Priklausomybė - tai patologinis prisirišimas arba nesugebėjimas nustoti ką nors daryti, nors atliekami veiksmai kelia pavojų fizinei ir psichinei sveikatai, dažnai sugriauna ir socialinį žmogaus gyvenimą: atsiranda problemų darbe, santykiuose su artimaisiais, neretai išyra šeima. Dažniausiai minimos priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ir žaidimų, tačiau greitas gyvenimo tempas, technologinis progresas ir kiti laikmečio veiksniai lėmė, kad priklausomybių padaugėjo. Melavimas yra neatsiejama priklausomybės dalis. Pirmiausia, priklausomas žmogus išmoksta meluoti sau. Juk nesmagu pripažinti, kad žlugdome visą savo, o gal ir artimųjų gyvenimą. Kai išmokstame meluoti sau, imame meluoti kitiems. Tai tampa paprasta ir įprasta.
Čia dar „padeda” ir kaktinė smegenų dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą, - dėl alkoholio ar narkotinių medžiagų jos veikla sutrinka, žmogus objektyviai nebesuvokia tikrovės ir negali priimti teisingų sprendimų. Jo vieninteliu troškimu tampa gauti tai, nuo ko jis yra priklausomas. Taip atsiranda neigimas, o įvairūs melai, neva „mano priklausomybė niekam nekenkia”, „patiriu daug įtampos, nieko tokio kartais padėti sau atsipalaiduoti”, „aš ne toks blogas kaip Jonas, kuris geria kasdien, … arba „vaikai nieko nemato, todėl nieko baisaus, kad kas vakarą išgeriu”. Šie mąstymo modeliai virsta savotiška indulgencija, neva išteisinančia priklausomą žmogų prieš visą pasaulį. Kartu tai - ryškus požymis, kad žmogaus priklausomybė pasiekė ribą, kai pačiam ją nugalėti yra be galo sunku.
Moksliškai įrodyta, kad jei išsivysto priklausomybė nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų - keičiasi ir žmogaus smegenys. Užuot gaminusios laimės hormonus (dopaminą), kai žmogus vaikšto gražiame miške ar bendrauja su draugais, smegenys malonumo jausmą sutelkia vien tik į priklausomybę. Taurė gėrimo ar dozė tampa vieninteliu „tikro” malonumo šaltiniu, tuo tarpu smegenų dalys, įprastai įspėjančios mus apie pavojus, tarsi išsijungia - taip netenkame natūralios savisaugos arba vadinamojo „sveiko proto”.
Priklausomybė - klastinga liga, gali atrodyti, kad ji jau nugalėta, o tuomet viskas su trenksmu grįžta, žmogus vėl ima lošti, gerti ar kitaip svaigintis. Kryptinga psichoterapeuto ir kitų sričių medikų pagalba padeda pasiruošti pokyčiams, suvokti, kodėl jų norima, imtis aktyvių veiksmų, pasiekti remisiją ir išmokti palaikyti rezultatą, kad būtų išvengta atkryčio. Žengti pirmąjį žingsnį - pripažinti, kad esu priklausomas ir man reikia pagalbos - dažnai trukdo mitai apie priklausomybes.
Klausimai ir mitai apie priklausomybes
- Mitą 1: Taip, moksliškai įrodyta, kad priklausomybė yra liga, tačiau daugelis šį faktą naudoja kaip pasiteisinimą, neva nieko negalima pakeisti.
- Mitą 2: Dopaminas smegenyse - tai pagrindinis veiksnys: malonumas kyla dopamino išsiskyrimu, o lygiai dėl to smegenys „ginasi” ir tampa mažiau jautrios. Todėl reikia vis daugiau dopamino, kad būtų tas pats malonumas. Taip formuojasi priklausomybė.
- Mitą 3: Pyksta nenoras pripažinti problemos - žmonės gėdijasi, baiminasi, o liga progresuoja. Priklausomybės pripažinimas - pirmas žingsnis į pasveikimą. Psichoterapija moko įgūdžių - pastebėti mąstymo klaidas, valdyti emocijas ir pan.
- Mitą 4: Priklausomybė gali būti nugalėta savarankiškai - ne visada. Daugeliu atvejų būtina pagalba ir gydymas, o „stebuklingos“ tabletės - dažnai klaidos šaltinis. Užuot tikėję stebuklais - pasikliaukite mokslu.
- Mitą 5: Visos psichotropinės medžiagos sukelia priklausomybę. Taip, jos veikia sąmonę ir visada formuojasi priklausomybė.
- Mitą 6: „Polinkis į priklausomybę paveldimas“ - naujausi tyrimai rodo, kad didelį vaidmenį atlieka trauminės patirtys ir ankstyvoji vaikystė; nėra aiškaus genetinio vienareikšmio paveikslo.
- Mitą 7: „Ir taip, ir ne“ - labai pavojingas mitas. Dažnai priklausomas žmogus negali suvokti ar pripažinti ligą. Svarbi yra aplinka ir pagalba, skatinanti kreiptis į gydytojus.
- Mitą 8: Fiziniai pratimai - palankūs sveikatai, bet tik ne tuo atveju, jei perkelia krūvį į kraštutinumus. Skenavimai (fMRI) ir kiti tyrimai kol kas nėra vienareikšmiai - diagnozuojant priklausomybę lieka subjektyvi dalis, todėl svarbu įvertinti visus simptomus.
Tiesos pagrindas - priklausomybė nėra silpnavališkumo ar pasirinkimo trūkumo pasekmė. Ji - lėtinė neurobiologinė liga, kuri formuojasi per patirtį, traumas ir aplinkos poveikį. Tačiau svarbu žinoti, jog net ir sunkiausias priklausomybės atvejis gali būti valdomas ir gydomas, jei žmogus pripažįsta problemą ir pradeda gydymą.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Kaip atsiranda priklausomybė: smegenų ir asmeninių patirčių vaidmuo
Priklausybės sindromo paveikti žmonės dažnai pradeda gydymo procesus analizuodami savo gyvenimus. Dauguma ankstesnių potyrių pavertė neigiamas emocijas, kurios vėliau ieškojo numalšinimo per medžiagas ar veiklas. Iš pradžių potyriai gali būti įdomūs ir nesukeliantys skausmo, tačiau laikui bėgant tai pereina į nuolatinį jų poreikį ir paslėptą elgesį, o galiausiai - į gniaužtus.
Pažvelkime į mechanizmus: smegenų „apdovanojimo“ sistema įsijungia, kai patiriama malonė ar ryškūs potyriai, tačiau ilgainiui šie procesai įtraukiami į priklausomybę, o kitos natūralios senovės smegenų dalys - nuovargio ar pavojaus signalai - tarsi išjungiasi. Tokiu būdu žmogus sukuria tokį veiksmų modelį, kuris jį „laiko“ su priklausomybe. Tyrimai rodo, kad ankstyvi trauminiai potyriai - ypač vaikystėje - didina riziką susirgti priklausomybėmis.
Kopriklausomybė - tai dar vienas aspektas, susijęs su priklausomybe. Kopriklausomybė apima šeimą, kurioje vienas ar keli artimi žmonės serga priklausomybe, ir ji gali sukelti papildomą įtampos, nerimo ir prisitaikymo sutrikimų grandinę, paveikdama visą šeimos dinamiką. Dažnai kopriklausomis tampa artimieji, kurie pradeda savanoriškai „sutvarkyti“ problemą, slopina savo poreikius, slėpia skolas ar kitas problemas, ir taip pat gali įsijungti į destruktyvią elgą.
Ką rodo realios skaitmeninės nuorodos: situacijos Lietuvoje
Laidos „Verta žinoti“ metu priklausomybių konsultantė Gabriella Vitkevičiūtė pabrėžia, jog kopriklausomybė yra itin sudėtinga ir pavojinga būsena: „Svarbu suprasti, kad kopriklausomybė yra labai negailestinga, palyginti galima su radiacija - negali jos pačiupinėti, bet ji nuolatos ore. Tas nuodas ilgoj perspektyvoj padaro savo žalą: nuo tokių labai paprastų ir įvardijamų, kaip panikos ataka, didelis streso lygis, nemiga iki hiperatsakomybės, labai aukštų standartų, destruktyvaus hiper-perfekcionizmo, kontrolės, hiperglobos.“
G. Vitkevičiūtė nurodo, kad kopriklausomybės paveiktas ratlankis gali būti platus ir įtakoti skirtingų ligų srautą: „Jeigu nuo alkoholio priklausomas žmogus, mes kalbam tik mikrokontekstą - tik šeimą, nekalbu apie valstybės žalą; nuo narkotinių medžiagų priklausomo žmogaus liga paliestų ratą gali siekti iki 15 žmonių; nuo lošimų - iki 50 ir daugiau.“
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Taip pat aktualu paminėti, kad kopriklausomybė - tai šeimos liga: vieno žmogaus priklausomybė paveikia bent 4-5 artimus žmones. Dalykai, kaip nuolatinis nerimas, nežinomybė ir galvos skausmai dėl artimojo priklausomybės, gali pereiti į kopriklausomą elgseną pačioje aplinkoje. Pagrindinis kelias - pripažinti problemą, kreiptis į specialistus, įsitraukti į savitarpio pagalbos programas ir palaikymo grupes, siekiant iš naujo atrasti save ir atgauti pasitikėjimą savimi.
Diagnostikos pagrindai ir pirmieji žingsniai gydant priklausomybes
Diagnostiniai kriterijai priklausomybei nustatyti dažnai apima šiuos simptomus: žmogus sunkiai kontroliuoja medžiagos vartojimą ar elgesio pobūdį; palaipsniui dingsta pomėgiai, susidomėjimas kitais dalykais; vartojama medžiaga ar elgesys daro neigiamos įtakos sveikatai; atsiranda abstinencijos simptomų; vystosi tolerancija reikalingos dozės didinimui. Šie kriterijai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasti, tačiau realybėje diagnozuoti gali tik specialistas, ypač kai žmogus tyli, slepiasi ar bando racionalizuoti situacijas. Todėl ankstyvas gydymo pradėjimas priklausomybių atvejais - sudėtingas, bet būtinas procesas.
Priklausomybės gydymas dažnai reikalauja kryptingos psichoterapijos, kuri padeda įsigilinti į problemos šaknis, išmokti valdyti emocijas, keisti mąstymo klaidas ir suformuoti naujus įgūdžius, leidžiančius pasiekti remisiją ir išvengti atkryčio. Reikšminga yra ir šeimos įsipareigojimas, socialinės aplinkos parama, bei prevenciniai mokymai tiek mokyklose, tiek šeimoms.
Šeimos kopriklausomybė: ką svarbu žinoti
Kopriklausomybė - tai disfunkcinio santykio problema, kai artimas žmogus jaučia pernelyg didelį emocinį ar psichologinį priklausymą nuo priklausomo asmens. Tai gali išreikštis ieškojimu „palaikyti“ savo partnerį, slopinti savo poreikius, slėpti priklausomybę ir siekti „normalių“ sprendimų už kito asmens gyvenimo ribų. Kopriklausomybė pasižymi žema savivertė, noru slėpti problemą, socialine izoliacija ir nuolatiniu stresu. Svarbu, kad kopriklausomas asmuo ieškotų pagalbos - tiek individualiai, tiek grupinėse programose, ir taptų savarankiškas bei išmoktų gyventi su savo jausmais.“
Praktiniai patarimai prevencijai ir pagalbai
- Atkreipkite dėmesį į artimųjų elgesio pokyčius: dažni nuovargiai, nerimas, nemiga, dėmesio koncentracijos sutrikimai, paslėpta riskaus elgesio rizika.
- Skatinkite atvirą pokalbį, švietimą ir prevencinius mokymus mokyklose bei šeimose, įtraukiant specialistus ir psichologus.
- Stimuliuokite ieškojimą pagalbos ankstyvoje stadijoje: kreipimąsi į gydytojus, psichologus ar priklausomybių specialistus.
- Pripažinkite, kad priklausomybės gydymas - ilgas ir sudėtingas procesas, bet įmanomas, kai yra tinkama pagalba, parama ir motyvacija pokyčiams.
- Rinkitės realistiškus tikslus, vengiant „stebuklingų“ sprendimų ar lengvų tablečių, kurios dažnai neveikia arba sukelia naujas priklausomybes.
Vaizdinė papildoma dalis
Taip pat svarbu įtraukti socialinį kontekstą: mokyklose ir bendruomenėse būtina skatinti kalbėjimą apie priklausomybes, pažeidžiamumą ir paramą. Tolesnės iniciatyvos - įtraukti paauglius į prevencinius pokalbius, analizuoti rizikos veiksnius, ieškoti pagalbos kelių, ir didinti visuomenės supratimą apie priklausomybių mechanizmus, kad sumažėtų stigma ir nutiktų ankstyvas įsikišimas.
Apibendrinimas: ką svarbu žinoti apie priklausomybes
priklausomybės - tai lėtinė neurobiologinė liga, kuriai būdingas nekontroliuojamas impulsų valdymas, tolimesnis elgesio pakitimų progresavimas ir atkryčiai, nepaisant žalos. Svarbiausia - pripažinti problemą ir ieškoti pagalbos, o ne smerkti asmenį. Kopriklausomybė - tai šeimos liga, kuriai būdingas emocinis ir socialinis poveikis, ir kurią reikia spręsti per bendrą pagalbą, paramą ir specialistų įsitraukimą. Ankstyvas dėmesingumas, švietimas ir teikiama pagalba gali įgalinti žmogų pasveikti, išlaikyti pokyčius ir apsaugoti šeimą nuo tolimesnių žalos eskalacijų.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
tags: #kryziazodis #apie #priklausomybes