Epochų skirtumai niekada nebuvo aiškūs: bent kelis šimtmečius truko Antikos ir Viduramžių skyrybos, iki šiol ginčijamas Renesanso statusas, nėra aišku, kada tiksliai prasidėjo Naujieji amžiai arba modernas.
Tačiau, manoma, kad keičiantis epochoms pasikeičia dominuojančios, valdančios metafizinės mąstymo nuostatos, susiformuoja nauja pasaulėžiūra.
Modernaus pasaulio pagrindas yra mąstantis ir technikos priemonėmis pasaulį valdantis subjektas, individas. O postmoderno epochoje mąsto socialinės grupės kartu su dirbtiniu intelektu.
Nedalusis moderno individas tampa vis labiau dalus (dividualus): jis vienu metu, funkciškai, veikia keliose vietose.
Vis dėlto modernistiniai subjekto valdymo būdai pamažu griūva: keršto reikalaujantys mitingai jau iš dalies buvo patenkinti - nufilmuoti ir paskleisti pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Sodros įmokų ypatumai pensininkams
Postmodernizmo įžengimą jaučia finansų ir prekybos rinkos: plinta valstybių nekontroliuojamos mokėjimo sistemos, kriptovaliutos, vyksta tarptautinė manipuliacija „didžiaisiais duomenimis“.
Postmodernas taip pat meta iššūkį modernistinei valstybei, kuri remiasi teritoriniu ir mono-pilietiniu principu ir neigia „tinklinio ir globalinio poli-pilietiškumo“ galimybę.
Klausimas: kodėl to beveik nemato valdančioji Lietuva?
Ko gero, didžiausias modernistinio idiotizmo ženklas yra medžių kirtimai miestuose, tuomet, kai degantis pasaulis kviečia visur, kur tik įmanoma, medžius sodinti.
Lietuvoje medžiai kertami ir raunami nuo piliakalnių, miestų gatvėse (visi didieji miestai), parkuose.
Taip pat skaitykite: Tinkamiausias neįgaliojo vežimėlio tipas
Atsodinimai yra juokingi, meluojama dėl medžių ligų ir jų nuvirtimo grėsmės žmogui.
Dėl tos pačios priežasties, kodėl neigia ir dvigubą pilietybę, ir žydų paveldą, ir litvakų grįžimą, ir bijo homoseksualių santuokų.
NATO yra modernybės aljansas, tačiau ir kariūnai pamažu supranta, kad nauji, postmodernūs karai jau nevyksta dėl teritorijų, o intelektinių ir technologinių išteklių neįmanoma užgrobti tankais.
Karas tampa itin intelektualus. Tačiau Lietuvos šauktinių politika yra dar XX amžiaus vidurio: ruošiama „patrankų mėsa“.
Aišku, yra ir visiškai priešingos tendencijos Lietuvos armijoje, tačiau, kaip ir postmodernas - pakraščiuose.
Taip pat skaitykite: Slaugos programos tikslai
Postmoderni Lietuva naujoje pasaulio tvarkoje
2019 pabaigoje nustebino XVI-ojo Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo diskusijos pavadinimas „Postmoderni Lietuva naujoje pasaulio tvarkoje“.
Kas turėta omenyje? Juk postmodernas dar yra tik tendencija, reiškinių grupė.
Daugelis šiuolaikinių filosofų ir sociologų apskritai vengė šio termino.
J. Habermas kalba apie „neužbaigtą modernybės projektą“, Z. Baumanas apie „takią modernybę“.
Tačiau nei vieno jų terminas nenusako to, ką bando vaizduoti postmoderno klasikai: rašytojas Umberto Eco ar režisierius Q. Tarantino.
Gal politika? Tačiau visoms Lietuvos politinėms partijoms norisi kritikuoti postmodernizmą, kuris čia užklydo tik skverno kampučiu, ir ginti tradicines vertybes: dešiniąsias ar kairiąsias.
Juk pati partija kaip struktūra yra modernybės išradimas.
Gintautas Paluckas savo programinėse kalbose bandė kalbėti ir pasinaudoti postmoderniu žvilgsniu, esą kairumą lemia ne partija, o komunikaciniai tinklai, bendraminčių spiečiai.
Lygiai taip pat ir profesinės sąjungos - klasikinės modernistinės dirbančiųjų organizacijos.
Jos savo uždarumu ir veikla nebeatitinka naujųjų medijų galimybių ir tai galima buvo stebėti Lietuvos universitetų protestų metu, kai iniciatyva iš karto buvo perimta visai kitų, ne profesinių sąjungų, struktūrų.
Mūsų politika ir net pramonė vis dar nori lipti į modernybės kalną, tiki laimės žiburiu ir laukia Gelbėtojo.
Ko gero, didžiausias modernistinio idiotizmo ženklas yra medžių kirtimai miestuose, tuomet, kai degantis pasaulis kviečia visur, kur tik įmanoma, medžius sodinti.
Kodėl taip esame įsikibę modernybės, kurios mąstymo būdas jau paskatino du pasaulinius karus ir priartino trečiąjį?
Modernybė yra tam tikri vertybių ansambliai, pavyzdžiui, nacionalinė valstybė ir jos norminė kalba arba didžiosios programos, pavyzdžiui, gerovės valstybės.
Keista, kai 1930-1936 metų Johno Keynes‘o „gerovės valstybės“ teorija, kuri remiasi industrinės gamybos metu sukaupto kapitalo socialiniu paskirstymu, yra vis dar nurodoma kaip politinis idealas (premjero A.
Kartais dar kalbama apie „socialinę valstybę“ bandant prikelti Otto fon Bismarcko 1850 metų idėjas.
Gerovės visuomenė yra modernistinė ideologija, o pasitenkinimo būklių kūrimas ir platinimas - postmoderni.
Modernybė žada socialinę gerovę „panašiems žmonėms“ - masėms vienoje šalyje, o postmodernas - pasitenkinimą tavo draugų ratui, tačiau jau visame pasaulyje.
Modernas bando sumažinti įvairovę, standartizuojant skurdą ir patenkinant jos poreikius.
Modernizmo bruožai yra standartai ir konvejerinė gamyba: mokslo, kalbos, pinigų.
Tačiau pažvelkime į šiuolaikinį programavimą: kas keli metai sukuriama nauja programavimo kalba arba jos variacija.
Vieningo valstybinių egzaminų gimnazijose, vieningo krepšelio paskirstymo ir priėmimo į universitetus sistema (LAMA BPO) taip pat yra modernybės įkūnijimai: auka XX amžiui, kuriame tiek trumpai buvome laisvi.
Tik prisiminkime, kad standartizuota normine kalba buvo kuriamos didžiosios ideologijos ir buvo bandoma paveikti kiekvieno mąstančio sąmonę.
Pasauliniai karai gimsta iš tokios tiesinės kalbos - juk joje dominuoja priešo ir savo, blogio ir gėrio vaizdai.
Disidentai, kaip ir kontrkultūra, kvietė taikai ir tai taip pat buvo modernistinis kalbėjimas, kuris nepašalino pačios draugų-priešų kalbos.
Modernybė yra tiesiška kaip geležinkelis ir binariška: savi ir priešai, Amerika-SSRS, tiesa ir melas.
Taip lengva susigaudyti ir taip viskas aišku. Postmodernybė visą šitą žmonių fabriko šventę išardo.
Modernybė įgalina skirstymą į kultūrą ir kontrkultūrą. Kultūra yra hegemonas, o kontrkultūra - prieš ją.
Vieningo valstybinių egzaminų gimnazijose, vieningo krepšelio paskirstymo ir priėmimo į universitetus sistema (LAMA BPO) taip pat yra modernybės įkūnijimai: auka XX amžiui, kuriame tiek trumpai buvome laisvi.
Romas Kalanta atstovavo kontrkultūrai, o dabar yra kultūros herojus.
Kai kurios opozicijos buvo banalios: tikyba-ateizmas, kitos buvo linkusios formuoti trimates struktūras: pirmojo, antrojo ir trečiojo pasaulio šalys.
Trečiasis pasakojimas ir buvo skirtas mums kaip sūris pelei. Modernybės pasaulio istorija rašoma tiesiniu būdu kuriant didžiuosius pasakojimus.
Taip šiandien rašoma Sąjūdžio istorija. Daug kas, kas vyko nuo 1968-ųjų, 1972-ųjų ar 1988-ųjų turi patvirtinti nuoseklų Lietuvos kelią užgimstant ir bręstant Sąjūdžiui į nepriklausomybę.
Banalu ir paprasta. H. Marcuse tai vadino politinio lauko susiaurinimu iki vienmatės visuomenės (tiesinės, binarinės).
Toks modernistinis rašymas yra netinkamas subkultūrinei rezistencijai ir reprezentacijai apibūdinti.
Klasikinė subkultūra yra ne kontrkultūrinė, o kovoja dėl savo tapatybės daugelio n-skaičiaus subkultūrų aplinkoje.
tags: #kokie #moderno #ir #postmoderno #kaip #socialiniu