Socialinė grupė - tai bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais, laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Socialinę grupę gali vienyti bendras buvimas erdvėje ir laike, veikla, ekonominiai, demografiniai, psichologiniai ir kiti požymiai. Socialinės grupės nariai standartizuotų sąveikos pavyzdžių pagrindu laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Pagal tam tikrą požymį (požymius) išskirtos socialinės grupės vadinamos kategorijomis (pvz., miesto, kaimo gyventojai; vyrai, moterys; vaikai, paaugliai, jaunimas, brandaus, senyvo amžiaus žmonės; pensininkai; valstiečiai, darbininkai, tarnautojai; mokytojai, gydytojai, teisininkai). Dažniausiai tokias socialines grupes skiria demografai, ekonomistai, statistikos specialistai.
Formalios ar neformalios struktūros neturinti žmonių visuma kartais vadinama agregacija (pvz., žmonės, dalyvaujantys mitinge, stebintys krepšinio varžybas). Tokia agregacija tampa socialine grupe, jei susiformuoja sąveikos struktūra (pvz., krepšinio sirgaliai, susivieniję į klubą).
Abipusiai vaidmenys ir ryšiai socialinės grupės narius įtraukia į socialines sąveikas.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Žmogus yra daugelio socialinių grupių narys. Pagal jo padėtį kiekvienoje iš grupių galima spręsti apie individo status bei vaidmenį. Kiekvienas vaidmuo turi statusą, kuris atspindi visą visuomenės jam suteiktą garbę.
Socialinės grupės gali būti uždaros (pvz., masonai) ir santykinai atviros (pvz., draugai). Dviejų žmonių grupė kartais vadinama diada, trijų - triada.
Socialinių grupių tipai
Socialinių grupių tipai
Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes.
Pirminės socialinės grupės
Pirminės socialinės grupės (dažniausiai nedidelės) susiformuoja dėl individų tiesioginės sąveikos ir turi savo elgsenos normas. Šioms grupėms būdinga solidarumas. Tai gali būti šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai, komandos ir kita.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
Antrinės socialinės grupės
Antrinės socialinės grupės yra didesnės, jų nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. Tai gali būti politinės partijos, judėjimai, profesinės sąjungos, korporacijos, etninės grupės ir kita.
Pagal dydį galima skirti mažas ir dideles socialines grupes. Būdingiausios mažosios grupės yra šeima ir draugai, didžiosios - visuomenė, bendruomenė, politinė partija.
Dar skiriamos formaliosios grupės, neformaliosios grupės, interesų grupės, etaloninės grupės, lygiųjų, rango, statuso, profesinės, marginaliosios, įtakos ir kitos grupės.
- Formalios grupės: pasižymi aiškia struktūra, kur vaidmenys yra aiškūs ir nustatyti.
- Neformalios grupės: neturi griežtos hierarchijos ir yra labiau "nerašytos".
Pavyzdžiui, fabrike, surinkimo linijos darbuotojai gali vadovautis nerašyta taisykle - pasirinkti patį lėčiausią darbo tempą. Neformali skatinimų ir nuobaudų sistema garantuoja šios taisyklės laikymąsi.
Nors mažiausia įtakos grupė yra šeima, tačiau, palyginus šeimą su referentine grupe, šeimos įtaka yra didelė. Pavyzdžiui, vartotojo tėvai gali orientuoti šeimos nario pirkimo elgseną, motyvuodami tai religija, politika, ekonomika ar netgi asmeninėmis ambicijomis, meile. Tai yra suprantama, nes vartotojo atžvilgiu šeima yra pati svarbiausia institucija visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos
Ne atsitiktinumas, kad rinkos tyrėjus labai domina kiekvieno šeimos nario - vyro, žmonos, vaikų - vaidmuo, pasirenkant prekes ar paslaugas. Priklausomai nuo prekės kategorijos galima nustatyti, kas ką pirks. Tai žmona greičiausiai rūpinsis maisto produktais, virtuvės reikmenimis. Bet tai nėra taisyklė, ir ypač šiandieniniame pasaulyje. Stereotipai nyksta, ir tie pardavėjai (maisto, drabužių), kurie mano, kad jų pagrindinė pirkėja yra pvz. žmona, dalinai gali klysti.
Jei pirkinys brangus, jo pirkėjais dažniausiai tampa vyrai ir žmona kartu. Labai svarbu išsiaiškinti, kieno - vyro ar žmonos (o gal vaiko) - nuomonė šeimoje yra svarbiausia perkant vieno ar kito tipo prekę ar paslaugą. Tradiciškai susiklostė, kad vyro nuomonė svaresnė perkant automobilį, televizorių; žmonos - perkant skalbimo mašiną, kilimus, baldus.
Pirkėjas dažnai renkasi prekę, kuri suteikia informacijos apie jo statusą visuomenėje t.y kai prekės ženklas sutampa su pirkėjo asmenybe. Pavyzdžiui, firmų prezidentai kaip išorinį statusą simbolizuojantį atributą renkasi “Mercedes” verslo klasės automobilius. Todėl ypač dažnai praktikoje komunikuojant su potencialiais vartotojais ypatingai svarbu pabrėžti statusą. Tokiu būdu tarsi užtikrinant emocinį prieraišumą prie prekės ar paslaugos.
Disociatyvi grupė, kai individas nori, kad kiti manytų, jog jis jai nepriklauso.
Marketingo specialistai prie socialinių grupių priskiria referentinę grupę , kuri turi didelės reikšmės nustatant vartojimo įpročius. Individo elgesiui konkrečioje situacijoje didžiausią įtaka turi standartai (elgesio ir vertybių)grupės, į kurią individas orientuojasi. Tokia grupė vadinama referentine. Žmogus stengiasi įsisavinti šių grupių normas, vertybes ir elgesio būdą. Ši grupės įtaka pasireiškia renkantis produktus, nors kartais ir netiesiogiai.
Galima nepriklausyti socialinei grupei, tačiau elgtis taip, kaip elgiasi jos nariai. Šiuo atveju vartojimo pobūdį lemia referentinės grupės vartojimo įpročiai. Kartais tai gali turėti teigiamą įtaką (kai referentinė grupė - verta pamėgdžiojimo) arba neigiamą (kai referentinė grupės pamėgdžioti nevertėtų). Šių grupių susidarymui didžiausią įtaką turi masinė medija ir reklama, sukurdama herojaus ar antiherojaus prototipus.
Panašų į referentinės grupės poveikį turi visuomenės nuomonės lyderiai, kadangi daug žmonių nori elgtis taip, kaip elgiasi jų lyderiai.
Rengiant marketingo strategiją, vertinamas referentinės grupėspoveikis visam vartotojų segmentui.
Informacinis poveikis vartotojui pasireiškia panaudojant grupės teikiamą informaciją. Pavyzdžiui, vartotojas gali nusipirkti tam tikros markės automobilį tik todėl, kad jo pažįstamas tokį turi ir juo yra patenkintas. Informacinis poveikis paplitęs tais atvejais, kai produkto ar markės savybes sunku iš karto įvertinti.
Normatyvinis referentinės poveikis pasireiškia skatinant individą laikytis grupės normų (kartais tam, kad gautų už tai atlygį ar išvengtų sankcijų). Tipiškas pavyzdys - tėvai, besielgiantys pagal tam tikros grupės taisykles ir perkantys vaikams papildomus mokymo dalykus (užsienio kalbos, piešimo ir kt.). Normatyvinis grupės poveikis pasireiškia perkant viešai matomas prekes: drabužius, batus, kosmetiką, cigaretes. Viešai matomuose daiktuose slypi informacija apie vartotojo socialinį statusą.
Dažna klaida, kuri daroma naudojant normatyvinį poveikį, kuomet marketingo komunikacijos priemonėse (dažniausiai reklamoje) pabrėžiamos produkto savybės. Tai dažniausiai neduoda laukiamo rezultato. Vartotojo veikia ne paties produkto savybės, o produkto atitikimas referentinės grupės normoms ir viešumas.
Pastaraisiais metais vakarų visuomenėje silpnėja grupiniai ryšiai ir didėja individualizmas. Tai mažina normatyvinį poveikį vartotojui. Prisitaikant prie šios tendencijos, reklamoje atsirado šūkis “Būk savimi”.
Identifikacinis (tapatybės) poveikis stebimas tada, kai vartotojas ieško psichologinio saugumo ir bendrumo su referentine grupe. Šis poreikis skatina vartotoją priimti ir vadovautis grupinėmis normomis ir vertybėmis kaip elgsenos ir bendravimo normų pavyzdžiu. Taip vartotojas identifikuoja save su žmonėmis, kuriais žavisi ar gerbia. Profesiniai patarėjai,patyrę vartotojai, prekių mėgėjai. Apranga,avalynė.
Pavyzdys . Tokio poveikiu pavyzdžiui yra reklamoje pateikiamos patrauklios referentinės grupės vertybės (poilsis garsiuose kurortuose, plaukiojimas jachta) ir lydimos teiginių tipo “taip atrask draugus”. Reklamuojant buitines prekes populiarus siužeto herojės - klestinčių namų šeimininkės “karalienės” įvaizdis.
Ypač dažnai referentinės grupės įtaka naudojama asmeniniuose pardavimuose. Pavyzdžiui, kosmetikos prekės siūlomos kaimynų grupėse.
Marketingo specialistai turi pažinti savo vartotojų įtakos grupes, perprasti jų ryšius, vertybes, komunikacijos principus. Pažindami gali sėkmingiau kurti marketingo strategijas, tikslingiau pozicionuoti produktus, komunikacijos priemonėmis stiprinti grupės daromą įtaką, kai ji naudinga, stengtis paveikti artimiausias jo įtakos grupes.
Vartotojai yra skirstomi į socialines klases.Socialinės klasės- ganėtinai vienalytės ir santykinai ilgalaikės hierarchiškai sutvarkytos visuomenės grupės, susiformavusios remiantis pozicija visuomenėje ir pasižyminčios panašia narių elgsena ir pripažįstamomis vertybėmis. Lietuvoje rekomenduojama skirti tokias socialines klases: aukščiausioji, aukštesnioji, vidurinioji, žemesnioji, žemiausioji.
Socialinę klasę apibrėžia tam tikri veiksniai: užimtumas,pajamos, išsilavinimas, profesija, vertybių supratimas, įtaka visuomenėje. Vieno iš rodiklių kitimas socialinės klasės nenulemia. Verta pažymėti, kad asmens kapitalas, pagal kurį jį galima priskirti socialinei klasei, yra ne tik ekonominis, bet ir socialinis bei kultūrinis.
Kaip ir minėjau, pavyzdžiui Lietuvoje skiriamos šios socialinės klasės: aukščiausioji, aukštesnioji, vidurinioji, žemesnioji, žemiausioji.
Socialinių klasių elgsena- svarbus segmentavimo ir prekių diferenciacijos pagrindas. Kuo, nežiūrint į finansines galimybes, jos dar skiriasi?
- Prekių ir vartojimo prioritetai.
- Sprendimo priėmimo procesas.
- Reakcija į prekių ženklus.
- Skonis.
- Skiriasi laisvalaikis ir interesai, estetikos suvokimas.
- Marketingo komunikacijos suvokimas.
Skirtingų socialinių klasių atstovai yra pasiekiami skirtingomis žiniasklaidos priemones. Vartotojai paprastai laikosi savo socialinei klasei būdingų pirkimo parametrų. Žemesnės socialinės klasės vartotojai koncentruojasi į einamuosius poreikius, ne ilgalaikius; linkę atsižvelgti į šeimos narių ar kitų žmonių nuomonę, nei savo individualią ir globaliai naudingą; konservatyvesni ir labiau orientuoti į šeimos vertybes; paprasta kalba, negausus žodynas. Aukštesnės klasės atstovams būdinga produktus susieti su nauda, išskirtinumu, statusu.
Taigi socialinį statusą pabrėžia vartojimo lygis. Tokie veiksniai,kaip vartotojų demografinės charakteristikos bei asmeninės savybės, taip pat grupės charakteristikos, situacija, produkto tipas - didina tikimybę, kad grupės įtaka atsiras.
Pagrindinis lemiamas vartotojo pirkimo ir nepirkimo veiksnys, įtakojamas įtakos grupių, - produkto socialinė vertė. Išsiskiriantys produktai - namai, automobiliai, apranga, juvelyriniai dirbiniai - priklauso aukšto lygio socialinėms vertybėms. Jų pirkimas yra labiau įtakojamas įtakos grupių. Produktai, kurie turi nedidelę pridedamąją vertę (pvz. kasdienės prekės) vartotojui, nekūria socialinės vertės, nemodifikuoja vartotojų elgsenos, nes nėra tokio įsitraukimo ...
| Socialinė klasė | Ypatybės |
|---|---|
| Aukščiausioji | Statusas, išskirtinumas |
| Aukštesnioji | Nauda, išskirtinumas, statusas |
| Vidurinioji | Praktiniai poreikiai, kokybė |
| Žemesnioji | Einamieji poreikiai, šeimos nuomonė |
| Žemiausioji | Būtinieji poreikiai, prieinamumas |
Socializacija (lot. socialis - visuomeninis) - procesas, kai žmogus perima visuomenės, kurioje jis gyvena, žinojimą, vertybes, motyvus, įgūdžius, vaidmenis ir elgsenos modelius. Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje.
Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis.
- Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių.
- Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais.
Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Visiškai institucionalizuota resocializacija vadinama veikėjų elgsena visuotinių elgsenos taisyklių reikalaujančioje institucijoje (pvz., kariuomenėje, ligoninėje). Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą. Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija.
Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
Erik Erikson
Remiantis S. Freudo idėjomis socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas. J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese. E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis. Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką.
G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius. M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius. K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei. T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacijos klausimus nagrinėja edukologai, sociologai, psichologai. S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės. Nagrinėjami socialinės partnerystės, bendradarbiavimo, pagalbos bendruomenei, šeimai, socialinio ugdymo per veiklą klausimai.
tags: #kokios #yra #socialines #grupes