Pasakos - tai ne tik pramoga vaikams, bet ir svarbi ugdymo priemonė, turinti gilias tradicijas. Jos atskleidžia, ką reiškia būti žmogumi, moterimi, vaiku, vyru, medžiotoju, vilku ar mergaite su raudonu apsiaustu. Pasakos buvo šlifuojamos tūkstančius metų, kol įgijo galutinę, išgrynintą formą. Šios istorijos atskleidžia, ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti moterimi, vaiku, vyru, medžiotoju, vilku, mergaite su raudonu apsiaustu.
Broliai Grimai - vieni žymiausių pasakų rinkėjų ir leidėjų
Pasakų Svarba Ir Žiaurūs Motyvai
Pasakos niekada nebuvo skirtos vien vaikams. Anksčiau nebuvo tokios ryškios atskirties, kokią istoriją galima pasakoti vaikams ir kokia skirta tik suaugusiųjų ausims. Tai buvo tiesiog istorijos, kurias pasakodavo į kaimą atkakę prašalaičiai. Jie žinodavo, kad paporinę gerą istoriją prie laužo, gaus sočiai pavalgyti, todėl mielai sekdavo pasakas. Ir jei tai nebūtų pačios geriausios, tūkstančius kartų perfiltruotos istorijos, kuriose perteikiama per amžius kaupta išmintis, pasitelkus labiausiai mus jaudinančius įvaizdžius ir idėjas, jos jau seniai būtų pamirštos.
Labai lengva pamiršti istoriją - sunku ją įsiminti taip, kad patys geriausi epizodai nepasimirštų. Ir tuose geriausiuose epizoduose dažnai pasakojama apie kruvinus ir smurtingus įvykius. Nežinau, ar pastebėjote, bet vaikai mėgsta tokias žiaurias vietas. Manau, vaikai dabar nebeskaito pasakų todėl, kad mes jas nuskurdinome, iškarpę kruvinus aprašymus ir vietas, kur esama užuominų apie smurtą ir seksą, taigi neliko nieko, kas patrauktų vaiko dėmesį.
Baimę Keliantys Motyvai Pasakose
Žiaurūs ir smurtiniai motyvai - svarbi pasakų dalis. Nors mažiausiems vaikams skirtos „vaikinės“ pasakos būdavo pačios paprasčiausios, jose neretai pasireikšdavo smurtinių ar fizinių sužalojimų elementų, kitokių žiaurumų. Jie galėjo atlikti didaktinę funkciją. Būtent jose dažniausiai aptariami baimę klausytojui sukeliantys grasinimai, pavojai ir žiaurūs personažų veiksmai. Taip pat jose susiduriama su fantastinėmis būtybėmis. Vien herojaus akistata su jomis gali kelti baimę.
Taip pat skaitykite: Joniuko ir Grytutės pasaka: dinamika ir raida
Kitas pasakose ypač dažnai pasitaikantis baugus motyvas - žiaurios bausmės. Čia jos būtinai susijusios su nusižengimu ir yra atpildas už jį. Pastebėta, kad vaikai be didelės įtampos priima žiaurias scenas pasakose, jei jos susijusios su blogio ir gėrio kova. Be to, pasakose, kalbant apie kankinimus, žalojimus ar žudymus, beveik niekada neminimas skausmas. Taip iš šių epizodų pašalinamas tikroviškumas.
Pirmasis - kanibalizmas. Jis pasakose aptinkamas ypač dažnai. Kanibalizmas būdingas demoniškoms būtybėms - milžinams, burtininkams, velniams. Beje, ragana - vienas dažniausių lietuvių stebuklinių pasakų personažų. Ji nustelbia kitus analogiškus ryškius tautosakos veikėjus, velnią, milžiną, išstumdama juos iš atskirų lietuvių stebuklinių pasakų siužetų.
Žiaurūs ir smurtiniai elementai galėdavo būti pasitelkiami kaip didaktinė priemonė. Pamokymai, vaikams perteikiami per pasakojimus, galėdavo būti patys įvairiausi.
Ragana - vienas dažniausių pasakų personažų
Gąsdinimai Kaip Auklėjimo Priemonė
Kita tradicinė lietuvių vaikų auklėjimo priemonė - gąsdinimai. Vaikų gąsdinimai - trumpi, vaikų baimei sukelti skirti pasakymai. Jais siekiama priimtino vaikų elgesio. Tai viena iš kasdienių folkloro praktikų 19 a. pabaigos-20 a. Šiems trumpiems pasakymams būdinga tam tikra struktūra. Pirma pateikiamas draudimas. Paskui - pasekmių, jį pažeidus, nusakymas. Draudimo nepaisančio vaiko paprastai laukia drastiški padariniai. Dažniausiai sakoma, kad, jei neklausys, ateis kokia nors mitinė būtybė ir su juo susidoros. Muš, suės ir pan.
Taip pat skaitykite: Grimų pasakos: veikėjų analizė
Patys mažiausieji ir kūdikiai raminti lopšinėmis. Tačiau kartais lopšinių tekstuose pasitaiko bauginančių motyvų, galinčių padaryti priešingai - sukelti nerimą ir įtampą. Bauginančios lopšinės - įdomus ir išskirtinis reiškinys. Dažniausiai lopšinėje minima mitinė būtybė - trumpiesiems vaikų gąsdinimams būdingas personažas - baubas.
Lopšinės Su Bauginančiais Motyvais
Antrajai grupei priskirtinos lopšinės, kuriose vaikai tiesiogiai nebauginami, tačiau jų siužetuose apdainuojami žiaurūs ir smurtiniai motyvai. Zuikis, migdydamas vaiką, užsnūsta. Katinas jam nukanda nosį, ūsus, ausis, koją ar net galvą. Vis dėlto jos humoristinio pobūdžio. Būdavo skirtos vaikui palinksminti, sudominti. Be to, šios lopšinės gyvesnės, nes vaizduoja nuotykį. Jose gyvūnai įasmeninti. Tai artima vaiko psichikos pasauliui.
Dar viena tekstų grupė, kiek neįprasta šiandieniu požiūriu, - lopšinės, kuriose vaikas tarytum nuvertinamas arba „marinamas“. Kai kuriose gali būti pašiepiamai įvardijamas. Pavyzdžiui, pajuodėliu, pasmirduliu. Kitose jis lyginamas su kitu, būsimu, kūdikiu. Teigiama, kad sūpuojamas vaikas bus numarintas, pakavotas. Nepaisant to, kaip keistai šiandien gali atrodyti šie mažiausiems skirti dainuojamosios tautosakos tekstai, reikia nepamiršti, kad lopšinės dainuotos. Kūdikiai kur kas imlesni melodijai, o ne kalbai.
Visų pirma, bauginimu siekta intensyvaus emocinio poveikio. Per susidūrimą su blogį įkūnijančiais personažais pasakojimuose vaikų baimės įasmeninamos. Joms suteikiami aiškesni pavidalai. Pasakojimai, keliantys baimę, gali keisti pačių vaikų baimes. Baimė, kaip ir kitos emocijos, turi būti išgyvenama.
Viena vertus, per pasakojimą suaugęs žmogus gali kurti santykį su vaiku. Pasakojimai per emocinį ryšį padėdavo vaikams įveikti baimes. Pasakų ir mitologinių sakmių sekimas padėdavo vaikui atkurti jį gąsdinančius vaizdinius. Jiems vis pasikartojant, šie vaizdiniai būdavo perdirbami, nukenksminami, prisijaukinami.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Šiuolaikinės Diskusijos Apie Pasakas
Tačiau visuomenėje kyla diskusijų dėl neigiamo, žalingo pasakų poveikio vaikams, klaidingų tikėjimų, požiūrių ir vertybių skiepijimo. Sakoma, kad moters vaidmuo pasakose neatitinka šiandieninio supratimo. Bokšte įkalinta princesė, laukianti princo - išgelbėtojo nebėra standartas, o greičiau - išimtis. Kai kurie tyrimai rodo, kad mergaitės, skaitančios daug pasakų pasižymi mažesniu pasitikėjimu savimi. Tai gali būti dėl kai kuriose pasakose demonstruojamo princesių bejėgiškumo ar formuojamo grožio ir moteriškumo idealo, kuris nėra lengvai pasiekiamas.
Vis dėlto, nenoriu tvirtinti, kad pasakos neturėtų būti sekamos vaikams. Jose yra daugybė teigiamų dalykų, svarbių besivystančio vaiko sąmonei. Pasakos moko, pateikia įvairius gyvenimo scenarijus (ne tik princesių ir princų). Jos skatina vaizduotę, smalsumą, kūrybiškumą. Dažnai siejamos su teigiamomis emocijomis. Daugelis pasakų ugdo vertybes. Galiausiai, skaitant pasakas, didėja motyvacija skaityti kitas knygas.
Mokslininkai tvirtina, kad tėvai, diskutuodami su vaiku, paaiškindami dviprasmiškas ar nemalonias scenas, gali padidinti teigiamą ir sumažinti neigiamą televizijos ir spaudos poveikį. Tėvai neturėtų vaikams uždrausti žiūrėti filmų ar skubėti perjungti kanalo sūnui ar dukrai įžengus į kambarį. Draudimas, slėpimas, gali turėti atvirkštinį poveikį, t.y. Mokslininkai teigia, kad vaikams iki septynių metų ypač svarbus tėvų dalyvavimas ir paaiškinimas, nes tuomet formuojasi jų suvokimas, požiūris, vertybės.
Taigi, televizija, spauda, pasakos ir visa kita informacija atkeliaujanti iš išorės nėra vienareikšmiškai bloga ar gera.
Pasakų Terapija
Psichologė Maria Molicka savo knygoje „Pasakų terapija “ teigia, jog pasakų terapija yra efektyviausia 4-9 metų vaikams. Pasakos, kaip terapinė priemonė, buvo pradėtos analizuoti tik XX a. pabaigoje. Žymiausias pasakų tyrinėtojas, psichoanalitikas dr. Brunas Betelheimas savo knygoje „Kerų naudojimas“ ( „The Uses of Enchantment“ ) aktualizuoja gydomąją galią turinčios pasakos. Pasakų terapija - tai būdas spręsti psichologines problemas. Pasakos gali gydyti dvasinį skausmą.
Kad ir kaip bebūtų, skaitykite vaikams pasakas.
Projektas "Pasakų Pasaulis" Jonavoje
Rugsėjo - lapkričio mėnesiais dvidešimt vienoje Jonavos rajono bendrojo lavinimo mokykloje, mokyklų - darželių priešmokyklinio ugdymo klasėse ir vienuolikoje lopšelių - darželių demonstravome įvairias senąsias gerąsias pasakas - vaikui artimiausią kūrinį, kuriame realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą tikrovę. Vargu ar šis projektas būtų taip gerai pavykęs, jei šią veiklą būtų plėtoję vien suaugusieji - jaunų žmonių dalyvavimas savanoriškoje veikloje jau savaime yra prevencinė priemonė, nes padeda jaunimui įvertinti savo jėgas, pamatyti realius pokyčius, kuriuos paskatino savarankiška jų veikla, įgyti naujų bendravimo įgūdžių, skatina kūrybiškumą, moko savarankiškai spręsti problemas, stiprina motyvaciją aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime.
Pasakos žanrą pasirinkome ne šiaip sau - sekant, žiūrint pasakas plečiasi vaiko pasaulio pažinimas, lavinama vaizduotė, prieš akis iškyla savo sukurti, nepakartojami, individualūs vaizdiniai. Vaikas dažnai tapatinasi su pasakos veikėjais, perima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo būdus, žavisi teigiamais herojais, jų savybėmis.
Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų psichikos sveikata yra viena didžiausių žmonijos vertybių. Lietuvos vaikų, turinčių emocinės sveikatos pasėkoje atsirandančių fizinių negalavimų turi beveik kas trečias vaikas - pvz. dėl patyčių išgyventas lėtinis stresas gali nulemti imuninės sistemos susilpnėjimą ir padidėjusį jautrumą įvairioms infekcinėms ligoms, patyčių aukos dažniau nei kiti jų bendraamžiai turi miego sunkumų, šlapinasi į lovą, skundžiasi galvos ir pilvo, skausmais. Patiriamas ilgalaikis emocinis smurtas didina savižudybės riziką, jo pasėkoje išlieka negatyvių pėdsakų asmenybės raidoje, pažeidžiama tiek fizinė tiek psichinė sveikata.
Tad sustokime skubėję ir dažniau pasekime vaikams pasaką, nes daugelis psichikos sutrikimų, kuriuos turi suaugę, užsimezga vaikystėje.
| Amžiaus grupė | Pasakų tipai | Pagrindiniai motyvai |
|---|---|---|
| Mažiausiems (vaikinės) | Pasakos apie gyvūnus | Smurtiniai ar fiziniai sužalojimai |
| Ūgtelėjusiems | Stebuklinės pasakos | Baimę keliantys grasinimai, žiaurūs veiksmai |