Aukšto užimtumo lygio pasiekimas - vienas iš pagrindinių makroekonominių valstybės tikslų. Ekonominė sistema, sukurianti papildomą darbo vietų skaičių, siekia padidinti bendrą nacionalinį produktą ir tuo pačiu užtikrinti visuomenės materialinių poreikių patenkinimą. Neišnaudojant visų darbo išteklių, nepasiekiama galimų pagaminti produktų ir paslaugų kiekiai.
Skaudžiai nedarbas įtakoja ir žmonių interesams, nesuteikdamas jiems galimybės prisidėti savo gabumais toje srityje, kurioje jie galėtų išreikšti save, arba dėl susidariusios padėties žmonės patiria stiprų psichologinį smūgį. Nedarbo lygis yra vienas iš pagrindinių rodiklių, kuriais galima nustatyti bendrą ekonomikos būklę ir įvertinant jos efektyvumą.
Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies išsivystimo lygiu ir gamybos augimu. Augantis visuomenės susidomėjimas darbo santykiais neatsitiktinis. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas ir santykius tarp darbo ir kapitalo.
Padėtį blogina ir neracionali darbo išteklių struktūra, tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų.
Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija.
Taip pat skaitykite: Kriterijai darbingumo lygiui nustatyti
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nedarbas yra toks suprantamas reiškinys, jog jį apibrėžti visai paprasta. Tačiau pažvelgus idėmiau, taip neatrodys. Pavyzdžiui, ar darbininkai, kuriuos atleido iš darbo, bet po mėnesio vėl priims atgal, turi būti laikomi bedarbiais? O kaip darbuotojas, kuris atsisakė darbo, nes jo nepatenkino siūlomas atlyginimas? Kuo laikyti darbininkus, kurie dirba ne visą darbo savaitę, bet norėtų dirbti visą, arba žmones, kurie liovėsi ieškoti darbo, nes jau neteko vilties jį surasti?
Nedarbo kategorija gaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga - tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensinikai, taip pat namų šeiminkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už tiesiogiai gamyboje dirbančiųjų.
Vertinant darbo jėgą, būtina atkreipti dėmesį konkretų diskretiško darbo jėgos potencialo šaltinį - žmogų. Darbo rinka yra betarpiškai susijusi su šalies darbo ištekliais ir jų pasiskirstymu ekonominėse veiklose. Darbo ištekliai yra visuminė visuomeninė darbo jėga.
Potencialūs darbo ištekliai žymiai skiriasi nuo realiai naudojamų darbo jėgų. Dalis darbingų gyventojų, kurie turi pragyvenimo šaltinius, savo noru atsisako dalyvauti visuomeniniame darbe, ūkinėje veikloje. Jie nepriklauso darbo jėgos ištekliams ir vadinami ekonomiškai neaktyviais gyventojais (ENG).
Užimti ūkyje darbuotojai ir aktyviai ieškantys darbo bedarbiai vadinami ekonomiškai aktyviais gyventojais (EAG). Jiems priklauso: iki darbingo, darbingo ir po darbingo amžiaus žmonės bei neturintys darbo, bet norintys dirbti darbingo amžiaus bedarbiai. Bedarbiai yra priskiriami prie ekonomiškai aktyvių visuomenės narių, nes jie aktyviai ieško darbo vieto ir nori dirbti.
Taip pat skaitykite: Kas priklauso vienkartinė kompensacija?
Darbo išteklių pagrindą sudaro darbingo amžiaus gyventojai (DAG). 1994 m. priimta pensijų įstatymo pataisa numato, kad 2010m. DAG bus laikomi vyrai nuo 16 - 62,5 metų amžiaus ir moterys nuo 16 - 60 metų amžiaus.Taip pat darbo išteklius sudaro iki darbingo amžiaus gyventojai (IAG) - tai 0 -15 metų amžiaus gyventojai. Podarbingo amžiaus gyventojai - valstybės įstatymais nustatyto pensinio amžiaus gyventojai.
Taigi nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai.
Paveikslo schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš darbo privestinai.
Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir siriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbių sąvokos apibrėžimo. birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravus valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba.
Tiriant darbo jėgos pasiūlos ir nedarbo lygio kritimo tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Pagal amžių grupes, didžiausias bedarbių skaičius tenka darbuotojams nuo 30 - ties iki 49 - erių metų. Palyginus vyrų ir moterų bedarbystės lygį galima konstatuoti, kad moterų bedarbystės lygis didesnis. Tai priklauso nuo kelių priežaščių - darbo vietų sumažėjimo viešbučiuose, restoranuose, valstybės valdymo ir kituose sferuose. Didžiausias moterų bedarbių sskaičius (61 proc.) yra nuo 50 - 54 m. amžiaus grypėje. Čia nemažą įtaką turi ir jų sveikata bei kitos šeimyninės priežastys.daugiausia moterų bedarbių - turinčių aukštąjį išsilavinimą (65,2 proc.). baigusios aukštąsias mokyklas, moterys dažniausiai sukuria šeimą, keičia gyvenamą vietą, oo tada sunkiau susirasti darbą pagal specialybę.
Taip pat skaitykite: Atostogos neįgaliesiems Lietuvoje
Viena iš nedarbo augimo priežaščių yra ta, kad į darbo biržas kreipiasi vis daugiau nepasirengusių darbo rinkai, žemos kvalifikacijos asmenų.
Visų pirma tai prislėgtasis nedarbas. Žmogus aktyviai ieško darbo, bet viskas veltui. Jis jaučiasi prislėgtas, tad darbo paieškas ntraukia kaip beviltiškas. Tad į oficialios statistikos klausimą, ar ieško darbo, atsakymas būtų, kad ne. Taigi jis kaip bedarbis, neįregistruotas į darbo biržą ir nelaikomas darbo jėga. Vadinasi oficiali statistika, neįtraukdama į badarbių grupę darbuotojų, praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygi apie 0,1 - 0,5 proc. Paslėptasis nedarbas į oficialią statistiką taip pat neįtraukiamas. Tai gali būti padienis, nne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Šešėlinis nedarbas. Dalis nedirbančių asmenų sako netiesą - tvirtina, kad ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija, ar socialinio aprūpinimo pašalpa. Oficialųjį nedarbo lygi gali padidinti ir “šešėlinė ekonomika”. Neoficialus užimtumas - tai juridiškai darbo sutartimi neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai.
Tekamoji nedarbo forma darbuotojus, dažniausiai turinčius išsilavinimą bei profesinį pasirengimą, kurie prarado užsiėmimą dėl gyvenamosios ar darbo vietos kaitos. Jie bedarbiais būna apie 4 - 6 savaites. Struktūrinė nedarbo forma atsiranda, kai kyla objektyvus poreikis iš pagrindų pertvarkyti senąsias ir vystyti naująsias ūkio šakas. Darbuotojai ne visada sugeba greitai prisitaikyti prie naujų veikos sąlygų ir priversti mokytis, kelti kvalifikąciją, persikvalifikuoti, įsigyti kitą profesiją. Struktūrinė nedarbo forma galima ir vykstant perėjimui iš socialistinio ūkio į rinkos ekonomiką.
Ciklinė nedarbo forma susijusi su prekinės ggamybos reprodukcijos procesu, turinčiu ciklinį pobūdį. Nedarbo lygiui išaugus ekonominės krizės metu, t.y. didėjant bankrotų skaičiui, siaurėjant gamybai, mažinant darbo užmokestį, įmonės stengiasi įveikti tą krizę. Jos atnaujina pasenusius įrengimus, sumažina gamybos kaštus iki rinko reikalavimų. Vėl atsiranda papildomos darbo vietos. Prasideda pagyvėjimo fazė, kuri vėliau pereina į ekonominį pakilimą.
Sustingusiai nedarbo formai priklauso tų darbingų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų atsitiktinį darbą. Tai yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Daugumoje Vakarų europos šalių ilgalaikiais bedarbiais laikomi tie darbo ieškantys žmonės, kurių ištisinė nedarbo trukmė ilgesnė nei 12 mėnesių. 1998 m. Lietuvoje buvo 62,3 proc. ilgalaikių bedarbių nuo visų šalies bedarbių.
Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojaidarbo jėgos pasiūlą plačiąja prasme aprėpia užimtuosius ir bedarbius. Siaurąja prasme darbo jėgos pasiūlą aprėpia tik bedarbius. Norint palyginti darbo jėgos intensyvumą atskiruose šalies rregionuose galima panaudoti darbo pasiūlos intensyvumo rodiklį. Šis rodiklis yra besikreipiančių į teritorinę darbo biržą per tam tikrą laikotarpį žmonių skaičiaus procentinis santykis su darbingo amžiaus darbingų gyventojų skaičiumi arba ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiumi.
Darbo užmokestis ( darbo kaina ) yra svarbiausias veiksnys lemiantis darbo jėgos pasiūlą įmonės, ūkio šakos, visos ekonomikos mastu.
Pateiktame grafike: W - darbo užmokestis; Q - darbuotojų skaičius; S - darbo pasiūlos kreivė, kuri nurodo, kad siūlomasrinkoje darbo kiekisyra tiesiog proporcingas darbo užmokesčio kitimui. Darbo užmokesčio pokyčiai rinkoje nevienodai veikia skirtingų kategorijų darbuotojų pasiūlą. Žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų fizinio darbo žmonių darbo užmokesčio lygis yra santykinai žemas, dėl to jų reakcija į darbo apmokėjimo kitimą yra jautri - elastinga. Kvalifikuotų, protinio darbo specialistų pasiūla, kintant darbo apmokėjimo sąlygoms, keičiasi mažesniu laipsniu, nes šių darbuotojų darbo užmokestis yra santykinai aukštas.
Valstybės darbo apmokėjimo politika taip pat gali skatinti arba mažinti darbo pasiūlą rinkoje. Kovodama su infliacija, valstybė dažnai apriboja darbo užmokesčio augimą. Laisvalaikio vertybių poreikis. Augant darbo užmokesčiui, didėja darbo kiekis siūlomas rinkoje.
Darbo jėgos paklausa yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai - valstybė, įmonės, privatūs asmenys.
Bendras darbo užmokesčio augimas šalyje priklauso nuo minimalau valandinio tarifinio atlygio, kurį nustato valstybės įstatymai. Jeigu valstybė kelia mminimalų valandinį tarifinį atlygį, darbdaviams tenka išleisti daugiau piniginio kapitalo darbo jėgai įsigyti. Ekonominės krizės metu susikaupia nerealizuotų prekių atsargos. Prekių ir paslaugų pasiūlaididėjant, mažėja įmonių pajamos. Po krizės nacionalinė ekonomika įžengia į depresijos fazę. Gamyba nustoja siaurėjusi, pamažu realizuojamos prekių atsargos, iš pagrindų pertvarkomas ir modernizuojamas gamybinis kapitalas. Depresijos metu masinis nedarbas išlieka, bet užimtų ekonominėse veiklose darbuotojų skaičius jau nemažėja.
Įmonės, įveikusios krizę ir depresiją, įžengia į ekonomiko pagyvėjimo fazę. Pagyvėjimo laikotarpiu darbo paklausa nuolat didėja, o gamyba pasiekia ikirizikinį lygį. Pagyvėjimo fazė laipsniškai perauga į bendrojo nacionalinio produkto gamybos augimo fazę. Steigiamos naujo įmonės, kuriose įdarbinama vis daugiau žmonių. Darbo jėgos paklausa iš darbdavių pusės labai aukšta ir gali viršyti pasiūlą.
Profesinių sąjungų veikla taip pat daro įtaką darbo paklausai. Taikoma darbo užmokesčio stabilizavimo ir darbo vietų išsaugojimo politika. Makroekonomikos lygmenyje būtina sudaryti darbo paklausos ir pasiūlos planus (balansus), kurie parodytų kiek ir kokių darbuotojų reikia nacionalinio ūkio šakoms dabar ir reikės ateityje. Darbininkų ir specialistų rengimas pasieks keliamus tikslus bei atitiks darbo rinkos rreikalavimus, jei bus orientuotas į realią darbo jėgos paklausą šalyje.
Prasidėjusį nedarbą įprasta aiškinti tuo, kad sumažėjo visuminė paklausa. Taigi “kaltas” čia gali būti bet kuris iš veiksnių, formuojančių visuminę paklausą. Pasiūlos šokai taip pat gali sukelti nedarbą. Kai našumas krinta, darbo jėgos paklausa sumažėja, jei realus darbo užmokestis nesikeičia. Panašų poveikį gali padaryti importo kainų didėjimas. Kainoms kylant, norėdami apsaugoti savo realiuosius atlyginimus, darbininkai reikalaus didesnio nominaliojo darbo užmokesčio.
Galima teigti, kad beveik visada nedarbas atsiranda laisva valia, kadangi didžioji bedarbių dalis už tam tikrą atlyginimą galėtų gauti darbo. Tia nereiškia , jog meluoja tie, kurie neturi darbo - tai reiškia, kad dalis tiesos nutylima. Taigi visuminės paklausos sumažėjimas sukelia nedarbą, bet taip neatsitiktų, jei darbo užmokestis būtų lankstus, laisvai svyruojantis ir galėtų sumažėti.
Viena iš svarbiausių nedarbo priežaščių yra mokslinė techninė revoliucija, prasidėjusi 19 a. pab. 20 a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Taigi šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi aukštos kvalifikacijos žmonės. O fizinis rankinis darbas pamažu neteko savo reikšmės.
Kita nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Gamyba plėtojasi lėčiau, negu ...
Kaip pasiekti finansinę nepriklausomybę su FIRE strategija – patarimai iš Mariaus Dubnikovo
Medicininės reabilitacijos svarba
Medicininės reabilitacijos paslaugos asmenims, turintiems biosocialinių funkcijų sutrikimų, pradedamos teikti ambulatorinio arba stacionarinio gydymo metu. Jei biosocialinių funkcijų sutrikimai neišnyksta, medicininė reabilitacija tęsiama antruoju arba trečiuoju reabilitacijos etapu.
Antrasis etapas - specializuotos stacionarinės reabilitacijos paslaugos. Medicininės reabilitacijos paslaugos teikiamos specializuotose stacionariniuose reabilitacijos skyriuose, kurie veikia daugiaprofilinėse ligoninėse, reabilitacijos ligoninėse, sanatorijose. Stacionarinė reabilitacija skiriama ligoniams po labai sunkių ligų ir traumų.
Trečiasis etapas - ambulatorinės reabilitacijos paslaugos. Palaikomoji reabilitacija namuose skiriama asmenims, baigusiems antrąjį medicininės reabilitacijos etapą, pripažintiems nedarbingais, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas 0-25 proc.
Skiriant medicininės reabilitacijos paslaugas atsižvelgiama ir į gydymo įstaigai einamaisiais metais pacientų siuntimui į medicininę reabilitaciją skirtus asignavimus, t. asmenims, pripažintiems nedarbingais, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas 0-25 proc. iš dalies darbingiems asmenims, kuriems teisės aktų numatyta tvarka nustatytas 30-40 proc.
tags: #darbingumo #lygio #sumazejimas