Artėja atostogų metas: vieni jo laukia su džiaugsmu, kiti - su baime. Apie pastaruosius yra sakoma: „Gyveno kartą žmogus, kuris tik dirbdavo, o kai nedirbdavo, galvodavo apie darbą...“ Darboholizmas - visuomenėje gerbiama ir, ko gero, pati „priimtiniausia“ iš visų egzistuojančių priklausomybių (alkoholizmo, lošimų, narkomanijos, seksomanijos ir t.t.).
Darboholizmas laikomas tokia pat savęs naikinimo forma, kaip kad ir kitos priklausomybės: alkoholizmas, narkomanija, lošimai, seksomanija ir t.t. Tai bėgimas nuo realybės, kuomet siekiama darbine veikla kompensuoti tai, ko nepavyksta gauti už darbo ribų. Darboholizmas sukelia pervargimą, išsekina jėgas, kurių nebeužtenka kitoms veikloms, ir atitinkamai susiaurina žmogaus interesų ratą.
Visgi tiek tyrimai, tiek praktika atskleidžia gana niūrų darboholiko portretą, kuriame sėkmingo žmogaus fasadas slepia nykią ir chaotišką asmeninio gyvenimo realybę [3]. Nuolatos kompulsyviai galvodami apie savo darbą, darboholikai išgyvena didelę įtampą, nerimą, susiduria su miego problemomis. Negebėjimas psichologiškai atsiriboti nuo darbo užkerta kelią sėkmingam jėgų atgavimui, todėl šie asmenys susiduria su didesne perdegimo ir įvairių sveikatos sutrikimų rizika.
Kaip Atpažinti Darboholiką?
Liguistai mylintį savo darbą žmogų atpažinti nėra sunku. Darboholikui net ir po įtemptos darbo dienos sunku užsiimti kita veikla. Patenkintas jaučiasi tik dirbdamas. Apie jį sakoma: „Šiaip jis niūrus, nenusileidžiantis, pažeidžiamas, tačiau darbe tarsi „persikūnija“: tampa energingu, pasitikinčiu savimi ir savarankišku. Jeigu nedirba, jaučiasi nepatenkintas ir suirzęs. Baigdamas kokį nors darbą, jaučia nepasitenkinimą dėl to, kad „greitai viskas baigsis“, ir iškart ima galvoti apie tai, kokiu darbu užsiims po to.
Dažnai darboholikas kelia sau pernelyg didelius reikalavimus ir tikslus, kurių negali pasiekti. Kalbėdamas apie darbą dažnai sako „mes“, o ne „aš“. Darboholikas nesupranta poilsio prasmės ir nejaučia džiaugsmo ilsėdamasis. Paniškai vengia „nieko neveikimo“ būsenos, nes darbo nebuvimas, jo supratimu - laiko švaistymas veltui arba tinginystės požymis. Galiausiai jis apskritai nebesugeba pabūti nieko nedarydamas. Erotinio ar pramoginio turinio nuotraukos, filmai ir programos jam kelia susierzinimą, o draugų pasakojimai apie meilės nuotykius jam atrodo nuobodūs.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Vienas iš svarbiausių darboholizmo požymių - tai stiprus ir nuolatinis sėkmės ir aplinkinių pripažinimo siekis. Pagrindiniu tikslu tampa noras jaustis reikalingu ir nepakeičiamu darbuotoju. Darboholikui neįdomu, o ir, tiesą sakant, nėra kada, pasidžiaugti ar pasinaudoti savo darbo rezultatais.
Atostogų metu jaučiasi tarsi atplėštas nuo savo narkotiko - darbo ir deda visas pastangas, kad atotrūkis būtų minimalus: vežasi darbo su savimi, atsiliepia darbiniu telefonu, teigdamas sau ir kitiems, kad tai labai svarbu ir be jo neišsivers, nuolat galvoja, ką darys sugrįžęs, kalbasi su sutuoktiniu apie darbą (žinoma, savo) ir net sužinojęs ar pamatęs ką nors naujo, galvoja kaip tai panaudos darbinėje veikloje. Išėjęs į pensiją, jaučiasi niekam nereikalingu ir nieko vertu. Paprastai tokie žmonės savo energiją nukreipia arba, galima sakyti, „perkelia“ į liguistą polinkį perdėtai rūpintis savo sveikata. Tuomet visas laikas ir energija skiriami ligos paieškoms ir gydytojų kabinetų durų varstymui.
Savo darbą mėgstantis žmogus turi tikslą, jam svarbus darbo rezultatas, o profesinė veikla - viena iš gyvenimo sričių, savirealizacijos būdas, savęs aprūpinimo ir materialinės gerovės sukūrimo priemonė. Profesinė veikla jam teikia malonumą, bet lygiai taip pat jam džiaugsmą teikia buvimas su šeima. Darboholikui viskas atvirkščiai: darbo rezultatas neturi prasmės, pats procesas - prasmė, darbas - vertingai panaudotas laikas.
„Pabėgimas į darbą“ nuo kasdienio gyvenimo gali būti susijęs su nesugebėjimu patirti „mažų gyvenimo džiaugsmų“, nesugebėjimu sukurti ir pajusti komforto namuose. Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių šeimyninį gyvenimą, yra tai, kad sulig darboholizmo laipsnio augimu didėja emocinio tuštumo jausmas ir mažėja empatija (gebėjimas atjausti kitą žmogų). Girdėdamas artimųjų prašymus skirti jiems daugiau dėmesio, darboholikas jaučiasi nesuprastas, nevertinamas, mano, kad iš jo reikalaujama „persiplėšti“, artimieji laikomi „nedėkingais veltėdžiais“.
Darboholikas pasąmoningai ima ieškoti priežasčių, kad išvengtų šeimyninių problemų ir santykių aptarimo, nebedalyvauja vaikų auklėjime, nesuteikdamas jiems emocinės šilumos ir neatsiliepdamas į vaikų poreikius. Pirmenybę paprastai atiduoda bendravimui su negyvais objektais (rečiau su gyvūnais), o ne bendravimui su žmonėmis. Darboholizmas neretai teisinamas tuo, kad tai - materialinė būtinybė, „tokia įmonės politika“, „vienintelė karjeros galimybė“ ir pan. Netgi darboholiko hobis paprastai būna susijęs su „šeimos maitintojo“ role. Tai - darbas sode, medžioklė, žvejyba ir t.t. Darnūs santykiai būna tik tose šeimose, kuriose sutuoktinis nepriekaištauja darboholikui ir priima viską taip, kaip yra. Tačiau tai nereiškia, kad pats jaučiasi laimingu ir kad vaikams netrūksta tėčio ar mamos dėmesio.
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
Pagrindiniai Darboholizmo Požymiai:
- Obsesyvumas: Pastovus galvojimas apie darbą.
- Darbas dėl darbo: Atsidavimas darbui be būtinybės.
- Savęs vertinimas per darbą: Vertės prisirišimas prie darbingumo.
- Emocijų reguliavimas darbu: Darbo naudojimas įtampai mažinti.
- Kintanti tolerancija: Poreikis dirbti vis daugiau.
- Didžiavimasis laiku darbe: Pasididžiavimas ilgomis darbo valandomis.
Priežastys ir Rizikos Faktoriai
Visuomenėje darboholizmas dažniau paplitęs vyrų tarpe, tačiau moterų emancipacija sparčiai plečiasi ir į šią sritį. Į darboholizmą dažniausiai yra linkę vyresni (anksčiau gimę) vaikai arba vienturčiai. Didesnę riziką turi vaikai, išaugę psichologiškai probleminėse šeimose, kuriose vyraujančia problema buvo priklausomybė: nuo sutuoktinio, alkoholio, narkotinių medžiagų, darbo ir pan.
Pavyzdžiui, Reginos tėtis buvo agresyvaus tipo alkoholikas, mama - jautri, nesavarankiška, nuo sutuoktinio tiek emociškai, tiek materialiai priklausoma moteris. Regina prisimena, kad ji labai stengdavosi atlikti kuo daugiau namų ruošos darbų, kad padėtų mamai, kad mama nesakytų „koks sunkus mano gyvenimas“. Mokykloje ji siekė gauti kuo aukštesnius įvertinimus, tarsi norėdama kompensuoti šeimos „gėdą“. Reginos tikslas buvo - įstoti į geriausią šalies universitetą ir visiems įrodyti, kad alkoholiko vaikas gali pasiekti daugiau už „normalių“ tėvų vaikus.
Rizikos grupei priklauso ir dirbantys įmonėse, kuriose skatinami viršvalandžiai, apdovanojami savęs netausojantys ir darbui atsiduodantys darbuotojai, kur kuriama konkurencinė atmosfera („išliks tik geriausieji“, „nesamanoja tik riedantys akmenys“ ir pan.), taip pat ten, kur labiau vertinama kiekybė negu kad kokybė.
Darboholizmas gali išsivystyti dėl įvairių ir individualių priežasčių. Tačiau yra keli veiksniai, kurie gali padidinti darboholizmo riziką:
- Asmenybės bruožai: Perfekcionizmas, ambicingumas, neurotiškumas.
- Darbo aplinka: Didelė konkurencija, spaudimas, stresas.
- Šeimos ir vaikystės patirtis: Darboholikų tėvai, vertybės.
- Socialinis spaudimas: Žavėjimasis daug dirbančiais žmonėmis.
Kaip Įveikti Darboholizmą?
Pirmiausia, yra svarbu suvokti, kad darboholizmas - progresuojanti priklausomybė, kuri ilgainiui sukelia fizinį ir psichologinį „perdegimą“. Antra, rimtai pergalvoti ir „subalansuoti“ darbo ir poilsio režimą. Griežtai atsisakyti darbo laisvu metu ir priverstinai nukreipti bet kokias mintis apie darbą. Daugiau bendrauti su šeimos nariais ir draugais. Darbo metu daryti pertraukas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Nepiktnaudžiauti alkoholiu ir kitomis priklausomybes sukeliančiomis medžiagomis. „Nepasinerti“ tik į vieną hobį. Jeigu „nedirbimas“ sukelia stiprius savigraužos jausmus ir tiesiog stumte stumia dirbti daugiau - kreiptis į psichologą. Ne visos priklausomybės ir kompulsijos yra vienodai atgrasios.
Neretai darboholizmą paskatina įvairios perdėtos baimės (pvz., nesėkmės, demaskavimo), savivertės problemos ar banalus perfekcionizmas, kai po tobulu fasadu bandoma paslėpti realius ir įsivaizduojamus asmenybės trūkumus. Dėl to profesionali psichoterapinė pagalba gali būti naudinga bandant suprasti savo kompulsyvaus elgesio priežastis ir ieškant sprendimų. Pasaulyje taip pat sėkmingai veikia Anoniminių Darboholikų (AD) bendruomenės, pasitelkiančios adaptuotą 12 žingsnių programą. Deja, Lietuvoje pirmosios AD grupės dar teks palaukti.
Patarimai, kaip įveikti darboholizmą:
- Suvokti problemą ir pripažinti, kad reikia pagalbos.
- Kreiptis į specialistą (psichologą, psichoterapeutą).
- Nustatyti aiškius tikslus ir vertybes.
- Nustatyti ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
- Rūpintis savimi ir savo poreikiais.
Papildomi patarimai:
- Viršvalandžiai neturėtų tapti norma.
- Pailsėję esate produktyvesni.
- Turėkite pomėgių ar hobių.
- Jauskitės patenkintas savo darbu.
- Rūpinkitės asmeniniais prioritetais.
- Eikite į „tikras“ atostogas.
- Dirbkite tik būdami sveiki.
- Būkite sunkiai pasiekiamas ne darbo metu.
- Dalinkitės darbais su kolegomis.
- Išmokite pasakyti „ne“ vadovui.
- Atsisakykite dalies darbų.
- Įtraukite į kokią nors ne darbo veiklą.
| Požymis | Darboholikas | Sveikas darbuotojas |
|---|---|---|
| Motyvacija | Bėgimas nuo problemų, pripažinimo siekimas | Aistra darbui, savirealizacija |
| Požiūris į poilsį | Nerimas, kaltė | Atsipalaidavimas, energijos atgavimas |
| Santykiai | Aukojami dėl darbo | Svarbi gyvenimo dalis |
| Sveikata | Dažnas nuovargis, stresas, ligos | Gera fizinė ir psichinė būklė |
Kita priklausomybės forma: darboholizmas
tags: #darbo #priklausomybes #padariniai #organizmui