Augalai, kaip ir žmonės, turi savo maisto poreikius, bet kotletų ir cepelinų jie nevalgo. Makroelementai ir mikroelementai - labai svarbūs mitybos elementai, kurie suteikia augalams jėgų augti, žydėti ir nokinti vaisius. Visoms augalų gyvenimo fazėms reikia 17 esminių elementų, kad jie užaugtų iki visiško genetinio potencialo. Pagrindinės maistinės medžiagos, arba vadinamasis „Didysis trejetas“ yra azotas, fosforas ir kalis.
Priklausomybės kreivės reikšmė ir esmė
Cheminių elementų koncentracijos priklausomybės kreivė iliustruoja, kaip augalų augimas, derlius ir fiziologiniai rodikliai keičiasi priklausomai nuo tam tikro elemento koncentracijos dirvožemyje arba augale. Svarbu, kad trąšos būtų naudojamos ekonomiškai, atsižvelgiant į augalų poreikius joms ir dirvožemio bei klimato sąlygas. Kai kurie iš požymių gali būti susiję ir su kitais augalų mitybos elementų trūkumais ar ligomis, todėl geriausia būtų atlikti dirvožemio tyrimą.
Azotas (N) - poveikis, trūkumas ir perteklius
AZOTAS (N) yra pagrindinis augalų mineralinės mitybos elementas. Nuo azoto priklauso augalų žalioji masė. Azotą augalai sunkiai pasisavina, jei dirva yra šalta, šlapia ir rūgšti (pH 2,6-3,6). Mineralinio azoto kiekis dirvožemyje dažniausiai tiriamas pavasarį ir daugiausia priklauso nuo: iškritusių kritulių kiekio, rudens vėlyvumo, temperatūros, įšalo trukmės žiemą ir dirvožemio granuliometrinės sudėties.
Gerinant mitybą azotu, augalų lapai užauga dideli, įgyja tamsiai žalią atspalvį, pailgėja jų vegetacijos periodas. Trūkstant azoto, augalų lapai būna smulkūs, šviesiai žali, ima gelsti, greičiau bręsta. Kai trūksta azoto, pradeda džiūti augalų lapai, sulėtėja augimas. Jauni lapai būna šviesesni (blyškūs), gali nukristi žiedpumpuriai ir dalis žiedų.
Kai azoto per daug, augalų lapai atrodo apvytę, nusvirę žemyn. Augalai būna ne tokie atsparūs ligoms, be to, azoto perteklius trukdo augalams pasisavinti kalcį. Azotas, kaip jau minėjome anksčiau, yra vienas iš plačiausiai gamtoje pasklidusių elementų, nes tai daugiausiai atmosferoje esančių dujų.
Taip pat skaitykite: kaip teatro technikos padeda socialiniam pedagogui
Cukriniams runkeliams taikomi praktiniai duomenys: išaugindami 40 t ha-1 šakniavaisių derlių, iš dirvos per visą vegetacijos laikotarpį jie paima apie 160 kg azoto (N). Cukriniai runkeliai paima 48 proc. dirvoje esančio azoto ir 52 proc. įnešto su azoto trąšomis. Apie 26-29 proc. su azoto trąšomis įnešto azoto lieka dirvoje, o 31-34 proc. išsiplauna iš dirvožemio nitratų anijonų pavidalu.
Azoto trąšos ir valdymas
Azoto trąšos - tai nitratų pagrindu pagamintos trąšos. Azoto trąšos išgaunamos ne tik pramoniniu būdu, bet ir iš organinių medžiagų. Organinės azoto trąšos, dar kitaip žinomos ekologinės trąšos, yra biologinės kilmės. Mineralinės trąšos yra pramoniniu būdu gaminamos trąšos, kurių sudėtyje yra augalui reikalingų maistinių medžiagų. Naudojant mineralines azoto trąšas reikia atkreipti dėmesį į naudojamą normą, jog nebūtų per didelis jų perteklius, nes per didelis azoto trąšų kiekis daro neigiamą poveikį aplinkai.
Taip pat yra biologinių azoto fiksatorių: Azofix Plus, Azofix Alfafa, Azofix Rhizo, kurie skatina azoto fiksaciją ir simbiotinių bakterijų formavimąsi ankštinių augalų šaknyse.
Fosforas (P) - funkcijos ir simptomai
FOSFORAS (P) yra elementas, su kuriuo susijęs augalų kvėpavimas, paveldimumas, krakmolo, cukraus ir riebalų sintezė. Fosforas dalyvauja angliavandenių sintezėje, cukraus kaupimosi procese. Įvairūs fosforo junginiai įeina į ląstelių branduolių fermentų, koofermentų sudėtį. Kai yra pakankamai dirvoje fosforo, augalai greičiau užaugina naujus lapus ir šaknis, greičiau pradeda žydėti ir bręsti.
Esant dideliam fosforo trūkumui, augalai nenormaliai vystosi, menkai auga, lapai susisuka, audiniai apmiršta, stiebai įgyja violetinį atspalvį. Kai trūksta fosforo, augalai skursta. Kai trūksta šio elemento labai daug - lapai tampa violetiniai, apdžiūvę - žaliai rudi. Stiebas būna trumpas ir plonas.
Taip pat skaitykite: Augalų mitybos principai ir elementų balansas
Kai fosforo per daug, augalų lapai tampa peršviečiami, pelenų spalvos, greitai apmiršta. Taip pat augalai blogai pasisavina mikroelementus. Fosforas superfosfate yra lengvai įsisavinamos formos, bet kai susimaišo su dirvožemiu, ypač jei jame yra daug kalkių, virsta junginiu, sunkiai prieinamu augalams.
Fosforo trąšos
Dažniausiai naudojamas superfosfatas. Tręšiama rudenį. Paprastas superfosfatas |Ca(H2PO4)2H2O+CaSO4*2H2O| - sudėtinė trąša, veikiamosios medžiagos (P2O5) turi 19-20 proc. Dvigubas superfosfatas (Ca(H2PO4)2H2O) - veikiamosios medžiagos (P2O5) turi 36-45 proc. Mažiau tinka augalams, kuriems reikia sieros (ankštiniams ir bastutiniams).
Kalis (K) - vaidmuo ir simptomai
KALIS (K) - taip pat vienas iš pagrindinių augalų mineralinės mitybos elementų. Kalis gerina augalų krūmijimąsi, didina augalų derlingumą, mažina jautrumą ligoms, padeda išvengti apšąlimo ir sausros padarinių. Kalis ne tik teigiamai veikia asimiliaciją, bet ir palengvina cukrų transportavimą. Viena pagrindinių kalio savybių yra sugebėjimas įsigerti į augalų audinius. Tai lemia ląstelių membranų savybė greitai praleisti kalio jonus.
Trūkstant kalio, augalai būna neatsparūs sausroms, jie anksčiau nuvysta, sutrinka normali medžiagų apykaita ir būna mažesnis derlius. Be to, kalis sumažina vandens transpiraciją. Kai kalio pakanka, augalų chlorofilas geriau išnaudoja saulės energiją. Kalio trūkumą galima pamatyti ant lapų - jie tampa gesvai margi, lapų kraštai ima ruduoti, džiūti. Šaknų sistema silpnėja ir dėl to sunkiai pasisavina vandenį ir maistines medžiagas.
Kalio dažniausiai per daug nebūna, nebent tais atvejais, jei pertręšiama. Tuomet augalų lapai išsausėja, augalas blogai pasisavina vandenį. Perteklius gali blokuoti kitų maisto medžiagų pasisavinimą.
Taip pat skaitykite: saulės elementų spektrinis jautris
Kalio trąšos
Pagrindinis kalio trąšų šaltinis - gamtinių kalio druskų telkiniai. Iš kalio trąšų gaminamas kalio chloridas ir kalio sulfatas, kalimagnezija. Naudojamas kalio sulfatas (K2SO4) - veikliosios medžiagos (K2O) turi 45-52 proc. Kalio trąšos tinka visiems augalams ir visuose dirvožemiuose, tačiau itin veiksmingos jauriniuose dirvožemiuose ir durpynuose.
Mikroelementai ir jų sąveika su makroelementais
Be azoto, fosforo ir kalio, augalams taip pat reikalingi mikroelementai. Mikroelementai yra būtina daugelio fermentų, esančių baltymų, cukraus, krakmolo sudėtyje, dalyvaujantys vitaminų sintezėje. Mikroelementai svarbūs augalams, nes gerina maisto medžiagų pasisavinimą, vykstant biocheminėms reakcijoms veikia kaip katalizatoriai ir padeda efektyviau naudoti makrotrąšas. Trūkstant mikroelementų, sutrinka normalus augalų augimas.
Magnis - sudėtinė chlorofilo dalis ir būtinas fotosintezės elementas. Nuo magnio trūkumo cukrinių runkelių lapuose atsiranda geltonų ar sklerotinių dėmių, o ekstremaliais atvejais jos tampa nekrotinės. Manganas ypač aktyvina fermentų veiklą, dalyvauja chlorofilo susidaryme, fotosintezės procese. Pirmiausia mangano trūkumas pastebimas jaunuose lapuose, kurie pašviesėja, greitai atsiranda rudų dėmių.
Boras randama augalų ląstelių sienelėse. Jis neįeina į fermentų sudėtį, bet daro įtaką jų aktyvumui, skatina augalų kvėpavimą ir energetinę veiklą. Būdingas boro trūkumo bruožas yra apmirę augimo kūgeliai, ūgliai ir šaknys, nuslopintas reproduktyvinių organų susidarymas.
Siera yra sudėtinė aminorūgščių dalis. Trūkstant sieros, fotosintezė sumažėja iki 40 proc., o augalų badavimo požymiai yra panašūs kaip ir azoto stygiaus atvejais (pagelsta lapai). Geležis, varis, molibdenas ir cinkas yra mikroelementai, dauguma jų, kaip kofaktoriai, yra būtini fermentams.
Dirvožemis, jo sluoksniai ir rūgštingumas
Dirvožemis yra vienas iš kertinių žemės ūkio aspektų, esantis mitybos grandinės apačioje. Tai organinių medžiagų, mineralų, dujų, skysčių ir gyvybę palaikančių organizmų mišinys. Sveikas dirvožemis aprūpina žmones antibiotikais, kovojančiais su ligomis, ir maistinėmis medžiagomis, kuriomis maitina pasėlius. Be to, jis padeda sušvelninti klimato kaitą, veikdamas kaip anglies absorbentas.
Pagrindiniai dirvožemio sluoksniai yra viršutinis dirvožemio sluoksnis, podirvinis ir pagrindinė uoliena. Viršutinis dirvožemio sluoksnis, dar kitaip vadinamas humuso sluoksniu, kuriame yra gausu organinių medžiagų. Šiame sluoksnyje yra daug gyvų organizmų, tokių kaip sliekai, šimtakojai, bakterijos ir grybai.
Dirvožemio rūgštingumas - tai viena iš dirvos savybių, nuo kurios priklauso dirvožemyje vykstančios cheminės reakcijos ir procesai. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, rūgštingos dirvos žemės ūkio naudmenų sudaro apie 18,7 proc., todėl tokiose dirvose bakterijų gyvybingumas gali sumažėti iki 40-45 procentų. Tokiose plotuose mažėja dirvos bakterijų veikla, negyvena sliekai, blogėja ir dirvos struktūra, laidumas vandeniui ir orui.
Dirvos gerinimo priemonės
Norint pagerinti dirvožemį ir sumažinti jo rūgštingumą, reikia sumažinti apsunkinimą, taip pat galima naudoti mikrobiologinius produktus, kurie gali padėti atstatyti tinkamą pH. Organinės trąšos, tai tokios trąšos, kurios yra įterpiamos į žemę, pavyzdžiui, tręšimas mėšlu, laukas užsėjimas tarpiniais augalais. Kompostai papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis, makro- ir mikroelementais, pagerina dirvožemio fizikines ir biologines savybes. Dirvos mulčiavimas palaiko pastovesnę dirvos temperatūrą, mažina dirvos tankį ir saugo drėgmės atsargas dirvožemyje.
Tręšimo strategijos ir lapų tręšimas
Augalams būtinas maisto medžiagas galima atiduoti pagrindinio tręšimo metu prieš sėją. Tačiau norint, kad augalai būtų visiškai aprūpinti maisto medžiagomis visos vegetacijos metu, reikia juos tręšti papildomai. Ypač papildomas tręšimas skystomis trąšomis būna efektyvus sausringu periodu, tuomet dėl drėgmės trūkumo augalai negali pasisavinti maisto medžiagų, esančių dirvožemyje.
Aišku, purkšdami per lapus, augalų visiškai pakankamai neaprūpinsime azotu ar kaliu, jei jo reikia 40 ar daugiau kilogramų hektarui. Tačiau purškimu galime sumažinti šių elementų stygių, pagerinti jų pasisavinimą, aprūpinti mikroelementais. Specializuotas lapų trąšas, skirtas įvairiems mitybos ir fiziologiniams sutrikimams sureguliuoti, trąšų pramonė intensyviai gaminti pradėjo prieš 5-10 metų, ir šiandien jų turime didelį asortimentą, skirtą įvairiems tręšimo atvejams. Per šį laikotarpį lapų trąšos tobulėjo, ir šiandien metalo elementai, o dažnai ir kalcis, lapų trąšose pateikiami chelatų sudėtyje, todėl jų pasisavinimas padidėja keletą kartų. Į trąšas įmaišomos augalų lengvai pasisavinamos amino rūgštys, kurios padeda jiems išvengti stresų nepalankiomis augimo sąlygomis, įgauti atsparumo ir greičiau atsistatyti ligų pažeistiems augalams.
Praktinė dalis: kada tręšti ir kaip nustatyti trūkumus
Svarbu žinoti, kokių maisto medžiagų nepakanka vaismedžiams ir uoginiams augalams, todėl reikėtų pasinaudoti lentele požymių aptikimui. Lapų smulkmenos ir spalvos pokyčiai yra diagnostiškai svarbūs: lapai smulkėja ir anksti pradeda kristi; intensyviai žalia spalva virsta geltona; atsiranda oranžinių ir raudonų atspalvių; lapų spalva blanki, tamsiai žalia, kartais bronzinio, raudono ar violetinio atspalvio; būdingiausias bruožas - džiūvančių audinių apvadas lapų kraštuose.
Norint išvengti trąšų pertekliaus ir subalansuoti mitybą, geriausia būtų atlikti dirvožemio ir lapų tyrimus. Daug mineralinės mitybos problemų augalams atsiranda augant, juos veikia nepalankūs klimato veiksniai, kaip atšalimai, sausros, užmirkimai ir kiti.
Santraukiniai praktiniai pavyzdžiai ir skaičiai
Išaugindami 40 t ha-1 šakniavaisių derlių, iš dirvos per visą vegetacijos laikotarpį jie paima apie 160 kg azoto (N), 60-70 kg fosforo (P2O5) ir 200-220 kg kalio (K2O). Svarbu, kad trąšos būtų naudojamos ekonomiškai, atsižvelgiant į augalų poreikius joms ir dirvožemio bei klimato sąlygas. Cukrinius runkelius, augančius N90 ir N135 fonuose, reikėtų po lapų susilietimo tarpueiliuose papildomai patręšti 10-30 kg azoto, kad dirvoje iki rudens išliktų teigiamas azoto balansas.
| Elementas | Vidutinis poreikis (kg/ha) šakniavaisiams |
|---|---|
| Azotas (N) | ~160 |
| Fosforas (P2O5) | 60-70 |
| Kalis (K2O) | 200-220 |
Baigiamosios pastabos apie kreivės taikymą praktikoje
Priklausomybės kreivės pagal cheminių elementų koncentraciją padeda agronomams ir ūkininkams nustatyti optimalius maisto medžiagų kiekius, išvengti trūkumų ir perdozavimo. Svarbu atsižvelgti į dirvožemio rūgštingumą, organines medžiagas ir mikroorganizmų aktyvumą, nes jie lemia elementų pasiekiamumą augalams. Organinės trąšos, mėšlas, kompostai ir humusas gali padidinti dirvos gebą palaikyti reikalingus elementus, o specialios lapų trąšos ir biologiniai fiksatoriai gali padėti tiksliau patenkinti augalų poreikius per vegetaciją.
Apskritai, naudojant informaciją apie simptomus, dirvožemio tyrimų rezultatus ir žinant priklausomybės kreives, galima priimti pagrįstus sprendimus tręšiant, kad būtų pasiektas aukštas derlius ir išsaugota dirvožemio bei aplinkos kokybė.
tags: #cheminiu #elementu #augaluose #priklausomybes #kreive