Žmogus yra sociali būtybė, todėl jo egzistencijoje itin svarbus socializacijos procesas. Socializacija - tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali galimybė tapti asmenybe ateityje.
Pagrindinės sąvokos
Sąvoką „žmogus“ tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priskiriamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas“. Taigi ne kiekvienas žmogus - asmenybė. Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žmogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįstamas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes. Šiuo atveju asmenybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą).
Tokios sąvokos, kaip „žmogus“, „individas“, „asmenybė“, dažnai sutapatinamos. Tačiau sociologijoje jos anaiptol nelaikomos tapačiomis, nors yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir labai panašios savo esme. Kadangi sociologiją žmogus domina pirmiausia kaip visuomenės, o ne kaip gamtos produktas, tai jai svarbiausia yra ne žmogaus, o „asmenybės“ kategorija. Asmenybė paprastai nagrinėjama kaip konkreti žmogaus esmės išraiška ir kaip socialiai reikšmingų konkrečios visuomenės bruožų ir savybių sistemos įsikūnijimas žmoguje. Kaip pastebėjo sociologas A. Giddensas, „asmenybės ypatingumas yra ne jos kraujo sudėtis ar abstrakti žmogaus fizinė prigimtis, o jo socialinė vertė”. Neatskiriami asmenybės bruožai yra savimonė, vertybinės orientacijos, socialiniai santykiai, autonomija, atsakomybė už savo poelgius.
Biologinis ir kultūrinis kontekstai
Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Šios dvi kryptys - tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai.
Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Žmogus iš gamtos paveldi genetinę programą, sudarytą iš elementarių refleksų ir instinktų. Tokį mūsų elgesio visuomenėje biologinį sąlygotumą tiria sociobiologija, teigianti, kad daugybė žmonių elgesio tipų - nuo altruizmo iki agresyvumo - yra nulemti genetiškai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti senatvę
Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo. Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą (normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Kitaip negu gyvūnų, žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų bei šios veiklos reguliatorių. Viso to individas išmoksta tik gyvendamas visuomenėje. Kūdikiai, kuriuos augino ne žmonės, yra įrodymas, kad be socialinių kontaktų tokie kūdikiai netampa visaverčiais žmonėmis (jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais).
Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti tyrimais, tačiau jų rezultatai gali būti subjektyvūs ir priklausomi nuo metodo. Galimas variantas yra ieškoti kompromiso arba suporuoti abi teorijas, norint geriau suprasti socializacijos eigą.
Pasak A. Juodaitytės, „šiuolaikinis mokslas negali visiškai atsiriboti nuo posakio, jog „vagies sūnus visada bus vagimi, o tik garbingi ir sąžiningi žmonės išaugins dar vieną tokį pat žmogų“. Kultūringų žmogumi negimstama, o tampama. Tačiau daugelis biologinių bei psichinių žmogaus savybių gali būti perduodamos genetiškai, tačiau biologinės ypatybės kartais gali šiek tiek veikti žmogaus socialinę raidą. Socializacijos procesas yra sudėtingas, gilus ir ilgas, kurį įtakoja daug aplinkybių, tame tarpe ir prigimtinės savybės.
Tarp pavyzdžių - įdomu matyti, kaip lyčių socializacija vyksta šeimoje ir mokykloje: vaikų namuose užaugę vaikai dažnai turi įvairiausių problemų, tiek socialinių, tiek psichinių. Paaiškinimai slypi kultūroje, kurioje augama, tačiau ne mažiau svarbu atsižvelgti į biologinį kontekstą, kuris suteikia tam tikrų polinkių ar ypatybių.
Socializacijos procesai
Sociologija skiria du socializacijos procesus: kultūros priėmimą ir savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kurį aiškina skirtingos teorijos. Labiausiai paplitusios - keturios teorijų kryptys: Z. Freudo, G. H. Meado (George Herbert Mead), Ch. H. Cooley’so, J. Z. Džordžo Herbertas Meadas. Mead asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: subjektyvųjį „aš“ (aktyvus, spontaniškas) ir objektyvųjį „aš“ (suvoktas socialiai). Pagal Cooley’ų idėjas socialinio elgesio pagrindas - gebėjimas pažvelgti į save kitų akimis.
Taip pat skaitykite: Metodai socialiniame darbe
Jean Piaget tyrė kognityvinę asmens raidą - mokymosi mąstyti procesą. Socializacija - tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima vertybes, nuostatas, elgesį, žinias, reikalingus dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos procesą sąlygoja du veiksniai: biologinė prigimtis ir kultūra. Abi jos daro didelę įtaką bei turi savo ypatybių, todėl sociologai nėra priėmę vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė. Socializacija yra abiejų šių sąlygų sąveikos procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenės gyvenimą, perima jos patirtį, normas ir vertybes, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Ji nėra momentinis įvykis, o ilgas, dinamiškas procesas, kuris kartojasi keičiantis aplinkybėms.
A. Juospaitytė išskiria socializaciją kultūros ir lyties pagrindais, kai V. Pruskus pateikia abstraktesnius, platesnius principus. Vaikai socializuojami daugiausia per šeimą, mokyklą ir socializacijos institutus - socialinius dariniais, kurie atlieka svarbų vaidmenį įtakojant procesą. Socializacijos veiksniai formuoja proceso eigą ir ypatumus: šeima, bendraamžiai, mokykla, žiniasklaida, darbo aplinka. Vaikai mokosi iš aplinkos, atspindėdami socialinę patirtį - juos vadiname socializuojančiais veiksniais, arba socialiniais institutais.
Socializacijos veiksniai
- Šeima
- Bendraamžiai (kiemo, mokyklos, užimtumo klubų poveikis)
- Mokykla ir kitos švietimo įstaigos
- Žiniasklaida ir informavimo priemonės
Didelę įtaką formuojant lyties tapatybę daro šeima nuo gimimo. Pavyzdžiai, kaip skirtingai elgiasi motinos ir tėvai su kūdikiais skirtingo lytinio identiteto atžvilgiu. Mokyklose vykstantis ugdymas taip pat formuoja lyčių vaidmenis: pamokos ir praktiniai užsiėmimai skirtingai moterims ir vyrams. Paauglystėje bei jaunystėje svarbūs socializacijos veiksniai yra bendraamžiai ir masinės medijos įtaka, kuri dažnai perteikia stereotipinius modelius.
Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį: teigiamą - perduoti reikiamą informaciją socializacijai, ir neigiamą - skatinant smurtą ar stereotipus, kurie gali apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomenėje.
Socializacijos modeliai ir institucijos
Pirminė socializacija - perėmimas žinių ir įgūdžių kasdieniam gyvenimui. Ji priklauso nuo tėvų socialinės kilmės, išsilavinimo ir vertybių. Dvi skirtingos modelinės kryptys - socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Socializacijos slopinimas apima paklusnumą, bausmes už elgesį, materialinius paskatinimus, bendravimą be žodžių. Antrinė socializacija - adaptacija į daugelį vaidmenų šiandieninėje visuomenėje, kur visą laiką įvyksta keičiant vaidmenis ir įgyjant naujų.”
Taip pat skaitykite: Slaugos programos tikslai
Socializacijos institutai - tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese. Jie apima šeimą, mokyklą, darbo vietas, neformalųjį ugdymą ir kitas institucijas, kurios formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.
Socializacijos poveikis socialinei tikrovei
Peterio L. Bergerio ir Thomaso Luckmanno knyga „Socialinė tikrovės konstrukcija: žinių sociologijos traktatas“ apibūdina, kaip žmonės kuria ir palaiko savo socialinį pasaulį per kalbą, simbolius ir ritualus. Socialinis pasaulis nėra duotybė, o žmogaus veiklos produktas. Žinios nėra duotybė, o žmogaus veiklos produktas, kurį kuria, palaiko ir perduoda visuomenė. Tai rodo, kad socialinė tikrovė nuolat konstruktuoja ir rekonstruoja per socialinę sąveiką ir kultūrinius ženklus.
Taigi socializacija - sudėtingas, dinamiškas procesas, kuris integruoja biologinius ir kultūrinius kontekstus, skirtingus veiksnius ir institutus, padedančius žmogui tapti socialiai reikšmingu individų ir visuomenės nariu. Žmogaus gebėjimas pritapti visuomenėje priklauso nuo jo sugebėjimo mokytis, autentiškai įvertinti socialinius normas ir vertybes, bei formuoti savo tapatybę pagal aplinkos poreikius ir asmeninį potencialą.
tags: #pagrindiniai #socialines #tikroves #bruozai