Žmogus yra sudėtinga būtybė, kurios tapatybė susiformuoja daugelio socialinių vaidmenų sąveikoje. Socialiniai vaidmenys yra neatsiejama individo identiteto dalis, nulemiančia jo elgesį, santykius su kitais ir savęs suvokimą visuomenėje. Šiame straipsnyje nagrinėsime socialinių vaidmenų prasmę, jų struktūrą, konfliktus, įtaką asmenybės formavimuisi bei socialinės psichologijos požiūrį į tapatybę.
Socialinio vaidmens samprata
Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, būdingas konkrečiai veiklos sričiai arba socialinei būsenai. Tai visuomenės iš individo tikimąsi elgesio modelis, susijęs su jo užimama pozicija socialinėje struktūroje. Vaidmuo gali egzistuoti ilgiau nei jį atliekantys asmenys, pavyzdžiui, tėvo ar motinos vaidmuo. Nors socialinis vaidmuo turi formalų turinį, kiekvienas žmogus jį atlieka savitai, jį praturtindamas savo patirtimi ir individualumu.
Vaidmeninis bendravimas visuomet yra abipusis - svarbu, kad abi pusės suvoktų ir priimtų viena kitos vaidmenis.
Socialinio vaidmens elementai
G. Allport išskiria keturias socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. Kuo daugiau žmonių sąlyčio su vaidmens atlikėju, tuo įvairesni ir prieštaringesni jo atžvilgiu keliami lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, kiekvienas žmogus supranta juos individualiai, o tai lemia socializacijos ypatumai, vertybės, asmeninė patirtis. Įvairus vaidmens supratimas gali tapti konfliktų priežastimi.
- Emocinis vaidmens priėmimas arba atmetimas. Vaidmens priėmimas reiškia emocinį sutikimą būti tam tikro vaidmens vykdytoju, o atmetimas - priešingą reakciją.
- Vaidmens vykdymas. Tai galutinis vaidmens atlikimo etapas, kuriame žmogus išreiškia savo siekius ir meistriškumo lygį.
Socialinio vaidmens turinys ir struktra
Vaidmens turinys apibrėžia, ką vaidmens atlikėjas privalo daryti. Oficialių vaidmenų atveju šis turinys yra formalizuotas taisyklėse ir normose, pavyzdžiui, gydytojo ar mokytojo vaidmuo. Tačiau net ir oficialūs vaidmenys interpretacijos prasme gali skirtis, o atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais reikalavimais.
Taip pat skaitykite: SMK firminis stilius
Neformalūs vaidmenys remiasi tradicijomis, moralės normomis ar bendru žmonių susitarimu. Apibendrinant, socialinio vaidmens turinį sudaro trys elementai: pageidaujama, būtina ir draudžiama elgsena.
Socialiniai vaidmenys gali būti:
- Formalūs - apibrėžti įstatymais, taisyklėmis, oficialiais dokumentais.
- Neformalūs - grindžiami tradicijomis, moralės normomis arba žmonių susitarimu.
Socialinio vaidmens apibrėžtumas ir konfliktai
Dažnai žmogus nežino, ką jam privalu ir ko ne, ypač kai vaidmens turinys yra neapibrėžtas. Tai sukelia stresą, nes tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams neaišku, kokie elgesio lūkesčiai yra susiję su jo vaidmeniu. Vaidmens neapibrėžtumas apsunkina savęs vertinimą ir socialinį kontrolės jausmą.
Vaidmens apibrėžtumo paieškos remiasi įvairiais kriterijais: pareigos jausmu, moralės normomis, saugumo pojūčiu. Šių kriterijų konfliktyvumas gali sukelti vidinius ar socialinius vaidmenų konfliktus.
Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo
Vaidmens apibrėžtumo konflikto atveju žmogus gali bandyti suderinti oficialias ir neleistinas elgesio normas. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kai oficialus vaidmuo išlieka pagrindinis, o nusikalstamas vaidmuo - epizodinis. Žmogus nesutapatina savęs su nuokrypio vaidmeniu ir laiko jį laikinu.]
Tačiau kai nusikalstamas vaidmuo tampa pagrindiniu, o oficialusis - antraeilis, toks vaidmens nuokrypis įgauna antrinį pobūdį. Tokiu atveju keičiasi asmens vertybės - oficialios atmetamos, jų vietą užima asocialios.
Taip pat skaitykite: Identitetas socialiniame darbe Lietuvoje
Socialiniai vaidmenys ir jų įtaka bendravimui bei asmenybei
Bendravimo metu žmonės dažnai veikia per socialinius vaidmenis: draugas, viršininkas, pavaldinys. Tačiau vieno vaidmens dėka galimi ir kiti, dažnai neįsisąmoninami, vaidmenys, kuriuos galima laikyti "patogiais" kaukėmis. Pavyzdžiui, draugo vaidmuo apima platų spektrą elgesio - nuo globėjo iki kontrolieriaus.
Laikui bėgant individas atlieka vis daugiau socialinių vaidmenų, kurių daugybė gali sukelti vaidmenų perkrovą arba konfliktus dėl skirtingų grupių kylančių reikalavimų ir normų. Šie vaidmenų skirtumai tampa asmenybės vidinių ir socialinių sprendimų priežastimi.
Socialiniai vaidmenys formuoja asmenybės bruožus bei elgesį, nes per jų atlikimą individas perima tam tikras normas, vertybes, įsitikinimus, kurie tampa jo asmenybės dalimi. Vaidmenys padeda individui identifikuotis su tam tikra socialine grupe ir jaustis jos dalimi.
Socializacijos procesas ir socialiniai vaidmenys
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas išmoksta socialines normas, vertybes ir elgesio modelius, būdingus visuomenei ar grupei. Per socializaciją formuojasi žmogaus socialinis vaidmenų tinklas ir tapatybė.
Vaidmenų konfliktai
Vaidmenų konfliktai kyla, kai vienu metu vykdomi keli vaidmenys, kurie reikalauja skirtingo, kartais prieštaraujančio elgesio. Pavyzdžiui, moteris, derinanti motinos ir karjeros specialistės vaidmenis, gali patirti didelį stresą, sunkiai suderindama šeimos ir darbo reikalavimus. Šie konfliktai turi neigiamą poveikį psichologinei savijautai, sukelia nerimą ir kitus psichologinius sunkumus.
Taip pat skaitykite: Moters identiteto analizė
Socialiniai vaidmenys senatvėje
Senatvė dažnai siejama su vaidmenų sumažėjimu ir jų neapibrėžtumu, kas lemia socialinio statuso sumažėjimą. Dėl darbo rinkos išstūmimo ir ryšių nutrūkimo su suaugusiais vaikais imama prarasti socialinius vaidmenis, kurie galėtų skatinti vyresnio amžiaus žmonių produktyvumą ir aktyvumą.
Tačiau išplėtotos socialinės paslaugos ir didesnė gyvenimo trukmė leidžia kai kuriems senyvo amžiaus žmonėms išlikti aktyviais visuomenės dalyviais.
R. C. Atchley (1987) pabrėžia, kad amžius veikia vaidmenų tinkamumą - egzistuoja tam tikros „amžiaus normos“, kurios apibrėžia, kas yra priimtina ir ko reikalaujama iš tam tikro amžiaus asmens. Deja, visuomenėje vyrauja dažnai neigiami stereotipai apie vyresnio amžiaus žmones, tokie kaip ligotumas, priklausomybė, suvaržytos galimybės. Šie stereotipai lemia diskriminaciją įvairiose srityse, pavyzdžiui, darbo rinkoje, sveikatos priežiūroje.
Socialinė psichologija ir tapatybė
Socialinė psichologija tiria individo elgesį socialinėse grupėse, nagrinėja socialinius vaidmenis, grupėse vykstančius procesus, konfliktus, komunikaciją, bendravimą ir socialinius vaidmenis. Ši sritis leidžia suprasti, kaip socialinė aplinka veikia asmens tapatybę.
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono darbuose analizuojamais individo ir visuomenės ryšiais. XVIII a. C. A. Helvétius ir A. Comte’as pabrėžė socialinių veiksnių įtaką asmenybės formavimuisi. XX a. pradžioje socialinė psichologija kaip atskira disciplina sparčiai vystėsi, ypatingai ją formavo W. McDougallis ir E. A. Rossas.
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai
- Tapatybė ir kilnumas. Kiekvienas žmogus siekia harmonijos su savo tapatybe ir gerbia kitų žmonių vertybes.
- Socialinis gyvenimas ir rutina. Daugelis žmonių gyvena rutinoje, pasimetę paviršutiniškuose veiksmuose.
- Filosofinė antropologija. Apmąstomas visas žmogus - jo buvimas ir veiksmai, jų prigimtis bei pirminiai principai.
- Aristotelio ir Tomo Akviniečio etikos teorijos. Žmogus yra bendruomenės narys, o jo dorybės ir moralė remiasi tiek antikinėmis, tiek krikščioniškomis tradicijomis.
- Holistinis požiūris į žmogų. Žvelgiama kompleksiškai į socialinių vaidmenų ir tapatybės formavimąsi, kultūrinių bei istorinių kontekstų įtakoje.
Socialinė psichologija tiria, kaip individai priima ir perduoda informaciją, kaip formuojasi grupinės nuostatos, lyderystė, konfliktai ir bendradarbiavimo mechanizmai, leidžiantys suprasti tapatybės bei socialinių vaidmenų sąveiką.
tags: #identitetas #ir #socialinis #vaidmuo