Asmenybės tyrinėjimai apima ne tik empirinį aspektą, bet ir įvairias disciplinas, įskaitant filosofiją. Asmenybės teoriijos liečia pamatinius filosofinius klausimus apie žmogų, kuriuos galima išreikti dichotomijomis: laisvė - determinizmas, įgimta - įgyta, aktyvu - reaktyvu, unikalu - universalu. Viena įdomiausių asmenybės teorijų yra Carlo Gustavo Jungo teorija. Jungo asmenybės teorijos struktūra Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis.
Sąmonė ir ego
Sąmonės centru, bet ne asmenybės, Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija - reguliuojančioji, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu. Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introversijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį. Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas svarbus raidos procesams.
Asmeninė pasąmonė
Sąmonės ir pasąmonės sąvokos dar dažnai siejamos su Sigmundu Freudu, kuris akcentavo pasąmoninius psichikos procesus. Vis dėlto, Jungo teorijoje sąmonė ir pasąmonė nėra traktuojamos taip pat kaip Freudo teorijoje. Jungas, dirbdamas su pacientais, pastebėjo sapnus, haliucinacijas ar atkuria fantazijas, kurios nėra paremtos asmeniniais prisiminimais, bet turi motyvų, kurie būdingi ir universaliai atsikartoja mitologijose ir kultūrose. Šie pastebėjimai leido iškelti prielaidą, kad žmogaus pasąmonėje egzistuoja du sluoksniai: asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, kurią Jungas pavadino antasmenine pasąmone (Jung, 2012).
Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą. Dažnai kompleksai formuojasi vaikystėje iš tam tikro pasikartojančio patyrimo santykyje, kuris žmogui yra svarbus. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo motiną, kuri buvo stipriai nuvertinanti, žmoguje formuojasi neigiamas motinos kompleksas, kuris gali persikelti į kitas gyvenimo situacijas. Tai, kad kompleksai susiję su pasąmonės turiniu, nereiškia, kad jie visiškai neprieinami sąmonei. Dažnai žmogus suvokia, kad turi kompleksą arba jog kažkas vyksta ne taip, tačiau nėra pajėgus to pakeisti, kadangi kompleksas yra autonomiškas darinys, kurio energija kyla iš emocijos, o ego yra „nustumiamas“ nuo valdžios.
Kolektyvinė pasąmonė ir archetipai
Antrasis pasąmonės sluoksnis - kolektyvinė pasąmonė - dažnai laikomas vienu iš labiausiai diskutuojamų Jungo teorijos idėjų. Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o universalūs. Jungas savo veikale Du traktatai apie analitinę psichologiją rašo: „ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012). Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapnais“ - sapnais, kurie neša prasmes visai žmonijai (Jung, cit.).
Taip pat skaitykite: Sodros įmokų ypatumai pensininkams
Tarp kertinių sąvokų - archetipų - archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Archetipai yra generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006). Jungas teigė, kad archetipą reikia suvokti kaip tendenciją kurti tam tikrų motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis, tačiau laikosi bendro modelio (Jung, 1991). Archetipas panašus į instinktą, tačiau skiria jį tuo, kad archetipo raiška matoma per fantazijas ir simbolines reikšmes (Jung, 1991). Svarbiausia - archetipai išreiškia vystymosi proceso tikslus ir nesudaro vieningos, tikslios definicijos.
Svarbiausi archetipai
Persona - tai psichologinė kaukė, kurią rodomės visuomenėje. Kaukė turi dvi pagrindines funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją prigimtį. Pernelyg stipri identifikacija su persona gali sukelti pavojų individualumui ir judėjimui nuo sociumo. Anima ir animus - vyro pasąmonėje egzistuojantis paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuris padeda užmegzti ryšį su kolektyvinės pasąmonės motyvais. Moterų pasąmonėje egzistuoja vyro vaizdinys. Šešėlis - tamsiosios žmogaus savybės, kurias asmuo nesugeba pripažinti ir kartais projekuoja į kitus. Savastis - pagrindinis archetipas, kuris Jungui apima sąmonę, asmeninę ir kolektyvinę pasąmones, persona, šešėlį ir animus/anima; tai gyvenimo tikslas ir centras, kuris siekia vientisumo.
Jungo teorijos apibendrinimas
Apibendrinant esminius elementus, Jungas asmenybės struktūrą suvokia kaip sąmonės, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės sąveiką. Jo teorija siūlo daugiasluoksnę psichikos modelį, kuris paaiškina žmogaus elgesio dinamiką, pasąmonės įtaką bei archetipų vaidmenį žmogaus augime.
Jungo idėjų taikymas, kritika ir kontekstas
Karlas Gustavas Jungas - šveicarų psichologijos pradininkas, buvęs Sigmundo Freudo draugas. Jo idėjos skverbiasi į religijos, filosofijos ir kultūros tyrimus. Pasąmonė ir sapnai Jungo mąstyme laikomi gyvybingais simbolių šaltiniais, o kolektyvinė pasąmonė - universalūs išlikusios žmonijos patyrimo vaizdiniai. Tačiau projekcijų į vidinį pasaulį kritikai įspėja, kad per didelis vidinio pasaulio tyrinėjimas gali nukrypti nuo realybės ir kultūrinėse praktikose būti nepageidautinas. Krikščionys Jungo sekėjai remiasi idėjomis apie pasąmonės reikšmę ir dieviškąją prasmę, tačiau atskirų nuomonių spektras rodo skirtingą interpretaciją ir intensyvumą.
Sapnų ir archetipų analizė Jungo tradicijoje siejama su dideliu žmogaus savęs pažinimo potencialu. Sapnai sujungia asmeninę patirtį su kolektyvine patirtimi, o archetipai gali pasireikšti skirtingais motyvais kiekvienam asmeniškai. Jungo ideologijoje savastis, persona ir šešėlis susilieja į vientisą dinamiką, kuri vadovauja individo augimui ir integracijai.
Taip pat skaitykite: Tinkamiausias neįgaliojo vežimėlio tipas
Kaip praktinis tikslas, Jungo teorija skatina suvokti, kad žmogaus psichika yra dinamiška ir daugiasluoksnė, o meditacijos, sapnų ir kūrybinės praktikos gali būti įrankiai savęs pažinimui ir savianalizei. Turinys iš straipsnių ir knygų rodo, kad Jungo idėjos teikia įrankius nesąmoningų procesų supratimui ir sąmoningumo integravimui.
Žymūs šaltiniai suteikia papildomų įžvalgų: Feist, Feist ir Roberts (2006) Theories of personality; Jung (1994) Žvelgiant į pasąmonę; Jung (2010) Atsiminimai, vizijos, apmąstymai; Jung (2012) Du traktatai apie analitinę psichologiją. Šie darbai apima ir krikščionišką Jungo sekėjų perspektyvą bei sąsajas su religijos tyrimais.
Taip pat skaitykite: Slaugos programos tikslai