Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra “politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus”. Šie pavojai vadinami socialiniais pavojais, arba socialinėmis rizikomis. Pavojus socialiniu laikytinas dėl dviejų priežasčių: pirma, visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, antra, asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti.
Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis. Solidarumas galimas vienos kartos mastu (tarp sveikų ir ligotų arba tarp dirbančiųjų ir bedarbių).
Socialinės apsaugos raida ir principai
Pradžioje buvo pasikliaujama neformaliomis tradicinėmis priemonėmis, kurios užtikrindavo žmogaus apsaugą agrarinėje visuomenėje: labdara, šeimos narių tarpusavio įsipareigojimai, parapinis solidarumas. Industrializacija atnešė ne tik naujų pavojų, bet ir suteikė naujų galimybių tiems pavojams pasirengti: pasirūpinant santaupomis, apsidraudžiant privalomuoju gyvybės draudimu individualiai ar įkuriant savišalpos draugijas, privačias įmones. Tai buvo nauji prekinio ūkio finansiniai ir teisiniai instrumentai, kurie labiau tiko industrializacijos sukurtam naujam gyvenimo būdui nei tradicinis neformalus solidarumas.
Tačiau tai nebuvo problemų sprendimas, o veikiau tik ankstyvosios jo paieškos. Tie instrumentai rėmėsi beveik vien rinka. Rinkoje sunku užtikrinti pastovų saugumą, nes rinkai būdingas nepastovumas ir rrizikinga veikla. Kita vertus, rinkose nusipirkti saugumą galima tik turint už ką. Atsvara industrializacijos keliamiems pavojams tapo solidarumo persikėlimas iš šeimos, kaimo, parapijos bendruomenės lygmens į visos šalies lygmenį.
Socialinės apsaugos struktūra struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Darbo užmokesčio ppraradimas nėra vienintelė finansinė rizika. Kita rizikos rūšis susijusi su tam tikrų papildomų išlaidų atsiradimu.
Taip pat skaitykite: Kada Lenkijoje nedirba prekybos centrai?
Socialinės paramos principai:
- Nuopelnų principas.
- Kategorinis principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategirijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas.
- Stokos, arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atskiru atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.
Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu. Labai išsivysčiusiose Skandinavijos gerovės valstybėse socialinė apsauga apima daugelį gyvenimo sričių - ne tik socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos bei išlaikymo politiką, darbo aplinkos klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Tuo tarpu Lietuvoje socialinei apsaugai priklauso tik privalomas (valstybinis) socialinis draudimas, ir socialinis aprūpinimas bei socialinė šalpa (parama).
Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis - seni žmonės, invalidai, ligoniai - negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galima pavadinti socialinės atskirties grupe. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė - lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančių mažas pajamas.
Daugelyje pasaulio šalių, įpač Europoje, be socialinės paramos, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų (senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių), ligos, motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų.
Socialinės apsaugos analizę sudaro ir struktūriniai, ir kultūriniai veiksniai. Struktūrinius veiksnius sudaro demografinė, ekonominė, ir organizacinė evoliucija. Vienas iš veiksnių, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį įvedant, plėtojant ir skleidžiant socialinės apsaugos sistemas, buvo pramoninis perversmas. Jo metu įvyko keletas svarbių pokyčių žmonių gyvenimo sąlygų ir visuomeninio gyvenimo srityje.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas grupinio gyvenimo namuose Lenkijoje
Pirmoji šalis, įstatymais įteisinusi socialinės apsaugos sistemas, buvo Vokietija, o ne Didžioji Britanija, kur pramoninis perversmas įvyko anksčiausiai. Tačiaus šioje šalyje nebuvo nebuvo tinkamų kultūrinių sąlygų, reikalingų socialinės apsaugos programai plėtoti. Vokietija pirmoji priėmė reikiamus teisinius aktus - pažymėtina, kad Vokietijoje iki 1880 m. buvo taikomas socialinis draudimas ir ssocialinė parama. Tačiau tada jie buvo taikomi fragmentiškai ir apėmė labai nedidelę gyventojų dalį.
Paskutiniais XIX a. Trys sistemos greitai plėtėsi. 1895 m. jau visi dirbantieji tturėjo nelaimingo atsitikimo darbe draudimą. Į jį buvo. Kitose kontinentinės Europos šalyse socialinė politika turėjo panašų pobūdį, t.y. socialinės teisės buvo garantuojamos kaip politinių teisių pakaitalas. Vokietijoje socialinis draudimas skyrėsi nuo danų ir švedų “Liaudies namų” tipo socialinės teorijos ir praktikos, nes Vokietijoje socialinis saugumas visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Vokietijos patirtis netrukus paskatino aukštos industrializacijos šalis, tokias kaip Belgija, Olandija ir Didžioji Britanija, pasekti jos pavyzdžiu.
Prieš pat Pirmajį pasaulinį karą ir tuoj po jo šalyse, turėjusiose intensyvius kontaktus su šiomis valstybėmis pionierėmis, tokiose kaip Sandraugos šalys, t.y. Australijoje, Pietų Afrikoje, kitose vakarų Europos šalyse ir daugelyje pietų Amerikos šalių, turėjusių ryšį su Ispanija, atsirado visos būtinos kultūrinės sąlygos, reikalingos socialinės apsaugos programoms sukurti.
Nuo 1920 m. Tose šalyse, kuriose valstybinė socialinės apsaugos sistema nėra universalaus pobūdžio, visaapimanti, į socialinės apsaugos sistemą įsiterpia arba ją papildo privatus sektorius. Privati atskirų asmenų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyva reiškiasi įvairiais būdais. Tokia sitema yra labiau būdinga angliškai kalbančioms šalims (įpač JAV ir Australijai), pietų Europai, Lotynų Amerikai, Afrikai, kai kurioms Azijos šalims.
Europos socialiniai modeliai
Taip pat skaitykite: Priklausomybių konferencija: Lietuvos įžvalgos iš Lenkijos
Socialinės apsaugos sistemos Lenkijoje ypatumai
Apskritai galima rinktis iš daugybės alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Vienas iš jau dabar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taikomų žingsnių - daryti įtaką vietos savivaldos atstovams ir kurti vienodą socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sistemą. Šiuo metu vykdomas socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo projektas, dr. I. Adomaitytė-Subačienė yra viena jo eksperčių. Šis projektas turėtų padėti suvienodinti paslaugų kokybę, bet, deja, nebūtinai užtikrins prieinamumą.
Mokslininkė sako: „Pagal Socialinių paslaugų įstatymą ir visą socialinių paslaugų administravimo ir teikimo logiką būtent savivaldybės yra atsakingos už paslaugų teikimą vietoje".
Pasak dr. I. Adomaitytės-Subačienės, vienas iš jau dabar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taikomų žingsnių - daryti įtaką vietos savivaldos atstovams ir kurti vienodą socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sistemą. Šiuo metu vykdomas socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo projektas, dr. I. Adomaitytė-Subačienė yra viena jo eksperčių. Šis projektas turėtų padėti suvienodinti paslaugų kokybę, bet, deja, nebūtinai užtikrins prieinamumą.
Mokslininkė sako: „Pagal Socialinių paslaugų įstatymą ir visą socialinių paslaugų administravimo ir teikimo logiką būtent savivaldybės yra atsakingos už paslaugų teikimą vietoje. 2022 m. „Kartais trūksta paprasčiausio supratimo, kam tos paslaugos reikalingos ir kad jos ilgalaikėje perspektyvoje atneš naudą. Dažnai net merai ir savivaldybių administracijų vadovai į socialines paslaugas žiūri kaip į begalinę neatsiperkančią investiciją. Tačiau socialinių paslaugų ir pagalbos šeimai nebuvimas gali kainuoti daug brangiau.
Europos Sąjunga neįmanoma be krikščioniškųjų vertybių, mano europarlamentaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininkas Valdemar Tomaševski. - Nėra Europos Komisijos ir Lenkijos konflikto, tačiau vyksta ginčai dėl Europos Sąjungos koncepcijos. Panašūs ginčai vyko tarp eurokomisarų ir Vengrijos. Juk Europos Sąjunga - tai laisvų valstybių susivienijimas - kaip ir buvo nuo pat pradžių. Tačiau šiuo metu kai kurie eurobiurokratai siekia, kad Europos Sąjunga taptų viena unitarine valstybe, kurioje visus klausimus jie galėtų spręsti centralizuotai. Tai yra ES esmės, jos ideologinių pamatų, padėtų jos kūrimo pradžioje, iškraipymas.
Nevalia pamiršti, kad Europos Sąjungos pagrindas, jos ideologinė koncepcija buvo krikščioniškasis kodas. Plačiai žinoma, kad Europos Sąjungą kūrę visuomenininkai, kloję Europos integracijos pamatus, buvo giliai tikintys žmonės: ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas, ir Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Konradas Adenaueris, ir Italijos užsienio reikalų ministras Alčidė de Gasperis. Būtent čia slypi nesutarimų tarp naujosios Lenkijos valdžios ir ES liberalų priežastys. Nesutarimai išryškėjo dar prieš 5 metus, kai Vengrija Konstitucijos preambulėje Dievą ir krikščionybę nurodė kaip Vengrijos valstybingumo pamatus. Lenkijos valdančioji partija „Teisė ir teisingumas” irgi labai aiškiai apibrėžia savo krikščioniškąją ideologiją.
Apskritai, naujoji valdžia dirba vadovaudamasi žmogaus interesais - nuo balandžio 1 d. kas mėnesį bus mokama 500 zlotų (120 eurų) išmoka už kiekvieną antrą, trečią ir kitus vaikus iki jiems sukaks 18 metų. Šie pinigai bus apčiuopiama parama šeimai. Kitaip nei ankstesnė valdžia, kuri 67 metų sukaktį įteisino kaip pensinio amžiaus ribą, „Teisė ir teisingumas” nusprendė sumažinti šią ribą iki 63 metų.
Partija įvykdė ir trečiąjį rinkiminį pažadą: 0,44 proc. mokesčiu apmokestino bankų, kredito, draudimo įstaigų, paskolų bendrovių ir kooperatyvų aktyvus. Naujojo Lenkijoje įvesto mokesčio tikslas - užtikrinti papildomą įplaukų į biudžetą šaltinį tam, kad būtų galima vykdyti Vyriausybės projektus „500 zlotų vaikui“, taip pat sumažinti pensinį amžių ir padidinti neapmokestinamą darbo užmokesčio dalį. Naujoji valdžia taip pat ketina apmokestinti prekybos tinklų apyvartą; tai, skaičiuojama, leis surinkti į valstybės iždą papildomai 2 milijardus zlotų, visų pirma iš stambių Lenkijoje dirbančių užsienio mažmenininkų.
Siūlome, kad Lietuvoje gimus antrajai ir kitoms atžaloms būtų mokama kas mėnesį 120 eurų dydžio išmoka už kiekvieną vaiką. Lenkijos pavyzdys rodo, iš kur tam galima gauti pinigų. Lenkijoje ir Lietuvoje BVP vienam gyventojui siekia apie 16 tūkst. dolerių per metus, bet Lenkijoje jis paskirstytas sąžiningiau. Ten vidutinis atlyginimas ir senatvės pensija yra didesnės apie 50-70 proc., o kainos - mažesnės.
tags: #lenkijos #liberalus #seimos #socialinis #apsaugos #modelis