Straipsnyje aptarsime socialinio pedagogo vaidmenį ir funkcijas švietimo įstaigoje bei pasekmes, kai vaikas neatlieka socialinių valandų mokykloje. Taip pat bus aptariami prevenciniai aspektai ir vaikų nepriežiūros klausimai.
Socialinio pedagogo vaidmuo ir funkcijos
Socialinis darbuotojas, dirbantis mokykloje, vadinamas socialiniu pedagogu. Dažniausiai jis būna įgijęs socialinio pedagogo (arba kompleksinį socialinio darbo bakalauro ir profesinį pedagogo) pasirengimą. Šiame straipsnyje aptarsime socialinio pedagogo vaidmenį ir funkcijas švietimo įstaigoje.
Interesų gynėjas
Visų pirma socialinis pedagogas yra interesų gynėjas, atstovaujantis vaiko teises bei interesus. Tai ypač aktualu, kuomet vaikas pats įsitraukia ar yra įtraukiamas į konfliktinę situaciją. Mokykloje visuomet pasitaiko atvejų, kuomet vaikai konfliktuoja su mokytojais, šalia mokyklos gyvenančiais asmenimis bei kitais pašaliniais, mokykloje nesilankančiais žmonėmis. Šiuo atveju socialinis pedagogas vykdo teisinę funkciją, kai atstovauja bei gina vaiko interesus. Kiekvienas socialinis pedagogas turi sukaupęs darbe reikalingų teisinių normų bazę, kuri ir padeda ginti mokinių interesus, imtis veiksmų, jei klientams, t.y. mokiniams, gresia pavojus, prieš juos naudojamos neteisėto poveikio priemonės. Deja, kai kurie konfliktai iššaukia pasekmes, kuomet socialinis pedagogas vienas to išspręsti negali, tuomet įsikiša policija. Pasitaiko, jog nepilnamečiai vaikai netgi yra šaukiami į teismus.
Ekspertas
Šalia interesų gynėjo atsiranda ir eksperto vaidmuo. Socialinis pedagogas tarsi tikras ekspertas turi žinoti įvarius įstatymus bei normas tam, kad galėtų teikti kvalifikuotą pagalbą savo klientams mokiniams. Pirmiausia tai „Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai“ bei „Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija“.
Tarpininkas
Tarpininko vaidmuo taip pat labai svarbus. Socialinis pedagogas yra tarsi jungianti grandis tarp vaiko ir socialinių tarnybų. Jis yra tarsi tarpininkas tarp socialinio darbuotojo (pedagogo), psichologo, vaiko teisių apsaugos tarnybos, seniūnijos socialinio darbuotojo, nepilnamečių reikalų inspekcijos, mokyklos administracijos ir kt. - visų grandies dalių, kurios sudaro komandą.
Taip pat skaitykite: Vaikų patyčios mokykloje
Būtent pačios mokyklos socialinę - pedagoginę komandą sudaro tik socialinis pedagogas, psichologas ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Kaip komanda jie dalyvauja ugdymo procese, tariasi ir nustato pedagogines diagnozes bei priima atitinkamus sprendimus.
Socialinio pedagogo funkcijos
Šiame vaidmenyje atliekama keletas funkcijų. Pirmiausia - įvertinimo funkcija. Socialinė pedagoginė komanda susipažįsta su kiekvieno mokinio elgesiu, charakteriu, požiūriu į mokymąsi. Taip pat analizuoja dabartinę situaciją, mokinio vaidmenį tarp bendraamžių, išskiria jo pagrindines vertybes, kurios labiausiai išryškėja, nustato potencialias galimybes bei gebėjimus. Ši funkcija vykdoma nuolatos, kiekvieno šios mokyklos vaiko įvertinimas yra tęstinis.
Kartu socialinė - pedagoginė komanda rengia pagalbos priemones, rekomendacijas bei konsultacijas ne tik mokiniams, bet ir jų mokytojams, tėvams, bendraklasiams. Iš čia išryškėja ir korekcinė-konsultacinė funkcija. Konsultavimo metu stengiamasi atlikti ir korekcinę funkciją, t.y. daryti teigiamą įtaką mokinio asmenybei, padėti adaptuotis mokykloje, aktyvinti bei skatinti.
Socialinio terapeuto vaidmuo
Žinoma, visos funkcijos yra persipynę tarpusavyje tarp socialinio pedagogo vaidmenų, todėl konsultacinę funkciją aptinkame ir socialinio terapeuto vaidmenyje. Šiuo atveju socialinis pedagogas teikia pagalbą savo klientui bei jo šeimai konfliktinėse ar probleminėse situacijose. Nemažai darbo su grupe įgūdžių tinka ir dirbant su šeima. Ji tarsi maža grupė.
Iš socialinio pedagogo patirties galima teigti, kad mokinių patiriami sunkumai mokykloje siejasi su problemomis šeimoje. Svarbu ir tai, kokie vaidmenys tenka kiekvienam šeimos nariui, koks šeimos bendravimo stilius, socialinė aplinka. Jei kyla įtarimas, jog problemos mokykloje vaikui kyla dėl šeimos bendravimo problemų, socialinis pedagogas apsilanko šeimoje tam, kad galėtų surašyti „buities tyrimo aktą“ (priedas nr.1). Tai tik oficialus pavadinimas, prie kurio socialiniai pedagogai vis dar neįpranta. Tikruosius buities tyrimo aktus rašo seniūnijos socialinė darbuotoja, tuo tarpu socialinė pedagogė daugiau dėmesio kreipia į šeimos narių bendravimą, gyvenseną.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei vaikas grįžta iš mokyklos nusiminęs
Kartais šeimos nariai atkakliai priešinasi bet kokiam socialinių darbuotojų įsikišimui, nenori priimti jokios intervencijos. Jie atsisako suteikti bet kokią informaciją apie šeimos santykius, vengia susitikti su socialiniu pedagogu, siūlo jam bendrauti tik su vaiku ir pan. Šeimos konsultavimas neužima viso darbo su šeima laiko.
Individualus darbas
Socialinio terapeuto ir bendros veiklos dalyvio vaidmenys atsiskleidžia individualiam darbe, kuomet konsultuojamas tik vaikas teikiant pagalbą individualiai. Šiuo atveju vaikui padedama spręsti psichologines, socialines-edukacines problemas, stengiamasi vystyti įvairius įgūdžius bei gabumus, sugebėjimą pačiam spręsti problemas.
Individualaus darbo su mokiniu procese pirmiausia gaunamas kreipimasis (vaiko, mokytojo, tėvų), kuris yra užregistruojamas specialiame žurnale. Sekančiame etape analizuojama gauta informacija (įvertinimo funkcija) ir nustatoma, ką reikia keisti: individą, aplinką ar sąveiką. Konsultacijos metu, pasitelkiant žinias apie asmenybės vystymąsi, ugdytinių skirtingumus bei socialines sistemas, socialinis pedagogas nustato mokinio poreikius. Proceso pabaigoje įvertinamas pasiektas rezultatas, t.y. kokie veiksmai buvo atliekami sprendžiant problemą, ar buvo pasiektas tikslas, išspręsta problema.
Prevencinė funkcija
Dvasinio vadovo vaidmenyje socialinis pedagogas atlieka prevencinę funkciją. Jis atkreipia dėmesį į neigiamus reiškinius, poelgius ir stengiasi padėti jų išvengti, užkirsti jiems kelią. Taigi šiais prevencinio darbo klausimais - teisės pažeidimų, alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, prekybos žmonėmis, nusikalstamumo, AIDS - yra vykdomi įvairūs projektai, beveik kiekvieną mėnesį organizuojami renginiai, seminarai, kuriuose mokiniai yra šviečiami bei mokomi socialinių įgūdžių.
Žinoma, socialinis pedagogas visko neatlieka pats vienas. Tam yra suburiama prevencinio darbo grupė, kurioje socialinis pedagogas yra tik narys. Darbo grupei dalyvauja mokyklos vadovas arba pavaduotojas.
Taip pat skaitykite: Šeimos Istorijos ir Trynukai
Iššūkiai ir lūkesčiai
Kaip pagrindinį lūkestį savo darbui socialinis pedagogas priskyrė savirealizaciją. Tai tiesiog noras realizuoti save, atiduoti visą save darbui su vaikais, kuriems reikia padėti išspręsti socialines - edukacines problemas, padėti gerinti santykius su šeima, mokykla.
Deja, realiai taip nėra. Taip pat ilgai buvo kovojama su pedagogais, kurie turi rašyti socialinius klasės pasus, bet šį darbą priskirdavo socialinio pedagogo pareigoms. Dar ir dabar jie yra ypač nepatenkinti ir teigia, jog „socialinis pedagogas ir taip nieko neveikia“. Deja jie klysta. Su kiekvienu reikia palaikyti kontaktą, nors fiziškai to neįmanoma. Kiekvienam pagalbos planų nesudarysi, todėl socialinis pedagogas išsirenka apie 8 pačius rimčiausius atvejus, kuomet pagalba yra neatidėliotina ir vykdo konsultacijas, bando spręsti susidariusią nepalankią situaciją. Dažniausiai tai būna vaikai iš socialinės rizikos šeimų, kurios būna daugiavaikės arba tik su vienu iš tėvų, kurie mažai domisi vaiko elgesiu mokykloje bei už jos ribų arba motyvuoja tuo, jog vaikas vis tiek jų neklausys.
Taigi nors mokyklos vadovų bei kolegų lūkesčiai socialiniui pedagogui yra kartais net nerealūs, iš klientų pusės jų dažniausiai nebūna. Tuo tarpu praktikantų poreikiai bei lūkesčiai socialinio pedagogo atžvilgiu yra gana konkretūs. Jie tikisi, jog socialinis pedagogas padės jiems susidaryti bendrą vaizdą, kaip dirba socialinis darbuotojas tokioje įstaigoje kaip mokykla, pamatyti, kokios yra atliekamos pagrindinės funkcijos, kokios yra socialinio pedagogo teisės bei pareigos; realiai pamatyti, kaip vyksta darbo procesas, jo etapus, kaip vykdomas prevencinis darbas bei viso to dokumentacija. T.y. praktikantai nori susipažinti su pačia įstaiga bei joje atliekamu socialinio pedagogo darbu.
Pagrindinė vaidmenų problema socialinio pedagogo darbe yra vaidmens perkrova. Iš tikrųjų, kiekvieną akimirką reikia tausoti savo jėgas ir atsižvelgti ne tik į fizines bet ir į moralines galimybes. Mokykloje mokosi labai daug vaikų ir visus atidžiai sekti, stebėti jų pažangą, domėtis, ar kiekvienas mokinys saugus, ar neturi jokių problemų yra nerealu.
Vaikų nepriežiūra
Nepriežiūra - viena iš keturių smurto prieš vaikus formų. Statistika rodo, kad Lietuvoje nepriežiūra yra antra pagal dažnumą po fizinio smurto. Vaiko teisių specialistai pastebi, kad dalis visuomenės vis dar klaidingai suvokia nepriežiūrą - įsivaizduoja, kad tai yra tik kritiniai atvejai, kai vaikas visiškai apleistas, badauja, gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, nelanko mokyklos. Tačiau šiandien yra nemažai vaikų, kurių fiziniai, emociniai ir socialiniai poreikiai yra nuolat prastai tenkinami dėl didelio tėvų užimtumo ar dėl to, kad jie nesuvokia vaikų poreikių.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus psichologė Romalda Stasionienė sako, kad vaiko teisių specialistai dažniausiai susiduria su kritiniais atvejais, kai akivaizdžiai yra netenkinami ar prastai tenkinami vaiko fiziniai bei ugdymosi poreikiai. Tačiau nuo emocinio apleistumo (emocinės nepriežiūros) kenčia neretas vaikas vadinamose „normaliose“ šeimose. Emocinį vaiko apleistumą iš šalies greitai pastebėti nėra lengva.
Labai svarbu, kad tėvai patys suvoktų, jog žaloja vaiką ir kuo skubiau liautųsi tai darę. Vaikai gali būti viskuo aprūpinti materialiai, lankyti kelis būrelius, bet patirti emocinę nepriežiūrą. Tėvai, siekdami karjeros ar vystydami verslą, mažai skiria dėmesio vaikui. Kartais jie labiau domisi pažymiais, bet ne vaiko išgyvenimais. Vaiko pasiekimai jiems neretai būna svarbesni, nei jo emocinė gerovė. Vaikų pasiekimai tėvams padeda patenkinti savo pačių poreikį jaustis svarbiu. Vaikų nesėkmės juos nuvilia. Vietoj paguodos ir padrąsinimo, vaikas gauna žinią - „tu mane nuvylei“, - sako psichologė R.
Pasak specialistės, emociškai apleistų vaikų problemas tėvai nuvertina, ignoruoja, savo rūpesčius laiko svarbesniais. Augdamas vaikas negauna pakankamai emocinio palaikymo, padrąsinimo ir tai gali sukelti ilgalaikių pasekmių.
„Emocinis apleistumas vaikystėje gali turėti skaudžių pasekmių visam žmogaus gyvenimui. Šią smurto formą patiriantis vaikas tiek vaikystėje, tiek vėliau suaugęs gali išgyventi vidinę tuštumą, socialinį nerimą, savęs nuvertinimą. Nepriežiūra - nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, darantis žalą ar keliantis pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai. Išskiriamos trys nepriežiūros formos - fizinė, emocinė ir ugdymosi.
„Pavyzdžiui, iš mokyklos gauname pranešimų, kad vaikas ateina nuolat alkanas, nenusiprausęs, kad nuo jo dvelkia nemalonus kvapas. Netgi gauname pranešimų, kad vaikas sukandžiotas blakių. Būna pranešimų ir iš gydymo įstaigų. Pavyzdžiui, gydytojų manymu, vaikui būtinas stacionarus gydymas, tačiau tėvai nesutinka guldyti į ligoninę, nesutinka su gydytojų diagnoze. Atsisakymas suteikti vaikui būtiną pagalbą irgi yra nepriežiūra“, - sako S.
Pasak R. Stasionienės, sveikai vaiko raidai svarbi ir emocinė jo būsena. Jei tėvai ar kiti juo besirūpinantys suaugusieji nepadeda vaikui susidoroti su sudėtingais jausmais, neatliepia jo emocinių poreikių, tai vadinama - emocine nepriežiūra.
Dar viena nepriežiūros forma - ugdymosi nepriežiūra. „Ugdymosi nepriežiūrai priskirtume leidimą vaikui neiti į mokyklą ar netgi skatinimą neiti. Tam priežasčių gali būti įvairių. Pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys neleidžia jam eiti į mokyklą, kad vaikas prižiūrėtų mažesnius brolius ar seseris, atliktų kitas suaugusiųjų pareigas. Kartais vaikas skatinamas neiti į mokyklą ir tuo pačiu jį prižiūrinčių asmenų yra įtraukiamas į nusikalstamą veiklą, skatinamas elgetauti, vagiliauti“, - sako R.
R. Stasionienė ramina tėvelius, kad skurdas ar nepriteklius dėl objektyvių priežasčių tikrai nėra laikomas nepriežiūra. „Kartais tėvai nuogąstauja, kad gali būti apkaltinti nepriežiūra dėl to, kad neišgali nupirkti vaikui norimo daikto, padaryti namie remonto ar kad neturi erdvesnio būsto. Sunkesnė materialinė padėtis tikrai nereiškia, kad vaikas patirs nepriežiūrą“, - pabrėžė R. Stasionienė. „Tėvai galbūt stengiasi vaikus prižiūrėti ir aprūpinti, bet jie tiesiog neturi resursų, kad tai padarytų tinkamai. Jei matome, kad šeimoje tiesiog yra skurdas ir nepriteklius, mes tikrai to nelaikome nepriežiūra“, - pridūrė S.
Pasak R. Stasionienės, galimos nepriežiūros požymiai didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokio amžiaus yra vaikas. Kūdikis ar mažas vaikas yra apatiškas, neverkia, nesišypso, nežaidžia, neatliepia į kitų žmonių kalbinimą, stokoja smalsumo, linguoja, daužo galvą, įvairiai perdėtai save ramina, perdėtai save stimuliuoja, nesikreipia pagalbos į tėvus, prastai vystosi, nors jo raida vėluoja, o tėvai to nepastebi. Mokyklinio amžiaus vaikas dažnai apsiverkia, yra depresiškas, ateina į mokyklą nepusryčiavęs, užmiega pamokų metu, sunkiai susikaupia. Ateina į mokyklą per anksti arba po pamokų neina namo, dažnai vėluoja ar nelanko mokyklos, dažnai atrodo atsiribojęs, neatlieka namų darbų, nesistengia, sistemingai gadina mokyklos daiktus, mokymosi priemones. Yra padidintai aktyvus ar per mažai aktyvus, meluoja, vagia iš draugų, elgiasi žiauriai. Tokie vaikai gali turėti sunkumų santykiuose su bendraamžiais, dažnai bendrauja su vyresniais, taip siekdami bet kokia kaina sulaukti to, ko negavo iš savo tėvų.
Pamenu vieną vaiką, kuris mokykloje pasilikdavo tol, kol budinti išprašydavo ir liepdavo eiti namo. Vėliau, paaugęs vaikas nuolat bėgdavo iš namų. Kaskart, kai surasdavo jį policija, tai leisdavo jam pasijusti svarbiam, reikalingam“, - pasakoja R.
Kadangi vaiko nepriežiūra yra viena iš smurto rūšių, į pranešimą apie galimą nepriežiūros atvejį vaiko teisių gynėjai reaguoja kaip į pranešimą apie smurtą - vykstama į vaiko gyvenamąją vietą. „Įvertiname vaiko gyvenimo sąlygas. Pirmiausia pasikalbame su vaiku, išklausome jo nuomonę, tada kalbamės su tėvais. Jei matome, kad šiuo metu aplinka namuose tikrai nėra tinkama vaikui gyventi, kad vaikui reikalinga kita gyvenamoji vieta, jei tikrai matome rizikos veiksnių - rūpinamės vaiko perkėlimu į saugią aplinką“, - sako S.
Pasak specialistės, apgyvendinant vaiką saugioje aplinkoje, prioritetas visada teikiamas biologinei šeimai - ieškoma vaiko giminaičių, artimais emociniais ryšiais susijusių asmenų, pas kuriuos vaikas galėtų jaustis saugiai ir kurį laiką pagyventi, kol bus teikiama pagalba tėvams. „Kai vaikui randame saugią aplinką, vertiname šeimoje esamą situaciją, nustatome pagalbos poreikį ir kreipiamės į savivaldybę, inicijuodami atvejo vadybą. Priklausomai nuo esamų rizikos veiksnių, šeimai teikiama pagalba“, - sakė vaiko teisių gynėja.
Susidūrus su vaiko nepriežiūra, dažnai išaiškėja, kad tėvai turi žalingų įpročių, yra priklausomi nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų. Socialiniai darbuotojai dažnai lankosi šeimoje, tikrina, ar tėvai sprendžia turimas problemas, ar keičia savo gyvenimo būdą, ar gerina gyvenimo sąlygas vaikams.
tags: #jei #vaikas #nesurenka #mokykloje #socialiniu #valandu