Gyvenimas Duotas Kiekvienam, O Senatvė – Tik Išrinktiesiems: Prasmė Ir Reikšmė

„Ne­siel­var­tau­ki­te, kad sens­ta­te. Dau­ge­liui to ne­bu­vo duo­ta. Gy­ve­ni­mas duo­tas vi­siems, o se­nat­vė - tik iš­rink­tie­siems“, - vie­nos ak­to­rės žo­džius ci­tuo­ja ne­se­niai 75-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tu­si Šiau­lių Lie­po­rių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė El­vy­ra Už­ku­rai­tie­nė. Iš tiesų, gyvenimas yra dovana, kurią gauna kiekvienas, tačiau senatvė - tai privilegija, kuri tenka ne visiems. Ši mintis verčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir senėjimo vertę.

Šiau­lie­tė sa­ko, kad mes per anks­ti lin­kę nu­ra­šy­ti pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes. Dau­ge­lis pen­si­nin­kų tu­ri pa­kan­ka­mai lai­ko ir jė­gų už­siim­ti įvai­ria veik­la. El­vy­ra Už­ku­rai­tie­nė sa­ko, jog il­gai Lie­po­rių par­kas bu­vo ap­leis­tas, kar­tais net žo­lė per vi­są va­sa­rą bū­da­vo ne­šie­nau­ja­ma. E. Už­ku­rai­tie­nė sa­ko, kad mes per anks­ti lin­kę nu­ra­šy­ti pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes.

Mais­to pro­duk­tų in­ži­nie­re tech­no­lo­ge dir­bu­si E. Už­ku­rai­tie­nė pripažįsta: „Kai į dar­bą rei­kė­da­vo kel­tis, taip no­rė­da­vo­si mie­go, gal­vo­da­vau, kaip ge­rai tiems, ku­riems ne­rei­kia nie­kur ei­ti.“ Mo­te­ris pra­dė­jo ieš­ko­tis veik­los. 2001 me­tų pra­džio­je pra­si­dė­jo gy­ven­to­jų su­ra­šy­mas ir E. Už­ku­rai­tie­nę pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie su­ra­ši­nė­to­jų bū­rio, net iš­rin­ko sky­riaus vir­ši­nin­ke. Sky­rius bu­vo įsi­kū­ręs ne­to­li na­mų esan­čia­me lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Pa­sa­ka“.

„Bū­da­vo, išei­nu prieš aš­tuo­nias. Kas į mo­kyk­las sku­ba, kas į dar­bus, ir aš ei­nu. Man dar­že­lis ar­ti, tai aš dar kvar­ta­lą apei­nu.“ Net­ru­kus po gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jai įstei­gė bend­ri­ją ir ją iš­rin­ko pir­mi­nin­ke. „Pir­mi­nin­ku no­rė­ta iš­rink­ti am­ži­na­til­sį „Ra­sos“ mo­kyk­los di­rek­to­rių Pet­rą Ivoš­kų, bet jis griež­tai at­si­sa­kė, nes tu­rė­jo ir taip daug pa­rei­gų. Taip aš at­si­ra­dau tai­ki­ny­je. Sa­ko, ap­siim­kit, pa­dė­siu, kuo ga­lė­siu. Ir pa­tal­pas da­vė dar­bų ka­bi­ne­te, nors mo­kyk­la dir­bo dviem pa­mai­no­mis“, - pri­si­me­na E.

Jau 15 me­tų po­nia El­vy­ra va­do­vau­ja Lie­po­rių bend­ruo­me­nei. Nuo­la­ti­nių pa­tal­pų bend­ruo­me­nė da­bar ne­tu­ri. Su­si­bė­ga tai Lie­po­rių bib­lio­te­ko­je, tai vie­no­je ar ki­to­je Lie­po­rių mik­ro­ra­jo­no mo­kyk­lo­je. Bend­ruo­me­nė vie­ni­ja apie 60 na­rių nuo 30 iki 80 me­tų, įvai­riau­sių pro­fe­si­jų ir po­mė­gių. „Svar­bu, kad žmo­nės su­si­ren­ka, no­ri bend­rau­ti, jaus­tis rei­ka­lin­gi. Su­si­rin­ki­muo­se vy­rau­ja dar­bi­nė nuo­tai­ka, ge­ra­no­riš­ku­mas. Pa­gy­ve­nę žmo­nės no­ri bū­ti su­pras­ti, pa­si­reikš­ti, pa­ro­dy­ti sa­vo kū­ry­bą. Ren­gia­me kū­ry­bos va­ka­rus. Bend­rau­ja­me su il­gaam­žiais. Kai ku­rie iš jų pe­si­mis­tiš­ki. Sten­gia­mės tas nuo­tai­kas iš­sklai­dy­ti. Kai su­si­ren­ka­me bend­raam­žiai, jau­čia­mės lyg ir tvir­čiau.

Taip pat skaitykite: Gyvenimas Paparčių Šv. Juozapo Šeimos Namuose

Pa­sak E. Už­ku­rai­tie­nės: „Yra daug pro­ble­mų, ku­rių val­džia ne­spren­džia. Kar­tą vie­na te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų bend­ro­vė mū­sų ra­jo­ne virš ga­ra­žų no­rė­jo įreng­ti an­te­nas. Žmo­nės pra­dė­jo sa­ky­ti, kad tai ne­bus ge­rai, kam rei­ka­lin­gi to­kie da­ri­niai vi­du­ry­je gy­ve­na­mo­jo mik­ro­ra­jo­no. Tuoj su­bruz­do­me, pa­ra­šus su­rin­ko­me, įtei­kė­me Sa­vi­val­dy­bei ir į mū­sų pra­šy­mą at­si­žvel­gė“, - pa­sa­ko­ja E. Ži­no­ma, ne vi­sos ak­ci­jos pa­vyks­ta. Vie­nu me­tu gy­ven­to­jai daž­nai skųs­da­vo­si, kad mo­ki­niai ren­ka­si bū­re­liais prie dau­gia­bu­čių laip­ti­nių, rū­ko, triukš­mau­ja, šiukš­li­na. Bend­ruo­me­nės na­riai su­gal­vo­jo su­reng­ti rei­dus.

La­biau­siai bend­ruo­me­nė di­džiuo­ja­si sa­vo jė­go­mis puo­se­lė­ja­mu Lie­po­rių par­ku. „Kar­tais iš­girs­ta­me ir kri­ti­kos, kad Sa­vi­val­dy­bė tu­ri tvar­ky­ti. Bet mums ma­lo­nu tai da­ry­ti. La­bai džiau­gia­mės, kai mo­čiu­tės, se­ne­liai į tal­ką at­si­ve­da anū­kus. Tai už­kre­čia­mas pa­vyz­dys. Jau tu­ri­me jau­nų­jų tal­ki­nin­kų, ku­rie iš kar­to pra­ne­ša, jei pa­ma­to kaž­ką ne­ge­rai. Bend­ruo­me­nė yra iš­lei­du­si lei­di­nį apie at­min­ti­nas Lie­po­rių vie­tas. Ja­me pa­žy­mė­tos ap­link gy­ven­vie­tę esan­čios se­no­sios ka­pi­nai­tės ir pa­vie­nės pa­lai­do­ji­mo vie­tos. Jas lie­po­riš­kiai taip pat tvar­ko du­kart per me­tus. Į bend­ruo­me­nės veik­lą sten­gia­ma­si įtrauk­ti vai­kus, mo­kyk­lų bend­ruo­me­nes.

E. Už­ku­rai­tie­nė sa­ko, jog il­gai Lie­po­rių par­kas bu­vo ap­leis­tas, kar­tais net žo­lė per vi­są va­sa­rą bū­da­vo ne­šie­nau­ja­ma. Lie­po­rių bend­ruo­me­nė ini­ci­ja­vo, kad jų mik­ro­ra­jo­ne bū­tų pra­dė­ta puoš­ti ka­lė­di­nė eg­lu­tė. Tik su­si­rin­kę prie eg­lu­tės su vai­kų pa­ga­min­tais žais­lais su­si­rū­pi­no, kaip ją pa­puoš­ti, kaip pa­siek­ti eg­lu­tės aukš­tes­nes ša­kas, vir­šū­nę. Skam­bi­no ir po­li­ci­jai, ir Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vams, ga­liau­siai pa­vy­ko su­sior­ga­ni­zuo­ti kel­tu­vą. Bet vėl bė­da - jis neį­va­žiuo­ja į kal­ne­lį.

„Sma­gu, kad eg­lu­tė iš­li­ko. Žmo­nės džiau­gia­si. Kar­tą vie­na mo­te­ris man sa­ko: „La­bai sma­gu, kai ei­nu į dar­bą ir ma­tau eg­lu­tę“, - šyp­so­si E. Lie­po­riš­kiai ta­po Oni­nių šven­tės ini­cia­to­riais. Kas­met ji bū­da­vo ren­gia­ma Šiau­rės Lie­tu­vos ko­le­gi­jos kie­me­ly­je. Tik šie­met bend­ruo­me­nė šven­tei ne­ga­vo fi­nan­sa­vi­mo. Vis­gi šven­tė įvy­ko, tik jau „Ber­žy­nė­ly­je“, ir ją su­ren­gė Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­ja.

E. Už­ku­rai­tie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad Sa­vi­val­dy­bei teik­tas pro­jek­tas „Praei­ties ta­kais da­bar­ty­je“ ne­su­lau­kė dė­me­sio. Šiuo me­tu E. Už­ku­rai­tie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad Sa­vi­val­dy­bei teik­tas pro­jek­tas „Praei­ties ta­kais da­bar­ty­je“ ne­su­lau­kė dė­me­sio.

Taip pat skaitykite: Pensijos Kokybė

E. Už­ku­rai­tie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad Sa­vi­val­dy­bei teik­tas pro­jek­tas „Praei­ties ta­kais da­bar­ty­je“ ne­su­lau­kė dė­me­sio. Šiuo me­tu E. Už­ku­rai­tie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad Sa­vi­val­dy­bei teik­tas pro­jek­tas „Praei­ties ta­kais da­bar­ty­je“ ne­su­lau­kė dė­me­sio.

E. „Šven­tės vie­ni­ja žmo­nes. Per­nai Lie­po­rių par­ke bu­vo su­reng­tas mo­ki­nių ple­ne­ras, vė­liau - pa­ro­da, iš­rink­tas gra­žiau­sias pie­ši­nys, o jo at­vaiz­das at­spaus­tas ant ar­ba­tos puo­de­lių. Šie puo­de­liai ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu bu­vo pa­do­va­no­ti se­ny­viems ir li­go­tiems mik­ro­ra­jo­no žmo­nėms. Bend­ruo­me­nė vyk­do įvai­rius svei­ka­ti­ni­mo, edu­ka­ci­jos pro­jek­tus. Tre­jus me­tus iš ei­lės va­sa­ro­mis lie­po­riš­kius kvie­tė į ne­mo­ka­mas sek­ma­die­ni­nes tre­ni­ruo­tes. Pas­kai­tą apie dan­tų imp­lan­tus skai­tė spe­cia­lis­tai iš Vil­niaus ir Šiau­lių.

„Mes čia di­de­lių dar­bų ne­nu­vei­kia­me, kaž­ko­kių kal­nų ne­nu­ver­čia­me, bet ir gy­ve­ni­me, žiū­rėk, kas­dien neį­vyks­ta di­de­lių da­ly­kų. Daug le­mia smulk­me­nos, iš jų su­si­de­da gy­ve­ni­mas. Kad ir ne­di­de­li dar­be­liai, bet jei da­rai su at­sa­ko­my­be, tai jau­ti pa­si­ten­ki­ni­mą, kad nau­din­gą dar­bą pa­da­rei“, - sa­ko E. Ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se - su­lauk­ti fi­nan­sa­vi­mo sek­ma­die­ni­nėms mankš­toms, ku­rios la­bai pa­si­tei­si­no, pri­trau­kė daug jau­ni­mo ir sen­jo­rų. Šiuo me­tu E. Už­ku­rai­tie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad Sa­vi­val­dy­bei teik­tas pro­jek­tas „Praei­ties ta­kais da­bar­ty­je“ ne­su­lau­kė dė­me­sio.

E. „Vai­kai pyks­ta, sa­ko: „Už­teks tau čia tų dar­bų“. Taip ir bu­vau su­gal­vo­jus, kad kai sueis 75 me­tai, rei­kės ma­žin­ti. Bet kai tik su­gal­vo­ju, kad kaž­ką rei­kia ma­žin­ti, man kaip tik pa­si­di­di­na, - šyp­so­si veik­li mo­te­ris. - Ki­ti sa­ko: „Ką veik­si, jei nie­kur ne­da­ly­vau­si?“ Nie­ka­da taip ne­bus, kad nie­ko ne­veik­si. Į ren­gi­nius ga­li nuei­ti, o da­bar kar­tais net lai­ko ne­lie­ka.

Šiau­lių Lie­po­rių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė El­vy­ra Už­ku­rai­tie­nė lie­pos 13 die­ną at­šven­tė 75 me­tų ju­bi­lie­jų. Bu­vo sau pa­si­ža­dė­ju­si, kad jau pra­dės ma­žin­ti veik­lų. „Neseniai jauna būtybė paklausė manęs, ką reiškia būti senai. Aš truputį sutrikau, nes nelaikau savęs sena. Senatvė, nusprendžiau, - tai dovana. Šiandien aš, sakyčiau, pirmą kartą gyvenime tapau tuo žmogumi, kokiu visada norėjau būti. Kartais šis kūnas varo mane į neviltį - raukšlės, maišeliai po akimis, dėmės ant odos, nukaręs užpakalis. Sendama tampu geresne sau, ne tokia kritiška. Aš tapau sau drauge. Aš turiu teisę persivalgyti, nesusitvarkyti, būti ekstravagantiška. Kieno koks reikalas, jei aš skaitau iki ketvirtos valandos ryto ir miegu iki pusiaudienio? Aš eisiu paplūdimiu vilkėdama maudymosi kostiumėlį, kuris vos laiko papilnėjusį kūną, jei panorėsiu, pulsiu į vandenyno bangas nepaisydama užuojautos kupinų pašalinių jaunų būtybių žvilgsnių, vilkinčių (nevilkinčių?) bikinius. Kartais aš būnu užmarši, tai tiesa. Žinoma, per šiuos metus mano širdis ne kartą buvo sudaužyta. Bet sudužusios širdys ir yra mūsų jėgų, mūsų supratimo, mūsų atjautos šaltinis. Likimas palaimino mane leidęs gyventi, kol pražils plaukai, iki tol, kol mano jaunystės juokas visam laikui įsirėžė giliomis vagomis mano veide. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti „ne“. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti „taip“. Senstant vis lengviau būti nuoširdžiam. Tu mažiau rūpiniesi, ką kiti apie tave pagalvos. Aš daugiau neabejoju savimi. Taigi, atsakydama į tavo klausimą galiu pasakyti - man patinka būti senai. Senatvė išlaisvino mane.

Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų integracija į savarankišką gyvenimą

Senatvė - tai laikotarpis, kai žmogus gali būti tuo, kuo visada norėjo būti. Tai laikas, kai galima atsikratyti nereikalingų rūpesčių, būti nuoširdžiam ir mėgautis gyvenimu. Senatvė - tai dovana, kurią reikia vertinti ir priimti su dėkingumu.

Senjorai aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje ir mėgaujasi gyvenimu.

tags: #gyvenimas #duotas #kiekvienam #o #senatve #isrinktiesiems