Šie metai mūsų šalyje yra paskutiniai, kai vaiko globėju gali tapti institucijos. Apie globos namų žalą vaikui kalbama seniai, dėl to sutaria daugelis specialistų. Vaikų psichiatrė Jovita Anikinaitė pabrėžia, kad gyvenimas globos namuose vaikui gali tapti ilgalaike neigiama gyvenimo patirtimi ir turėti lemiamos įtakos jo vystymuisi. Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekia informuoti visuomenę apie institucinės globos žalą ir paskatinti žmones atverti savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams.
Iššūkiai institucinėje globoje augančių vaikų raidai
Institucinėje globoje augantys vaikai patiria didesnį rizikos lygį išgyventi traumuojančius įvykius. Ryšys su vienu saugiu suaugusiuoju laikomas pagrindu, ant kurio vaikas gali augti, mokytis ir vystytis. Tokioje aplinkoje vaiko raida vystosi geriausiai, kai patenkinami poreikiai, jis jaučiasi saugus ir gali mokytis bendrauti. Globos namuose sunku užtikrinti nuoseklumą, pastovumą ir juntamą saugumą, o dažnai darbuotojų kaitos ir nenuoseklūs auklėjimo metodai kuria papildomą chaosą vaiko gyvenime.
Tyrimai rodo, kad institucinėje globoje augančių vaikų intelektas gali būti žemesnis, o be nuoseklaus ryšio su vienu suaugusiuoju kyla rizika psichikos sutrikimų vystymuisi. Netgi kartais kalbama apie specialias diagnozes „augęs globos namuose“, kurios iš esmės nėra diagnozės, o rizikos veiksniai. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje „Z kodai“ apibrėžia aplinkos faktorius ir rizikos veiksnius, į kuriuos įtrauktas ir „institucinis ugdymas“ kaip vienas iš rizikos veiksnių. Tačiau svarbu pabrėžti, kad genai nelemia vaiko netinkamo elgesio ar kitų sunkumų.
Kaip įtakoja aplinka vaiko tikslumą ir įsitikinimus?
Beveik visos pagrindinės problemos kyla iš ankstesnių neigiamų patirčių: gali būti tėvų priklausomybė, smurtas, patyčios ar permėtimai iš vienos globos įstaigos į kitą. Kompleksinė Raidos Trauma, pirmą kartą apibrėžta Bassel van de Kolk, apima visus šiuos veiksnius ir jų sąveiką vaikystėje. Vaiko patirtys formuoja įsitikinimų sistemas apie save, kitus ir pasaulį. Dažnai pasitaikantis stereotipas ir stigma lėtina progresą, todėl reikia aktyviai keisti įsitikinimus ir suteikti naujas patirtis, kurių metu vaikas gali patirti sėkmę ir būti palaikomas.
Knygų ir praktikos pavyzdžiai rodo, kad teigiamų patirčių įvairovė - apkabinimai, švelnus žvilgsnis, nuoseklūs ryšiai - gali padėti vaikui jaustis vertinamam ir mylimam. Psichologė Karyn Purvis teigia, kad nėra vaiko sielos žaizdų, kurios negalėtų gyti, ir neuroplastiškumas suteikia galimybių augti per teigiamas patirtis net ir paauglystėje. Svarbu, kad vaikas gautų nuoseklią paramą, o ne nuolatinį gydytojų ar įstaigų kabinetų keitimą, kuris gali žaloti pasitikėjimą suaugusiais.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo tyrimo metodai
Praktiniai įgalinimo keliai BVGN (bendruomeniniai globos namai)
Beveik pusė tyrimo imties - paaugliai, o ikimokyklinukų procentas menkas. BVGN gyventojai dažnai vertina šias persikėlimo į BVGN naudas: ramybę, jaukumą, savo kambarį, galimybę pasiekti skanesnį maistą ir daugiau laisvės bei savarankiškumo. Jie mini, kad galima valgyti, ką nori, ir kad auklėtojai yra rūpestingi bei teikiančiai daugiau dėmesio. Dažnai vaikai mato BVGN kaip šeimą, kurioje visi dirba kartu, o sprendimai priimami bendrai. Tokios aplinkos suteikia galimybę įgauti socializacijos įgūdžių ir jausti saugumą, kai jie gali leisti sau būti aktyvūs ir partneriškai įsitraukti į gyvenimą.
Tačiau įgalinimo procesas susiduria su iššūkiais: motyvacijos trūkumas, taisyklių nesilaikymas, sunkumai lankyti mokyklą, priklausomybės ir adaptacijos laikotarpis. Dalyvavimas bendruomenėje reikalauja glaudaus daugelio specialistų bendradarbiavimo: mokyklų pedagogo, psichologo, priklausomybių konsultanto ir kitų tarnybų. Socialinis darbuotojas įgalinimo procese turi būti profesionalus, su tvirtais vertybiniais pagrindais - meilė, kantrybė, teisingumas, atsakingumas, darbštumas, tolerancija ir kt. Svarbu ir tai, kad darbuotojas taikytų įvairius įgalinimo metodus, leidžiančius vaikams išreikšti nuomonę, planuoti, nuspręsti ir atsakyti atsakingai, o kartu supažindintų su taisyklėmis bei įtrauktų į bendruomeninę veiklą.
Tačiau iššūkius kelia stereotipai visuomenėje, neigiami kaimynų požiūriai, draugų pasirinkimo sunkumai ir darbo specialybės ribotumas. Socialiniai darbuotojai dažnai turi įtraukti kitus specialistus, kad padėtų vaikams įtraukti į mokyklą, suvaldyti elgesio sunkumus, suteikti psichologinę pagalbą ar sveikatos priežiūrą. Tyrimai rodo, kad BVGN patirtys gali skatinti vaikų įgūdžių augimą, savivertę ir gebėjimą įsitvirtinti visuomenėje, o jų įgūdžiai - kasdieniai, finansiniai, darbų paieškos - yra svarbiausi gyvenimo kokybės veiksniai.
Teoriniai ir praktiniai tyrimo įžvalgos
Šio darbo tikslas - atskleisti bendruomeninių globos namų vaikų įgalinimo teorines prielaidas, analizuoti socialinių darbuotojų vaidmenis ir jų metodus bei įgytą patirtį pasikeitus globos institucijų pertvarkai. Tyrimas parodė, kad BVGN gyvenantys vaikai gali įsitraukti į kasdienes veiklas, planavimą, mokyklos lankymą, neformalųjį ugdymą ir valią pasirinkti mėgstamą veiklą. Įgalinimo procesas skatina vaikų užimtumą, socializaciją, atsakomybę ir gebėjimą prisitaikyti prie kitos aplinkos. Socialiniai darbuotojai naudoja platų metodų arsenale ir, siekdami geresnių rezultatų, bendradarbiauja su mokyklomis, psichologais, priklausomybių konsultantais ir kitais specialistais.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į vaikų patirtį ir jų požiūrį į gyvenimą BVGN: daugelis vaikų jaučia, kad čia yra daugiau laisvės, saugumo ir namų pojūčio. Tačiau taip pat kyla iššūkių dėl stigma ir stereotipų, kurie vis dar veikia mūsų visuomenėje. Socialinis darbas BVGN srityje yra dinamiškas: reikia nuolatinio mokymosi, supervizijos ir intervizijų, kad vaikai gautų efektyvią pagalbą ir kad specialistai galėtų tobulėti savo profesinėje veikloje.
Taip pat skaitykite: Lauko darbai: kokybinio interviu specifika
Apibendrinimas praktinių įgalinimo patirčių taikymo veiksmais
- Socialiniai darbuotojai įgalina vaiką per kasdienes veiklas, vaikų poreikių įvairovę ir individualų požiūrį.
- Komandos darbas, įskaitant mokyklos, psichologų ir specialistų įtraukimą, yra būtinas siekiant įgalinimo tikslų.
- Keičiamų įsitikinimų sistema per teigiamas patirtis yra pagrindinė sėkmingo įgalinimo dalis.
- Stigma visuomenėje išlieka pagrindinis iššūkis, todėl reikia plačios informacijos apie globos namų žalą ir vadinamų „instaliuotų“ problemų sprendimą.
Taikomi duomenys ir įžvalgos apie BVGN įgalinimą
Nors didžioji dalis pasirinkusių vyresnį amžių vaikų likti BVGN atspindi specifinius poreikius, peržiūrėtas literatūros rinkinys rodo, kad BVGN teikia galimybę vaikams įsitraukti į bendruomenę, formuojant jų gebėjimus, atsakomybę ir socialinę sąveiką. Tyrimai pabrėžia, kad vaikų įgalinimo procese svarbios yra nuoseklumas, atidumas ir stabilus romanas santykiuose su globėjais, mokykla ir bendruomene. Nors egzistuoja iššūkiai, teigiamų rezultatų pavyzdžiai rodo, kad teigiama patirtis gali būti pagrindu vaiko sėkmei gyvenime.
Tolesnių tyrimų poreikis yra didelis: būtina išanalizuoti socialinių darbuotojų patirtis pereinant nuo institucinės globos prie bendruomenės teikiamų paslaugų per daugiau lanksčias, įtraukiąsias praktikas ir išsamią integraciją su švietimo, psichinės sveikatos ir šeimos įtraukties programomis.
Galutinis paaiškinimas ir praktinės rekomendacijos
1) Skirti daugiau dėmesio nuoseklumui ir stabilumui ryšyse su vienu suaugusiuoju; 2) plėtoti bendradarbiavimą su mokyklomis, psichologais ir priklausomybių konsultantais; 3) mažinti stigmatizaciją per viešą edukaciją apie institucinės globos žalą vaikams; 4) skatinti bendruomeninius globos namus kaip alternatyvą institucinei globai, suteikiant vaikams galimybes dalyvauti įtraukiamose veiklose ir įgyti praktinių įgūdžių bei pasitikėjimo savimi.
Taip pat skaitykite: socialinių paslaugų kokybės vertinimo metodika