Netikėtai mirė žinoma ir pacientų labai mylima Lietuvos gydytoja onkologė chemoterapeutė, paliatyvios pagalbos specialistė Irena Povilonienė. Gydytoja dirbo Santarų filiale Nacionaliniame vėžio centre.
Gydytoja Irena Povilonienė buvo žinoma ne tik dėl aukšto profesinio meistriškumo, bet ir dėl išskirtinio žmogiškumo - nuoširdaus, empatiško požiūrio į pacientus, gebėjimo suteikti pagalbą sunkiausiomis akimirkomis. Jos pacientai dažnai tapdavo gyvu įrodymu, kad atsidavimas, meilė ir tikėjimas savo darbu gali pakeisti gyvenimus, rašoma NVC pranešime žiniasklaidai.
Atminimas ir kolegų žodžiai
Apie mirusią gydytoją N. Čiakienė atsiliepė šiltai: „Taip netikėtai, taip per anksti... šiandien amžinybėn iškeliavo gydytoja chemoterapeutė, paliatyvios pagalbos specialistė Irena Povilonienė. Netekties šydas nugulė sunkiu liūdesiu ir dideliu grauduliu. Ji buvo daugiau nei gydytoja. Ji matė žmogų, ne diagnozę - jo baimę, skausmą, viltį ir orumą iki paskutinės akimirkos. Viso savo profesinio kelio metu ji atkakliai, nepailstamai dirbo, kad nė vienas kančioje neliktų be pagalbos, be palaikymo, be vilties, ji nuolat ne tik kalbėjo, bet gyvu pavyzdžiu liudijo, kad paliatyvioji pagalba - tai medicina, kuriai rūpi. Jos balsas ir pavyzdys keitė daugelio gyvenimo patirtis. Daug kam dovanojo ligos atsitraukimą. Daug kam - simptomų suvaldymą. Visiems - viltį. Tai buvo ypatingai šviesios sielos, ypatingo švelnumo žmogus - jos buvimas ramino ir stiprino. Sako, kad nepakeičiamų nėra. Netiesa. Ji buvo ir liks nepakeičiama. Prieš akis stovi jos besišypsantis veidas - tokia ji liks mano atmintyje ir širdyje“.
Nacionalinio vėžio centro direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas šviesaus atminimo gydytoją Ireną Povilonienę prisimena kaip savo darbui nuoširdžiai atsidavusią, pacientams šviesos suteikiančią savo srities profesionalę. „Gydytoją Ireną pažinojau bene du dešimtmečius, ji buvo šviesus, išmintingas ir be galo savo profesijai atsidavęs žmogus, reta, vientisa asmenybė. Iš jos išmokau pamokų, kurių neįmanoma rasti universiteto vadovėliuose. Irena turėjo dovaną matyti pacientą pirmiausia kaip žmogų, kaip unikalią asmenybę su savo istorija ir savais iššūkiais. Ji niekada negydė tiesiog ligos - ji gydė žmogų kaip visumą. Irena turėjo dovaną matyti pacientą pirmiausia kaip žmogų, kaip unikalią asmenybę
Daugiausiai dėmesio Irena skyrė tiems, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai. Nėra atsitiktinumas, kad ji atsidavė paliatyviajai pagalbai - sričiai, kurioje medicina susitinka su žmogaus trapumu ir kurioje nebelieka vietos skubotam formalumui. Irenos, kaip gydytojos veiklą, puikiai apibūdina paliatyvios pagalbos pradininkės C. Saunders žodžiai „Tu rūpi mums todėl, kad esi tu. Tu rūpi mums iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.“
Taip pat skaitykite: Socialinė veikla: Irena Degutienė
Irenos išskirtinė dvasinė stiprybė leisdavo jai ne tik suteikti profesionalią pagalbą, bet ir padėti žmogui surasti vidinę ramybę bei susitelkimą kovojant su nepagydoma liga. Irena buvo kolegė, į kurią kreipdavausi dėl savo sudėtingiausių pacientų. Labai džiaugiausi, kai Irena sutiko prisijungti prie Nacionalinio vėžio centro komandos. Jos indėlis kuriant onkologijos paliatyvios pagalbos tarnybą Nacionaliniame vėžio centre buvo kertinis - Irena buvo viena iš šios srities pradininkių ir sielų Lietuvoje. Jos išėjimas yra milžiniška netektis pacientams
„Sako, nepakeičiamų žmonių nėra, tačiau, kai kurių šviesulių pakeisti neįmanoma. Jos išėjimas yra milžiniška netektis pacientams, medicinos bendruomenei ir neapsakomai skaudus praradimas visiems, pažinojusiems ją asmeniškai,“ - mintimis dalijasi doc. dr. Valdas Pečeliūnas.
Profesinis kelias ir indėlis
Gydytoja buvo Lietuvos paliatyvios medicinos draugijos valdybos narė, viena iš paliatyvios pagalbos Lietuvoje pradininkių. „Irena Povilonienė savo profesinį gyvenimą skyrė sunkiai sergantiems pacientams, jų orumui, kančios mažinimui ir paliatyvios pagalbos vystymui Lietuvoje. Jos darbas pasižymėjo aukštu profesionalumu, giliu žmogiškumu, atsakomybe ir nuoširdžiu rūpesčiu kiekvienu pacientu. Ji buvo gerbiama kolegė, patikima bendramintė ir reikšminga figūra Lietuvos medicinos bendruomenėje. Netekome ne tik iškilios gydytojos, bet ir žmogaus, kurio indėlis į paliatyvios pagalbos raidą Lietuvoje išliks gyvas mūsų atmintyje ir tęsiamuose darbuose. Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius, šeimą, kolegas ir visus, kuriems teko laimė ją pažinti. Informacija apie atsisveikinimo laiką ir vietą bus patikslinta“, - nurodoma pranešime.
Irena Povilonienė - iš tų pirmųjų, kurie Lietuvoje prieš du dešimtmečius prabilo, kad paliatyvioji (slaugos) medicina yra tokia pat svarbi, kaip ir kitos medicinos sritys, ir kalbėti apie tai, kaip palengvinti sunkiai sergančiam žmogui gyvenimą iki mirties, neturėtų būti nei nepatogu, nei gėda, nei tabu.
Prieš dvidešimt metų ji pamatė ne tik kaip pačiais beviltiškiausiais atvejais, nenuleisdami rankų, dirba medikai, bet ir kaip ligoniai bei jų artimieji nesulaukia tinkamos pagalbos sunkiausiu ligos ir gyvenimo pabaigos periodu. Jaunai onkologei tuo metu ramybės nedavė klausimas, kodėl niekas nesusimąsto, kaip palengvinti kančias žmogui, gyvenančiam paskutinius mėnesius, savaites, galbūt net paskutines dienas ir kenčiančiam skausmus. Apsišarvavusi kantrybe ir entuziazmu („Ir vienas lauke - karys!“), ji ryžtingai ėmėsi iniciatyvos keisti ir kolegų, ir pacientų požiūrį į nepagydomą ligą.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės įgalinimas Lietuvoje
Praktinė paliatyvios pagalbos veikla
Būdama rezidentė ir mokydamasi diagnozuoti ir gydyti piktybinius navikus, daug laiko praleidau su pacientais. Mačiau, kaip radikaliai - ir fiziškai, ir psichologiškai - juos keičia sunkiai pagydoma ar jau nebepagydoma liga. Sudėtingiausiais atvejais vis pagalvodavau, kad nuslopinti arba sumažinti ligoniui skausmą „čia ir dabar“, neatidėliojant, yra ne mažiau prasminga ir humaniška, nei vien tiktai tyrinėti ligos eigą, daryti iš to mokslinius tyrimus ir kaupti medžiagą daktaro darbams. Įsitikinau, kad sergantys žmonės labiau vargsta ne tiek dėl užklupusio vėžio, kiek dėl jo keliamų skausmų.
Pranašė savame kieme „Čia jums nuo velionio, vykdau jo valią, nes jis taip norėjo: sakė, kai jau užmerksiu akis, nuvažiuok pas gydytoją ir padėkok už palengvintas kančias...“ - ne vieną tokį atvejį, kai apsilanko ilgai slaugyto ligonio, deja, iškeliavusio anapilin, artimas žmogus, nešinas rožių puokšte ar atvežtu iš kaimo rudeninių obuolių maišu, prisimena gydytoja Irena Povilonienė, pirmoji Lietuvoje pradėjusi paliatyviosios medicinos praktiką su ambulatoriniais pacientais.
Savanoriai užtikrina, kad paliatyviosios pagalbos pacientų gyvenimo istorijos gyvuotų toliau | ABC News
Pokalbis apie mirtį, skausmą ir slaugą
Baisiausia, kad sovietmečiu medikai į tai nekreipė dėmesio, priėmė kaip neišvengiamą pasekmę, kaip likimo duotybę, nors būdų ir priemonių jį panaikinti ar bent jau sumažinti buvo net ir gūdžiais deficito laikais. Laimei, dabar vis rečiau sutinku žmonių, kurie prasitaria: „Nebijau mirti, bet labai bijau skausmų.“ Anksčiau taip kalbėdavo kone kiekvienas onkologinis ligonis.
Ilgai ligoniai savo onkologinius negalavimus slėpdavo, laikydavosi konfidencialumo. Panašiai kaip šiandien užsikrėtę ŽIV. Irena buvo liudininkė pertvarkos, kai gydytojai onkologai pradėjo savo pacientams sakyti visą teisybę apie nustatytą vėžio diagnozę. Anksčiau egzistavo baltasis melas: išvados apie nepagydomą ligą būdavo pateikiamos tik artimiesiems, aplinkui - vien šnabždesiai, paslaptingi susižvalgymai... Nuolat tvyrojo įtarumo, nepasitikėjimo atmosfera, ji ligonį dar labiau slėgdavo.
„Kai kurių organų vėžys išprovokuoja tokius skausmus - nepalyginti didesnius nei patyrus traumų - kad žmogus atsiduria ties pamišimo riba. Nuo mažens tėvų ir kaime gyvenusių senelių buvau auklėta gerbti gyvybę, nebūti abejinga artimo kančiai, netgi bet kokios gyvos būtybės kankinimas sukeldavo begalinę empatiją - štai kodėl mane traukė paliatyviosios medicinos sritis. Apmaudu, kad slaugos medicina dar tebevelka antrarūšės medicinos, tarsi podukros, šleifą. Daugelio nuomone, slaugai ar paliatyviajai medicinai iki šiol skiriamas nepakankamas dėmesys ir kartu finansavimas. Pamaitinti, duoti atsigerti, pamasažuoti nuo pragulų, padėti atlikti gamtinius reikalus... Tai - žemiškoji elementaraus egzistavimo pusė, tačiau Irena įsitikinusi, kad, be viso to, labai svarbu, jog profesionali slaugos medicina sunkiai pasiligojusiam žmogui sukurtų tokias sąlygas, tokią gyvenimo kokybę, kad jis būtų išvaduotas iš skausmo ir paskutinių dienų lauktų nepraradęs žmogiškojo orumo.
Taip pat skaitykite: Luobikienės metodologijos iššūkiai
Gyvenimo pabaigos kultūra
Gyvenimo pabaigos kultūra privalo turėti tokią pat vertę, kaip ir gyvybės kultūra. Turime nebijoti kalbėti, kad mirti nuo ligų yra normalu. Daugelis klausia, ar medicinos sritis, kurią pasirinkau, neišvargina: juk tai ne ginekologija, kur dažniausiai gydytojas pro duris išlydi laimingą šeimą, įgijusią pačią didžiausią gyvenimo perspektyvą. Atsakau paprastai: jei galiu padaryti, kad žmogus metus, mėnesį ar bent savaitę išgyvena be skausmo, - tai jau perspektyva.
Gyvename dangoraižių ir mobiliųjų technologijų pasaulyje, daug kas mums pasidarė lengvai pasiekiama, tačiau sutrinkame susidūrę su mirtimi. Mūsų protėviams buvo paprasčiau: jie gyveno kaimuose, trobose su dviem galais, kur viename kurdavosi jaunos šeimos, o kitas atitekdavo karšinčiams. Žmogaus gimimas ir mirtis būdavo pasitinkami labai natūraliai. Šiandien, kai aukštomis tvoromis aptverti gerontologijos centrai, slaugos ligoninės nugrūdami kažkur į miškus ir laukus, „toliau nuo žmonių akių“, mums tarsi iš naujo reikia mokytis suvokti gyvenimo pabaigos prasmę.
Šarvojimo ir atsisveikinimo informacija
Atsisveikinti su su Anapus iškeliavusia gydytoja bus galima: Sekmadienį: 13:00-20:00 Pirmadienį: 10:00-20:00 Antradienį: nuo 8:00, o 11:00 išvykstama į kapines. Gydytoja pašarvota Vilniaus Olandų gatvėje esančiuose kaidojimo namai „Ritualas“, 1-oje salėje.
Kaip vėliau patikslino artimieji, visi norintys atsisveikinti kviečiami: Sekmadienį: 13:00-20:00 Pirmadienį: 10:00-20:00 Antradienį: 09:00 mišios Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir atsisveikinimas, 11:00 išvykstame į kapines (į Deltuva, Ukmerges rajone) Šarvojimas: Laidojimo namai „Ritualas“, 1-oji salė, Olandų g. 22, Vilnius, 01210 Vilniaus m. sav.
Asmeninės istorijos ir paliatyviosios praktikos prasmė
„Šitie vaistai manęs vis tiek neišgydys...“ - beviltiškai konstatuodavo ligonis, kai gydytoja siūlydavo nuslopinti skausmą. Ir ji niekada nemeluodavo: „Tikrai neišgydys, bet jums neskaudės arba skaudės mažiau.“ Kai kurie prašydavo tokios nejautros, kad vis dėlto šiek tiek jaustų skausmą, neva „kontroliuotų padėtį“ - orientuotųsi, kaip veikia gydymas. Kai po savaitės ar dviejų onkologė vėl susitikdavo su savo pacientu, šį sunkiai atpažindavo - iš susirietusios, apatiškos, nesipraususios, stiklinėmis akimis žvelgiančios būtybės vėl tapęs žmogumi: žvalesnis, pasitempęs, netgi šypsosi.
Turėjau pacientų, kurie žinodami, kad pabaiga jau čia pat, nuoširdžiai pareiškė, jog tik susirgę vėžiu patyrė ir suvokė gyvenimo pilnatvę, artimo meilę, ėmė branginti laiką ir žmones, saulėtekius ir saulėlydžius, lietų ir saulę... Pasitaikė ir beveik stebuklų: paliatyviosios medicinos specialistų dėka pacientas pailgino buvimo šiame pasaulyje dienas, o per tą laiką buvo sukurti vaistai arba atsirado naujų gydymo technologijų ir jomis iš organizmo buvo pašalintas vėžys.
„Nepatikėsite: turėjau pacientų, kurie žinodami, kad pabaiga jau čia pat, nuoširdžiai pareiškė, jog tik susirgę vėžiu patyrė ir suvokė gyvenimo pilnatvę, artimo meilę, ėmė branginti laiką ir žmones, saulėtekius ir saulėlydžius, lietų ir saulę... Prieš užgęsdami jie sakė užbaigę visus suplanuotus darbus, susitikę su visais rūpimais ir mylimais žmonėmis, sutvarkę savo žemiškus turtus, kad namiškiams po jų mirties būtų kuo mažiau rūpesčių. Kai dienų baigtinumas įgauna pagreitį, kitaip suprantame ir vertiname laiką: kol esame sveiki, regis, gyvensime amžinai, o kai pričiumpa klastinga liga, imame rūpintis, kaip čia kasdien, neatidėliojant, nuveikti kuo daugiau gerų darbų. Tada metai prilygsta dešimtmečiui: parašomos knygos, surengiamos parodos, aplankomos svajonių šalys... Štai čia ir matau didžiausią savo, kaip paliatyviosios medicinos specialistės, darbo prasmę. Man nerūpi, kada ir kaip užges žmogaus žvaigždė; man rūpi, kad, prieš užgęstant tai žvaigždei, žmogus išliktų orus, mylimas, mylintis ir laimingas.“
Ką paliko Irena
Gydytoja onkologė chemoterapeutė Irena Povilonienė - viena iš paliatyviosios medicinos pradininkų Lietuvoje. Jos pastangomis suburta ir sėkmingai dirbo paliatyvios medicinos komanda Onkologijos institute, į dabartinį Nacionalinį vėžio centrą Irena grįžo prieš metus. Pasakyti, kad mes, kolegos, liūdime ir užjaučiame šeimą - per mažai. Suvokti, kad jos nebėra - kol kas neįmanoma. Irenos mums truks, trūksta jau dabar ir sunku patikėti, kad laikas šią netektį kaip nors užgydys...“
Nacionalinis vėžio centras reiškia gilią užuojautą dr. Irenos Povilonienės artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms. Jos atminimas amžinai išliks mūsų širdyse.
| Šarvojimas | Laikas | Vieta |
|---|---|---|
| Sekmadienis | 13:00-20:00 | Laidojimo namai „Ritualas“, 1-oji salė |
| Pirmadienis | 10:00-20:00 | Laidojimo namai „Ritualas“, 1-oji salė |
| Antradienis | 09:00 mišios, 11:00 išvykstama į kapines | Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, išvykimas į Deltuvą, Ukmergės raj. |
tags: #irena #poviloniene #slauga