Šiemet sukanka dešimt metų nuo tada, kai buvo parengta Stambulo konvencija, tačiau Lietuva vis dar nėra jos ratifikavusi.
Pagrindinė Konvencijos idėja užfiksuota jos pavadinime - „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“. Sutartis buvo sudaryta 2011 m.
Trisdešimties puslapių dokumente išskiriamos Lietuvai aktualios nuostatos: visapusiška pagalba ir apsauga nuo smurto nukentėjusiems asmenims, baudžiamosios teisinės pasekmės dėl persekiojimo ir skirtingų institucijų susitelkimas siekiant smurto prevencijos.
„Stambulo konvencija yra labai geras priemonių juodraštis, kuris parodo, ką reikia padaryti, kad galėtume kuo labiau apsaugoti žmones nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto dėl lyties“, - sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė.
Smurto Apibrėžimas ir Lietuvos Įstatymai
Smurtas artimoje aplinkoje Lietuvos įstatymuose buvo apibrėžtas prieš dešimt metų. Iki tol tokios teisinės kategorijos nebuvo - smurtas namuose buvo laikomas tokia pat smurto rūšimi kaip ir kitos.
Taip pat skaitykite: Teisinis reglamentavimas Lietuvoje
2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas tokį smurtą priskyrė prie visuomeninę reikšmę turinčių nusikaltimų. Tai reiškia, kad nukentėjusiųjų interesams ėmė atstovauti valstybė.
Lietuvos Respublikos Seimas
Stambulo Konvencijos Naujovės
Pirmiausia, Konvencija pateikia naują sąvoką: „smurtas dėl lyties“. Taip pripažįstama, kad dėl smurto artimoje aplinkoje žymiai dažniau kenčia moterys, todėl tai išskiriama kaip atskira kategorija ir pažymima, kad šiai problemai spręsti reikalingos kompleksinės priemonės.
Konvencija pabrėžia, kad vyrai taip pat gali tapti smurto artimoje aplinkoje aukomis, ir taip pat juos gina.
Stambulo konvencija įveda ir „persekiojimo“ sąvoką. Dabartiniai Lietuvos įstatymai nesaugo smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą dėl lyties patyrusio žmogaus nuo persekiojimo.
Taip pat skaitykite: Išnaudojimas ir smurtas prieš vaikus
B. Sabatauskaitė paaiškina, ką tai reiškia realybėje: „Nuo smurto nukentėję žmonės pasakoja, kad kartais patiria persekiojimą ir dešimt metų. Smurtautojas naudojasi tiek vaiko teisių apsaugos darbuotojais, tiek socialiniais darbuotojais, persekioja per darbo vietas ir vaikų ugdymo įstaigas.
Dar Konvencija išplečia „seksualinio smurto“ sąvoką ir sako, kad „sutikimas atlikti seksualinius veiksmus turi būti duodamas savanoriškai ir laisva valia“.
Pastaraisiais metais dvylika Europos valstybių į savo įstatymus įtraukė nuostatą, kad seksas be sutikimo prilygsta išprievartavimui.
Konvencija kalba ne tik apie smurtą artimoje aplinkoje, bet ir apie seksualinį priekabiavimą, ir įtvirtina nuostatą taikyti baudžiamąsias ar kitas teisines priemones.
Šiuo metu, pagal Baudžiamąjį kodeksą, seksualinis priekabiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik jeigu buvo priekabiauta prie „pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens“. Tačiau realiai bylų pagal šį straipsnį beveik nėra, nes tai įrodyti labai sunku.
Taip pat skaitykite: Kova su smurtu ir narkomanija
Šalys, pasirašiusios Stambulo konvenciją (2024 m. duomenys)
Kontroversijos Dėl Sąvokų
Tačiau kai Lietuvoje kalbama apie Stambulo konvenciją, dažnai smurtas prieš moteris nėra pagrindinė tema. Konvencijos priešininkai siekia šią sutartį parodyti kaip „Trojos arklį“ - neva po kilniu tikslu apsaugoti moteris slapta norime keisti požiūrį į lytis, netgi panaikinti jų sąvokas.
Visus šiuos metus daugiausia diskusijų kelia Konvencijoje įvardijamos sąvokos „sex“ (liet. „lytis biologiniu aspektu“) ir „gender“ (liet. „lytis socialiniu aspektu“).
Konvencijoje lytis socialiniu aspektu apibrėžiama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“.
Stambulo konvencijai dėl „lyties socialiniu aspektu“ sąvokos priešinasi ir Katalikų bažnyčia.
Lietuvos vyskupų konferencija išplatino pranešimą, kuriame šias dvi eilutes interpretuoja kaip siekį suvienodinti visus žmones ir panaikinti lyčių skirtumus: „Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą.
Kai kurie politikai šį apibrėžimą interpretuoja kaip bandymą įteisinti kelias dešimtis naujų lyčių, nors Konvencijoje apie tai neužsimenama.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir TSPMI dėstytoja, Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė dr. Erika Leonaitė sako: „Kartais atrodo, kad Konvenciją sudaro tik tos dvi nuolatines aistras keliančios eilutės“.
Pasak jos, Lietuvos teisės aktuose yra vartojamas vienas terminas „lytis“, kurio apibrėžimas nėra pateikiamas, tačiau, pagal 1995 m. ratifikuotą Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Lietuva yra įsipareigojusi imtis priemonių prieš praktikas, pagrįstas stereotipiniais vyrų ir moterų vaidmenimis.
Ši Konvencija jau yra mūsų teisinės sistemos dalis, Taip pat Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas vartoja „lyties socialiniu aspektu“ sąvoką, teikdamas rekomendacijas Lietuvai ir kitoms valstybėms.
„Tad, sąvokų požiūriu, Stambulo konvencija nieko naujo į mūsų teisinę sistemą neįneš, nes mes tai jau turime. Žodžiu „lytis“ mes išreiškiame lytį abiem aspektais - tiek biologiniu, tiek socialiniu“, - sako tarptautinės teisės ekspertė.
Stambulo konvencija yra nukreipta prieš tas smurto rūšis, kurios labiau paveikia moteris - tai smurtas artimoje aplinkoje, seksualinis priekabiavimas, išžaginimai, priverstinės santuokos, lyties organų žalojimas, nusikaltimai, kurie vykdomi prisidengiant vadinamąja garbe.
„Daugumos šių smurto formų giluminė priežastis ir yra stereotipiniai lyčių vaidmenys, kuriuos Stambulo konvencija siekia pabrėžti. Kitaip sakant, ji nepakeičia ir nepanaikina „lyties biologiniu aspektu“ sąvokos, tačiau prideda jai papildomą prasminį krūvį. Ji pabrėžia, kad jeigu mes iš tikrųjų norime veiksmingai kovoti prieš smurtą, mums reikia orientuotis ne tik į patį įvykusio smurto faktą, bet suprasti jį platesniame kontekste, t. y. vyrų ir moterų nelygybės, diskriminacijos prieš moteris kontekste, nes kitaip problema nebus išspręsta“, - sako dr. Erika Leonaitė.
„Man šie žodžiai skamba kaip muzika ausims. Labai norėčiau, kad mūsų teisės aktuose atsirastų principai, kurie numatytų vykdyti smurto prevenciją ne tik prišokamai, bet kad tai būtų nuoseklus darbas, nes tai pakeisti yra labai sunku“, - sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė B. Sabatauskaitė.
Prieš Konvenciją garsiai kovoja ir save įvardijantis kaip „pamatinius bendrojo gėrio elementus“ puoselėjantis Laisvos visuomenės institutas, prisidėjęs prie beveik visiško abortų uždraudimo Lenkijoje. Stambulo konvencijos siekį į švietimo sistemą įtraukti mokymą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis institutas mato kaip prieštaraujantį Konstitucijos nuostatai, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Diskusijos dėl sąvokų į paskutinį planą nustumia siekį sumažinti smurto mastą Lietuvoje. Pernai Lietuvoje policija užfiksavo 58,5 tūkst. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje. 7,1 tūkst. jų buvo registruoti kaip nusikaltimai. 80 proc. visų nukentėjusiųjų - moterys, ir beveik 80 proc.
Gruodžio pabaigoje Seimo kontrolierių įstaiga, kuri tiria pareigūnų piktnaudžiavimą, biurokratizmą ar kitaip pažeidžiamas žmogaus teises ir laisves viešojo administravimo srityje, ištyrė, kad pagalba nukentėjusiems nuo smurto Lietuvoje dažnai yra neprieinama.
Anot Seimo kontrolierių, iškvietus policiją, pareigūnai ne visuomet atskiria kitas smurto rūšis, todėl kartais ikiteisminiai tyrimai nebūna pradedami, o nukentėję žmonės - dažniausia moterys - taip ir paliekami su smurtautoju. Taip pat pastebėtas pagalbą teikiančių specialistų ir saugaus apgyvendinimo vietų trūkumas, o gautos paslaugos ne visada efektyviai pagerina nukentėjusiųjų padėtį.
Vienas iš tokių yra Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. „Turėdami didesnius finansinius ir žmogiškuosius išteklius, galėtume padaryti daugiau, tačiau darome maksimaliai tiek, kiek galime padaryti, ir siekiame, kad mūsų pagalba iš tiesų būtų efektyvi. Tuo mes, ko gero, skiriamės nuo valstybinių institucijų, nes mūsų tikslas nėra skaičiai ar kažkokie pasiekimai, bet reali pagalba. Norime padėti žmogui pačiam susigrąžinti savo galias, kad jis pats galėtų būti savo gyvenimo šeimininkas. Kad jis tvirtai stovėtų ant savo kojų, o ne ramstytųsi į kitas“, - sako centro vadovė Dalia Puidokienė.
Kiekviena savivaldybė yra įsipareigojusi nedelsiant savo lėšomis suteikti laikinojo apgyvendinimo paslaugas nukentėjusiam žmogui, jeigu tam yra būtinybė.
„Pavyzdžiui, Klaipėdoje turime Šeimos ir vaiko gerovės centro padalinį - puikiai įrengtą pastatą, kuriame galima apgyvendinti apie dešimt nuo smurto nukentėjusių moterų su vaikais. Tačiau jeigu moteris nukentėjo Klaipėdos rajone arba ji neturi deklaruotos gyvenamosios vietos Klaipėdos mieste, ji negali gauti apgyvendinimo šiame centre. Pagalba regionuose yra sunkiau prieinama, nes trūksta savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimo“, - sako specializuotą pagalbą nukentėjusiems nuo smurto teikiančio Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė D. Puidokienė.
Taip pat ne visose savivaldybių suteikiamose patalpose yra užtikrinamas žmonių saugumas: „Teko girdėti pavyzdžių, kai pagalbą laikinai apgyvendinant organizuoja žmonės, kurie turi ryšių su smurtavusiu žmogumi, pavyzdžiui, yra jo giminaičiai, draugai ar pažįstami. Svarbi problema yra ir negebėjimas atskirti smurtinių santykių ir jų pateisinimas. Prie to prisideda ir kai kurių socialinių darbuotojų kompetencijos trūkumas. „Teko girdėti atvejų, kai socialiniai darbuotojai pradeda kaltinti moterį, moralizuoti, klausti, kodėl ji taip elgėsi, sakyti, kad galbūt ji dar galėjo neinicijuoti skyrybų, galėjo palaukti, kol vaikai taps pilnamečiais“, - sako D. Puidokienė.
Politiniai Aspektai ir Dabartinė Situacija
Stambulo konvencijos kelias Lietuvoje prasidėjo 2013 m., ją pasirašius tuomečiam Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui.
2018 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė teikė Stambulo konvenciją ratifikuoti Seimui, bet ten ši tarptautinė sutartis įstrigusi iki šiol. Tuo metu Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė, kad dalis Stambulo konvencijos yra nesuderinama su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programa.
Aktyvios diskusijos dėl Stambulo konvencijos sugrįžo per Seimo rinkimus 2020-aisiais. Dokumento ratifikavimas buvo įtrauktas į valdančiosios koalicijos programą, tačiau dėl šio klausimo koalicijos partnerės nesutaria - į savo rinkiminę programą Stambulo konvencijos ratifikavimo neįtraukė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, todėl valdančiosios koalicijos programoje šis klausimas yra prie „atskiriems koalicijos partneriams ypatingai aktualių klausimų sąrašo“, o ne prie visos koalicijos svarbiausių darbų.
Kada Stambulo konvencija grįš į Seimo darbotvarkę? „Stambulo konvencijos ratifikavimas yra vienas svarbiausių žmogaus teisių srities darbų, užsibrėžtų šiai kadencijai, - šią savaitę sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. - Tikiu, šis klausimas pasieks Seimo salę šiais metais.
Iš 47 Europos Tarybai priklausančių valstybių, Stambulo konvencijos nėra ratifikavusios 12, tarp kurių - Rusija, Moldova, Vengrija, Bulgarija, Azerbaidžanas, Armėnija, Latvija ir kitos. Pastaraisiais metais pasipriešinimas Stambulo konvencijai kyla šalyse, kurios ją ratifikavo jau seniai, tačiau šalis valdančios dešiniųjų populistų partijos ir lyderiai siekia ją atšaukti - tai vyksta Lenkijoje ir Turkijoje.
„Žiūrint geopolitiškai, šių valstybių kryptis nėra į Vakarus“, - atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Erika Leonaitė.
Tačiau neratifikavimo pasekmės tarptautinėje erdvėje galėtų būti tik reputacinės. „Tarptautinėje teisėje yra taikomas savanoriško tarptautinių įsipareigojimų prisiėmimo principas, kuris reiškia, kad jokia valstybė negali būti jokia forma priverčiama tarptautinę sutartį ratifikuoti, - sako dr. Erika Leonaitė.
Konstitucinis Teismas ir Tolimesni Žingsniai
Šių metų liepos 4 d. Seimas po pateikimo pritarė Seimo pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen inicijuotam kreipimuisi į Konstitucinį Teismą dėl Stambulo konvencijos[29].
Seimo nutarimo projekte nurodoma, kad, Seimui pritarus, Konstitucinio Teismo būtų prašomas įvertinti, ar Stambulo konvencija - tiksliau, dokumento nuostatos, susijusios su socialinės lyties samprata, smurtu prieš moteris, ugdymo programose įtraukiama informaciją apie nestereotipinius lyčių vaidmenis - neprieštarauja Konstitucijai.Konkrečiau Konstitucinio Teismo būtų prašoma pateikti išvadą ar Stambulo konvencijos 3 straipsnio c ir d punktai, 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 14 straipsniui, 29 straipsniui, 38 straipsnio pirmajai, trečiajai, penktajai ir šeštajai dalims; taip pat ar jos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio pirmajai daliai, 26 straipsnio penktajai daliai, 38 straipsnio šeštajai daliai, 40 straipsnio trečiajai daliai ir 41 straipsnio pirmajai daliai.Taigi šiame nutarimo projekte keliami iš esmės tie patys Stambulo konvencijos nuostatų konstitucingumo klausimai kaip ir prieš tai minėtuose kitų regiono valstybių konstituciniuose teismuose, t. Konstitucijoje nustatyta, kad remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis (inter alia dėl tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai), Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas (Konstitucijos 107 str. 4 d.), taigi ši išvada Seimo neįpareigos ratifikuoti/ neratifikuoti Stambulo konvencijos.Vis dėlto iniciatyva dėl Stambulo konvencijos nuostatų konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą neabejotinai vertintina palankiai, kaip padėsianti išsklaidyti abejones dėl Konvencijos konstitucingumo. Konstitucinis Teismas yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimus įvertinti šios tarptautinės sutarties atitiktį Konstitucijai.
tags: #konstitucija #apibrezia #smurta