Socialiniame darbe interviu metodas yra svarbus įrankis, naudojamas informacijai rinkti, problemoms suprasti ir pagalbos planams sudaryti. Šiame straipsnyje aptarsime interviu sąvoką, jo tipus, tikslus ir taikymą socialiniame darbe. Interviu: Sąvoka ir apibrėžimas. Interviu (angl. interview - pokalbis) - tai viena iš apklausos rūšių, kurioje tyrėjas (socialinis darbuotojas) kalbasi su tiriamuoju (klientu) siekiant surinkti tyrimui reikalingos informacijos. Socialiniuose tyrimuose interviu dažniausiai apibrėžiamas kaip tyrėjo pokalbis su tiriamuoju, siekiant surinkti tyrimui reikalingos informacijos.
Interviu tikslai
- Surinkti duomenis apie klientą ir jo situaciją.
- Priimti sprendimus dėl kliento poreikių ir paslaugų.
- Padėti klientui keisti elgesį, jausmus ir požiūrį (terapinis interviu).
- Nustatyti tolesnės pagalbos planą.
Interviu tipai ir rūšys
Pagal interviu pobūdį, interviu gali būti:
- Akis į akį interviu: Tiesioginis pokalbis tarp tyrėjo ir tiriamojo.
- Interviu telefonu: Pokalbis vyksta telefonu.
- Interviu internetu: Pokalbis vyksta naudojantis internetinėmis technologijomis.
Pagal struktūrą, interviu gali būti:
- Standartizuoti interviu: Remiasi iš anksto paruoštu interviu planu su konkrečiomis klausimų formuluotėmis.
- Duomenų rinkimas: Informacijos apie klientą ir jo situaciją surinkimas.
- Įvertinimas: Duomenų apdorojimas siekiant suprasti problemos pobūdį.
- Interpretavimas: Kliento elgesio, minčių, jausmų paaiškinimas pačiam klientui.
- Konfrontavimas: Kliento žodžių ar elgesio nesutapimų įvardinimas.
Klausinėjimo principai
- Efektyviam interviu svarbu laikytis tam tikrų klausinėjimo principų: klausimo tikslingumas, klausimo pateikimas laiku, klausimų skaičius, klausinėjimo lankstumas, atsargumas pateikiant sunkų klausimą, klausimo susiejimas su ankstesniu klausimu, klausimo trumpumas ir paprastumas, vengimas žodžių, kurių prasmė gali būti įvairiai suprantama, perdėto detalių ieškojimo vengimas.
7 socialinio darbuotojo pokalbiui užduodami klausimai ir atsakymai
(Kaip išlaikyti socialinio darbuotojo pokalbį.)
Intervizija ir supervizija socialiniame darbe
Efektyvinant socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija - pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šie metodai plačiai taikomi tiek norint pasidalinti patirtimi, ugdyti problemų sprendimo gebėjimus, išvengti „perdegimo“ sindromo, tiek rengiant studentus profesinei veiklai, keliant kvalifikaciją, įgyjant naujų įgūdžių ir žinių.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo įgalinimo principai
Intervizija
Intervizija - tai mokymosi iš kolegų forma, padedanti sukurti saugią ir atspindinčią erdvę tarp grupės narių, sprendžiant kylančias problemas ar sunkumus; tai kolegų konsultacijų procesas grupėje, kurio metu dalyviai diskutuoja apie profesinės praktikos problemas. Intervizija remiasi patirtiniu mokymusi, kuriuo siekiama suteikti galimybes mokymų dalyviams aktyviai įsitraukti į įgūdžių ir žinių įgijimą.
Supervizija
Supervizija - tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą. Supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą.
Pagrindiniai skirtumai tarp supervizijos ir intervizijos
Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Dažniausiai supervizorius yra specialiai tam rengtas profesionalas. Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindinius skirtumus:
| Savybė | Supervizija | Intervizija |
|---|---|---|
| Vadas | Supervizorius (patyręs profesionalas) | Nėra (lygiavertis dalyvavimas) |
| Tikslas | Profesinės veiklos priežiūra ir tobulinimas | Tarpusavio pagalba ir patirties dalijimasis |
| Dalyviai | Supervizorius ir supervizuojamasis (-ieji) | Lygiaverčiai kolegos |
Interviu ir įgalinimo kontekstas Lietuvoje ir tarptautiniu mastu
Interviu metodas leidžia įgalinimą paversti veiksminga praktika socialiniame darbe. Įgalinimas apima dviejų komponentų derinimą: vidinius (asmenų autonomija, sprendimų priėmimas, savo gyvenimo kontrolė, sąmoningumas) ir išorinius (institucijų, darbuotojų, visuomenės požiūris ir veiksmai, kurie suteikia galias klientams kontroliuoti savo gyvenimą).
Laikydamiesi tarptautinės konvencijos principų, Lietuva pereina nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos gyventi bendruomenėje. Šie pasikeitimai susiję su naujos socialinio darbo kultūros kūrimu, kokybiškesnėmis paslaugomis ir įtraukiu požiūriu į klientą.
Taip pat skaitykite: kaip taikyti įgalinimo metodus socialiniame darbe
Pagrindinė įgalinimo idėja - vietoje „išspręsti žmogaus problemą“ skatinti žmogų patiems spręsti problemas. Įgalinimas ypač svarbus pažeidžiamoms grupėms, kurioms dažnai teikiamos socialinės paslaugos. Socialinio darbo profesijoje įgalinimas laikomas svarbia vertybe, kuri įtakoja tiek kasdieninę praktiką, tiek organizacijų kultūrą.
Įgalinimas praktikoje: Lietuvos kontekstas ir pavyzdžiai
Vienoje įstaigoje įgalinimas įtrauktas kaip pagrindinė vertybė. Gyventojų įgalinimo koncepcija grindžiama tuo, kad gyventojai turi būti įgalinti pagal savo gebėjimus, siekdami būti kuo savarankiškesniems. Stebimi rezultatai rodo, kad gyventojai, kaip A., geba įsisavinti naujus dalykus, įsitraukia į savarankiškus veiksmus, pvz., pasirūpinti savimi ir savo aplinka, atlikti namų ruošos darbus ar net palaikyti santykius su draugais.
Įgalinimo procesas reikalauja nuolatinio pavyzdžių rodymo ir skatinimo. Įgyvendinant įgalinimo koncepciją svarbu suformuoti informacinę įgalinimo aplinką ir sukurti paskatas bei priemones, kurios padeda gyventojams pasiekti pokyčius. Tačiau laikui bėgant kartais įgalinimas gali tapti sunkesnis dėl emocinio nuovargio ar pažinimo aspekto.
Tarptautiniai tyrimai ir Lietuvos kontekstai rodo, kad įgalinimo procesas susijęs su bendruomeniniu požiūriu, motyvacija, savivertės pokyčiais, socialinio aktyvumo tendencijomis ir tarpasmeniniais santykiais. Italijos Lombardijos regiono patirtys parodo, kad socialiniame darbe svarbiausia - integruoti individualų ir bendruomeninį įgalinimo lygius, skatinant pilietiškumą ir bendrą įsitraukimą į socialinius procesus. Lietuvos ir Italijos šeimų savigalbos grupių tyrimai atskleidė, kad savigalbos metodikos skirtingos, bet abiejuose kontekstuose įgalinimas yra esminis komponentas gerinant gyvenimo kokybę.
Apžvelgti šaltiniai rodo, kad įgalinimą galima taikyti įvairiuose socialinio darbo modeliuose: asmens exceptually, individualaus darbo su klientu ir bendruomeninio darbo kontekstuose. Tyrimai Lietuvoje ir užsienyje pabrėžia, kad įgalinimas yra santykis tarp pagalbos teikėjo ir gavėjo, kuriame darbuotojo vertybės, etika ir profesinis požiūris kuria palankią aplinką pokyčiams.
Taip pat skaitykite: Socialinis verslumas Lietuvoje: kultūros paveldo perspektyvos
Interviuotojo technika – kaip tai padaryti teisingai
tags: #igalinimas #socialiniame #darbe