės pasekmė. Ypač greit fizinė nikotino priklausomybė atsiranda vaikams.
Kopriklausomybė: artimųjų įtraukimas
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji.
Kopriklausomybės fenomenas neatskiriamas nuo priklausomybės, kuri sisteminiame ligų sąraše (TLK-10), yra išskirtinai siejama tik su cheminių medžiagų vartojimu. Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys. Šiandien nėra vieningo universalaus apibrėžimo ar diagnostinių kriterijų.
Ingrid Bacon (2014) pateikė keturis, kopriklausomybei būdingus, pasikartojančius komponentus: fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas. Bulotaitė (2009) rašo, kad kopriklausomybė - tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga… tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus.
Elgesio ir santykių aspektai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį.
Matome, kad kopriklausomybė ir priklausomybė yra dvi to paties medalio pusės. Abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Diagnostika, gydymas ir pagalba
Formalių priklausomybių gydymo ir sveikimo metodų, pagrįstų moksliniais tyrimais ir patirtimi, kurie turi aiškias metodikas, nėra daug. Vykdant alkoholio vartojimo prevenciją būtina akcentuoti, kad labai pavojinga alkoholį vartoti kaip stresą mažinančią priemonę ar vaistą, susinervinus, susipykus, pavargus, kai nepasisekė, kai norisi užsimiršti ir pan.
Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras. Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus.
Žmonės skiriasi vienas nuo kito - kas vienam padeda, kitam gali nepadėti. Todėl reikia ieškoti naujų, įvairesnių ir efektyvesnių gydymo metodų ir vaistų. „Aš norėčiau prisidėti prie sėkmingos gydymo kombinacijos - arba nauju vaistu, arba nauja gydymo strategija, pasiūlyti pabandyti vieną ar kitą novatorišką priklausomybės gydymo metodą.“
Priklausomybės gydymas nėra vien tik medžiagos atsisakymas. Sveikimo procesas - tai ne vien svaiginančių medžiagų ar destruktyvios elgsenos atsisakymas, tai gyvenimo būdo keitimas, įsitikinimų, mąstymo bei elgesio korekcija, mokymasis kontroliuoti ir reikšti emocijas neapsvaigus, naujų vertybių suradimas ir prarastų susigrąžinimas. Socialinis bendravimas mums, žmonėms, yra natūralus atlygis, nes mes esame socialinėse grupėse gyvenanti gyvūnų rūšis, ir tai yra galbūt vienintelis natūralus atlygis, kuris turi šansą nugalėti psichoaktyviųjų medžiagų atlygį.
Kas yra grupinė terapija?
Prevencija ir praktiniai patarimai
Stebėkite savo savijautą ir venkite streso, daugiau ilsėkitės, dalyvaukite socialinėje veikloje, bendraukite. Vykdant prevenciją svarbu aiškiai įvardinti rizikas: jei žmogus laisvalaikį leidžia kazino, tai jis sau turėtų pripažinti, jog rizikuoja tapti priklausomas. Vartojantis alkoholį rizikuoja tapti alkoholiku. Besidomintis pornografiniais puslapiais internete nepastebimai įgyja nekontroliuojamą potraukį tai daryti nuolat.
Praktiniai patarimai, pvz., rūkymo metimui: nuspręskite nuo kurios dienos nustosite rūkyti; pinigus, kuriuos išleisdavote cigaretėms, dėkite į taupyklę; venkite vietų, susibūrimų, kurių metu dažniausiai rūkydavote; kilus norui užsirūkyti, išgerkite stiklinę sulčių, kramtykite kramtomąją gumą ar čiulpkite ledinukus. Jų nešiokitės su savimi.
Sąmoningumas, stigma ir visuomenės vaidmuo
Daugkartiniai atkryčiai būdingi ne tik priklausomybėms. Priklausomybė įvardijama kaip lėtinis sutrikimas, kuriam neretai būdingi atkryčiai (recidyvai). Daug žmonių, kenčiančių nuo priklausomybių, net nesikreipia į psichiatrą, nes nelaiko to liga. Deja, gydytojas dažnai negali pasiūlyti „stebuklingos piliulės“ - gydymas reikalauja laiko ir pastangų.
Dabar situacija keičiasi į priešingą pusę - atsakomybė dėl priklausomybės atsiradimo primetama pačiai visuomenei. Ar sutiksite su teiginiu, jog „kiekviena visuomenė turi tiek narkomanų, kiek nusipelno savo abejingumu ir pasyvumu“. Taip teigia specialistai, nagrinėjantys priklausomybės santykį su visuomene. Jei visuomenė teikia paramą, pagalbą ir prevenciją, mažėja rizika, kad asmenys įklimps į ilgalaikes ir sunkias priklausomybes.
Kaip ieškoti pagalbos
- Kilus įtarimui, kad susiduriate su žalingu vartojimu ar priklausomybe, tiek jūs, tiek jūsų artimieji gali pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu.
- Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras.
- Galimos paslaugos: ambulatorinis gydymas medikamentais, stacionarus psichosocialinis gydymas, priklausomybių konsultantai.
- Taip pat veikia savipagalbos grupės: Anoniminiai alkoholikai, Al-Anon, CODA ir kt.
| Priklausomybės tipas | Pagrindiniai mechanizmai | Pagrindiniai simptomai |
|---|---|---|
| Cheminė (alkoholis, opiatai, kokainas) | Atlygio sistemos aktyvavimas, dopamino išsiskyrimas, smegenų struktūrų pokyčiai | Kontrolės praradimas, tolerancija, abstinencija, socialinių vaidmenų praradimas |
| Elgesio (lošimas, internetas, darbas) | Mokymasis, asociacijų susiformavimas, atlygio poveikis be cheminių medžiagų | Nekontroliuojami veiksmai, laiko švaistymas, finansiniai/santykių nuostoliai |
| Kopriklausomybė | Emocinis įsitraukimas, kontrolės poreikis, santykių disfunkcija | Fokusavimasis į kitą, pasiaukojimas, emocinis išsekimas |
Priklausomybė neretai tapatinama su vergavimu. Kol žmogus nepripažįsta ir nesusitaiko su priklausomybe, jis visiškai yra priklausomas nuo savo „šeimininko“. Priklausomybė yra labai susijusi su neigimu ir perdėtu pasitikėjimu savo jėgomis. Iš pradžių žmogus priešinasi, sako, kad jis neturi jokios priklausomybės, vėliau, kad pateisintų nekontroliuojamą elgseną, ieško priežasčių ir pasiteisinimų arba kaltina aplinkybes ir kitus žmones.
Deja, priklausomybė neatsiranda staiga, tai sutrikimas, kuris dažniausiai formuojasi ne vienerius metus, todėl sveikimas reikalauja ir laiko, ir paties žmogaus pastangų bei kitų žmonių pagalbos. Dauguma autorių sutinka, kad nėra vienintelio „teisingo“ metodo: „Be abejo, negali būti vieno „teisingo“ požiūrio ar vienintelio „teisingo“ metodo.“
tags: #priklausomybe #aiskinancios #teorijos