Nuteistųjų socialinė reabilitacija ir ją lemiantys veiksniai

Nuteistųjų socialinė reabilitacija yra esminė modernios bausmių vykdymo sistemos dalis, siekianti sumažinti pakartotinį nusikalstamumą ir palengvinti asmens sugrįžimą į visuomenę. Sėkminga resocializacija remiasi kompleksiniu požiūriu: instituciniu palaikymu, teisine baze, kokybiškomis korekcinėmis programomis, jų tęstinumu ir vertinimu.

Socialinės reabilitacijos tikslas ir tarptautinis kontekstas

Per kelis paskutinius dešimtmečius tarptautiniai susitarimai vis labiau akcentavo socialinės reabilitacijos poreikį. Iki 2008 m. tokių nuostatų buvo daugiausia deklaratyvaus pobūdžio - Europos konvencijos (1970, 1983, 1997) ir Jungtinių Tautų rekomendacijos pabrėžė reabilitacijos svarbą, tačiau jos nebūtinai buvo privalomos. Tik ES Tarybos Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR įtvirtino kaip kertinį privalomą tikslą: sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, vykdant nuosprendį kitoje ES valstybėje narėje.

Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR esmė - ne vien nuteistojo perdavimas iš vienos valstybės narės į kitą, o perdavimo tikslas: palankesnė socialinė reabilitacija. Taip siekiama rasti palankiausią vietą nuteistajam atlikti laisvės atėmimo bausmę, manyta, kad bausmę atliekant arčiau namų bus sudarytos geresnės sąlygos socialinei reabilitacijai.

Socialinės reabilitacijos samprata ir jos neapibrėžtumas ES lygmeniu

Socialinės reabilitacijos samprata nėra apibrėžta europiniu lygmeniu, taigi nemažai vietos sprendžiant dėl palankesnių nuteistojo reabilitacijos sąlygų paliekama ES valstybių narių interpretacijoms. Nagrinėjant Pamatinio sprendimo nuostatas, vartojamos formuluotės: „turėtų būti sudarytos geresnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai“ ar „siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei reabilitacijos“. Papildomai pabrėžiamas sėkmingos reintegracijos į visuomenę tikslas.

Socialinė reabilitacija dažnai siejama su reintegracija - nuteistojo grįžimu į visuomenę po bausmės atlikimo. Toje pačioje plotmėje ji suprantama kaip procesas, kuriuo siekiama pagerinti asmens gebėjimą gyventi visuomenėje nebekartojant nusikalstamos veiklos.

Taip pat skaitykite: kaip gauti socialinę pašalpą nepasiturintiems

Kriterijai ir sąlygos perduodant nuteistuosius atlikti bausmę

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 4 straipsnio 1 dalį, nuteistasis gali būti perduotas toliau atlikti bausmę:

1. valstybei narei, kurios pilietis jis yra ir kurioje jis gyvena;
2. valstybei narei, kurios pilietis jis yra, bet kurioje negyvena ir į kurią jis bus deportuotas;
3. kitai valstybei narei, kurios kompetentinga institucija sutinka dėl perdavimo.

Pirmaisiais dviem atvejais nuteistojo sutikimo dėl perdavimo nereikia, atsižvelgiama tik į jo nuomonę. Trečiuoju atveju reikalingas vykdančiosios valstybės sutikimas ir nuteistojo sutikimas. Preambulėje taip pat nurodytos sąlygos, kai nuteistasis gali būti perduotas kitai valstybei narėje: jis ten gyvena ar teisėtai nepertraukiamai gyveno ne mažiau kaip penkerius metus ir turi teisę joje gyventi.

Teismų ir mokslininkų vertinimai atkreipia dėmesį, kad nuteistojo teisė būti išklausytam nėra absoliuti: išduodančioji valstybė gali nuspręsti, jog perdavimas skatina jo socialinę reabilitaciją, net jei nuteistojo nuomonė yra neigiama.

Veiksniai, lemiantys socialinės reabilitacijos sėkmę

Sėkmingai resocializacijai būtinas kompleksas elementų: sisteminis požiūris, institucinis palaikymas, aiški teisinė bazė, kokybiškos korekcinės programos, jų stebėsena ir vertinimas. Praktikoje identifikuojami keli esminiai veiksniai, darančių įtaką socialinės reabilitacijos kokybei:

• žmogiškieji ištekliai ir specialistų kompetencija - socialiniai darbuotojai ir pataisos įstaigų darbuotojai turi turėti tinkamą paruošimą ir motyvaciją;
• darbo krūvis ir funkcijų išskyrimas - socialinės reabilitacijos būrio viršininkams dažnai tenka daug funkcijų, todėl neįmanoma taikyti korekcinių programų tinkamai;
• laiko tarpas individualių socialinės reabilitacijos planų parengimui yra per trumpas;
• programų kokybės užtikrinimas - trūksta aiškaus stebėsenos ir vertinimo sistemos, daug nepatvirtintų programų ir neįvertintų rezultatų;
• institucinis bendradarbiavimas ir duomenų dalijimasis - jų trūkumas silpnina tęstinumą ir perėjimą į laisvę;
• visuomenės parama ir infrastruktūra - išėję į laisvę nuteistieji susiduria su praktinėmis kliūtimis (pvz., viešojo transporto lengvatos trūkumu), kas apsunkina reintegraciją;
• teisė ir politika - teisės aktai ir strateginiai dokumentai turi sudaryti sąlygas reabilitacijai vykdyti efektyviai.

Situacija Lietuvoje: problemos ir mokslinių tyrimų išvados

Lietuvoje socialinės reabilitacijos vykdymas dažnai yra inkonsistentinis, trūksta integralumo ir nuoseklumo. Tyrimai atskleidė, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos procesas yra sudėtingas ir nuolat tobulintinas:

Taip pat skaitykite: socialinės reabilitacijos plano turinys ir sudarymo tvarka

• specialistai socialinės reabilitacijos skyriuose turi per daug užduočių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su korekciniu programavimu;
• specialistų motyvacija žema dėl menko palaikymo iš įstaigų vadovybės;
• trūksta aiškių monitoringų ir programų vertinimo, todėl rezultatai yra neapibrėžti ir neįvertinti;
• ilgos laisvės atėmimo bausmės Lietuvoje (lyginant su Vakarų šalimis) apsunkina reintegraciją;
• būrio viršininko funkcijų apkrova - vidutiniškai prižiūrimas apie 100 nuteistųjų - sukuria sąlygas neefektyviai socialinei reabilitacijai;
• nepakankamas tarpinstiucinis bendradarbiavimas ir visuomenės įtraukimas.

Tarptautinių ir Lietuvos mokslininkų darbai pabrėžia, kad socialinės reabilitacijos sėkmė priklauso nuo empatinių santykių tarp pataisos įstaigų darbuotojų, nuteistųjų, jų giminių ir bendruomenės narių, taip pat nuo galimybės nuteistiesiems dirbti prasmingą darbą bei gauti kvalifikuotą socialinę pagalbą.

Pataisos programų rengimas ir vykdymas

Nuteistųjų pataisos programa yra struktūruota, teoriškai ir (ar) empiriškai pagrįsta intervencija, nukreipta į nusikalstamo elgesio pakeitimą. Pataisos programų rengimo ir taikymo tvarkos aprašas nustato programų rengimo, derinimo ir tvirtinimo principus, jų kategorijas, teisinį ir metodinį pagrindimą bei vykdymo reikalavimus.

Programos dažniausiai vykdomos grupėse iki 15 asmenų, atsižvelgiant į įstaigos specifiką gali būti vykdomos ir individualiai. Dalyvavimas remiasi savanoriškumo principu; nuteistojo sutikimas pateikiamas raštiškai ir įdėtas į asmens bylą.

Rizikos valdymas ir intervencijų strategija

Rizikos valdymas apima biologinio, psichologinio, ugdomojo ir socialinio poveikio priemonių planą, padedantį mažinti nusikalstamo elgesio pasireiškimo tikimybę. Šiuolaikiniai modeliai, tokie kaip Risk-Need-Responsivity (RNR) ir Good Lives Model (GLM), teikia teorinį pagrindą kurti efektyvias korekcines intervencijas. Reikalaujama, kad programos būtų pagrįstos įrodymais ir jas nuolat vertintų.

Pozityvaus užimtumo priemonės ir prevencinės programos

Pozityvaus užimtumo priemonės - prasmingo laisvalaikio organizavimo formos, kurioms netaikomi programoms būdingi struktūros reikalavimai. Tai kūrybinės studijos, pomėgių klubai, būreliai - veiklos, kurios leidžia nuteistiesiems išreikšti save, lavinti įgūdžius ir bendrauti. Prevencinės programos apima savižudybių ir savęs žalojimo prevenciją bei kriminalinės subkultūros apraiškų valdymą, remiantis socialinio, edukacinio ir psichologinio darbo metodais.

Taip pat skaitykite: Tyrimai apie žmogaus teises globos namuose

Resursai, monitoringas ir programų vertinimas

Vienas esminių trūkumų yra aiškios stebėsenos ir vertinimo sistemos nebuvimas. Programų efektyvumo ir kokybės vertinimas turi tapti privalomu: reikia stebėti programų vykdymą, šalinti neefektyvias praktikas ir upeikti programas remiantis įrodymais. Žmogiškieji ištekliai turi būti paskirstyti racionaliai - socialinių darbuotojų ir pataisos personalo funkcijos turi būti peržiūrėtos ir specializuotos.

Gerosios praktikos pavyzdžiai ir tobulinimo priemonės

Scandinavijos šalių patirtis rodo, kad trumpesnės bausmės, didesnis dėmesys reabilitacijai ir profesionalių socialinių darbuotojų įtraukimas ženkliai mažina pakartotinį nusikalstamumą. Lietuvoje reikalingi šie pokyčiai:

• dinaminės priežiūros diegimas į įkalinimo įstaigas, parengiant detalų įgyvendinimo planą ir vykdant mokymus pareigūnams bei įstaigų vadovybei;
• pataisos įstaigų darbuotojų funkcijų peržiūra ir socialinių darbuotojų kompetencijų stiprinimas;
• laiko tarpo didinimas individualių socialinės reabilitacijos planų rengimui;
• aiškūs monitoringo ir vertinimo mechanizmai bei programų rezultatų skaidrumas;
• tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir duomenų dalijimasis, įtraukiant savivaldybes, nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes;
• praktinės paramos priemonės išėjus iš įstaigos (pvz., viešojo transporto lengvatos, pagalba sutvarkyti dokumentus).

Socialinės reabilitacijos organizavimas pagal nacionalinę teisinę bazę

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Kodekso 136 straipsnis įpareigoja pataisos įstaigas organizuoti socialinę reabilitaciją, o teisę dalyvauti šiame procese turi valstybės ir savivaldybių institucijos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.

Pataisos programų rengimo ir taikymo tvarka numato dokumentų rengimo, saugojimo reikalavimus bei privalomas ataskaitas: ketvirtines pataisos programų rezultatų ataskaitas įstaiga teikia Kalėjimų departamentui iki kito mėnesio 15 d.

Empatija, darbas ir socialinės reabilitacijos rezultatai

Tyrimai rodo, kad socialinė reabilitacija sėkmingesnė, kai palaikomi empatiški santykiai tarp nuteistųjų ir pataisos įstaigų darbuotojų. Empatija, motyvacija ir galimybė dirbti prasmingą darbą yra glaudžiai susijusios su teigiamu elgesio pokyčiu. Darbas leidžia patenkinti poreikius, formuoja atsakomybės jausmą ir skatina socialinį sugrįžimą.

Rekomendacijos gerinti socialinės reabilitacijos sistemą

1. Įvesti ir sistemingai taikyti dinaminės priežiūros modelį, remiantis mokymais ir aiškiu veiksmų planu.
2. Peržiūrėti būrio viršininkų funkcijas ir išskirti socialinio darbuotojo vaidmenį, mažinant administracinę ir priežiūros naštą.
3. Pratęsti terminus individualiems socialinės reabilitacijos planams rengti ir užtikrinti jų kokybišką vertinimą.
4. Diegti nuolatinį programų monitoringą ir efektyvumo vertinimą, skatinant įrodymais grįstą praktiką.
5. Sutelkti tarpinstiucinio bendradarbiavimo mechanizmus su savivaldybėmis, NVO ir bendruomenėmis.
6. Suteikti praktinę pagalbą išėjusiems iš įstaigos (dokumentų sutvarkymas, transporto kompensavimas ir pan.).

Galimi poveikio rodikliai (pavyzdinė lentelė)

Rodiklis	Matavimo vienetas	Norima kryptis
Pakartotinis nusikalstamumas	% per 2 metus	Mažėti
Programų užbaigimo rodiklis	% dalyvavusių	Didėti
Įdarbintų po paleidimo skaičius	asm.	Didėti
Individualių reabilitacijos planų parengimo trukmė	dienos	Didėti (ilgesnis terminas)

Santrauka

Nors tarptautiniai dokumentai ir ES teisė pabrėžia socialinės reabilitacijos svarbą, praktinis įgyvendinimas reikalauja daug sisteminių pokyčių: žmogiškųjų išteklių optimizavimo, programų kokybės užtikrinimo, monitoringų ir stipraus tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Tik kompleksiškai sprendžiant žmogiškųjų, organizacinių ir politinių iššūkių grandinę, bus galima užtikrinti, kad nuteistųjų socialinė reabilitacija būtų veiksminga ir prisidėtų prie visuomenės saugumo.

tags: #nuteistojo #asmens #socialine #reabilitacija #priklauso #nuo