Susirgimai yra dažnas palydovas senėjimo procese. Vyresnio amžiaus žmonės dažniau turi fizinių sveikatos problemų, kurios yra sudėtingos, lėtinės. Šis augantis priežiūros poreikis skatina santykių šeimoje pasikeitimus. Iš naujo skirstomos užduotys ir atsakomybė bei atsisakoma ankstesnių vaidmenų.
Susirgus sutuoktiniui, kuriam reikalinga kito sutuoktinio slauga, labai svarbi funkcija yra tarpusavio priklausomybė. Tradiciškai tai apima dalijimąsi namų ruošos ir priežiūros darbais, pajamomis ir kitais ištekliais. Senėjant labai svarbūs tampa ir kiti tarpusavio priklausomybės aspektai - rūpinimasis, priežiūra ir slauga, ligos ar neįgalumo atveju.
Daugiausiai problemų iškyla tada, kai rūpinamasi kitu. Tuomet pereinama iš nepriklausomybės nuo kitų į priklausomybę nuo slaugomo sutuoktinio.
Slauga namuose - svarbi pagalba senjorams.
Pagrindiniai aspektai
Darbo objektas ir tikslas
Darbo objektas: pagyvenusio amžiaus sutuoktinio patirtis.
Taip pat skaitykite: Pasekmės po injekcijų
Darbo tikslas: Išanalizuoti pagyvenusio amžiaus patirtį, slaugant sutuoktinį.
Uždaviniai
- Atskleisti, kaip slaugantieji sutuoktiniai suvokia pirmuosius ligos požymius.
- Ištirti, kaip šeimos socialinė aplinka keičiasi.
- Atskleisti sunkumus, su kuriais susiduria sutuoktiniai slaugymo procese.
Tyrimo metodologija
Tyrimu siekiama atskleisti slaugos šeimoje: pagyvenusio amžiaus sutuoktinio patirtį. Remtasi interpretuojamąja - konstruktyvistine ontologine ir epistemologine pozicija. Tyrime dalyvauti buvo pakviesti 6 moterys ir 1 vyras, kurių amžius virš septyniasdešimtpenkių metų ir slaugo savo sutuoktinius. Gauti duomenys analizuoti remiantis atvejo analizės metodu, sudarant konceptualias kategorijas ir taikant temų analizės metodą.
Slaugos paslaugų namuose teikimą privalo užtikrinti visos pirmines ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos prie jos prisirašiusiems gyventojams. Ar pacientui yra slaugos paslaugų namuose poreikis, vertinama pagal Slaugos paslaugų poreikio vertinimo klausimyną.
Patirtys ir iššūkiai
Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, artimieji matydami pasikeitusį elgesį ar atminties sutrikimus, fizinius negalavimus, savo vyresnio amžiaus sutuoktinius, dažniausiai tai traktuoja kaip senatvės pasekmę. Slaugančiojo sutuoktinio vaidmuo yra labai svarbus. Vienas iš pagrindinių aspektų yra tarpusavio priklausomybė. Daugiausiai problemų iškyla tada, kai rūpinamasi kitu. Tuomet pereinama iš nepriklausomybės nuo kitų į priklausomybę nuo slaugomo sutuoktinio.
Slaugantieji yra priversti atsisakyti vaiko ar sutuoktinio vaidmens ir prisiimti kitą vaidmenį, reikalaujantį didelės atsakomybės. Tenka su daug kuo susitaikyti: keisti dienotvarkę, atsisakyti darbo, laisvalaikio, keisti savo ateities planus, naują padėtį priimti kaip neišvengiamą. Slaugymas dažniausiai neapsiriboja grynai praktine pagalba ligoniui - maitinimu, procedūromis, patalynės keitimu ir pan. Su šiuo šeimos nariu, sunku išvengti nesusipratimų, nuomonių nesutapimų, konfliktų. Kartu privaloma valdyti sielvartą, susijusį su ligonio priežiūra, bei nerimą dėl ateities.
Taip pat skaitykite: FMR slaugytojo atsakomybės
Susirgimai lydi visą senėjimo procesą. Kalbant apie sveikatą ir senėjimą, svarbu tinkamą reikšmę skirti socialiniams veiksniams ir elgsenai. Senstant dažnėja lėtinės ligos; daugiau nei keturi iš penkių vyresnių nei 75 m. amžiaus žmonių kenčia nuo kelių lėtinių ligų.
Socialinis kontekstas ir slaugos paslaugos
Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, vyksta gyventojų senėjimo procesas, ir vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės. Prognozuojama, kad 2050 m. pagyvenę žmonės sudarys didelę dalį visuomenės.
Su laiku mūsų visuomenėje auga slaugos paslaugų poreikis. Kad senstantys žmonės, nebegalintys savarankiškai pasirūpinti savimi, turėtų daugiau galimybių būti slaugomi jiems įprastoje aplinkoje, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokama vis daugiau slaugos paslaugų namuose.
Pacientai, kuriems po suteiktų chirurgijos paslaugų išlieka sutrikęs gebėjimas savarankiškai rūpintis savimi ir reikia pooperacinės slaugos, taip pat gali gauti ambulatorines slaugos paslaugas namuose. Tokiu atveju siuntimą išrašo gydytojas chirurgas, nurodydamas paciento slaugos rekomendacijas.
Pernai PSDF lėšomis apmokamomis slaugos paslaugomis namuose naudojosi per 50 tūkst. gyventojų visoje Lietuvoje. Per pastaruosius trejus metus šių paslaugų skaičius išaugo beveik 4 kartus - nuo 660 tūkst. 2020 metais iki maždaug 2,5 mln. 2023-iaisiais. Taigi kasmet prireikia vis daugiau PSDF lėšų slaugos paslaugoms namuose apmokėti: nuo 12,4 mln. eurų 2020-aisiais iki beveik 38 mln.
Taip pat skaitykite: Apie naujos kartos slaugytojus
Tarkime, jei pagal klausimyną surenkama nuo 15 iki 29 balų, slaugos poreikis vertinamas kaip mažas. Pas mažą slaugos poreikį turintį pacientą specialistai, teikiantys slaugos paslaugas namuose, per kalendorinius metus nemokamai gali apsilankyti 52 kartus. Pacientui, turinčiam mažą ar vidutinį slaugos paslaugų poreikį (vertinama pagal užpildytą klausimyną), skiriami ne daugiau kaip 2 apsilankymai per dieną.
Jeigu pacientui skiriamos slaugos paslaugos namuose, pirmą kartą slaugytojas apsilanko per 1-5 darbo dienas. Slaugos paslaugos namuose gali būti teikiamos kasdien nuo 8 iki 20 val., taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis. Atvykę specialistai nebūna ištisą dieną slaugomojo namuose.
Slaugos paslaugų namuose teikėjų komandą sudaro slaugytojas, slaugytojo padėjėjas ir kineziterapeutas. Nuo praėjusių metų slaugos paslaugas namuose teikiančios įstaigos gali pasirinktinai įdarbinti ergoterapeutus, o nuo šių metų liepos 1 d. šie specialistai turės papildyti visas slaugos paslaugas namuose teikiančias komandas. Kineziterapeutas nustato, gydo, atitaiso judesių sutrikimą ir didina fizinį bei funkcinį pajėgumą. Ergoterapeutai moko atlikti daug skirtingų veiklų: nuo asmens higienos iki laisvalaikio ar net darbinių įgūdžių lavinimo.
Slaugos paslaugos namuose gali būti teikiamos ir socialinės globos įstaigose, turinčiose asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas ir kuriose gyvena 25 ar daugiau asmenų.
Slaugos paslaugų namuose statistika
| Metai | Paslaugų skaičius (tūkst.) | Finansavimas (mln. eurų) |
|---|---|---|
| 2020 | 660 | 12,4 |
| 2023 | 2500 | 38 |
Šis sutuoktinių ir kitų šeimos narių slauga savo sergantį sutuoktinį tema yra mažai nagrinėta, todėl yra itin aktuali ir tirtina. Šis tyrimas socialinio darbo kontekste yra visiškai naujas. Slaugos kontekste yra novatoriška. Kuomet yra tiriamos žmonių patirtys, labiau informatyvūs yra kokybiniai tyrimai, kurie tyrėjui, sąveikaujant su tyrimo dalyviu, suteikia galimybę atskleisti žmogaus išgyvenimus, susijusius su tiriamu fenomenu bei parodyti, kaip jį suvokia ir pats tyrimo dalyvis.
Tyrimo tikslui pasiekti buvo atliktas kokybinis tyrimas. Tyrėja siekė atskleisti pagyvenusio amžiaus sutuoktinių patirtis, slaugant sergantį artimąjį, išreikštas kritinės refleksijos būdu. Tyrime vadovautasi prielaida, kad patirtis yra socialiai konstruojama ir socialinė realybė, suvokiama tyrėjai sąveikaujant su tyrimo dalyviais. Slaugančiojo sutuoktinio reflektuota patirtis žvelgiama kaip į socialinį konstruktą, kuris remiantis socialinio konstravimo perspektyvos idėjomis priklauso nuo konteksto, kuriame yra teikiamos socialinės paslaugos.
Senėjimo teorijos
Senatvė - tai žmogaus amžiaus tarpsnis, gyvenimo ciklo dalis, kuris tęsiasi laikui bėgant. Savo ašiasdešimtmetį atšventusius ir vyresnius žmones jau šiandien pasaulyje yra apie milijardą. Europoje tokie žmonės sudaro net 32 proc. gyventojų, 2010 metais - apie 40 proc., o ne ilgai trukus, ketvirtajame dešimtmetyje, puse Europos gyventojų sudarys pensininkai. Lietuvoje vyksta gyventojų senėjimo procesas, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės. Prognozuojama, kad 2050 m. pagyvenę žmonės sudarys didelę dalį visuomenės.
Tiksliai apibrėžti amžių, kuris nusakytų žmogaus senatvės pradžią yra sunku. Demografai pagyvenusiu žmogumi laiko 60 metų ir vyresnius, gerontologai taip pat linkę 60 - 65 metų amžių laikyti senatvės pradžia. Pasak Lesauskaitės ir Macijauskienės (2002), senėjimas - tai amžiaus sąlygojamas procesas, galiausiai sukeliantis sveiko organizmo nesugebėjimą reaguoti į išorinius veiksnius ir susijęs su mirtingumo tikimybės didėjimu.
Biologinės senėjimo teorijos skirstomos į stochastines ir nestochastines teorijas. Stochastinės teorijos aiškina, kad senėjimo metu pažaidos atsiranda atsitiktinai ir kaupiantis laikui. Nestochastinės teorijos kalba apie tai, kad senėjimas yra iš anksto nulemtas. Psichologinėse senėjimo teorijose senatvės uždaviniai ir seno žmogaus asmenybės raida suprantama labai įvairiai.
Aktyvumo teorijos autorius (Havighurst, 1963, paimta iš Lesauskaitės, Macijauskienės, 2002), nagrinėjo gyvenimo uždavinius nuo gimimo iki mirties. Išlaikymas senųjų vaidmenų ir mokymasis naujų reikalauja energijos, padeda išlikti aktyviu, todėl pagyvenęs žmogus ilgai išlieka socialiu.
Psichosocialinė teorija (Erikson, 1950, Lesauskaitė, Macijauskienė, 2002) senatvę pateikiama kaip viso gyvenimo patyrimų ir išgyvenimų priėmimas ir įvertinimas. Tad senatvėje žmogus gali matyti savo gyvenimą kaip vertingą ir prasmingą, bet gali jaustis ir nugyvenęs ne taip kaip norėjo. Tęstinumo teorijos (Birren 1989, Lesauskaitė, Macijauskienė, 2002) autoriai teigia, kad senatvė yra suprantama, kaip organizmo biologijos ir elgesio raidos transformacija. Išsipareigojimo teorija (Cumming, 1961, Lesauskaitė, Macijauskienė, 2002) yra priešinga aktyvumo teorijai ir teigia apie pagyvenusius žmones pasitraukimą iš ankstesnės veiklos ir vaidmenų. Šis pasikeitimas padeda išmokti tapti nereikalingu kitiems ir tausoti jėgas savo fizinėms reikmėms tenkinimui.
Senstant žmogui tenka iš esmės keisti gyvenimo būdą. Tai susiję su praradimais, kuriuos jis patiria. Tai sveikatos, socialinių ryšių bei vaidmenų praradimas, kada žmonės pajunta nereikalingumo jausmą. Kitas senatvėje lydintis praradimas tai sveikatos praradimas. Silpstant sveikatai žmonės labiau vertina gyvenimą. Materialinės padėties prastėjimas yra siejamas su amžiumi. Pasenę ir tapę nedarbingais senyvi žmonės greitai pajunta sumažėjusias pajamas ir tai dar labiau pablogina bendrą savijautą.
Nusistatymas prieš senus žmones ir jų diskriminacija žeidžia pagyvenusius žmones. Pastaruoju metu pasikeitė požiūris į senatvę ir senus žmones, kadangi sumaterialėjusios visuomenės vertinami jauni ir produktyvūs žmonės, pajėgūs dirbti, o svarbiausia yra uždirbami pinigai. Didelė visuomenės dalis nesusimąsto, kad ir jie taip pat bus seni. Minėti praradimai gerokai apsunkina senų žmonių gyvenimą.
Socialinės gerontologijos teorijos siekia analizuoti socialinius procesus, susijusius su amžiumi, senėjimu. Atsiskyrimo teorija teigia, kad senatvė - abipusis pagyvenusio žmogaus ir visuomenės atsiskyrimo laikotarpis. Anot, atsiskyrimo teorijos, atsiskyrimas yra funkcinis tiek individams, tiek visuomenei. Individo lygmeniu atsiskyrimas suprantamas kaip pasiruošimas artėjančiai mirčiai. Visuomenės lygmeniu jis suprantamas kaip visuomeninės pusiausvyros palaikymas jos nariams atsitraukiant nuo svarbių socialinių vaidmenų (Moody 1998). Aktyvumo teorija teigia, kad senstantys žmonės turi išlaikyti savo ankstesnį aktyvumo lygį kiek įmanoma ilgiau, kad patenkinti asmeninius poreikius ir vertybes (Moody 1998).
Tęstinumo teorija teigia, kad sendami žmonės siekia išlaikyti ir išsaugoti vidinę psichologinę, išorinę socialinio elgesio ir sąlygų tęstinumą. Senatvės subkultūros koncepcija atskiria senus žmones nuo kitos visuomenės dalies. Modernizacijos teorija teigia, kad modernizacija pagyvenusiam žmogui sudaro sąlygas, kuriomis jis neturi ką veikti visuomenėje (Marshall, 1996). Amžiaus stratifikacijos teorija teigia, kad žmonių socialinis sluoksnis ir su amžiumi susiję vaidmenys yra socialinės organizacijos pamatai, kuriais grindžiamas sociokultūrinis, psichologinis ir biologinis gyvenimas (Riley 1996). Politinė ekonominė teorija apibūdina senėjimo procesą, kaip sąlygojamą socialinės struktūros. Vaidmenų teorija apibūdina senatvę kaip kuklų, bet demonstratyvų socialinių vaidmenų praradimą (Marshall 1996). Socialinio konstravimo teorija apibūdina socialiai sukonstruotus patirties bruožus, įskaitant ir senėjimą. Ja siekiama paaiškinti sąveiką tarp socialinių ryšių ir individualaus senėjimo, atskleisti senėjimo prasmę, žvelgiant į kultūrinį kontekstą per subjektyvų individo požiūrį į senatvę (Marshall 1996). Socialinių mainų teorija bando paaiškinti, kodėl sumažėja sąveika tarp senų ir jaunų žmonių, palyginti su sąveika tarp vidutinio amžiaus ir jaunų žmonių. Socialiniai kontaktai ar socialinės paramos motyvacija priklauso nuo emocinės, socialinės ir finansinės įtakos (Marshall 1996). Gyvenimo eigos teorija atspindi mąstymą, kuriame integruojami svarbūs senėjimo sampratai psichologiniai ir sociologiniai procesai.
OPERACINĖS SLAUGYTOJO PROFESINIAI IŠŠŪKIAI
tags: #iskvietime #neblaivi #slaugytoja