Socialinis darbas - profesija, kurios tikslas yra padėti asmenims, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialinius iššūkius, stiprinti jų gebėjimą savarankiškai funkcionuoti, skatinti socialinę integraciją bei gerinti gyvenimo kokybę. Socialiniai darbuotojai dirba su žmonėmis, susiduriančiais su krizėmis, skurdu, sveikatos problemomis, psichologiniais ar socialiniais sunkumais, todėl jų darbas reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir didžiulio emocinio jautrumo. Socialinis darbas yra profesija, reikalaujanti didelės vidinės stiprybės.
Socialinių problemų gausa yra paskata socialinio darbo plėtojimuisi visame pasaulyje. Socialinio darbo profesija orientuota į pagalbą kitiems, pažeidžiamoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms. Todėl profesinio perdegimo sindromas yra labai aktuali problema dirbant socialinio darbo srityje. Socialinio darbuotojo veiklos efektyvumas priklauso nuo daugybės išorinių ir vidinių veiksnių, o vienu iš jų gali būti asmeninės savybės. Pervargimas gali labai veikti tiek vidinę, tiek išorinę socialinę darbuotojo asmenybės kaitą.
Socialiniai darbuotojai ypač dažnai susiduria su perdegimo rizika dėl darbo specifikos: didėjantys krūviai, nenuspėjamos situacijos, susidūrimai su smurtu, konfliktais šeimose, nedarbu, vaikų nepriežiūra ir t.t. Kiaunytės (2012) teigimu, socialiniams darbuotojams dėl sprendžiamų profesinėje veikloje iškylančių dilemų, vidinių ir išorinių konfliktų bei padidėjusios atsakomybės, susijusios su sprendimų priėmimu šioje srityje, darbas tampa įtemptas ir keliantis didelį stresą.
Ši stiprybė atsiranda iš gebėjimo rūpintis savimi. Sąmoningumas, fizinė veikla, aiškios ribos, komandinė parama ir palaikanti organizacinė kultūra - tai priemonės, padedančios išlaikyti profesinę pusiausvyrą. Tik emociškai atsparus, pailsėjęs ir savimi besirūpinantis socialinis darbuotojas gali padėti žmogui.
Perdegimo sindromo apibrėžimas ir priežastys
Socialinis darbas - viena iš profesijų, kurioje yra didelė perdegimo rizika. Perdegimas - fizinio, emocinio ir psichologinio išsekimo būsena, kylanti dėl nuolatinio streso ir ilgalaikės atsakomybės už kitų gerovę. Ši profesija pasižymi itin intensyviu emociniu krūviu. Socialiniai darbuotojai turi prisitaikyti prie ribotų resursų, nuolatinių paslaugų poreikių ir sudėtingų klientų problemų.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Perdegimas nėra akimirksniu ant žmogaus užkrentanti būsena. Socialinio darbo srityje dažnai manoma, jog kliento poreikiai turi būti aukščiau visko, o tai lemia, kad dėmesys sau lieka nuošalyje. Vis dėlto toks požiūris dažnai tampa perdegimo priežastimi, nes ilgai nepaisant savo poreikių silpnėja ir gebėjimas veiksmingai padėti kitiems.
Socialinio darbuotojo veikloje yra daug kasdien patiriamų veiksnių, galinčių lemti profesinį perdegimą - stresas, per didelė darbo apkrova, emocinių išteklių išeikvojimas, vaidmenų konfliktas, dalyvavimas sudėtingose situacijose ir pan. Teigiama, jog perfekcionizmas - kaip asmenybės bruožas - taip pat gali skatinti pervargimą, ypač darbuotojams, kurių profesinė veikla susijusi su pagalba kitiems: medikams, slaugytojams, socialiniams darbuotojams, pedagogams.
Tyrimas apie perdegimą tarp individualios priežiūros darbuotojų
Šiame tyrime nagrinėjamas profesinio perdegimo reiškinys tarp individualios priežiūros darbuotojų, daugiausia dėmesio skiriant psichosocialinių veiksnių vaidmeniui organizacijos kontekste. Kadangi Europos visuomenė sensta, socialinių paslaugų poreikis didėja, tad individualios priežiūros darbuotojai patiria nemažai iššūkių, kurie didina profesinio perdegimo riziką. Naudojant Kopenhagos perdegimo inventorių ir Kopenhagos psichosocialinių veiksnių darbe klausimyną, tyrime buvo vertinamas profesinio perdegimo lygis ir įvertinti profesinį perdegimą prognozuojantys veiksniai, tokie kaip dideli emociniai reikalavimai, nepakankamas įsipareigojimas darbovietei ir darbo ir šeimos konfliktas.
Šio tyrimo tikslas yra įvertinti individualios priežiūros darbuotojų profesinio perdegimo ir psichosocialinių veiksnių organizacijose sąsajas. Tyrimo metodika apima kryžminio pjūvio apklausą, kurioje dalyvavo individualios priežiūros darbuotojai iš įvairių Lietuvos apskričių, o tai leidžia tikėtis, kad išvadas bus galima pritaikyti platesniame kontekste. Taikant tokio pobūdžio prieigą galima nuodugniai analizuoti, kiek psichosocialiniai veiksniai prisideda prie perdegimo, ir įžvelgti konkrečius stresorius, kurie daro didžiausią įtaką individualios priežiūros darbuotojų gerovei.
Rezultatai atskleidžia, kad individualios priežiūros darbuotojai susiduria su įvairiais psichosocialiniais veiksniais, kurie didina profesinio perdegimo riziką. Analizė parodė, kad skiriasi šių veiksnių išreikštumas - kai kurie veiksniai individualios priežiūros darbuotojams rečiau didina profesinio perdegimo riziką, o kiti veiksniai labiau didina profesinio perdegimo riziką. Pastebėta, kad labiausiai profesinio perdegimo riziką individualios priežiūros darbuotojų imtyje didina emociniai reikalavimai (emocinis krūvis), žemas įsipareigojimas darbovietei, darbo ir šeimos konfliktas.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Taip pat šie rezultatai skatina atlikti tolimesnius tyrimus, kuriais būtų siekiama pagerinti socialinių paslaugų srities darbuotojų savijautą taikant kryptingas strategijas, mažinančias nustatytų psichosocialinių stresorių poveikį.
Perdegimo pasekmės
Perdegimo pasekmės - daugiau nei nuovargis, tai apatija, dirglumas, prarasta empatija, kaltės ar beviltiškumo jausmas, galvos skausmai, miego sutrikimai, imuniteto susilpnėjimas, virškinimo problemos, jaučiamas motyvacijos sumažėjimas, sunkumai priimant sprendimus, atsiranda noras keisti profesiją.
Perdegęs socialinis darbuotojas ne tik jaučiasi blogai - jo darbas tampa mažiau kokybiškas, jis gali greičiau susierzinti, mažiau išgirsti klientą, priimti netinkamus sprendimus, prarasti gebėjimą išlaikyti profesines ribas.
Perdegimas kelia didelį susirūpinimą, nes tai susiję su teikiamos paslaugos kokybės pablogėjimu, daugybe fizinių ir psichologinių sutrikimų darbuotojų sveikatai.
Profesinis perdegimas darbo vietoje apibūdinamas kaip išsekimas, atsiribojimas nuo darbo, asmeninio pasitenkinimo stoka. Dėl to darbuotojai praranda norą dirbti, gali susilpnėti įsipareigojimai ir su tuo susijęs mažesnis produktyvumas (Finney, Stergiopoulos, Hensel, Bonato, Dewa, 2013). Tai reiškia, kad darbuotojas dėl nuovargio turi nuotaikos ir kitų fizinių ir psichologinių simptomų ir jaučia išsekimą, nemigą ar galvos skausmus, praranda motyvaciją dirbti.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Profesinis perdegimas kenkia ne tik darbui ir klientams, bet ir pačių šeimoms. Dažnai atsitinka tai, kad daugybę žmonių, kuriuos yra palietęs perdegimo sindromas, apninka baisi tuštuma ir nuobodulys, todėl aukos dažniau pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, pradeda žaisti azartinius lošimus, norėdami palengvinti savo asmeninę būseną.
Profesinį perdegimą socialiniai darbuotojai taip pat patiria dėl per žemos asmeninės savivertės, neorganizuotumo, motyvacijos stokos, neigiamų emocijų, negebėjimo gauti grįžtamojo ryšio, dėl ko perdegimas perauga į depresiją. Neretai profesinis perdegimas socialiniame darbe baigiasi darbo pakeitimu, visiška apatija, emociniu lūžiu.
Streso valdymas: naudingas jūsų sveikatai
Perdegimo sindromo įveikos strategijos
Egzistuoja įvairūs požiūriai ir priemonės, kurios padeda įveikti patiriamą stresą ir perdegimą.
Socialiniam darbuotojui ypač svarbu mokėti nusistatyti ribas, tinkamai planuotis savo darbo ir poilsio laiką, stengtis dirbti susikoncentravus ties vienu darbu vienu metu. Taip pat būtina nepamiršti ir savęs - skirti laiko savo pomėgiams, artimiesiems, kokybiškam poilsiui ir turiningam laisvalaikiui, rūpintis savo fizine ir psichine sveikata.
Galimybė periodiškai dalyvauti supervizijose ar intervizijose, dalintis kylančiais sunkumais, sulaukti įžvalgų, grįžtamojo ryšio ir palaikymo iš kitų specialistų yra vertingas pagalbos sau būdas. Tam, kad galėtume padėti kitiems, turime mokytis dirbti tiek su savimi, tiek su kitais, tiek iš kitų.
Atsipalaidavimo pratimų praktikavimas padeda mažinti dienos metu patirtą stresą, įtampą, nerimą. Tai viena iš profesinio perdegimo sindromo strategijų, įvardinamos kaip relaksacijos priemonės, į kurias įeina ir prasmingas laisvalaikio organizavimas (atsipalaidavimo galimybės po darbinės veiklos). Atsipalaidavimo pratybomis ir darbo bei poilsio režimo sureguliavimo galimybėmis siekiama palengvinti socialinių darbuotojų darbą, sumažinti bereikalingą stresą.
Mėgstama veikla (hobis), kuri leidžia darbuotojui atpalaiduoti, pamiršti darbe slegiančius rūpesčius, teikia „naujos energijos“. Dažnai pačios organizacijos rūpinasi savo darbuotojų sveikatingumu, jų gyvenimo kokybe. Atsakingos organizacijos organizuoja kolektyvines darbuotojų laisvalaikio užimtumo formas: tai bendros išvykos (ekskursijos), renginių organizavimas, sporto klubo ar komandos įkūrimas ir/ar finansavimas, meninės saviraiškos skatinimas, dalyvavimas įvairiose konkursuose ir pan.
Šiuolaikinis žmogaus kenčia nuo intensyvaus darbo tempo, vis rečiau turi laiko maloniai veiklai, poilsiui. Galima teigti, kad rūpestis savimi, užsiėmimas mėgstama veikla, teigiamas nusiteikimas ir tikėjimas, kad viskas įveikiama, relaksacija gamtoje - padeda sumažinti stresą, užkirsti kelią stresinėms ir konfliktinėms situacijoms.
Organizaciniu lygiu siūlomos šios strategijos (Holman, Johnson, O'Connor, 2018):
- koreguoti darbo krūvį pagal darbuotojų gebėjimus;
- aiškiai apibrėžti darbuotojų vaidmenį ir atsakomybes;
- kurti darbo vietas, kurios skatina ir leidžia kuo efektyviau naudotis darbuotojams savo gebėjimais, žiniomis, talentais;
- palengvinti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus dėl jų užduočių ir jų darbo atlikimo;
- kurti gerą vidinę komunikaciją darbo klausimais, siekiant skatinti efektyviai atlikti darbus ir įgyvendinti organizacijos tikslus.
Psichologinis atsparumas, tai priemonė, padedanti apsisaugoti nuo streso ir profesinio perdegimo. Atsparumo ugdymo programos labai naudingos, nes darbuotojai išmoksta „susidoroti“ su nesėkmėmis, dideliu darbo krūviuir pan.
Profesinį perdegimą galima apibūdinti kaip emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, susiformavusią veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo situacijose. Perdegimo sindromo sąvoka dažniausiai siejama su žmonėmis, kurių profesija tiesiogiai susijusi su pagalba kitiems, nuolatiniu bendravimu, rūpesčiu, empatija, besąlygišku atsidavimu darbui.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, pagalbą teikia užmegzdami kontaktą su šeimos nariais, įsigilindami į šeimos situaciją, skatindami įžvelgti vyraujančias problemas šeimoje, kartu ieškodami pagalbos sprendimo būdų ir galimybių. Socialiniai darbuotojai, dirbdami komandoje su atvejo vadybininkais bei kitais pagalbos šeimai/vaikui specialistais, siekia užtikrinti geriausius vaiko interesus atlikdami šeimos stebėseną, pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą, esant poreikiui pasinaudodami ir išplėstinės šeimos ar bendruomeniniais ištekliais.
Perdegimą socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis srityje lemia nemažai rizikos faktorių - neigiamas, priešiškas, o kartais ir agresyvus paslaugų gavėjų požiūris į teikiamas paslaugas, didelis darbo krūvis, ribotas kokybiškų nemokamų pagalbos priemonių ir paslaugų tinklas, įtemptos darbo valandos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas.
Socialinio darbuotojo veiklos efektyvumas priklauso nuo daugybės išorinių ir vidinių veiksnių, o vienu iš jų gali būti asmeninės savybės. Pervargimas gali labai veikti tiek vidinę, tiek išorinę socialinę darbuotojo asmenybės kaitą. Yra išskiriamos dvi profesinį perdegimą tyrinėjančios sritys: pirmoji - profesinio perdegimo sąsajos su situaciniais veiksniais, t. y. su darbo, organizaciniais ir profesiniais, kita - profesinio perdegimo sąsajos su individualiais veiksniais, t. y. su žmonių demografinėmis charakteristikomis bei asmenybės bruožais.
Socialinio darbo srityje, susiejančių perfekcionizmą su profesiniu perdegimu, Lietuvoje nepavyko rasti. Atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 144 socialiniai darbuotojai, dirbantys penkiose įvairias socialines paslaugas Lietuvoje teikiančiose įstaigose. Nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp aukštų standartų ir nuasmeninimo, aukštų standartų ir emocinio išsekimo, tvarkingumo ir emocinio išsekimo, prieštaringumų ir nuasmeninimo, prieštaringumų ir sumažėjusio asmeninio efektyvumo jausmo bei prieštaringumų ir emocinio išsekimo.
Socialine darbuotoja dirbu jau aštuonerius metus. Teko dirbti vaikų globos namuose ir socialinės globos namuose, kur gyvena žmonės su negalia. Tiek metų dirbdama supratau, kad asmeninė gerovė - būtina profesinės gerovės dalis. Rūpinimasis savimi - profesinis įrankis, leidžiantis išlikti emociškai tvirtai, tinkamai reaguoti į sudėtingas situacijas ir toliau teikti kokybiškas paslaugas. Savirūpa apima fizinę, emocinę, psichologinę žmogaus gerovę, o jos priemonės gali būti įvairios.
Noriu pasidalinti keletu praktikų, kurias taikau pati, norėdama neperdegti. Viena paprasčiausių - mikropauzės. Jos leidžia bent kelioms minutėms sustabdyti intensyvų darbo tempą ir grįžti į dabarties momentą. Man padeda kelios serijos gilaus kvėpavimo, trumpas pečių, kaklo ar nugaros tempimas, minutė sąmoningo žvilgsnio pro langą ar trumpa meditacija mintyse.
Minčių paleidimas prieš miegą - gera praktika visas per dieną susikaupusias mintis išlieti ant balto lapo. Tiesiog - be struktūros ar taisymo. Nebūtina kažką išspręsti, svarbu išlieti mintis, „iškelti“ jas iš galvos.
Sąmoningumo praktikos taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Dėmesingo įsisąmoninimo metodai, tokie kaip kvėpavimo stebėjimas, minties analizė be vertinimo, kūno skenavimas, dėmesingas valgymas, padeda geriau suprasti savo emocines reakcijas ir nepasiduoti stresui.
Pabendravus su kitais šios profesijos specialistais, jie papasakojo, kaip rūpinasi savimi. Tai užsiėmimas įvairia kūryba (piešimas, spalvinimas, dainavimas), pasivaikščiojimas lauke be tikslo, šokis, savimasažas, joga, dienoraščio pildymas.
Labai įdomu buvo sužinoti apie įsižeminimą - gebėjimą būti čia ir dabar, jausti save kūne. Taip pat tikiu, kad labai svarbu profesinės ribos ir komandos palaikymas. Aiškios ribos yra būtina. Jos padeda išvengti pervargimo, saugo nuo emocinės manipuliacijos ir leidžia išlaikyti profesinį santykį su klientu.
Manau, svarbu pripažinti, kad perdegimo prevencija negali būti vien tik individuali atsakomybė. Įstaigos, kuriose dirba socialiniai darbuotojai, privalo kurti saugią ir palaikančią darbo aplinką, užtikrinti realistiškus darbo krūvius, suteikti galimybes supervizijai ir skatinti žmones kreiptis pagalbos.
| Strategija | Aprašymas |
|---|---|
| Mikropauzės | Trumpas sustojimas darbo metu, gilus kvėpavimas, tempimo pratimai. |
| Minčių paleidimas | Visų dienos minčių išliejimas ant popieriaus prieš miegą. |
| Sąmoningumo praktikos | Kvėpavimo stebėjimas, minties analizė be vertinimo, kūno skenavimas, dėmesingas valgymas. |
| Kūrybinė veikla | Piešimas, spalvinimas, dainavimas. |
| Fizinė veikla | Pasivaikščiojimas lauke, šokis, savimasažas, joga. |
| Profesinės ribos | Santykių su klientais ribų nustatymas. |
| Komandos palaikymas | Pagalbos ir palaikymo gavimas iš kolegų. |
tags: #derybos #del #socialiniu #darbuotoju