Socialiniai pokyčiai ir socialinės permainos atsispindi individų gyvenime, kultūroje ir socialiniuose institutuose per tam tikrą laiką. Sociologai dažniausiai tiria plataus masto ir ilgalaikius, pastovius ir nepertraukiamus socialinius pokyčius. Socialiniai pokyčiai gali būti iš anksto apgalvoti (sąmoningi) ir neplanuoti. Dauguma socialinių pokyčių vyksta pamažu ilgą laiką ir yra nepastebimi.
Socialinių pokyčių priežastys arba sąlygos skirstomos į vidines ir išorines. Vidinės sąlygos susiklosto, kai visuomenėje socialiniai pokyčiai vyksta dėl priežasčių, kurios susiformavo toje visuomenėje. Išorinės sąlygos gali būti užkariavimai, svetimos visuomenės grėsmė, konfliktai ir konkurencija su kitomis socialinėmis sistemomis.
Pažangios komunikacijos ir transportavimo būdai vis labiau sujungia pasaulio visuomenes, industrializacija veikia visos planetos ekosistemą, todėl pokyčiai vienoje vietoje sukelia pokyčius ir kitur. Tokius socialinius pokyčius gali sukelti stichinės nelaimės, karas, teroro aktai, socialiniai judėjimai ir kita.
Socialinių pokyčių pagrindiniai šaltiniai - gyventojai, gamta, mokslas, technologijos, naujovių plitimas, socialiniai konfliktai. Didėjant gyventojų skaičiui keičiasi jų sudėtis, teritorinis pasiskirstymas (dėl migracijos), o tai sukelia socialinių problemų (pavyzdžiui, gyventojų senėjimas).
Potvyniai, sausros, žemės drebėjimai gali sukelti radikalius socialinius pokyčius, gamtos išteklių atradimas turi poveikio gyventojų migracijai, miestų plėtrai. Naujovės plinta pavienės visuomenės viduje ir iš vienos visuomenės į kitą. Ankstesnėse epochose jas skleidė keliautojai, misionieriai, kariai, migrantai, moderniais laikais - tarptautinės korporacijos, tarptautinės prekybos bendrovės.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Socialinių konfliktų sprendimas dažnai lemia esminius socialinius pokyčius. Įvairios socialinės grupės turi skirtingus interesus, todėl konfliktuoja, o konfliktai keičia visuomenę. Socialiniai pokyčiai dažnai susiję su religija, kuri gali jiems prieštarauti ir siekti išlaikyti tradicinę socialinę tvarką arba prisidėti prie pasaulietinių pokyčių.
Ši mokslo studija tęsia surašymų informacijos analizei skirtų leidinių, kurie Lietuvos demografų buvo paskelbti remiantis 2001 ir 2011 metų gyventojų surašymų duomenimis, tradiciją. Studijos pagrindą sudaro 2021 metų gyventojų surašymo mikroduomenų analizė. Reikia atkreipti dėmesį, kad pastarasis surašymas buvo pirmasis Lietuvos istorijoje, kurio metu dauguma informacijos gauta ne apklausiant gyventojus, bet sukaupiant informaciją iš įvairaus pobūdžio administracinių registrų bei valstybės informacinių sistemų ir juos integruojant į surašymo duomenų bazę.
Kaip ir ankstesniuose surašymų informacijos analizei skirtuose mokslo darbuose, šioje mokslo studijoje siekta ne tik atskleisti surašymo metu fiksuotą demografinę Lietuvos visuomenės būklę, bet ir pažvelgti, kokie demografiniai pokyčiai įvyko per dešimtmetį tarp surašymų.
Demografinė Raida ir Jos Pokyčiai
Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios Lietuvos demografinė raida kinta iš esmės. Visų demografinių procesų (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo, migracijos) pokyčiai neigiami. Demografinė jų pasekmė - gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, depopuliacija, spartus gyventojų senėjimas. Neigiami demografiniai pokyčiai reiškiasi ir sudėtingomis socialinėmis, ekonominėmis problemomis.
Per praėjusį dešimtmetį labai sumažėjo gimstamumas, esminius pokyčius išgyvena šeimos institutas, vyksta jo destabilizacija, silpnėja šeimyniniai saitai, didėja šeimų įvairovė, gausėja nepilnų šeimų. Išorinių ir vidinių galių stoka šeimoms adaptuotis prie naujų sąlygų ir iššūkių sparčiai kintančiai šeimai yra viena svarbiausių šiuolaikinių ir ateities socialinių problemų, juolab kad jos susijusios su visomis gyvenimo sferomis.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Praėjusio dešimtmečio gyventojų mirtingumo tendencijos išryškino per pastaruosius kelerius dešimtmečius susiformavusius neigiamus mirtingumo ir sveikatingumo (ypač vyrų) bruožus, labai besiskiriančius nuo išsivysčiusių šalių patyrimo tiek savo pokyčiais, juos lemiančiais veiksniais, tiek ir lygiu.
Nors nuo 1995 m. mirtingumo rodikliai Lietuvoje gerėja, vyrų mirtingumo lygis tebėra aukštesnis, negu buvo prieš keturis dešimtmečius. Lietuvos gyventojų mirtingumas tebėra gerokai didesnis nei senosiose Europos Sąjungos ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Lietuvos vyrai vidutiniškai gyvena net 10 metų, o moterys - apie 5 metus trumpiau negu senųjų Europos Sąjungos šalių gyventojai.
Viena svarbiausių sveikatingumo ir mirtingumo neigiamas tendencijas lemiančių veiksnių yra nesveikos ir net sveikatai žalingos elgsenos paplitimas bei nepalanki sveiko gyvenimo būdo nuostatoms ir vertybms formuotis aplinka. Pastarieji veiksniai postmodernioje visuomenėje gerinant sveikatą ir mažinant mirtingumą vaidina labai didelį ir vis svarbesnį vaidmenį.
Prasidėjus politiniams, ekonominiams ir socialiniams pokyčiams iš esmės pasikeitė migracijos mastai, kryptys, formos. Legalią migraciją keičia nelegali, nuolatinę - laikina. Iki pastarojo meto Lietuvai buvo būdinga nelegali ir savo mastais masinė gyventojų, labiausiai jaunimo, tarptautinė migracija, kurios pagrindiniai veiksniai yra darbo vietų trūkumas, nepakankamos galimybės užsidirbti ir užsitikrinti bent jau minimalų pragyvenimo lygį, didelis nedarbas, ypač jaunimo, didelė nedarbo teritorinė diferenciacija.
Gyventojų senėėjimas suvokiamas kaip teigiamas socialinis pokytis, nes jis yra nenorimų gimimų ir ankstyvų mirčių kontrolės rezultatas. Ilgesnis gyvenimas - tai vienas svarbiausių žmonijos laimėjimų. Tačiau demografinės raidos laikotarpiai, kai gyventojų amžiaus struktūra sparčiai keičiasi (senėja), praktiškai visose gyvenimo sferose reikalauja laiku priimtų ir pasvertų visuomenės adaptavimo veiksmų.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Vadovaujantis aktyvaus senėjimo principu prioritetas teikiamas pagyvenusių žmonių užimtumui darbo rinkoje, jų švietimui. Kartu pripažįstama būtinybė garantuoti pakankamas pajamas nebepajėgiant užsidirbti ir užtikrinti reikiamas socialinės globos paslaugas vėlyvuoju senatvės periodu.
Lietuvos Gyventojų Skaičiaus Kitimas
Gyventojų skaičius Lietuvoje pradėjo mažėti nuo 1992 m. Gyventojų skaičius pirmiausia pradėjo mažėti dėl emigracijos. Nuo 1994 m. gyventojų skaičius mažėja ir dėl natūralios kaitos - didesnių mirtingumo negu gimstamumo rodiklių. Vyksta sparti depopuliacija. Viena iš depopuliacijos priežasčių yra mažas gimstamumas.
Santuokų skaičius sumažėjo nuo 36,3 tūkst. 1990 m. iki 15,8 tūkst. 2001 m. Daugėja porų, gyvenančių nesusituokus. Nesantuokinių vaikų dalis padidėjo nuo 7% 1990 m. Gyventojų mirtingumo rodikliai nuo 1990 m. labai svyruoja. Didžiausi mirtingumo rodikliai buvo praėjusio dešimtmečio viduryje.
Įvertinus ir nelegalią migraciją, dėl gyventojų emigracijos Lietuva 1990-2002 m. prarado apie 230 tūkst. žmonių. Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio migracija iš esmės keitė savo formas. Lietuvoje dabar reiškiasi antroji intensyvi gyventojų struktūrinio senėjimo banga. Per pastaruosius penkis dešimtmečius 60 metų ir vyresnių gyventojų dalis iš bendro gyventojų skaičiaus padidėjo dviem trečdaliais.
Lietuvos gyventojų būdingas struktūrinio senėjimo bruožas - senatvės feminizacija: tarp vyriausių Lietuvos gyventojų dominuoja moterys.
Lietuvos populiacijos piramidė 2023 m.
Socialiniai Sluoksniai ir Jų Kaita
Jau senokai Lietuvoje keliami klausimai, kaip yra susisluoksniavę šalies gyventojai, kaip susiformavę ar besiformuojantys socialiniai sluoksniai (klasės) skiriasi ekonominiais, socialiniais, demografiniais, savijautos ir kitais požymiais, ar yra Lietuvoje vidurinioji klasė, kuri, kaip žinoma, laikoma visuomenės stabilumo garantu.
Viduriniosios klasės įvaizdis siejamas, viena vertus, su etaloniniu gyvenimu, gerbtinais gyvenimo būdo standartais, apskritai - su tradiciškumu, konformistiškumu, kita vertus, su naujovėmis plėtojant technologijas, intelektualinę kūrybą, sugebėjimu prisitaikyti prie visuomenės transformacijos į kokybiškai naują lygmenį (informacinę visuomenę).
Nors Lietuvoje rinkos ekonomika jau įsitvirtinusi, tačiau pastaruoju metu intensyviai restruktūrizuojamas ūkis, mažėja valstybinio reguliavimo mastas įvairiose gyvenimo srityse, keičiasi visuomenės ekonominis aktyvumas, pastebimi dideli vertybinių orientacijų pokyčiai ir t. t. Taigi nauji socialiniai ekonominiai santykiai dar nėra nusistovėję. Labai padidėjusi ekonominė nelygybė leidžia teigti, kad svarbiausiu vienokios ar kitokios socialinės pozicijos (statuso) visuomenės struktūroje veiksniu tapo ekonominis kapitalas. Tačiau, suprantama, vienokį ar kitokį socialinį statusą lemia ne tik ekonominis kapitalas.
Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį patenka beveik pusė visų gyventojų. Aukštutinis socialinis sluoksnis sudaro apie dešimtadalį gyventojų. Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutinio ir vidurinio socialinių sluoksnių.
Atliktų įvairių tyrimų duomenys rodo, kad tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir pasiekto socialinio ekonominio statuso yra tiesioginis ryšys. Kita vertus, namų ūkio galvos palyginti aukštas išsimokslinimo lygis toli gražu negarantuoja atitinkamo socialinio ekonominio statuso.
Akivaizdu, kad vidurinio socialinio sluoksnio branduolys yra II jo posluoksnis, kuriame namų ūkių galvos turi aukštesnįjį ar aukštąjį išsimokslinimą. Apie pusė (nuo 47 % iki 53 %) tiek miesto (tiek 5 didžiųjų, tiek ir kitų miestų), tiek kaimo gyventojų patenka į tarpinį socialinį sluoksnį. Tačiau miesto, ypač 5 didžiųjų miestų, gyventojai, palyginti su kaimo gyventojais, daug dažniau patenka į vidurinį ir aukštutinį socialinius sluoksnius ir daug rečiau - į žemutinį sluoksnį. Miesto gyventojų į žemutinį sluoksnį patenka 16 procentų, o kaimo gyventojų- 36 procentai.
Priklausymas tam ar kitam socialiniam sluoksniui labai priklauso nuo namų ūkio socialinės ekonominės grupės. Žemutiniame sluoksnyje aukštas koncentracijos laipsnis būdingas vadinamiesiems kitiems ir žemdirbių namų ūkiams. Palyginti su minėtais namų ūkiais, šiek tiek geresnė pensininkų namų ūkių padėtis: į žemutinį sluoksnį jų patenka 27 procentai, tačiau į tarpinį - net 57 procentai. Gyvenančiųjų samdomų darbuotojų namų ūkiuose pasiskirstymo tarp socialinių sluoksnių situacija yra šiek tiek geresnė negu vidutiniškai šalyje. Geriausia yra verslininkų namų ūkių situacija.
Socialinės Demografinės Charakteristikos
Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo mažesnis jame vidutinis namų ūkio dydis. Socialinių sluoksnių sudėtis pagal namų ūkių dydį rodo, kad tik gyvenančiųjų 4 asmenų namų ūkiuose dalis yra vienoda (27-29 %) visuose sluoksniuose. Ypač skiriasi socialinių sluoksnių sudėtis pagal gyvenamąją vietą. Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnis vaidmuo tenka miestams.
Visuomenės Pokyčiai XIX a.
Lietuvos visuomenės raida XIX a. pasižymėjo reikšmingais demografiniais pokyčiais, socialinės ir tautinės sudėties transformacijomis. Šiame laikotarpyje įvyko baudžiavos panaikinimas, kuris turėjo didelės įtakos tolesnei ūkio raidai. Miestai ir visuomenė patyrė pokyčius XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje.
XIX a. mažėjimą lėmė Napoleono karai, 1831 ir 1863 m. sukilimai ir represijos, nederlius, badas, ligos, neaukštas medicininis aptarnavimas, sanitarijos stoka bei emigracija. XIX a. II pusės gyventojų didėjimą lėmė pagerėjusios gyvenimo sąlygos dėl baudžiavos panaikinimo, higienos ir medicininės priežiūros pagerėjimas, natūralus gyventojų prieaugis, taip pat nebuvo didelių epidemijų ir karų.
Bajorijos teises ir pareigas apibrėžė 1785 m. Malonės raštas, kuris atleido nuo privalomos karo tarnybos, pastočių ir valstybinių mokesčių, patvirtino teisę valdyti žemę, baudžiauninkus, turėti atskirą teismą, nebuvo galima bausti fizinėmis bausmėmis, teisę dalyvauti savivaldoje seimeliuose, tačiau prievolė paklusti valdovui išliko. Bajorai labai skyrėsi turtine padėtimi: nepasiturintys, vidutiniai, turtingi. Valdžia siekė apriboti smulkiųjų bajorų teises reikalaudama bajorystės kilmės dokumentų. Bajorija nebuvo lojali caro valdžiai dalyvavo sukilimuose, todėl luomas patyrė daug teisinių, ūkinių ir finansinių represijų.
Luominė Lietuvos Gyventojų Sudėtis 1897 m.
Luominė Lietuvos gyventojų sudėtis 1897 m. buvo tokia:
- Valstiečiai: 73,4%
- Miestiečiai: 20%
- Kilmingų bajorų: 5,2%
- Nekilmingų bajorų ir valdininkų: 0,5%
- Pirklių: 0,2%
- Kitų: 0,7%
Luominė lietuvių sudėtis:
- Valstiečiai: 93,3%
- Miestiečiai: 3,9%
- Bajorų: 2,6%
- Kitų: 0,2%
Tautinė Lietuvos Gyventojų Sudėtis XIX a. Pab.
XIX a. pabaigoje tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis buvo įvairi, tačiau dominuojančios tautos buvo lietuviai, žydai, lenkai, rusai, vokiečiai ir baltarusiai.
Etninė Lietuvos sudėtis 1897 m.
Lietuvos Respublika (1918-1940)
Lietuvos visuomenė buvo demokratiška ta prasme, kad nebeegzistavo jokių luominių privilegijų, visų tautybių bei religijų gyventojai, vyrai ir moterys pagal konstituciją ir kitus įstatymus turėjo lygias pilietines teises. Beveik visa lietuvių inteligentija, politinių srovių lyderiai, buvo kilę iš kaimo.
Pirmojo pasaulinio karo metais ne tik smarkiai nukentėjo Lietuvos ūkis, bet ir sumažėjo gyventojų, pasikeitė tautinė jų sudėtis. Iš Lietuvos pasitraukė daug rusų - kariškių, administracijos tarnautojų, inteligentų - iš kurių sugrįžo tik nedaugelis. Nebegrįžo ir beveik pusė Rusijos imperijos karinės vadovybės iškeldintų žydų. Lietuvos Respublikos gyventojų mažėjimą lėmė palyginti nedidelis jų gimstamumas ir emigracija.
Vokiečių skaičius žymiai išaugo prijungus Klaipėdos kraštą. Gana gausi buvo lenkų tautinė bendruomenė, bet dėl jų skaičiaus iki šiol tebesiginčijama. Mat dauguma kalbančių lenkiškai buvo lietuvių kilmės, dalis jų neturėjo apibrėžtos tautinės savimonės, paklausti apie tautybę atsakydavo esantys „katalikai“. Lietuvos valdžia rūpinosi sugrąžinti juos lietuvybei.
Absoliučią šalies gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Bet Lietuvos teritorijoje gyveno ir kitų tautinių bendruomenių, tada vadintų tautinėmis mažumomis. Tokiomis buvo žydai, lenkai, vokiečiai, rusai, latviai, baltarusiai, labai negausūs karaimai ir totoriai.
Visos tautinės mažumos, išskyrus karaimus ir totorius, turėjo savas privačias pradines ir vidurines mokyklas, kurios paprastai gaudavo pašalpas iš valstybės biudžeto, jų baigimo atestatai buvo pripažįstami lygiaverčiai valstybinių mokyklų atestatams. Tautinės mažumos, iš kurių tik lenkai buvo katalikai, Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo visišką tikėjimo laisvę.
Išskirtinė padėtis tarp Lietuvos tautinių bendruomenių buvo žydų. Beveik visi jie gyveno miestuose ir miesteliuose, daugiausiai vertėsi prekyba ir amatais. Bet tarp jų buvo ir pramonininkų, bankininkų, inteligentiškų profesijų žmonių - gydytojų, inžinierių, advokatų, menininkų. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai turėjo atskirą švietimo sistemą. Veikė daug žydų kultūros, meno, sporto, labdaros draugijų, kurios išlaikydavo ligonines, senelių ir vaikų prieglaudas, teikdavo paramą vargingiausiems tautiečiams. Gausi buvo žydų spauda.
Žydai buvo visiškai lojalūs Lietuvos Respublikai. Jų vyrai atlikdavo karo prievolę Lietuvos kariuomenėje, kur judėjų religijos kareivius aptarnavo Krašto apsaugos ministerijos rabinai, panašiai kaip katalikus kunigai kapelionai. Tad žydų bendruomenė pagrįstai buvo įsitikinusi, kad kol Lietuvai vadovaus Prezidentas Smetona, jų padėtis nepablogės.
Lietuva buvo tipiškas žemės ūkio kraštas, ką akivaizdžiai teberodė miesto ir kaimo gyventojų santykis. Nepriklausomoje Lietuvoje gana sparčiai plėtojosi didesnieji miestai, pirmiausia Kaunas, tačiau bendras miestų gyventojų skaičius padidėjo nežymiai. 1939 m. miestiečiai sudarė tik daugiau kaip penktadalį šalies gyventojų.
Vienas iš modernėjimo veiksnių buvo žemės reforma, beveik panaikinusi dvarininkų žemėvaldą. Tarpukariu bajorų kilmės dvarininkija visiškai prarado savo ankstesnį svarbų vaidmenį šalies ūkiniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai lėmė ir tautinis veiksnys: didžiuma dvarininkų buvo lenkų tautybės, tad labiau linko į Lenkiją, kur nemažai jų išvyko.
Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos gyventojų kaimiečių dalis sumažėjo nežymiai, bet pasikeitė jų socialinė sudėtis. Vykdant žemės reformą sklypus gavo dešimtys tūkstančių bežemių ir mažažemių.
Miestiečių socialinės ir tautinės sudėties kaita Lietuvos Respublikoje glaudžiai siejosi. Lietuvai esant Rusijos imperijos valdžioje, administracijos valdininkai ir tarnautojai buvo rusai. 1915 m. Lietuvą užėmus Vokietijos armijai jie beveik visi išvyko iš šalies. Nepriklausomos valstybės administracijoje daugiausiai dirbo lietuvių, kitų tautybių tarnautojų- labai mažai.
Miestuose taip pat smarkiai pagausėjo inteligentijos, mat buvo plečiama švietimo sistema, steigiamos vidurinės bei aukštosios mokyklos ir gydymo įstaigų tinklas. Mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai daugiausiai buvo lietuviai, medikų ir advokatų didžiuma - žydai. Pastarieji tradiciškai vyravo amatų ir prekybos srityse, daugėjo ir užsiimančių šiais verslais lietuvių.
Lėtai besiplėtojanti pramonė ir miestai galėjo suteikti pragyvenimo šaltinį tik mažumai šių bedalių. Ne visiems užtekdavo darbo samdiniais pas turtingesnius ūkininkus, be to, atlyginimas čia būdavo menkas. Todėl nemažai kaimiečių vykdavo sezoniniams žemės ūkio darbams į Latviją ir Vokietiją, o ligi pasaulinės didžiosios ekonominės krizės - emigracijon įtolimas užjūrio šalis. Kadangi į JAV dėl ten įvestą apribojimų sugebėdavo patekti tik nedaugelis, tai lietuvių emigracijos srautas nukrypo į Pietų Amerikos šalis - Braziliją, Argentiną, Urugvajų.
Nemenka bėda buvo nedarbas miestuose, kuris išaugdavo žiemą, kai sumažėdavo statybų, nutrūkdavo įvairūs sezoniniai darbai. Nuo 3-iojo dešimtmečio pabaigos buvo sukurti socialinės rūpybos pagrindai: ligonių kasos ir nelaimingų atsitikimų draudimas. Tačiau ligonių kasų įstatymas nebuvo taikomas žemės ūkio darbininkams, o privataus sektoriaus darbininkams ir tarnautojams neegzistavo nei privalomos pensijos, nei draudimas nedarbo atvejais. Socialinės rūpybos sistema Lietuvoje buvo nepakankama.
Sunkiai vertėsi ir dalis amatininkų, prekybininkų, kurių didžiumą sudarė žydai. Valstybės tarnautojai, pirmiausia aukštieji valdininkai ir karininkai, gaudavo didelius atlyginimus. Tačiau valdininkų buvo nedaug.
tags: #lietuvos #visuomenes #socialines #sudeties #kaita