Jaunimo savanorystė yra svarbi socialinio ugdymo sistemos dalis, kuri skatina jaunimą aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime ir tobulinti save per socialines-pedagogines veiklas nevyriausybinėse organizacijose. Monografijos pagrindas - mokslinis tyrimas, nagrinėjantis jaunųjų savanorių socialinės-pedagoginės veiklos patrauklumą ir jos organizavimo ypatumus, siekiant skatinti jaunimą įsitraukti į vaikų socialinio ugdymo sistemą bendruomenėje bei naudoti savanorystę kaip neformalaus ugdymo(-si) priemonę.
Savanorystės samprata ir reikšmė socialiniame ugdyme
Savanorystė apibrėžiama kaip veikla, kuriai būdinga asmens laisva valia, savo iniciatyva vykdoma ir neapmokama. Tai formali ar neformali visuomeninės veiklos forma, kuri egzistuoja demokratinėse valstybėse kaip spontaniška, neturinti biurokratinių struktūrų ir nesusijusi su materialine nauda (Kołodziej, 2003: 4). Jaunimo savanorystė leidžia panaudoti jų gebėjimus ir patirtį, įgyti naujų žinių bei draugų, dalyvauti socialinėje veikloje ir keisti socialinį gyvenimą (P. Jordanas, M. Ochman, 1998: 9).
Lietuvoje savanorystė teikia daugiausia socialines paslaugas žmonėms, stokojantiems paramos (Jonutytė, 2007: 107). Savanoriai tampa visuomenei reikalingais ir naudingais asmenimis, kurie dalyvauja socialinio ugdymo procesuose, ypač dirbdami su vaikais, paaugliais bei pagyvenusiais (Jonutytė, 2007: 113).
Savanorystės funkcijos socialiniame ugdyme
- Vertybinė funkcija - savanoriai orientuojasi į kitų žmonių gerovę ir siekia prisidėti prie bendruomenės gerovės, demonstruodami prosocialų elgesį (E. G. Clary ir kt.).
- Socialinio prisitaikymo funkcija - jaunimas savanorystėje siekia socialinio prisitaikymo, pritaikydamasis prie draugų, šeimos ir kitų artimųjų, kurdamas socialinius ryšius.
- Asmeninių problemų sprendimo funkcija - kai kurie savanoriai save realizuoja per darbą su kitais, spręsdami vidinius konfliktus ir didindami savo savivertę.
- Žinių funkcija - savanorystė suteikia galimybes įgyti praktinės patirties ir žinių, kurios svarbios ateities karjerai (Jordanas, Ochman, 1998: 9).
Jaunimo savanorystės situacija Lietuvoje
Deja, savanorystė Lietuvoje nėra itin paplitusi. Pagal 1998 m. nacionalinius tyrimus, tik 9 % gyventojų save vadino savanoriais organizacijose (Butkuvienė, 2005: 89). Europos vertybių tyrimas (1999) parodė, kad tik 16 % lietuvių dalyvavo visuomeninėse organizacijose ar judėjimuose, tai vienas žemiausių rodiklių Europoje. Lietuva pritapo prie mažai organizuotų pokomunistinių visuomenių grupei, kurią sudaro Rusija, Lenkija, Vengrija, Rumunija (Butkuvienė, 2005: 98).
2005 m. Baltijos tyrimai parodė, kad Lietuvoje visuomenė išlieka menkai organizuota, o tik apie 17 % gyventojų dalyvavo visuomeninėse organizacijose (Butkuvienė, 2005: 98). Tokia situacija rodo didelį, bet menkai naudojamą savanoriškumo rezervą, kuris galėtų padėti spręsti visuomenės problemas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo padėjėjo profesija
Savanorių vadyba ir motyvacija
Lietuvoje dar yra kuriama darbo su savanoriais sistema. Dauguma nevyriausybinių organizacijų nesugeba efektyviai vystyti savanorių pritraukimo, skatinimo ir motyvavimo sistemų, todėl dažnai susiduria su didelės savanorių kaitos problema, kuri yra neefektyvios savanorių vadybos pasekmė (Jonutytė, 2007: 129).
Organizacijos, siekiančios pritraukti ir išlaikyti savanorius ilgalaikei veiklai, turi užtikrinti gerą organizacinę tvarką, kurioje būtų numatytas savanorių dalyvavimas, mokymai, skatinimas ir vertinimas. Taip pat svarbu paskirti atsakingus asmenis savanoriškos veiklos organizavimui (Jonutytė, 2007: 129).
Teisinis savanorystės reglamentavimas Lietuvoje
Nuo 1989 m. Lietuvoje priimti svarbūs įstatymai, suteikiantys gyventojams teisines garantijas dalyvauti viešajame gyvenime ir ginti asmenines laisves bei teises. 2001 m. LR Vyriausybės nutarimu patvirtinta savanorių darbo organizavimo tvarka, reglamentuojanti savanorio ir savanoriško darbo organizatoriaus teises bei pareigas. Taip pat 2002 m. buvo nustatyta asmens išlaidų kompensavimo tvarka, leidžianti savanoriams gauti kompensacijas už patirtas išlaidas (pvz., kelionės, mokymai) (LR Vyriausybė, 2001, 2002).
Vis dėlto savanoriška veikla Lietuvoje dar nėra visiškai teisiškai reglamentuota: nėra galimybės savanorius apdrausti valstybės lėšomis ar skirti oficialaus darbo stažo už savanorišką veiklą, nepaisant tarptautinių rekomendacijų ir geros užsienio praktikos (Butkuvienė, 2005: 98).
Jaunimo savanorystės motyvai ir naudos
Jaunimas renkasi savanorystę ne tik dėl norimo socialinio įsitraukimo, bet ir siekdamas asmeninio tobulėjimo, patirties įgijimo bei dvasinės naudos (Jonutytė, 2007: 61). Savanorystė suteikia galimybes praleisti prasmingą laisvalaikį, ugdyti socialinius įgūdžius, susirasti draugų bei patirti savirealizaciją.
Taip pat skaitykite: Savanorystė socialiniame darbe: analizė
Motyvacijos teorijos savanorystėje teigia, kad savanoriai tikisi gauti atlygį, kuris nebūtinai yra materialus, bet gali būti socialinis ar psichologinis. Socialinės mainų teorijos požiūriu, santykiai tarp savanorio ir organizacijos turi būti abipusiškai naudingi, atsižvelgiant į savanorystės ypatumus, kai atlygis nėra iš anksto nustatytas (P. Blau, 1964).
Savanoriškos socialinės veiklos sritys Lietuvoje
Remiantis I. Jonutytės tyrimais, pagrindinės savanorių veiklos sritys Lietuvoje yra:
| Veiklos sritis | Savanorių dalis (%) |
|---|---|
| Socialinis darbas su vaikais | 31 |
| Organizaciniai darbai | 17 |
| Naujų savanorių rengimas | 16 |
| Socialinis darbas su paaugliais | 12 |
| Anoniminis psichologinis konsultavimas telefonu | 10 |
| Socialinis darbas su pagyvenusiais žmonėmis | 7 |
Ši įvairovė rodo, kad savanorystė veikia įvairiose socialinio ugdymo srityse ir yra svarbus visuomenės gerovės veiksnys.
Jaunimo savanorystės tendencijos ir socialinė integracija
Socialinio ugdymo kontekste jaunimo savanorystė yra ne tik pagalbos teikimas, bet ir aktyvus socialinės integracijos įrankis. Jaunimas per savanorystę įgyja socialinius ir komunikacinius įgūdžius, patiria komandinio darbo naudą ir stiprina savo pilietinį sąmoningumą (Socialinis ugdymas, 2009, 8(19)).
Darbas nevyriausybinėse organizacijose suteikia jaunimui galimybę saviraiškai, aktyviam dalyvavimui sprendžiant bendruomenės problemas, taip pat skatina demokratines vertybes ir atsakomybės jausmą (Tiltai, 2011; Sveikatos ir socialinių mokslų taikomieji tyrimai, 2011).
Taip pat skaitykite: Panevėžio gyvūnų globos namai: prisidėk
Socialinis iššūkis ir savanorystės plėtra
Lietuvos visuomenės sąlygos nėra palankios savanorystės plėtrai. Ekonominiai sunkumai, socialiniai nepritekliai, nedarbas ir egzistencinis nerimas mažina žmonių motyvaciją savanoriauti (Butkuvienė, 2005: 89).
Tačiau tuo pačiu metu nevyriausybinės organizacijos vaidina svarbų vaidmenį, nes jų paslaugos yra dažnai pigesnės ir efektyvesnės nei valstybinių institucijų, jos aktyviai atkreipia valdžios dėmesį į aktualias problemas ir skatina žmones įsitraukti į savanorystę (Apžvelgus, 2003).
Savanorių vadybos iššūkiai ir galimybės
Savanorių vadyba organizacijose turi atsižvelgti į socialinės mainų teorijos aspektus, identifikuoti savanorio lūkesčius ir tinkamai juos motyvuoti bei įvertinti (P. Blau, 1964). Organizacijos turi sukurti skaidrią savanorių valdymo sistemą, apimančią jų mokymą, skatinimą ir įvertinimą.
Efektyvi vadyba leidžia išlaikyti ilgalaikius santykius su savanoriais ir sumažinti jų kaitą, o tai daro teigiamą poveikį socialinio ugdymo sistemai, bendruomenių gerovei ir jaunimo asmeniniam augimui (Jonutytė, 2007: 129; M. Armstrong, 2003).
Išvados apie jaunimo savanorystę socialinio ugdymo sistemoje
Savanorystė nevyriausybinėse organizacijose yra esminė socialinio ugdymo priemonė, skatinanti jaunimą aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, ugdyti socialinius, edukacinius, psichologinius ir dvasinius poreikius. Nepaisant esamų iššūkių - ribotos savanorystės paplitimo, nepakankamos teisinės bazės ir vadybos spragų - savanorystė išlieka vienu svarbiausių jaunimo socialinės integracijos ir ugdymo įrankių Lietuvoje.
tags: #jonutyte #savanoryste #socialinio #ugdymo #sistemoje #monografija