Socialinis draudimas yra vienas pagrindinių Lietuvos socialinės apsaugos sistemos elementų, paremtas fundamentaliais universalumo, solidarumo bei kitais principais. Valstybinis socialinis draudimas (VSD) yra valstybinės socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis įstatymų numatytais atvejais yra (dalinai) kompensuojamos dėl draudžiamųjų įvykių prarastos ar negautos pajamos.
Valstybinis socialinis draudimas ir jo vaidmuo
Valstybinis socialinis draudimas apsaugo Lietuvos gyventojus nuo pajamų sumažėjimo dėl įvairių draudžiamųjų įvykių, tokių kaip ligos, motinystės, senatvės ar netekto darbingumo. Įprastai kalbant apie VSD, turima omenyje įmokas, kurias moka apdraustieji asmenys (darbuotojai) arba draudėjai (darbdaviai). Dirbantiems pagal darbo sutartį, šios įmokos atskaičiuojamos nuo atlyginimo. Mokėdami valstybinio socialinio draudimo įmokas gyventojai įgyja teisę į senatvės pensiją, invalidumo pensiją, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokas.
Socialinio draudimo rūšys ir tarifai
Socialinio draudimo sistemoje Lietuvoje yra skiriamos kelios pagrindinės draudimo rūšys:
- Pensijų socialinis draudimas
- Ligos socialinis draudimas
- Motinystės socialinis draudimas
- Privalomasis sveikatos draudimas
VSD įmokų bendras tarifas dirbant pagal darbo sutartį yra 21,27 %. Šio procento dydis apima darbuotojo (apdraustojo) sumokamą pensijų socialinį, ligos socialinį, motinystės socialinį draudimą bei privalomąjį sveikatos draudimą. Vykdant individualią veiklą pagal pažymą, VSD tarifas yra 12,52 %, o įmokos mokamos nuo 90 proc. apskaičiuotos pajamų bazės.
Apdraustieji asmenys ir socialinio draudimo mokėtojai
Apdraustieji asmenys ir jų darbdaviai moka socialinio draudimo įmokas, kurios yra skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Socialinis draudimas yra privalomas visiems nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams, dirbantiems pagal darbo sutartį arba individualiai. Kai kurioms piliečių grupėms draudimasis nėra privalomas, pavyzdžiui, besimokančiam jaunimui, laisviesiems menininkams, bedarbiams, namų šeimininkėms.
Taip pat skaitykite: Kaip veikia socialinis draudimas Jungtinėje Karalystėje
Socialinio draudimo išmokos
Socialinio draudimo išmokos skiriamos įvykus draudžiamajam (draudiminiam) įvykiui. Teisę gauti išmokas turi tik tie apdraustieji asmenys, kurie nustatytą laiką mokėjo socialinio draudimo įmokas arba kurių įmokas už juos mokėjo kiti fiziniai ar juridiniai asmenys.
Motinystės (tėvystės) socialinis draudimas moka pašalpas moterims nėštumo ir gimdymo laikotarpiu bei vienam iš tėvų, kuris rūpinasi vaiku iki vienerių metų. Šių pašalpų paskirtis - kompensuoti darbo užmokesčio ar kitų draudžiamųjų pajamų praradimą, užtikrinant nuolatinį arba laikiną pragyvenimą.
Išmokos dažniausiai proporcingos buvusiam darbo užmokesčiui, tačiau kai kurios draudimo rūšys išmokų dydžio su uždarbiu griežtai nesieja. Pavyzdžiui, sveikatos draudimas kompensuoja visas ar dalį sveikatos priežiūros ir gydymo išlaidų.
Trumpalaikės išmokos
- Ligos pašalpa - mokama asmeniui, tapusiam laikinai nedarbingu ligos ar kitais įstatymo numatytais atvejais. Teisę į ligos pašalpą gavęs asmuo gali ją gauti nuo pirmosios darbo dienos, be laukimo periodo.
- Motinystės (tėvystės) pašalpos - mokamos nėštumo, gimdymo bei vaiko priežiūros laikotarpiu.
- Nelaimingų atsitikimų darbe išmokos, laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos.
Trumpalaikės išmokos yra mokamos ribotą laiką, dažniausiai mažiau negu vienerius metus, o jų finansavimas pagrįstas einamojo finansavimo principu, kuomet išlaidos padengiamos iš tais pačiais metais surinktų įmokų.
Ilgalaikės išmokos
- Senatvės pensijos
- Invalidumo pensijos
- Našlių ir našlaičių pensijos
- Išankstinės senatvės pensijos
- Pensijos netekus maitintojo
- Išmokos už ištarnautą laiką
Šios išmokos skiriamos ilgesniam laikotarpiui ir apskaičiuojamos remiantis apdraustojo įmokų dydžiu bei laiku, kai jos buvo mokamos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Socialinio draudimo istorija Lietuvoje
Socialinio draudimo pradžia siejama su Europos 19 a. antros pusės kolektyvinio draudimo atsiradimu, dažnai organizuotu profsąjungų. Valstybinio socialinio draudimo pagrindas buvo padėtas Vokietijoje 1881 m. įstatymu, inicijuotu kanclerio O. E. L. von Bismarcko, kuris įsteigė privalomąjį ligos, vėliau - invalidumo ir senatvės socialinį draudimą.
Lietuvoje socialinio draudimo sistema formavosi nuo 1991 metų ir veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo šio laikotarpio buvo siekiama, jog socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška, kas pasireiškia atskiru socialinio draudimo fondo biudžetu bei trišale valdymo struktūra, kurioje dalyvauja valstybė, darbdaviai ir darbuotojai.
Nuo 1991 iki 1995 metų valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis ir savarankiškai. Vėliau, įstatymų pakeitimais, įtraukti valstybės karinių struktūrų darbuotojai, motinos, auginančios vaikus, ir tam tikros socialinės grupės. Šiuo metu šios grupės yra draudžiamos tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti.
Socialinio draudimo finansavimas ir organizavimas
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas nuo 1991 metų patyrė keletą pokyčių. Iki 2000 metų jis sudarė 31 % nuo darbo užmokesčio (30 % - darbdavio, 1 % - darbuotojo). Nuo 2000 metų sausio 1 d. šis tarifas buvo padidintas iki 34 %, iš kurių 31 % moka darbdavys ir 3 % darbuotojas.
Įmokos yra skaičiuojamos procentine dalimi nuo darbo užmokesčio ar kitų pajamų, o gautos lėšos kaupiamos atskirame Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete. Šios įmokos sudaro apie 98 % visų fondo pajamų.
Taip pat skaitykite: Kaip veikia pensijų kaupimas
Be socialinio draudimo fondo yra ir kiti specialūs fondai, kuriuos administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, pavyzdžiui, Užimtumo fondas, kuris išmoka bedarbio pašalpas ir finansuoja aktyvios darbo rinkos politikos programas.
Socialinės garantijos Lietuvoje ir socialinė apsauga
Lietuvos socialinės apsaugos sistema susideda iš dviejų pagrindinių dalių: socialinio draudimo ir socialinės paramos. Socialinis draudimas veikia įmokų į specialų fondą (Lietuvoje - „Sodrą“) ir išmokų iš jo principu. Tai reiškia, kad teisę gauti socialinio draudimo išmokas turi tik tie, kurie moka įmokas ir yra apdrausti.
Draustiesiems asmenims socialinis draudimas suteikia finansinę apsaugą nelaimės atveju bei užtikrina pragyvenimą tuomet, kai jie negali dirbti ar patiria pajamų praradimą dėl įvairių įstatyme numatytų atvejų.
tags: #draudimas #socialines #garantijos