Svarstymus šia tema prasmingiausia pradėti nuo karo, kuris neabejotinai yra politinis reiškinys. Dabar visų žvilgsniai nukreipti į karą Ukrainoje. Daugumai žmonių karas atrodo neleistina kvailystė, tačiau kartu stebina, kaip tokiai baisiai kvailystei žmonės gali pasiryžti. Ryžosi, ryžtasi, ir panašu, kad ryšis ateityje. Juo kvailiau ir baisiau karas atrodo, juo sunkiau jį paaiškinti ir suprasti.
Mes visi suprantame, kad profesionalus nusikaltėlis žudikas ir karys daro tą patį - žudo kilnius ir padorius žmones. Nėra abejonės, kad besiginantis karys yra teisingo karo pusėje, palyginus su jį užpuolusia, tačiau mus gąsdina šio pasaulio ir mūsų pačių prigimtis. Mes darome tai, ko nenorime ir ko neturėtume daryti, juk žudydami kitus neprarandame sugebėjimo mylėti ir užjausti. Karas prasideda ne mūšio lauke, o mūsų šeimose, gatvėse, darbo kolektyvuose, parlamentuose ir universitetuose. Karas tik suteikia sankciją vienas kito naikinimui iki mirties.
Šio dalyko neįmanoma paaiškinti protu, nes protas negali susitaikyti su beprotybe ir nenori būti jos autorius. Karas rodo, kad ne viskas žmogaus valioje. Mes norime disponuoti dalykais, kurie nėra mūsų valioje, tačiau neturime jokios garantijos nuo karo, bado ir maro, kurie vis ryškiau matosi mūsų akiratyje. Žmonės mano, kad protinga vengti karo, tačiau nuo jo neapsaugo nei išsilavinimas, nei mokslas, nei technikos laimėjimai ar nesibaigiančios kalbos apie taiką. Karą galima suprasti tik pripažinus, kad žmogus yra pavojinga, pažeista, savęs iki galo nevaldanti ir kitų asmens negerbianti būtybė.
Krikščionybės neįmanoma suprasti be nuodėmės t. y. nukrypimo nuo tvarkos. Tą patį galima pasakyti apie politiką. Krikščionybė primena, kad visi žmonės, taip pat ir filosofai, yra nutolę nuo tiesos. Tai reiškia, kad žmogus yra tarpininkas tarp gyvūnų ir dievų. Krikščionybė moko svarbiausio dalyko: žmonės nėra tuo, ką apie jį sako komunistai, liberalai, konservatoriai ir nacionalistai.
Sunku rasti geresnį paaiškinimą, negu tas, kurį Laiške romiečiams pateikia apaštalas Paulius. Šis laiškas leidžia suprasti, kodėl žmogui reikia politinės valdžios ir Dievo malonės. Pradėkime nuo kūno. Paulius sako, kad mes kaip vidiniai žmonės kalbame apie gėrį ir Dievo įstatymą, tačiau savo kūno naruose jaučiame kitą įstatymą. Pritaikius mūsų šios dienos temai, kalbame apie taiką, bet nepastebimai einame link karo, kurio nenorime.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Norint rasti atsakymą į šį klausimą, reikia sugrįžti prie Senojo Testamento, nes nieko geriau neįmanoma sugalvoti. Krikščionys jau seniai žino, kad kančia nėra vien tik visuomenės ir politikos kūrinys, bet į žmogaus gyvenimą ateina dėl kažkokios gilesnės, sunkiai suprantamos priežasties, kaip kažkas nenorima ir neprašyta. Žmogaus prigimtis yra kažkas pirmiau politikos, ir ši prigimtis nepriklauso vien tik nuo visuomenės; visuomenė yra tik vienas iš žmogaus gyvenimo atsitiktinumų.
Šv. Augustino žodžiais, žmogaus prigimtis yra gera, bet jo valia linkusi į blogį, t. y. prigimties iškraipymą. Jai suvaldyti neužtenka žmogaus, bet reikia jo Kūrėjo malonės, neužtenka psichoterapijos ir Europos Sąjungos. Krikščioniška prigimties nuodėmės samprata leidžia suprasti žmogų ir politiką. Dabartiniai mokslininkai, įskaitant politikos mokslininkus, negali kalbėti apie prigimtinę nuodėmę, nes tai nėra jų metodams tinkantis dalykas.
Liberalams prigimtinės nuodėmės idėja nepatinka, nes kalbama apie visos žmonių giminės, o ne atskirų individų pažeistumą. Jie mano, kad žmogus yra geras iš prigimties. Liberalai klysta, peccatum originale prasideda kartu su žmogaus laisve, ir tai būdinga visiems žmonėms, ir todėl, galima sakyti, prigimta. Dabar turime kantriai laukti liberalų pralaimėto karo su prigimtimi pabaigos.
Be krikščionybės mes pradedame nematyti tikrovės ir tai, ko mums norisi, suvokiame kaip esamą, t. y. neskiriame sapno ir tikrovės, kol neatsibundame pažadinti raketų. Mes norime taikos ir galvojame, kad karas tik filmuose ir kompiuteryje. Mes norime lygybės ir galvojame, kad vyras nesiskiria nuo moters. Politikos sampratas reikia skirstyti pagal požiūrį į žmogų. Norint suprasti politiką, reikia sau atsakyti į klausimą, ar žmogus yra geras ar blogas iš prigimties.
Krkščionybė svarbi politiškai, nes į žmogų moko žiūrėti iš jį peržengiančios perspektyvos, kuri vadinama transcendentine. Jos nereikia kaip nors papildomai supolitinti arba nupolitinti. Ji savaime yra politiška. Be jos neįmanoma suprasti politikos ir galima tik stebėtis, kaip iš jos dabar ant kiekvieno kampo šaipomasi. Nors tai jau tikriausiai ir yra krikščionybės nesupratusi politika.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Krkščionybė moko, kad mirtis vieną dieną ir be karo sunaikina visus kūnus, todėl krikščionybė moko saugoti tai, kas nemirtinga. Krikščionys apie politiką kalba net jos tiesiogiai neminėdami. Graikijos ir Romos filosofai nesuprato politikos. Tai žmogaus prigimties apibūdinimas, be kurio nesuprastume politikos. Politika prasideda ne nuo rinkimų ar parlamento. Ji prasideda nuo metafizikos.
Krikščionybė primena, kad visi žmonės yra nutolę nuo tiesos. Tai reiškia, kad žmogus yra tarpininkas tarp gyvūnų ir dievų. Krikščionybė moko, kad žmonių pasaulis nėra orientuotas vien tik į blogį, o ne gėrį; tai tik reiškia, kad tikėdami savo gerumu mes dažnai nematome polinkio į blogį. Kančia visada yra prieš žmogaus prigimtį ir mes jos norime išvengti. Pirmieji krikščionys kankiniais nepripažindavo savo noru kankinystės ieškojusių žmonių. Tikra kančia visada peržengia žmogaus valią ir turi už jį didesnę priežastį. Būtent todėl krikščionys kalba apie pasaulio atpirkimą ir jo kantriai laukia.
Krkščionybė suteikia moralinį ir teologinį pagrindą socialiniam veikimui. Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema: žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas stovi socialinės problemos centre. Žmogus gali skursti ir savo dvasia. Jis yra ekonomiškai neturtingas arba dvasine, moraline puse.
| Aspektas | Krikščioniškas požiūris |
|---|---|
| Žmogaus prigimtis | Gera, bet su linkme į nuodėmę; reikia Dievo malonės |
| Socialinė problema | Ne tik ekonominė - pirmiausia žmogaus dvasinė ir moralinė |
| Sprendimo būdas | Dvasinis sudvasinimas, meilė, pagarba žmogaus asmenybei |
| Bažnyčios vaidmuo | Būtinas moralinis ir pasaulėžiūrinis gidas socialinėms reformoms |
Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta tik techniškai ar administraciniu keliu. Šitas išsprendimas yra būtinas ir radikalus: plačiomis masėmis turi laimėti žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba. Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu: viena - sudvasintas nusistatymas žmogaus atžvilgiu, kita - pakeitimas pažiūrų į turtą. Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo; reikia atskleisti kitokį turto supratimą ir visuomeninę pareigą.
Bažnyčia turi autoritetingai tarti žodį apie žmogaus paskyrimą žemėje ir žmogaus asmens vertę. Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai; jie glūdi įvystytose Bažnyčios dogmose. Bažnyčios dalyvavimas socialinių reformų procese yra būtinas ne tik dėl techninių sprendimų, bet dėl dvasinės, moralinės problemos sprendimo.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Žmogaus asmuo krikščionybėje turi absoliučią vertę. Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu yra barbaras be pašventinimo - todėl Bažnyčia ragina pripažinti žmogaus asmenybės nelygstamumą ir laisvę, saugotiną nuo materialinio ar nacionalinio kolektyvizmo.
Darbininkijos, masės ir individualizmo kovos atskleidžia politinius pavojus žmogaus asmenybei. Darbininkijos galybė glūdi josioje mase; masės pergalė gali būti ir pražūtinga, jeigu ji veda prie asmenybės sunaikinimo. Kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi; komunizmas ir nacionalizmas ją slegia psichine sritimi. Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų; šitas darbas jai reikės dar sykį atlikti.
Biblijos žinia apie Dievą, kuris domisi tautomis ir kurie savo veiksmuose siekia teisingumo, suteikia kovai už socialinį teisingumą platesnį, transcendentinį pagrindą. Dievas rūpinasi kūrinijos gerove; žmogaus rūpestis dėl kūno, sielos ir bendruomenės yra nuoseklus krikščioniško pašaukimo tęsinys. Krikščionys turi solidesnį tarnystės pagrindą: jie jau yra Dievo kūrybos dėka vertingi ir kviečiami tarnauti vargstantiems, elgetoms, ligoniams, kaliniams.
Biblija moko, kad tikėjimas ir meilė negali būti atskirti. Paulius ir kiti Naujojo Testamento autoriai pabrėžia, kad tikėjimas turi pasireikšti darbais: meilės darbai, tarnystė mažiausiems yra tikro tikėjimo ženklas. „Jei neturiu meilės, aš būčiau niekas“ - šis principas veda prie praktinių veiksmų socialiniame lauke.
Bažnyčia nėra tik humanitarinė pagalbos organizacija; ji yra politinė institucija tokiu prasme, kad ji kalba apie žmogaus paskirtį, orumą ir bendrąjį gėrį. Net pačios krikščioniškos bendruomenės neretai susitelkia į humanitarinį darbą, bet tikras krikščioniškas liudijimas apima visa - evangelizaciją, socialinę veiklą ir politinį sąmoningumą, išlaikant skirtį tarp Dievo karalystės ir pasaulio struktūrų.
Krkščionybės socialinis mokymas kviečia: neeskaluoti vien ekonominių sprendimų, bet keisti žmonių širdis ir pažiūras - taip bus galima rasti ištiesų sprendimą socialinėms problemoms. Revoliucijos keliu socialinė problema negali būti išspręsta; tai dažnai veda prie keršto ir neapykantos. Reikia nuolatinio moralinio atsinaujinimo, meilės ir pagarbos žmogui.
Krikščionybė moko, kad Viešpaties viešpatavimas yra gelbėjimas ne tik religinėje sferoje, bet ir žmonių gyvenimo kasdienybėje. Viešpaties karalystė yra Dievo dinamiškas viešpatavimas, kuris atneša socialinį teisingumą ir rūpestį silpniesiems. Išganymas tampa konkrečiu įsipareigojimu tarnauti vargstantiems, nes tik per artimo meilę atsiskleidžia tikroji tikėjimo prasmė.
Apibendrinant: krikščionybė suteikia ne tik moralinį kritiką politinėms sistemoms, bet ir konstruktyvų sprendimą: pabrėžti žmogaus asmens vertę, skatinti meilę ir tarnystę, perkeisti požiūrį į turtą ir socialinę atsakomybę. Tik su tokia dvasine perspektyva galima rimtai kovoti su karu, skurdu, neteisybe ir žmogaus prigimties silpnybėmis.
tags: #krikscionybe #socialinio #tiesingumo #kelyje