Socialinis darbas yra dinamiška ir nuolat besikeičianti sritis, reikalaujanti iš specialistų ne tik teorinių žinių, bet ir gebėjimo jas sėkmingai pritaikyti praktikoje.
Socialinio darbo metodas - tai planingas ir tikslingas socialinio darbuotojo veikimas, siekiant tvaraus pokyčio individo gyvenime.
Metodiškas socialinio darbuotojo veikimas visuomet yra intervencija į asmens gyvenimą.
Socialiniame darbe vieno metodo nepakanka.
Pagrindiniai socialinio darbo metodai
Toliau aptarsime keletą pagrindinių socialinio darbo metodų, kurie dažnai naudojami praktikoje.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Konsultavimo metodas
Konsultavimo metodas yra vienas iš pagrindinių socialinio darbo instrumentų.
Tai procesas, kurio metu socialinis darbuotojas padeda klientui identifikuoti problemas, rasti resursus ir priimti sprendimus.
Konsultavimas gali būti individualus arba grupinis, priklausomai nuo kliento poreikių ir situacijos.
Motyvacinis pokalbis - tai į klientą orientuotas direktyvus konsultavimas, kuriuo siekiama, kad klientai patys ištirtų savo situaciją, surastų ambivalenciją ir patys save paskatintų pokyčiams.
Motyvacinis pokalbis yra terapijos forma, pagrįsta pašnekesiu, dažnai taikoma asmenims, priklausomiems nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų.
Taip pat skaitykite: Slaugos poveikis ir pažintiniai gebėjimai
Socialiniai darbuotojai konsultuodami priversti taikyti įvairias technikas ir jas profesionaliai derinti, todėl taikomas konsultavimas metodiniu atžvilgiu kiekvieno kliento atveju vis kitoks.
Socialinis darbuotojas paprastai nekelia sau tikslo pasiekti giluminius klientų asmenybių pokyčius, todėl rečiau remiasi viena kuria nors konsultavimo teorija.
Taikydamas įvairius eklektiškus jungiamus metodus, jis stengiasi keisti konsultuojamųjų padėtį teigiama linkme.
Mokslininkas pabrėžia, kad socialinis darbuotojas kaip konsultantas turi turėti bendrąją dalykinę ir profesinę kompetencija.
Konsultavimo metodas neapsiriboja tik pokalbiu su klientu.
Taip pat skaitykite: Kaip socialiniai gebėjimai veikia advokato darbą
Socialiniai darbuotojai dirbantys su šeimomis patiriančiomis socialinę riziką turi būti kūrybingi, todėl taiko įvairius papildomus socialinio darbo metodus ir priemones.
Darbas su klientų grupe
Darbas su klientų grupe yra efektyvus būdas spręsti panašias problemas turinčių asmenų klausimus.
Grupėje klientai gali dalintis patirtimi, gauti palaikymą ir mokytis vieni iš kitų.
Šis metodas ypač naudingas dirbant su priklausomybėmis, socialine izoliacija ir kitomis panašiomis problemomis.
Socialinio tinklo metodas
Socialinio tinklo metodas orientuotas į kliento socialinės aplinkos stiprinimą ir panaudojimą.
Socialinis darbuotojas padeda klientui identifikuoti esamus socialinius ryšius ir kurti naujus, siekiant užtikrinti jam reikiamą paramą ir resursus.
Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, bendruomenės organizacijos ir kiti asmenys ar grupės, galinčios padėti klientui.
Atvejo vadybos metodas
Atvejo vadybos metodas apima koordinuotą įvairių paslaugų teikimą klientui.
Socialinis darbuotojas įvertina kliento poreikius, sudaro individualų pagalbos planą ir koordinuoja jo įgyvendinimą, įtraukdamas įvairius specialistus ir organizacijas.
Metodų derinimo ir kliento pažinimo svarba
Svarbu yra gebėjimas tinkamai įvertinti, kokio pobūdžio intervencija asmeniui ar šeimai būtų geriausia, kitaip sakant kokių metodų derinys leistų pasiekti patvarų asmens arba šeimos pokytį.
Nuspręsti, kokie intervencijos metodai yra tinkami šiam klientui ar klientų grupei, galime tik atskirai žvelgdami į kiekvieno kliento atvejį.
Todėl socialinio darbuotojo metodinis veikimas su kiekvienu klientu vis kitoks, kaskart iš naujo atrandamas ir derinamas.
Socialinio darbo klientų ypatumas reikalauja, kad metodai būtų kuo mažiau nutolę nuo kasdienybės, kad jie būtų suprantami, suvokiami klientui, jų nešokiruotų (L. Gvaldaitė, B. Švedaitė, 2005).
Profesinis pasirengimas ir kompetencija
Tam reikalinga socialinio darbuotojo kompetencija.
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimi socialiniai darbuotojai gauna reikalingą teorinį ir praktinį pagrindą, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės.
Taigi socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Socialinis darbuotojas, norėdamas kokybiškai (kvalifikuotai) atlikti savo darbą, turi pasižymėti tam tikromis funkcinėmis kompetencijomis, kurios leistų jam sėkmingai realizuoti minėtas veiklos funkcijas.
Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos rūšies kombinacijos.
Pasak S. Daukilo (2001), profesinė kompetencija - tai asmens savita raiška jam sėkmingai sprendžiant profesines problemas.
Apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo).
Matome kad bene svarbiausia profesinės kompetencijos dalis yra strateginė.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas.
Etika, vertybės ir profesinės normos
Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994).
Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu.
Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurie siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001).
Socialinio darbo teorinis pamatas ir praktikos raida
Ikiteorinės socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultato susumavimas.
Socialinis darbas pirmiausia buvo apibrėžiamas psichodinaminiu konceptualiniu modeliu, kuris rėmėsi freudizmo ir neofreudizmo teorijomis apie psichologinį žmogaus elgesį ir jo ypatumus.
Klinikinis socialinio darbo modelis neretai prilyginamas darbui su atveju arba grupe.
Ekologinis modelis - principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką.
Ekologinė paradigma yra pagrįsta dviem svarbiais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmenines žmogaus kompetencijas mokant gyvenimo įgūdžius.
Socialinio darbo profesija plėtojasi naujo mąstymo apie praktiką linkme, einama naujos praktikos konceptualizacijos link.
Profesinės kompetencijos ir jų ryšys su praktika
Vadinasi, kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikras profesinės veiklos funkcijas.
Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitus įsipareigojimus.
Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.
Taigi socialinio darbuotojo profesinėje veikloje kvalifikacija ir kompetencija yra susijusios su profesiniu žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygiu, kurį leidžia pasiekti ugdymas ir saviugda arba prigimtiniai žmogaus sugebėjimai.
tags: #gebejimai #socialinio #darbo #praktikoje