Psichosocialinis vystymasis apima asmenybės formavimąsi bei socialinių įgūdžių įgijimą nuo ankstyvos vaikystės iki brandos. Raidos psichologija tiria žmogaus psichikos, elgesio plėtrą, lemia asmens genetinių, biologinių, fizinių ir socialinės aplinkos sąlygų sąveika. Ši disciplina apima platų spektrą temų, įskaitant fizinę, kognityvinę ir psichosocialinę raidą, bei siekia suprasti, kaip žmonės keičiasi normatyviai ir individualiai visą savo gyvenimą.
Eriksono psichosocialinio vystymosi samprata
Praėjusio amžiaus viduryje buvo pasiūlyta teorija, aiškinanti šio proceso etapus ir apibūdinanti, kaip žmonės susiduria su tam tikrais iššūkiais. Remiantis šia teorija, žmogaus charakterio ir elgesio bruožai auga per visą gyvenimą, o kiekvienas gyvenimo laikotarpis pasižymi savita krize - psichosocialiniu iššūkiu, kurį įveikus išsiugdoma nauja savybė.
Kiekvieno etapo metu svarbus ne tik iššūkio turinys, bet ir tai, kaip asmuo jį įveikia. Sėkmingai sprendžiant problemas, formuojasi dorybės - moraliniai principai ar stiprybės. Priešingu atveju gali išryškėti įvairios emocinės ar socialinės problemos.
Aštuoni psichosocialinio augimo etapai
Teorijoje išskiriami aštuoni pagrindiniai raidos etapai, apimantys visą žmogaus gyvenimą:
- Pasitikėjimas prieš nepasitikėjimą
- Autonomija prieš gėdą
- Iniciatyva prieš kaltę
- Darbštumas prieš menkavertiškumą
- Tapatumas prieš vaidmenų sumaištį
- Artimumas prieš izoliaciją
- Kūrybingumas prieš sąstingį
- Visapusis vientisumas prieš neviltį
Kas vyksta kiekviename etape?
1 etapas: pasitikėjimas - nepasitikėjimas (0-1,5 metų)
Šis laikotarpis prasideda nuo gimimo ir tęsiasi iki maždaug pusantrų metų. Kūdikis, kurio poreikiai nuosekliai patenkinami, pradeda pasitikėti aplinka, o įgyjama dorybė vadinama „viltimi“. Jei trūksta rūpesčio - gali išsivystyti baimė ir nepasitikėjimas. Pagrindas - pradinis prisirišimas prie kūdikį prižiūrinčių asmenų (pagal prieraišumo teoriją pagal J. Bowlby).
Taip pat skaitykite: Išsami vaiko fizinės, psichinės ir socialinės raidos apžvalga
2 etapas: autonomija - gėda (18 mėn.-3 m.)
Nuo 18 mėnesių iki 3 metų vaikas ugdo savarankiškumą: mokosi higienos, rūpinasi savimi, ugdo judesių įgūdžius. Tėvų paskatinimas ir leidimas bandyti leidžia užaugti drąsiam, įgyti „valios“. Kontroliuojamas ar kritikuojamas vaikas gali pradėti gėdytis ir abejoti savo jėgomis. Jei vaiko poreikiai yra patenkinami, suteikiama galimybė pačiam atrasti įvairius dalykus - susiformuoja savarankiškumo jausmas bei savireguliacija, jei ne - nepasitikėjimo jausmas.
3 etapas: iniciatyva - kaltė (ankstyvasis mokyklinis amžius)
Ankstyvojo mokyklinio amžiaus metu vaikai drąsiai bendrauja, užduoda klausimų, imasi žaidimų sumanymų. Sėkmingai įgyvendinus iniciatyvas atsiranda „tikslas“. Nuolatinis kritikavimas ar ribojimai sukelia kaltės jausmą. Vaikai, gavę plačias galimybes užsiimti motorine ir intelektine veikla, būna iniciatyvūs, sugeba planuoti ir prisiimti atsakomybę.
4 etapas: darbštumas - menkavertiškumas (5-12 metų)
Nuo 5 iki 12 metų vaikai pradeda mokytis rašyti, skaityti, vertinti savo pasiekimus bendruomenėje. Jie įgauna „kompetencijos“ jausmą. Jei patiria nesėkmių ar pripažinimo stoką, stiprėja menkavertiškumas. Vaikai, kurie raginami veikti, kurti, dirbti ir paskatinami už pastangas, vysto savo įgūdžius, pasididžiavimą pasiekimais, tampa darbštūs, siekiantys tikslų.
5 etapas: tapatumas - sumaištis (12-18 metų)
Paauglystėje kyla tapatumo paieškos. Jaunuoliai ieško savęs, susiformuoja individualus požiūris ir „ištikimybė“ kaip dorybė. Nepavykus rasti savo vietos pasaulyje, kyla sumaišties jausmas ar neaiškumas dėl ateities. Savo norų įsisamoninimas, savo sugebėjimų ir galimybių ribų pažinimas bei aplinkos galimybių supratimas yra svarbūs šioje fazėje. Jamesas E. Marcia rėmėsi E. Eriksono teorija ir išskyrė tapatumo būsenas: paieškas, moratoriumą, prisiimtą tapatumą, susivokimą.
Paauglystėje vyksta reikšmingi biologiniai ir smegenų pokyčiai: intensyvus mielinizacijos procesas, sinapsių genėjimas, limbinės sistemos aktyvumas ir neuromediatorių pokyčiai, pvz., padidėjęs dopamino lygis. Dėl šių pokyčių paaugliai tampa jautresni socialiniams stimulus, linkę į naujų potyrių siekimą ir rizikingą elgesį. Priešakinė žievė, atsakinga už aukštesnio lygio mąstymą, planavimą ir savireguliaciją, subręsta vėliausiai - galutinai tarp 25-30 m.
Taip pat skaitykite: Apie FARSD veiklą
6 etapas: artimumas - izoliacija (18-40 metų)
Jauno suaugusiojo amžius yra laikas, kai siekiama užmegzti artimus santykius, o pagrindinė dorybė šioje fazėje - „meilė“. Jauni suaugusieji privalo tobulinti sugebėjimą bendrauti ir rūpintis kitais, nebijodami prarasti savo tapatumo. Neužmezgus artimo ryšio, gresia izoliacija arba vienatvė. Šio tarpsnio prieraišumas kitam gali būti klasifikuojamas taip pat, kaip ir kūdikio prieraišumas motinai (pagal M. Ainsworth).
7 etapas: kūrybingumas - sąstingis (40-65 metų)
Brandaus amžiaus laikotarpiu žmogus stengiasi reikštis visuomenėje, perduoti patirtį jaunesniems, realizuoti save. Tokiu būdu ugdoma „rūpestingumo“ savybė. Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Priešingu atveju atsiranda sąstingio, beprasmybės jausmas.
8 etapas: visapusis vientisumas - neviltis (65 m. ir vyresni)
Vyresniame amžiuje žmonės vertina savo gyvenimą ir priima neišvengiamą pabaigą. Pasiekta „išmintis“ padeda jaustis ramiai, o nuoskaudos ir neįgyvendinti tikslai gali iššaukti nevilties momentus. Vientisumas reiškia žmogaus sugebėjimą atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą. Tai palengvina susitaikymą su mintimi apie artėjančią mirtį.
Fizinės, kognityvinės ir socialinės raidos persipynimas
Raidos psichologija apima fizinės raidos, kognityvinius arba pažintinius ir psichosocialinius mokslinius tyrimus. Žmogaus raidos psichologija tiria žmogaus psichikos, elgesio plėtrą, lemia asmens genetinių, biologinių, fizinių ir socialinės aplinkos sąlygų sąveika. Raidos psichologijos uždaviniai yra nustatyti kiekvieno amžiaus tarpsnio psichikos ypatybes, procesus, asmenybės savybių susidarymo ir raidos dėsnius, aprašyti, kaip žmonės normatyviai ir individualiai keičiasi.
Kritiniai ir jautrūs (sensityvūs) periodai
Tam tikri amžiaus tarpsniai, vadinami kritiniais arba sensityviais periodais, yra palankiausi emocinei ar socialinei patirčiai įgyti, asmenybės bruožams ir įgūdžiams susidaryti. Jautrūs periodai - tai laikotarpis, kai vaikas gali ko nors išmokti su nedidelėmis pastangomis ir mažomis sąnaudomis. Neišnaudojus šių periodų vėliau gali būti sunku ar neįmanoma susidaryti tam tikrus įgūdžius.
Taip pat skaitykite: reabilitacija taikant fizikinius veiksnius
Vystymosi krizės
Kai kuriuose amžiaus tarpsniuose vystymasis vyksta lėtai, o kai kuriuose pagrindinė charakteristika yra krizė. Per gana trumpą laiką įvyksta staigūs ir kapitaliniai pokyčiai žmogaus asmenybėje. Kiti teigia, kad krizės atsiranda tuomet, kai nesutampa kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida. Svarbu skirti vystymosi krizes nuo trauminių krizių.
Kritika ir ribotumai
Nors ši psichosocialinio augimo teorija plačiai naudojama, ji turi ir kritikų. Viena iš pastabų yra ta, kad etapai pateikti labai griežtai, tarsi jie visada įvyksta konkrečioje amžiaus riboje ir tik tam tikra seka. Be to, kai kurie kritikai mano, jog teorijoje per daug remiamasi vyrų patirtimi, todėl ji gali nepakankamai atspindėti visų žmonių įvairovę.
Kritikuojama ir tai, kad teorijoje trūksta aiškumo apie konkrečius įvykius ar veiksnius, kurie padeda žmogui sėkmingai įveikti kiekvieną etapą ir ugdyti svarbias dorybes.
Taikymas praktikoje
Raidos psichologijos žinios yra plačiai taikomos įvairiose srityse, įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą, socialinę politiką, tėvystę ir psichoterapiją. Šios žinios leidžia pedagogams suprasti, kaip vaikai mokosi ir vystosi skirtingais amžiaus tarpsniais, pritaikyti mokymo metodus ir programas, kad jos atitiktų vaikų poreikius ir galimybes. Sveikatos priežiūros specialistams jos padeda dirbti su vaikais ir paaugliais, vertinti rizikas ir palaikyti vystymosi procesus.
| Amžiaus tarpsnis | Pagrindinis psichosocialinis iššūkis | Formuojama dorybė |
|---|---|---|
| 0-1,5 m. | Pasitikėjimas vs. nepasitikėjimas | Viltis |
| 1,5-3 m. | Autonomija vs. gėda | Valia |
| 3-5 m. | Iniciatyva vs. kaltė | Tikslas |
| 5-12 m. | Darbštumas vs. menkavertiškumas | Kompetencija |
| 12-18 m. | Tapatumas vs. sumaištis | Ištikimybė |
| 18-40 m. | Artimumas vs. izoliacija | Meilė |
| 40-65 m. | Kūrybingumas vs. sąstingis | Rūpestingumas |
| 65+ m. | Vientisumas vs. neviltis | Išmintis |
Raidos psichologijos tyrimų metodai ir principai
Raidos psichologijoje naudojami įvairūs tyrimų metodai: stebėjimą, eksperimentus, apklausas, interviu, longitudinalius tyrimus ir skerspjūvio tyrimus. Tyrimų planai apima longitudinalinį planą (ilgalaikis), išilginį pjūviometodą (skirtingo amžiaus grupės tiriamos tuo pačiu metu) bei kombinacinį planą (2 ar daugiau grupių, pakartotinai tyrimai tam tikrais laiko tarpais).
Tyrimų principai: objektyvumo principas (jį sunku pasiekti dėl pavyzdžių ar išankstinių nuostatų), turiningų klausimų uždavimas ir hipotezių patikrinimas surenkant duomenis bei fiksuojant.
Raidos psichologijos reikšmė visuomenei ir asmeniui
Raidos psichologijos žinios padeda suprasti, kokie veiksniai lemia fizinių, psichinių ir socialinių galių augimą žmogaus raidoje, kada ir kokių įgūdžių lavinimas yra ypač svarbus, bei kaip palaikyti individą įvairiais gyvenimo tarpsniais. Tai leidžia kurti švietimo programas, socialines politikos priemones, šeimos palaikymo strategijas ir psichologinę pagalbą, atitinkančią amžių ir vystymosi ypatumus.
Šis modelis siūlo pažvelgti į žmogaus gyvenimą kaip į nuolatinę kelionę, kur nuolat susiduriama su iššūkiais ir priimami sprendimai. Kiekvieno laikotarpio iššūkis lemia, kokias savybes ar stiprybes žmogus išsiugdys.
tags: #fiziniu #psichiniu #socialiniu #galiu #augimas