Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, jos susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan.
Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šio pakto 1 straipsnyje numatoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“.
Teisinis pagrindas Lietuvoje
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas. Tačiau kitose šio straipsnio dalyse įvardyti atvejai, kai darbas nėra traktuojamas kaip priverstinis, t. y. priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais.
Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose. Kaip minėta įžangoje, kieviena valstybė kuria savo individualią socialinės apsaugos sistemą. Taigi kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos lygiai gali skirtis ženkliai. Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė apsauga ir jos turinys
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“. Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Kultūrinės teisės ir sveikata
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose, ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai suteikia teisę savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis). Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą, kuri nėra visiškai nemokamos medicinos garantija, bet turi būti įstatymu nustatytos teikimo tvarkos. Aukštasis mokslas Lietuvoje yra prieinamas visiems pagal jų sugebėjimus, o mokymas iki 16 metų yra privalomas (Konstitucijos 41 straipsnis).
Socialinės apsaugos reformos ir darbo teisė
dr. Audrius Bitinas ir kiti teigia, kad diskusijos apie socialinio draudimo ir darbo teisės pokyčius yra svarbios: ekonominis nuosmukis Lietuvoje sumažino pensijas bei kitas išmokas, skatinant dilemas dėl modelio pasirinkimo. Skirtingos valstybės - nuo Skandinavijos iki Estijos - taiko skirtingus derinius tarp socialinio draudimo ir darbo teisės, o po 1997-1998 m. Azijos krizės ir 2008 m. finansinės krizės Japonijoje bei Pietų Korėjoje daugelyje šalių padidino darbo santykių lankstumą. Tačiau šios dienos politikos reformos reikalauja visapusiško požiūrio į socialinį draudimą, darbo teises ir užimtumo politiką.
Universialumo ir vienodumo principų plėtra yra svarbi Lietuvoje. Universalumas reiškia sistemos prieinamumą visiems gyventojams ir apimtį visų socialinio draudimo rizikų, o vienodumas reiškia vienodą sistemą visiems. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. pažymėjo, kad teisė į socialinę paramą ir į socialinę apsaugą turi būti suprantama per konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visišką lygybę ir proporcingumą. Tačiau realybėje vis dažniau matome išimtis bei privilegijas konkrečioms darbuotojų kategorijoms, todėl universalumo įgyvendinimas yra politinis iššūkis.
Dabartiniai iššūkiai darbo rinkoje įveda naujus reguliavimo poreikius: nuotolinio darbo plėtra, informacijos sklaidos spartėjimas, vis daugiau savarankiškai dirbančių asmenų, o tradiciniai garantiniai mechanizmai (naktinės pamainos trumpinimas, papildomos atostogos) kartais neatitinka rinkos poreikių. Darbo kodekso 144 straipsnis nustato ne ilgesnę nei 40 valandų darbo savaitę, o 145 ir 167 straipsniai įgalioja Vyriaybę nustatyti papildomas nuostatas, tokias kaip pailgintos atostogos tam tikroms kategorijoms darbuotojų. Konstitucinis Teismas 2013 m. nutarime pripažino, kad tokie reglavimai turi būti pagrįsti ir suderinti su socialiniais partneriais, o jų sprendimai turi būti priimami konsultuojantis su darbdavių ir darbuotojų atstovais.
Taigi, moderniojoje visuomenėje būtina derinti socialinį draudimą, darbo teisę ir užimtumo politiką: flexicurity koncepcija evoliucionuoja, ir reikia nuoseklių reformų visose srityse vienu metu. Lietuvoje ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas universalumo ir vienodumo principų plėtrai, įtraukiant socialinius partnerius į sprendimų procesą ir užtikrinant, kad teisiniai reguliavimai atitiktų realias darbo rinkos sąlygas.
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
ES įtaka darbo teisei
ES darbo teisė nustato minimalius standartus per direktyvas, kuriuos valstybės narės turi perkelti į nacionalinę teisę. Taisyklės taikomos darbo sąlygoms, įdarbinimui, informavimui ir konsultavimui. Nacionalinės institucijos, tokios kaip darbo inspekcijos ir teismai, užtikrina direktyvų įgyvendinimą. Europos Komisija stebi, ar direktyvos laikomos teisingai perkeltos, ir pradeda pažeidimo nagrinėjimo procedūras, jei reikia. Tačiau Komisija negali sureguliuoti individualių piliečių teisių ginčų - tai daro nacionalinės institucijos.
2009 m. Konstitucinis Teismas pabrėžė būtinybę konsultuotis su socialiniais partneriais priimant sprendimus dėl darbo sąlygų, nes tai tiesiogiai liečia darbuotojų saugą ir sveikatą. Taip užtikrinama, kad reguliavimas atlieptų realius poreikius ir būtų socialiai priimtinas. Europos kompetencijos centras darbo teisės srityje padeda integruoti ES teisės principus į nacionalinę praktiką ir analizuoja pokyčius visose valstybėse narėse.
| Temos | Esminiai punktai |
|---|---|
| Teisinis pagrindas | Konstitucija, Darbo kodeksas, socialinės apsaugos įstatymai |
| Socialinė apsauga | Pensijos, nedarbo išmokos, sveikatos priežiūra, socialinė parama |
| Universalumas vs. vienodumas | Prieinamumas visiems, vienoda sistema, socialinių partnerių vaidmuo |
| Reglamentavimas darbo laike | 40 valandų savaitė, pailgintos atostogos, išimtys |
| ES įtaka | Direktyvos, perkėlimas į nacionalinę teisę, stebėsena |
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
tags: #darbo #teise #valstybes #socialines #valstybes #dalis