Straipsnyje analizuojami atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos neįgaliųjų sporto istorijos bruožai, akcentuojant Lietuvos aklųjų sporto federacijos veiklą: apžvelgiamos klubų darbo gairės, rezultatai įvairaus lygio varžybose. Sporto istorija tyrinėjama siejant ją su pokyčiais Lietuvoje, su vyriausybės vykdoma socialine politika, aptariant kai kuriuos dokumentus, reglamentuojančius neįgaliųjų integracijos į visuomenę proceso sudėtines dalis.
2003 - ji - Neįgaliųjų metai Europoje - buvo stimulas Lietuvoje dar kartą atkreipti dėmesį į neįgaliųjų poreikius, jų patenkinimo galimybes, į neįgaliųjų sporto problemas ir jų sprendimo būdus.
Laimingos pergalės skonis, aštriai plėšiantis plaučius, griozdiškai užstrigęs gerklėje pralaimėjimas, giesmė žmogaus galiai ir nereta grėsmė ją demonstruojančiųjų sveikatai… Olimpinės žaidynės - tai labai stiprių emocijų šou, todėl pasibaigus joms ištikimiausi sirgaliai įprastame gyvenime dar kelias dienas jaučia aistrų deficitą. Nuo 1988 m. po olimpinių žaidynių vyksta ir kiek kitokios rungtynės.
Nors parolimpiados dalyviai turi truputį daugiau judesių apribojimų nei sveikieji sportininkai, jų pagrindinė kova - ne dėl rezultatų ar atstovaujamos valstybės pozicijos apdovanojimų lentelėje. Šis mūšis visuomenėje tampa vis labiau pastebimas. Nors pats judėjimas prasidėjo 1948 m. nuo vietinės reikšmės varžybų Didžiosios Britanijos Antrojo pasaulinio karo veteranams, 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse jau dalyvavo daugiau nei keturi tūkstančiai sportininkų.
Nepaisant pasaulyje augančio dėmesio žaidynėms, Lietuvos neįgaliųjų čempionatų pagrindiniai žiūrovai dažniausiai būna patys sportininkai ir jų treneriai. Nedaug kas žino, kad per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus ir šešias parolimpiadas lietuviai iškovojo trisdešimt medalių, iš kurių keturi - aukso. Tačiau ne tik žiūrovai nepakankamai vertina Lietuvos parolimpiečių pasiekimus. Valstybinės premijos olimpinių ir parolimpinių žaidynių čempionams bei prizininkams taip pat ženkliai skiriasi.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Už pirmąją vietą Lietuvos olimpiečiai gauna beveik 116 tūkst. eurų, už antrąją - 58 tūkst., o už trečiąją - 43 tūkst. Parolimpiečių prizinės vietos įvertinamos 17 tūkst., 9 tūkst. ir 6 tūkst. eurų, t. y. beveik septyniais kartais mažiau. Pabaigus sportininko karjerą, valstybinė renta, kurią gauna visi olimpinių žaidynių prizininkai, Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojai bei rekordininkai, skiriama tik parolimpinių žaidynių aukso medalių laimėtojams.
Akivaizdu, kad sportuojančiųjų ir jų artimųjų entuziazmas negali būti vienintelis pasiekimų variklis. Neįgaliųjų sportas progresuoja ir pritraukia daugiau investicijų, todėl, norint konkuruoti pasauliniu lygmeniu, mamos masažų, trenerių savanorių ir asistentų-studentų pastangų nebeužtenka. Vis dėlto, nepaisant vidinių neįgaliųjų sporto problemų, patys atletai vis tiek tikisi geriausio.
Plaukikas Edgaras Matakas, keturi lengvaatlečiai - Mindaugas Bilius, Ramunė Adomaitienė, Jonas Spudis ir Kęstutis Skučas, irkluotojas Augustas Navickas, dziudo atstovas Osvaldas Bareikis ir visa golbolo komanda kiekvieną dieną ruošiasi artėjančioms varžyboms. Didelė rinktinės dalis - pasaulio čempionai bei rekordininkai, tad į parolimpines žaidynes jie važiuoja turėdami aiškius tikslus.
S11, Edgarui priklausančią neįgalumo klasę, gauna turintieji tik sunkiausią regėjimo negalią arba, kitaip tariant, visiškai nematantys. Varžydamasis su šios kategorijos sportininkais, septyniolikmetis lietuvis įvykdė net tris parolimpinių žaidynių „A“ lygio normatyvus, todėl šį rudenį Rio de Žaneire laisvuoju stiliumi gali plaukti 50, 100 ir 400 metrų distancijas. Jis yra vienintelis neįgalus plaukikas iš Lietuvos 2016 m.
„Girstučio“ baseinas, kuriame Edgaras ruošiasi parolimpinėms žaidynėms, jam pažįstamas nuo mažens. Visiškai regėjimas dingo prieš dvejus metus, o iki to laiko Edgaras nešiojo akinius storais stiklais, galėjo atskirti šviesas ir kontūrus. Tuomet jis, būdamas vienuolikos, apsilankė ir pirmoje plaukimo treniruotėje, į kurią jį pakvietė klubo „Parolimpietis“ prezidentas Juozas Miliauskas.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Tačiau vien prisiminimų gerai technikai neužtenka ir Ramūnas stengiasi išrasti kitus mokymo būdus: pavyzdžiui, paguldo Edgarą ant suoliuko, paima už rankos ir rodo, kaip atliekamas taisyklingas grybšnis ir ką tuo metu daro kojos. Šis procesas nėra labai lengvas ir Ramūnas sako, kad treniruoti Edgarą pradėjo tik todėl, kad jis atėjo pas jį dar šiek tiek matydamas. Kitu atveju Ramūnas nebūtų ėmęsis šio darbo, nes jam tai atrodo per sudėtinga.
Gavęs ar negavęs papildomų pratimų, po treniruotės Edgaras visada grįžta namo. Ten jį pasitinka mama Sandra - moteris vidutinio ūgio, šviesių plaukų ir tokių pat šviesių veido bruožų. Ji ir Edgaro tėtis gyvena toli nuo Kauno centro, mažame dviejų kambarių butuke kartu su trimis vaikais - Edgaras turi dar dvi seseris, iš kurių viena gimė likus vos trims mėnesiams iki parolimpinių žaidynių.
„Mums tada vėlai vakare pranešė. Aš iškart apsiverkiau, buvo labai džiugu. Labai didžiuojuosi savo sūnumi. Tiesiog euforija apima, kai pagalvoju, kad jo svajonė išsipildė, nes Edgaras mums visąlaik sakė: „Aš tai padarysiu ir nesvarbu, kaip.“ Tą dieną, kai sužinojo, kad jos sūnus įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvus, Edgaro mama iki šiol prisimena blizgančiomis akimis.
Nenorėdamas praleisti treniruotės, Edgaras važiuoja pats. Paėmęs baltąją akliesiems skirtą lazdelę, kuria tikrina duobes ir kliūtis, pažįstamame kieme jis lengvai apeina stulpus, prieš šaligatvio bortelius pakelia koją, o nuėjęs iki stotelės pirmas išgirsta atvažiuojantį troleibusą. Geras orientavimasis žinomoje aplinkoje klaidina praeivius, todėl kartais, kai Edgarui reikia pagalbos, jie ne visada nori ją suteikti.
Keli pasaulio rekordai, du aukso, trys sidabro medaliai ir viena pasaulio čempionatų bronza, antra ir trečia vietos Europoje - tokią informaciją apie Ramunės pasiekimus neįgaliųjų sporte teikia Tarptautinis parolimpinis komitetas. Pati Ramunė šių skaičių patvirtinti negali, nes juokdamasi sako, kad niekada nebandė skaičiuoti savo apdovanojimų. Vienintelis dalykas, kurį ji žino tiksliai - tai, kad jos kolekcijoje vis dar nėra parolimpinio medalio. Nuo jo 2012 m. Londone šuolių į tolį rungtyje 4,67 m nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras. Tačiau 2016 m.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
„Jei kalba ėjo apie sportą, Ramunėlė būdavo labai užsispyrusi. Net tada, kai mokytojai palikdavo po pamokų, ji išmesdavo kuprinę pro langą ir kartu su draugėmis bėgdavo į treniruotę. Net į savo išleistuves nėjo, nes nenorėjo praleisti užsiėmimų“, - kalbėdama apie dukros vaikystę Algina pradeda šypsotis, nors prieš keturiasdešimt metų dėl tų pačių dalykų galėdavo ir supykti.
Kauno miesto neįgaliųjų draugija buvo įkurta 1988m. rudenį, kada 1988m. rugsėjo 28-ąją buvo įkurta Lietuvos invalidų draugija, kurios tikslas buvo suburti negalią turinčius asmenis darbinei, visuomeninei bei kultūrinei veiklai, spręsti neįgaliųjų reabilitacijos klausimus, rūpintis jų mokymu, gydymu ir poilsiu. Pavadinta Lietuvos invalidų draugijos Kauno miesto skyrius. Vėliau pervadinta į Kauno miesto neįgaliujų draugiją. Kauno miesto neįgaliųjų draugija vienija apie 1500 miesto narių, turinčius įvairias negalias. Nuo 2004 iki dabar vadovauja pirmininkas Ignas Mačiukas.
Mintarė Linarčikaitė Įstatymas įsigaliojo dar vasarą, bet proveržio kol kas nematyti Šių metų birželį Lietuvoje įsigaliojo Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas, kuris įgyvendina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą. Įstatymas įpareigoja, jog svarbiausi gaminiai ir paslaugos - nuo elektroninių parduotuvių iki banko paslaugų ir savitarnos terminalų - būtų prieinami...
Deimantė Marčiulaitytė Prezidento automobilio stovėjimo vieta supykdė žmones su negalia Lietuvos Respublikos (LR) prezidento Gitano Nausėdos socialinio tinklo „Instagram“ paskyrą stebi simbolinis sekėjų skaičius - 100 tūkstančių. Pro tokio kiekio žmonių akis tikrai neprasprūsta nei viena detalė. Taip nutiko ir šį kartą - už žmonių su negalia teises kovojantis Adomas Bukauskas iškėlė kl...
Ieva Kniukštienė Vaitiekūnas: kurtieji nėra neįgalūs, jie - dar viena etninė grupė Muzikinį-socialinį įtraukties projektą „Mes taip nesitarėm“ plėtojantis aktorius, visuomenininkas Dominykas Vaitiekūnas idėjos pradžioje susidūrė su iššūkiais, apie kuriuos net nesusimąstė. Viskas, pasak jo, pasikeitė suvokus, kad kurčiųjų bendruomenė nėra neįgalieji, kuriems reikia padėti. Jie - da...
Valstybės kontrolė įspėja dėl priedangų 361 tūkstančių gyventojų Lietuvoje trūktų vietos priedangose - valstybė nepasirengusi juos apsaugoti ekstremaliosios situacijos ar karo metu. Net 33 iš 60 savivaldybių nepasirengusios užtikrinti trumpalaikės gyventojų apsaugos. Tai parodė Valstybės kontrolės atliktas audito „Gyventojų perspėjimo sis...
Šunys pagalbininkai teiks pagalbą žmonėms su negalia Siekiant, kad žmonės su negalia galėtų sėkmingai naudotis šunų pagalbininkų pagalba, bus patobulintas prieinamumo reglamentavimas, įtvirtinta asmenų su negalia teisė į šuns pagalbininko įsigijimo išlaidų kompensaciją, teisė patekti ir būti viešojoje erdvėje, statiniuose, nepriklausomai nuo jų paskir...
Jolita (vardas pakeistas) gimė sveika ir nė negalvojo, kad kada nors taps neįgali. Tačiau paauglystėje ji pastebėjo, kad suprastėjo lygsvara, pasidarė sunkiau vaikščioti, pradėjo svaigt galva. Pasirodo, šie pradžioje lengvi požymiai, buvo sunkios ligos pranašas. Jolitai prasidėjo išsėtinė sklerozė. Sveikos paauglės gyvenimas pasikeitė.
Jolita džiaugiasi, kad anksti pradėjo lankytis neįgaliųjų organizacijoje, kur susitiko su tokią pat negalią turinčiu bendraamžiu Tomu. „Tomas buvo stipresnis už mane“, - pasakoja Jolita. „Aš neįgaliojo vežimėliu turėjau naudotis nuolatos, o jam vežimėlio reikėdavo tik lauke. Jauni žmonės netruko pamilti vienas kitą ir nusprendė sukurti šeimą.
„Labai džiaugiuosi, kad susituokėme su Tomu“, - pasakoja Jolita, - „Tėvai nelabai mane suprato. Matyt, todėl, kad esu neįgali“, - atsargiai renka žodžius Jolita. „Jie nusprendė, kad man nieko nereikia - nei kur nors išeiti, nei gražiau apsirengti - juk esu invalidė“, - sako moteris.
Būtent tėvai nusprendė neduoti jai naujos kartos vaistų nuo išsėtinės sklerozės. Atsieit, šie vaistai gali pakenkti. Namuose yra ir daugiau kliūčių, stipriai apsunkinančių Jolitos gyvenimą. Ji sako, kad pavyzdžiui, atrodo, tokia smulkmena, kaip koridoriuje stovinti spintelė. „Ta spintelė susiaurina pravažiavimą į tualetą, o patraukti jos nebeišgaliu. Kol vaikščiojau pati, ji man netrukdė, tačiau persėdus į vežimėlį tapo neįveikiama kliūtimi. Ne kartą prašiau tėvų, kad surastų jai kitą vietą, bet jų atsakymas toks pat - kitur spintelei vietos nėra, o jos atsisakyti negalima. Čia mūsų namai, mūsų ir tvarka“, - toliau kalba moteris. - „Jei ne Tomas, kuris galėjo pastumti nelemtą spintelę, tai ir į tualetą nebūčiau galėjusi patekti,“, - skundžiasi Jolita.
Beje, dėl maisto. Moters motina maistą ruošė tik tėvui, ir jei vyro nebūdavo namie, Jolitą vydavo iš virtuvės. „Mamos nuomone, pagaminti maistą ir paduoti jį man turėjo vyras“, - sako ji. Paklausus, o kas būtų buvę, jei vyras būtų kur nors išvykęs, Jolita atsako, kad tokiu atveju būtų sėdėjusi alkana. „Ir tėvai būtų leidę numirti badu?! - pasibaisiu. - „Na, ne, badu nebūčiau mirusi“, - pasakoja Jolita. - „Būdavo, kad Tomui tekdavo išvykti.
Todėl jaunoji šeima seniai pradėjo rūpintis socialiniu būstu, kuriame galėtų susitvarkyti taip, kaip būtų patogu jiems ir nereikėtų taikytis prie tėvų. Tačiau reikėjo pereiti kryžiaus kelius, kol galų gale pavyko įsikelti į socialinį būstą. „Jau mūsų eilė artėjo, ir džiaugėmės, kad greitai galėsime gyventi, kaip patys norėsime, tačiau šiek tiek padidėjo Tomo pajamos padidėjo, ir mes buvome „išmesti“ iš eilės“, - dar vieną nesėkmę pasakoja Jolita. „Tačiau galų gale, mums pavyko“, - džiaugiasi moteris, kuriai atskiro nuo tėvų būsto reikėjo kaip oro.
tags: #pasakojimai #apie #neigaliuosius