Lietuva, tapusi tarptautinės demokratinės valstybių bendruomenės dalimi, privalo užtikrinti, kad mūsų valstybės gyventojams būtų suteiktos ir garantuotos kuo geresnės visuotinai pripažintos galimybės dalyvauti visuomeniniame keitimosi paslaugomis procese. Konstitucija įtvirtina nemažai socialinių ir ekonominių teisių bei su jomis susijusių principų. Viena iš šių teisių - gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymais numatytais atvejais. Lietuva pasirašo bei ratifikuoja konvencijas.
Deja, kaip paaiškėjo dabartinės pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, dalyvavimas tarptautinių dokumentų derinimo procese bei jų implementacija vykdomosios valdžios viešosios politikos reguliavimo sferoje, savaime nesukuria materialinės bei socialinės gerovės realybėje. Neįgaliaisiais bent jau įstatymiškai mūsų valstybėje pasirūpinta: nustatyti trys neįgalumo ir darbingumo lygiai, mokamos pensijos ir pašalpos, teikiamos vienokios ar kitokios socialinės garantijos, įsteigiama globa ir rūpyba. Taigi iškyla klausimas: ar to nedarome formaliai, kaip visa ši teisinė bazė yra įgyvendinama realiame gyvenime? Pažymėtina, kad neįgalieji patys vis garsiau prabyla apie realų savo teisių įgyvendinimą.
Neįgalieji yra mūsų visuomenės mažuma. Tai viena iš labiausiai pažeidžiamų, socialiai izoliuotų grupių visuomenėje. Ypač svarbu užtikrinti šių žmonių teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnyje sakoma: "Visi žmonės yra laisvi ir lygūs savo orumo ir teisių atžvilgiu".
Užsienio šalys bei tarptautinės organizacijos jau senokai atkreipė dėmesį į neįgaliųjų problemas. Jungtinės Tautos šiuo klausimu yra priėmusi teisės aktus, iš kurių svarbiausi: Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (1945 m.), Protiškai Atsilikusių Asmenų Teisių Deklaracija (1971 m.), Neįgaliųjų Asmenų Teisių Deklaracija (1975 m.), 1983-1992 m. laikotarpis paskelbtas Neįgaliųjų dešimtmečiu.
2002 m. Madride priimta Europos neįgalių žmonių Forumo deklaracija, įtvirtinanti neįgalių žmonių nediskriminavimą ir pozityvius valstybės veiksmus tokių žmonių atžvilgiu būtinumą. Ši deklaracija suformavo pamatines neįgaliųjų teisių gynimo nuostatas ir įtvirtino naują kryptį - nuo labdaros ir malonės tikėjimosi prie neįgaliųjų teisės į nediskriminavimą ir pozityvią pagalbą, kaip subjektinės teisės garantavimo. Ši deklaracija laikoma naujo neįgaliųjų judėjimo pradžia. 2003 metai Lietuvoje ir Europoje buvo paskelbti Neįgaliųjų metais. Per pastaruosius metus neįgaliųjų socialinės paramos sektoriuje atsirado naujų teisės aktų, taip pat nuolatos tobulinama esama teisinė bazė, su tikslu suteikti kuo efektyvesnę socialinę paramą neįgaliesiems.
Taip pat skaitykite: Kas gali gauti invalidumo pensiją Airijoje?
Reforms valstybinis socialinis garantijs srityje nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo atlikta tikrai nemažai. Tai ir perėjimas nuo medicininio neįgaliojo integracijos modelio prie socialinės integracijos modelio, šio modelio bei teisės aktų tobulinimas. Kokia neįgaliesiems teikiama materialinės būklės garantijas siaurąja ir platesne prasme?
Didesnį dėmesį skiriant neįgaliesiems socialinėms garantijoms socialinės apsaugos srityje ir jų teikimo formų teisinio reglamentavimo nagrinėjimui bei jų veikimui praktikoje, taip pat pateikiant užsienio šalis: JAV, Rusijos ir ES komparatyvistinę analizę.
Specialusis poreikis - specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Svarbu apibrėžti neįgalumo bei socialinių garantijų sąvokas.
Neįgalumo apibrėžimai
Sunku apibrėžti neįgaliojo padėtį pasaulyje, kadangi neįgalumo apibrėžimai ir kriterijai skiriasi priklausomai nuo politinių tikslų, teisės aktų bei administracinių standartų. Neįgalumo apibrėžimas yra itin svarbus, nes pagal jį nustatoma, kuriuos asmenis teisės akto nuostatos gina, o kurių ne. Šiuo metu nėra universalaus įstatyminio neįgalumo apibrėžimo taikomo ES valstybėse. Kiekviena valstybė narė neįgalumo sąvoką yra įtvirtinusi savo nacionaliniuose teisės aktuose.
Mūsų šalyje neįgalumo sąvoka yra įtvirtinta 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme. Šis įstatymas neįgalumą apibrėžia ganėtinai lakoniška ir siaura sąvoka. Pagal šį įstatymą neįgalumas - tai dėl asmens kūno sandaros ir funkcijos sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas. Neįgalumas pagal sutrikimo pobūdį yra klasifikuojamas į tris rūšis: fizinę, intelektinę ir psichinę negalią.
Taip pat skaitykite: Sprendimo dėl nedarbingumo pensijos apskundimas
Svarbu, kad vien dėl per siauro neįgalumo sąvokos reglamentavimo teisės normose, nebūtų atimta galimybė apginti savo teises tiems asmenims, kurie nepatenka į siaurus sąvokos rėmus.
Negalios sampratos modeliai
Negalia įprastai buvo suvokiama kaip tam tikras žmogaus kūno funkcijos sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai. Tik vėliau pradėta kalbėti apie negalią kaip sudėtingą socialinį reiškinį. Ji pradėta intensyviai nagrinėti sociologiniu požiūriu (Thomas 2004: 569). Negalia vertinama ir analizuojama iš įvairių, dažnai kontravertiškų teorinių pozicijų, todėl teorinės negalios sąvokos siejamos su tam tikrais modeliais - socialiniu ir medicininiu negalios sampratos modeliais.
Negalios reiškinio analizę XX a. ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje pradėjo vystyti medicinos sociologija, vyravo T.Parsonso (1951) "ligos modelis", kuris ir suformavo medicininį modelį. Septintajame dešimtmetyje Vakaruose medicininis modelis imtas kritikuoti, nes paaiškėjo, kad nei kūno funkcijos atstatymas, nei finansinė pagalba neišsprendžia neįgalumo problemos. Taigi medicininis modelis buvo pradėtas reformuoti ir buvo pereita prie socialinio modelio.
Medicininis modelis negalią laiko nukrypimu nuo normos, asmenine individo problema, pirmiausiai stengiantis sutrikimą koreaguoti medicininės reabilitacijos pagalba ir kompensuoti finansiškai. Jis akcentuoja asmeninius funkcinius sutrikimus, kurie riboja dalyvavimą socialinėje veikloje. Neįgaliojo problemos yra jo asmeninės problemos, kurias sukelia liga, trauma ar sveikatos būklė. Tokiu atveju dėmesys kreipiamas ne į asmenį, kaip į žmogų, o į atskiras jo dalis: akis, rankas, kojas ir t.t. Toks požiūris dominuoja ne tik visuomenėje, juo grindžiama socialinė politika.
Lietuvai tapus ES nare, šalis įsijungė į Europos vertybių sistemą. Tai sudarė prielaidas formuotis naujai socialinei paradigmai ir pakeisti požiūrį į neįgaliuosius. Socialinis modelis akcentuoja ne tik vidines bet ir išorines negalios priežastis ir pasekmes, negalia suvokiama kaip socialinė problema, kurios sprendimui būtinas teisinis pagrindas. Sociologiniame neįgalumo diskurse pastaruoju metu jis yra tapęs kone viena dažniausiai nagrinėjamų temų.
Taip pat skaitykite: Išmokų Sąlygos Lietuvoje
Socialinis modelis atmeta individo kūno deviaciją, sampratą, kuri buvo įsitvirtinusi ne tik akademiniame, bet ir socialinės politikos diskurse. Todėl neįgalumo studijų teoretikai siekia visomis įgalėmis išstumti biomedicininę sampratą ir įtvirtinti radikaliai naują požiūrį į neįgalumą. Jeigu medicininio negalios modelio pagrindas yra kūno sutrikimas, iš kurio kyla pats neįgalumo faktas ir visos su juo susijusios pasekmės tiek atskiro asmens, tiek visuomenės gyvenime, tai socialinis modelis stipriai prieštarauja medicininiam ir iš minėto priežasties ir pasekmės santykio pašalina kūno sutrikimą, pakeisdamas jį socialine struktūra. Todėl socialinis negalios sampratos modelis apibrėžia, jog neįgalumas kyla iš socialinės struktūros, kuri apriboja asmens funkcionavimą visuomenėje (Cole 2007). Tai yra įvairūs barjerai, kurie atima galimybę visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Tokia esminė negalios sampratos sankirta kyla iš socialiniame modelyje atliktos analitinės perskyros tarp sutrikimo ir neįgalumo sąvokų. Socialinis modelis akcentuoja teisė sprendimo pusę. Sutrikimas paliekamas nuošaly kaip asmeninė ir nereikšminga fizinio kūno savybė. Nors ir sąveikaudamos dichotominiu santykiu, jos vis dėlto yra persipynusios. Todėl praktiškai kasdieniame gyvenime iš tiesų labai sunku apibrėžti, kur baigiasi sutrikimas ir prasideda negalia, arba kur prasideda kūno sutrikimo, o kur socialinių barjerų poveikis neįgalumui. Taip pat visiškai aišku, jog negalima negalios redukuoti nei į kūno patologiją, nei į socialiai sukonstruotą visuomenės priespaudos formą. Todėl tikslinga ieškoti būdų, kaip prabilti apie negalią, jo prigimtį, peržengiant socialinio modelio ribas bei integruojant skirtingus šio reiškinio aspektus.
Taigi, galima preziumuoti, kad reikalingas vientisas modelis, kuris jungtų medicininį ir socialinį modelius į vieną. Šiame darbe vadovaujamasi socialiniu negalios modeliu, kadangi šis modelis akcentuoja ne individualias, subjektyvias neįgaliojo asmens problemas, o socialines visuomenės problemas, su kuriomis susiduria visuomenė, siekiant užtikrinti neįgalaus asmens dalyvavimą kolektyvinėje veikloje. Šiame kontekste svarbu įvertinti neįgalaus asmens padėtį visuomenėje, socialinėje apsaugoje, joje įtvirtintose socialinėse garantijose ir jų užtikrinime.
Nuo globos link galimybių: Socialinės dirbtuvės
Neįgalusis: sąvokos kaita
2005 m. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas vietoj senosios sąvokos invalidas įteisino sąvoką neįgalusis. Pagal įstatymo 2 straipsnio 8 punktą neįgalusis - tai asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis nei 55 procents darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Būtinybė keisti sąvoką invalidas iškilo, dėl neįgaliųjų diskriminacijos taip pat perėjus nuo medicininio neįgalumo modelio prie socialinio. Sąvoka neįgalusis yra tolerantiška, mažiau diskriminuojanti, žeminanti ir nepriskiria individo prie socialiai atstumtųjų grupės.
Tačiau pastebūtina, jog visuomenė per tiek laiko vis dar neįsisavino naujosios sąvokos ir toliau neįgaliuosius įvardina invalidais. Šiuo metu yra svarstomas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2, 6, 15, 26 ir 22 straipsnių pakeitimo projektas.
Siauresne prasme socialinis garantijs terminas vartojamas kaip socialinės apsaugos garantijs sinonimas. Šiuo atveju socialinės garantijos suprantamos kaip socialinės apsaugos sistemos užtikrinamos garantijos. Profesorius V.Vadapalas garantijs koncepcijos analizę apžvelgia per tarptautinės teisės prizmę, t.y. per Tarptautinio ekonominių, socialinių bei kultūrinių teisių pakto (prie kurio nuo 1991 m. kovo mėn. prisijungusi ir Lietuva) 2 straipsnio analizę. Autorius garantijas įvardija kaip "rezultato įsipareigojimus", kai valstybė privalo imtis priemonių, kad įvykdytų tarptautinės sutarties nuostatas. Tačiau atsižvelgiant į skirtingą valstybių išsivystymo lygį bei ekonominį potencialą, pakte nenustatomas tiesioginis įsipareigojimas valstybėms garantuoti ekonomines, socialines bei kultūrines teises.
Viena iš socialinių garantijų yra socialinės apsaugos srityje. Tai teisė gauti senatvės, invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymais numatytais atvejais. Pažymėtina, kad minėtomis nuostatomis, pasak LR Konstitucinio Teismo, išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t.y. toms socialinėms grupėms, kurioms jos teikiamos, todėl jos labiau traktuojamos kaip deklaratyvaus pobūdžio valstybės "tiksliniai įsipareigojimai". LR Konstitucijos 48 str.: "Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ar verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju". O kokius tikslinius įsipareigojimus dalį socialinės rizikos atvejais valstybė gali prisiimti įgyvendinimui, priklauso nuo realių valstybės ekonominių ir finansinių galimybių.
Socialinės apsaugos sistema - tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, kuri suteikia žmonėms apsaugą nuo pavojaus gauti per mažas pajamas dėl nedarbo, ligos, negalios, tėvystės pareigų, senatvės, mirus sutuoktiniui arba vienam iš tėvų. Be to, jomis užtikrinama galimybė naudotis paslaugomis, be kurių neįmanoma gyventi oriai. Tai atspindi LR Konstitucijos 21 straipsnis: "Žmogaus orumą gina įstatymas". Europos Sąjungos valstybėse yra didelė socialinės apsaugos įvairovė. Toje valstybėje organizuojama socialinė apsauga, iš esmės priklauso nuo politinių jėgų santykio tuo metu, kai buvo kuriamos ir pagrindžiamos socialinės apsaugos institucijos.
Neįgalusis yra ypatingas visuomenės narys, turintis specialius poreikius. Būtina užtikrinti jo prigimtines teises ir laisves, nepaisant to, kad neįgaliųjų socialinio sluoksnio lengvatoms palaikyti yra skiriama didelė finansų suma, pvz.: iš ligonių kasų, savivaldybių, nacionalinių programų. Kiekvienoje valstybėje jos yra diferencijuojamos, kadangi skirtingos valstybės turi skirtingus lėšų kiekius, kuriuos gali skirti neįgaliems remti. Neįgaliajam yra itin svarbi valstybės pagalba.
Šiuo metu valstybinę socialinės apsaugos sistemą sudaro:
- Asmenys, kuriems nustatytas 0-25 procentų dalyvumo lygis (iki 2023 m. gruodžio 31 d. nustatytas 0-25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis arba iki 2005 m. birželio 30 d. žuvusių Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų šeimos nariai, nukentėję nuo 1991 m. sausio 11-13 d. pasipriešinimo 1940-1990 m. nuo 1939-1990 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, nukentėję nuo 1991 m. sausio 11-13 d.
- Asmenys, kuriems nustatytas 30-55 procentų dalyvumo lygis (iki 2023 m. gruodžio 31 d. nustatytas 30-55 procentų darbingumo lygis arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis arba iki 2005 m. birželio 30 d.
Savivaldybės savo nustatyta tvarka gali papildomai leisti įsigyti važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais bilietą su nuolaida ir kitų kategorijų asmenims, taip pat įsigyti važiavimo bilietą su nuolaida tam tikromis savaitės dienomis ar paros valandomis. Jeigu automobilio techniniam pase yra nurodyta, kad automobilis yra su rankiniu valdymu, tai tokiu atveju už automobilio perkėlimą iš Klaipėdos į Kuršių neriją nereikės nieko mokėti.
tags: #invalidumo #grupes #prilyginamos