Socialinė problema - tai socialiniai prieštaravimai, kurie asmeniui ar tam tikrai socialinei grupei reiškia susiklosčiusios ir trokštamos padėties, tikslų ir veiklos rezultatų neatitikimą. Socialinė problema sukuria aplinkybes, kurios yra žalingos arba nepageidaujamos daugeliui žmonių, kelia jiems grėsmę.
Šių aplinkybių ištakos ir priežastys yra socialinės, padariniai kenkia visuomenei, o problemoms išspręsti reikia tam tikrų socialinių priemonių. Problema vadinama socialine, kai jos žalą patiria ne vienas ar keli asmenys, bet didelis skaičius žmonių, pvz., jei šalyje atsiranda vienas narkotikus vartojantis žmogus, tai individuali problema, bet jei narkotikus vartojančių žmonių skaičius padidėja iki kelių procentų visų gyventojų, tai tampa rimta socialine problema.
Svarbu atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį socialinė problema daro visos visuomenės funkcionavimui, pvz., didelės spūstys keliuose yra plačiai paplitęs ir socialiai paveiktas reiškinys, bet iš esmės nekenkia visuomenės funkcionavimui; jis taptų socialine problema, jei padariniai pažeistų tam tikrų visuomenės struktūrinių dalių funkcionavimą, pvz., jei tam tikros profesijos atstovai (gaisrininkai, medikai, policininkai ir kiti) masiškai negalėtų laiku atvykti į darbą ar vykdyti reikalingų funkcijų.
Socialiniuose moksluose egzistuoja socialines problemas aiškinančios 2 teorinės kryptys: objektyvistinė ir subjektyvistinė. Objektyvistinės krypties atstovai socialinę problemą laiko objektyvia tikrove, egzistuojančia visuomenėje taip realiai, kaip ligos kūne. Subjektyvistinės krypties aiškinimai yra daug labiau išplėtoti ir vyraujantys. Šios krypties atstovai teigia, kad visuomenėje egzistuojantys reiškiniai gali būti realūs, bet kad jie taptų socialine problema, reikia didelio skaičiaus žmonių (arba kad tie žmonės būtų įtakingi), kurie įvardytų tuos reiškinius kaip problemą ir sutartų, kad ją reikia spręsti.
Atsirandant socialinėms problemoms svarbų vaidmenį atlieka pavienių visuomenės grupių, kurios turi skirtingus politinius, ekonominius, kultūrinius, dorinius ir kitus interesus, galios kovos; tai paaiškina, kodėl nėra visuotinai pripažintų socialinių problemų standartų ar klasifikacijos, t. y. kodėl tam tikras reiškinys vienu laikotarpiu nėra laikomas socialine problema, o kitu - ja pripažįstamas (pvz., požiūris į vergovę Jungtinėse Amerikos Valstijose 18 a. ir 20 a.), ir atvirkščiai - kodėl tuo pačiu laiku vienoje kultūroje tas pats reiškinys yra laikomas socialine problema, o kitoje - ne (pvz., skirtingas moterų padėties traktavimas 21 a.).
Taip pat skaitykite: Išmintingos mintys
Socialinių problemų įtaka bendram vidaus produktui
Jau keletą dešimtmečių vykstanti depopuliacija, spartus visuomenės senėjimas yra vieni didžiausių iššūkių Lietuvos valstybės socialinei ir ekonominei raidai. Neigiama demografinių procesų raida lemia gyventojų skaičiaus mažėjimą, amžiaus struktūros kaitą.
Mažėja darbingo amžiaus žmonių skaičius. Demografinė kaita glaudžiai susijusi su skurdo ir socialinės nelygybės, būsto politikos ir kitomis aktualiomis problemomis. Lietuvos teritorinis vystymasis pasižymi išskirtinėmis poliarizacijos tendencijomis.
Šalies gyventojai, atsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, turi skirtingas galimybes dirbti, uždirbti, gauti komercines ir viešąsias paslaugas bei siekti savo gyvenimo tikslų. Formuojasi gyventojų grupių teritorinė nelygybė. Socialinė politika įžengė į tokį raidos etapą, kuriame svarbu užtikrinti ne tik šios politikos stabilumą, tvarumą, bet ir plėtrą reaguojant į naujai kylančius visuomenės raidos iššūkius.
Gyventojų senėjimas
Dr. Sarmitė Mikulionienė, Lietuvos socialinių mokslų centro, Sociologijos instituto vyr., teigia, kad turi būti atpažįstama ir netoleruojama diskriminacija dėl amžiaus, didinamas skaitmeninis raštingumas ir profesinio perkvalifikavimo galimybės. Antra, lanksčių užimtumo formų skatinimas. Trečia, pastangos motyvuoti vyresnius žmones imtis verslų.
S. Mikulionienės nuomone, kartais tiems sprendimams užtenka minimalios valstybės ar savivaldos institucijų paramos. Tiesa, neretai priimti socialines iniciatyvas „iš apačios“ dar trukdo biurokratų netoliaregiškumas bei apatija. Ji mano, kad ateityje vyresni žmonės vis aiškiau formuluos savo kartų problemas ir siūlys adekvačius jų sprendimus.
Taip pat skaitykite: Vaikų išėjimas: kaip prisitaikyti?
Gimstamumas
Dr. Daumantas Stumbrys, dirbantis LSMC Sociologijos instituto demografinių ir šeimų tyrimų skyriuje, tikina, kad pastaruosius kelerius metus gyvenome pandemijos, karo Ukrainoje, Baltarusijos migrantų krizės, didelės infliacijos iššūkių akivaizdoje. Visi šie procesai neabejotinai turėjo poveikį ir Lietuvos demografinei situacijai, t. y. „Dėl pandemijos išaugęs mirtingumas 2020 ir 2021 m. sutrumpino Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę.
Pandemija, karas Ukrainoje, didelė infliacija mažino gyventojų pasitikėjimą ateities perspektyvomis ir tai turėjo įtakos gimstamumo mažėjimui. Greta absoliutaus gimusių vaikų skaičiaus mažėjimo, stebime ir susiklosčiusią nepalankią gyventojų demografinę struktūrą. Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje sumažėjo reproduktyvaus amžiaus moterų skaičius.
D. Stumbrys teigia, kad pastaruosius kelerius metus mažėjo Lietuvos piliečių emigracijos srautai, o imigrantų iš Ukrainos srautai padėjo stabilizuoti Lietuvos gyventojų skaičių. Tikėtina, jog artimiausiu metu Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė sugrįš į ikipandeminį lygį. Įmanoma sudaryti sąlygas, garantuojančias Lietuvos demografinę pusiausvyrą. Pasitelkus taiklią demografinę politiką, kai kuriuos procesus galima būtų gana lengvai suvaldyti.
Bedarbiai - atskira socialinė grupė
Nedarbas - tai globalus reiškinys, nors jo mastai skirtinguose pasaulio regionuose gerokai skiriasi. Tradiciškai nedirbančių žmonių skaičius tarp jaunimo nuo 15 iki 24 metų yra beveik dvigubai didesnis palyginti su vyresniais (per 25 metų ) žmonėmis ir siekia 17-25 proc. Tačiau, pvz., Jemene jaunimo nedarbo lygis siekia beveik 40 proc. O į šią problemą dėmesys buvo atkreiptas tada, kai Šiaurės Afrikoje kilo politiniai neramumai, kurių viena iš priežasčių ir buvo jaunimo nedarbas.
Europos Sąjungos šalyse nedarbo lygis labai skiriasi: nuo 3,7 proc. Austrijoje iki 21,2 proc. Ispanijoje.
Taip pat skaitykite: Senelių namų kainos
Nedarbas – ekonominis nuosmukis
Bedarbių lygis
Anot B. Gruževskio, džiugina bendra Lietuvos ekonomikos būsena. Šalies BVP sumažėjo apie 0,2 proc., t. y. žymiai mažiau nei buvo prognozuojama, todėl galima teigti, kad ekonomika išsaugojo savo potencialą ir galės aktyviai jį panaudoti kitais metais, atsigaunant eksporto partneriams (ypač ES šalyse).
Antras teigiamų pokyčių blokas - tai darbo rinka. Nedarbo lygis padidėjo kiek daugiau nei 1 proc., tačiau žymiai labiau padidėjo laisvų darbo vietų skaičius, sumažėjo ilgalaikis nedarbas, o svarbiausia - padidėjo užimtumas bei „Sodros“ įmokas mokančių darbuotojų skaičius. Optimistiškai nuteikia ir vidutinio darbo užmokesčio padidėjimas apie 12 proc. Ypač svarbu, kad 2022-2023 m.
Moterų nedarbas
N. Mačiulis pastebėjęs, kad apie socialinę atskirtį dažniausiai kalba moterys, o apie algas - vyrai, sako, kad tai - labai natūralu. „Dirbančių moterų pajamos yra 13 proc. mažesnės nei vyrų. Šį skirtumą nevisiškai paaiškina tai, kad jie renkasi skirtingas profesijas, turi skirtingą išsilavinimą. Lygiai taip pat senatvėje esančios vyresnio amžiaus moterys irgi gauna mažesnes pajamas dėl trumpesnio stažo, gautų mažesnių pajamų. Taigi tarp senjorų daugiau skursta moterys nei vyrai. Tai yra problema, kurią reikia spręsti“, - kalbėjo ekonomistas.
Skurdo ir užimtumo problemos
Skurdas ir nepritekliai žlugdo ir apsunkina didelę dalį mūsų tautos - nežinau tikslių statistikų - vienur kalbama apie 2/3 tautos, kitur 30-35%. Tai pasireiškia ekonominiu nepritekliumi, kuris užkerta žmonėms atrasti atsakymus į savo esminius gyvenimo poreikius. Kalbėdama šiuo klausimu, remiuosi prof. habil. dr. Algio Šileikos, (Darbo ir Soc.
Pagal dr. Šileiką, šiuo metu pripažintas minimalus pragyvenimo lygis asmeniui 110 lt., o 1996 m. buvo 90 lt. Žmonių asmeninės pajamos įvairios - vidutiniškai miesto gyventojui - 350 lt., kaimo -268 lt. mėnesiui. Bendras vaizdas gal ir neatrodytų labai baisus, bet išryškinus atskirų kategorijų žmonių įplaukas, paaiškėja, kad 1996 m. Vilniaus senamiestyje padaryti tyrimai parodė, kad tose šeimose, kur augo 1 vaikas -šeimos nariui per mėnesį teko 209 lt; kur 2 vaikai - 116 lt.; kur trys vaikai - 78,71 lt. Turint galvoje, kad sostinės pajamų lygis yra aukštesnis, tai aplamai daugelis šalies socialinių-ekonominių grupių gal net 50 ar net 70% gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Siekiant išvengti ir pagerinti šią situaciją, sunkus atsakomybės vaidmuo teks Soc.
Narkomanija
Alkoholizmas yra svarbus ir ryškus problematinis pasireiškimas Lietuvoje. Neturiu statistikų, bet yra bendra nuomonė, kad alkoholizmas Lietuvoje yra giliai visuomenę griaunanti apraiška. Alkoholikai paprastai yra trapios asmenybės su giliais emociniais konfliktais. Jų asmeninio saugumo jausmas yra menkas - štai, kodėl jie mėgina bėgti nuo savęs, pasigerdami, kai susiduria su kokia sunkesne problema, nepasisekimu, nusivylimu.
Narkomanijos statistika
Šiuo metu nėra pateikta konkrečios narkomanijos statistikos Lietuvoje, tačiau priklausomybė nuo narkotinių medžiagų išlieka rimta problema, reikalaujančia nuolatinio dėmesio ir prevencinių priemonių.
Narkomanijos prevencija
Vakaruose mes žinome vadinamas “Hard to reach families”, kurios yra tos pačios “asocialių šeimų” problematikos. Dažnai vadinamose asocialiose šeimose atsiranda skriaudžiami, išnaudojami, neprižiūrimi vaikai - jaunuoliai, kurie atimami iš šeimų ir auga institucijose, o jų šeimos lieka atmestos, kaip nereikalingas elementas. Tokiu sprendimu vaikas ar jaunuolis pastatomas prieš labai neigiamą ateitį, nes kiekvienam vaikui yra svarbūs šeimos tarpusavio santykiai, priklausomumas, šeimos dvasia.
Socialinė politika Lietuvoje
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, žmogaus teisės ir laisvės yra skirstomos į pirmos, antros ir trečiosios kartos. Socialinės ir ekonominės teisės patenka tarp antros kartos žmogaus teisių, kurios įsivyravo tik po Antrojo pasaulinio karo. Nors tai ne pačios seniausios ir ne geriausiai išvystytos žmogaus teisės, tačiau jos taip pat labai svarbios. Šie bendrai pripažinti vertybiniai principai yra įtvirtinti ir tarptautinėje teisėje.
Pasirašydamos tarptautines bei regionines sutartis ar dokumentus, valstybės tampa atsakingos už jų įgyvendinimą nacionaliniame lygmenyje. Kaip pagrindinius valstybes teisiškai įpareigojančius dokumentus, kuriuos ratifikavusi ir Lietuva, galima įvardinti Jungtinių Tautų Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei Europos socialinę chartiją. Jos reiškia susirūpinimą socialinės apsaugos, tinkamų darbo sąlygų, aprūpinimo būstu, skurdo mažinimo, mokslo bei švietimo srityse.
Norint pagerinti situaciją šalyje, Lietuvai pirmiausia reikėtų klausytis konkrečių rekomendacijų ir patarimų. Pavyzdžiui, pakelti socialinių išmokų lygį, sukurti veiksmingą indeksavimo sistemą, minimalią algą, nedarbo pašalpas, pensijas ir kitus socialinės paramos būdus pritaikyti atsižvelgiant į žmonių pragyvenimo išlaidas.
Reikia pripažinti, kad ekonominių bei socialinių teisių pažeidimai vertinami kur kas atlaidžiau nei tie, susiję su politinėmis ir pilietinėmis teisėmis. Situaciją puikiai iliustruoja tai, jog net Europos Žmogaus Teisių Teismas, laikomas viena efektyviausių pasaulyje žmogaus teises užtikrinančių institucijų, gina išimtinai tik politines ir pilietines žmogaus teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
Nors, stojant į ES, valstybės privalo pasirašyti ir ratifikuoti šį dokumentą, šalims leidžiama prisiimti ne visas Europos socialinėje chartijoje surašytas prievoles. Lietuva pasinaudojo situacija ir atsisakė nemažai įsipareigojimų, tarpk kurių - teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties.
Dažnai manoma, jog Lietuva, kaip ir kitos mažiau ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, rekomendacijų negali įgyvendinti dėl lėšų ir resursų stygiaus. Tą pabrėžia ir kritikai, kurie ekonomines ir socialines žmogaus teises vertina skeptiškai. Jie teigia, kad politinės ir pilietinės žmogaus teisės yra apibūdinamos kaip negatyvios teisės, o tai reiškia, jog valstybė tiesiog turi susilaikyti ir nevaržyti tam tikrų šalies gyventojų veiksmų (pavyzdžiui, susirinkimų laisvės).
Socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimo atveju valstybei daug sunkiau, nes ji turi pozityvią pareigą imtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, aprūpinti žmones būstu. Dažnai pastarosios yra priskiriamos prie sunkiai įgyvendinimų, nes valstybė privalo turėti finansinių išteklių ekonominės gerovės realizacijai.
Žinoma, tiesioginis socialinės ir ekonominės gerovės užtikrinimas ir greitas problemų sprendimas gali būti neįmanomas dėl valstybių ekonominės, politinės, istorinės praeities ar dabartinės padėties, tačiau Lietuva, kaip ir visos kitos valstybės, privalo rodyti iniciatyvą savo šalies gyventojams užtikrinti oraus gyvenimo standartus bei minimalias pragyvenimo sąlygas. Nedideli ištekliai turėtų būti visiems prieinami, teisingai naudojami ir paskirstomi. Privalu nepamiršti, kad visos žmogaus teisės yra vienodai svarbios, tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos tarptautiniame lygmenyje.
tags: #mintys #apie #socialines #problemas