Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 31 str. 2 d.). Istorijos tėkmėje vienodos teismų praktikos formavimo būdai keitėsi.
Pagal įvykius, lėmusius esminius vienodos teismų praktikos formavimo pokyčius, galima išskirti tris jo raidos nuo 1990 metų etapus:
- nuo 1990 metų iki Konstitucijoje įtvirtintos teismų sistemos veiklos pradžios (1990-1994 metai);
- nuo Konstitucijoje įtvirtintos teismų sistemos veiklos pradžios iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo paskelbimo (1995-2005 metai);
- vienodos teismų praktikos formavimas nuo 2006 metų.
Šio teisės instituto raidą Lietuvoje galima analizuoti nuo pat viduramžių, tačiau, viena vertus, tai yra teisės istorijos dalykas, kita vertus, Lietuvos teismų sistemos raida ir jų įgaliojimai teisės istorijoje jau yra išsamiai išanalizuoti (Andriulis et al., 2002; Bairašauskaitė, 2018; Griškevič, 2018; Machovenko, 2018; Maksimaitis, 2018; Sagatienė, 2018 ir kt.).
Galėtų būti vertinga vienodos teismų praktikos formavimo teisinio reguliavimo ir jo taikymo 1918-1940 metais analizė, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta keturių pakopų bendrosios kompetencijos teismų sistema iš esmės atitinka įtvirtintąją 1933 metų Teismų santvarkos įstatyme, tačiau tai išsamiai padaryta M. Maksimaičio darbuose (Maksimaitis, 2001, p. 115-120; Maksimaitis, 2018).
Iki 1999 metų vienodą teismų praktiką formavo tik Aukščiausiasis Teismas. 1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti administraciniai teismai, kurių paskirtis - nagrinėti skundus (prašymus) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t. y. pareigų nevykdymo) (Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymas, 1999). Pradžioje vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus buvo įgaliotas formuoti Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 1999), o pakeitus administracinių teismų sistemą nuo 2001 m.
Taip pat skaitykite: VPB Oficialus Biuletenis
Lietuvos teismų sistemos schema
Pirmasis etapas (1990-1994 metai)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, 1990), buvo priimtas įstatymas, kuriuo patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui (Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, 1990).
Taigi toliau galiojo ir Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas (1990). Pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas turėjo įgaliojimus analizuoti ir apibendrinti teismų praktiką, teisminę statistiką ir duoti vadovaujamuosius išaiškinimus teismams įstatymų taikymo klausimais, kurie buvo privalomi ne tik teismams, bet ir kitiems organams ir pareigūnams, taikantiems įstatymą (28 str. 1 d. 2 p.). Tiesiogiai šiuos įgaliojimus įgyvendino Aukščiausiojo Teismo plenumas (Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymo 31 str. 2 p.), kuris taip pat turėjo įgaliojimus nagrinėti Teismo pirmininko teikimus dėl to, kad Aukščiausiojo Teismo plenumo vadovaujamieji išaiškinimai nebeatitinka įstatymų (31 str.
1990-1994 metais Aukščiausiojo Teismo plenumas davė vadovaujamuosius išaiškinimus baudžiamosiose bylose dėl teismų praktikos taikant įstatymus, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūno sužalojimus (1991 m. gegužės 10 d. nutarimas Nr. 3), taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų sumarinį procesą (1994 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 1), bei civilinėse bylose dėl teismų praktikos nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas (1991 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 1), taikant Civilinio proceso kodekso normas, reguliuojančias įrodinėjimą (1991 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. 2), taikant Civilinio proceso kodekso normas (1991 m. gegužės 10 d. nutarimas Nr. 4), taikant Darbo sutarties įstatymą (1993 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 1), turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose (1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr.
Aptariamu laikotarpiu Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimais priimami vadovaujamieji išaiškinimai teismams buvo vienintelis oficialus vienodos teismų praktikos formavimo būdas. Pažymėtina, kad tokiais išaiškinimais įstatymų taikymo praktika buvo formuojama per visą sovietmetį. Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatyme (1960) buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo plenumas „nagrinėja teisminės praktikos ir teisminės statistikos apibendrinimo medžiagą ir duoda vadovaujamuosius išaiškinimus teismams Lietuvos TSR įstatymų taikymo klausimais nagrinėjant teismo bylas“ (41 str. 1 d. b p.). Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimais teismų praktika buvo formuojama nuo 1962 metų (Petrėnas, 1981). Anksčiau tai buvo daroma TSRS Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimais (Sbornik postanovlenii Verkhovnogo Suda SSSR (1924-1986), 1987).
Taip pat skaitykite: Seimo ir Prezidento Rinkimų Balsavimo Gidas
TSRS ir Lietuvos TSR aukščiausiųjų teismų plenumų nutarimų vadovaujamieji išaiškinimai buvo privalomi teismams, kitiems organams ir pareigūnams, taikantiems įstatymą, dėl kuriuo duotas išaiškinimas (Kazlauskas, 1989, p. 25). Galima teigti, kad tokie išaiškinimai turėjo teisės šaltinio reikšmę, nes teismų sprendimuose jie buvo nurodomi kaip sprendimo priėmimo pagrindas, pavyzdžiui, „Pagal BK 43-44 str. bei TSRS aukščiausiojo teismo plenumo 1980 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos skiriant papildomąsias bausmes“ 9 p. prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės teismas turi visiškai ar iš dalies prijungti ankstesniu nuosprendžiu paskirtą papildomąją bausmę ar jos neatliktą dalį. Teismas prie bausmės, paskirtos naujuoju nuosprendžiu, neprijungė papildomosios bausmės pagal ankstesnį nuosprendį. Dėl to nuosprendis ir nutartis naikintini, byla nagrinėtina iš naujo (BPK 383 str.
Pažymėtina ir tai, kad aukščiausiosios pakopos teismo pateikti įstatymų taikymo išaiškinimai turėjo įtakos teismų praktikai ir tarpukario Lietuvoje (Vyriausiojo Tribunolo 1924-1933 metų visuotinių susirinkimų nutarimų rinkinys ..., 1933).
Be Aukščiausiojo Teismo plenumo išaiškinimų, aptariamu laikotarpiu įstatymų taikymo praktika buvo formuojama ir kitais anksčiau naudotais būdais. 1990-1992 metais Teisingumo ministerijos leisto žurnalo „Teisės apžvalga“ ir 1993 metais pradėto leisti mokslinio-praktinio žurnalo „Teisės problemos“ skyriuje „Teisminė praktika“ buvo skelbiamos Aukščiausiojo Teismo nutarčių santraukos, kuriose būdavo suformuluojama teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė (pavyzdžiui, „Asmuo, dirbantis VRS nežinybinės apsaugos skyriuje kontrolieriumi, neturintis įgaliojimų disponuoti gamybine produkcija ir atliekantis tik sargo funkcijas, negali už pagrobtą produkciją atsakyti kaip pareigūnas, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi“ (Baudžiamosios bylos, 1990, p. 68)), nurodoma teismų priimtų sprendimų esmė, Aukščiausiojo Teismo sprendimas ir pagrindiniai motyvai.
Tokių santraukų teisinė reikšmė nebuvo oficialiai įtvirtinta (numatyta įstatyme), tačiau akivaizdu, kad viešai paskelbta teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė turėjo reikšmės taikant įstatymą analogiškose situacijose. Galima teigti, kad šios santraukos buvo savitos teismo precedento užuomazgos. Žurnale taip pat buvo skyreliai „Sprendimų vykdymo procesas, „Prokurorinė praktika“, „Notarinė praktika“, „Valstybinio arbitražo praktika“, „Atsakome skaitytojams“, kuriuose buvo pateikiama atitinkamos praktikos pavyzdžių ir teikiamos konsultacijos teisės aktų taikymo klausimais.
Antrasis etapas (1995-2005 metai)
Pirmasis mėginimas reformuoti sovietinę teismų sistemą ir teismų įgaliojimus buvo padarytas dar 1992 metų pradžioje: pakeistas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Šiais įstatymais buvo įtvirtinta keturių grandžių teismų sistema: apylinkių, apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Taip pat skaitykite: Patikrinkite savo nedarbingumo pažymėjimą
Pagal Teismų įstatymą Aukščiausiasis Teismas turėjo būti kasacinė instancija įsiteisėjusiems apygardų teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims bei nutarimams ir Apeliacinio teismo byloms (10 str.), o įgaliojimus formuoti vienodą teismų praktiką turėjo Lietuvos teisėjų senatas, kurį turėjo sudaryti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, šio teismo skyrių pirmininkai ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas, apygardų teismų pirmininkai (11 str.). Teisėjų senatas jo pirmininko siūlymu turėjo nagrinėti teismų praktiką ir teikti rekomendacijas teismams dėl įstatymų taikymo (12 str. 1 d. 1 p.).
Nurodyti įstatymo straipsniai turėjo įsigalioti „nuo 1992 m. lapkričio 1 d.“ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, 1992), tačiau nustatytu laiku šie straipsniai neįsigaliojo, nes iki to laiko nebuvo parengti būtini proceso įstatymų pakeitimai (neįvesti apeliacinis ir kasacinis procesai). 1992 m. spalio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsteigimo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 15 straipsnio papildymo“, kuriuo įsteigti nurodyti teismai ir nustatyta, kad šie teismai turi būti suformuoti iki to laiko, kai Lietuvos Respublikos Seimas priims atitinkamus įstatymus dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo bei papildymo, ir nuo tada įsigalioja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo straipsniai, kurie turėjo įsigalioti 1992 m. lapkričio 1 d.
Panaši kaip ir Teismų įstatyme (1992) Aukščiausiojo Teismo kompetencija buvo nurodyta ir Seimo nutarimu patvirtintuose Teisinės sistemos reformos metmenyse (1993): „pagrindine jo funkcija tampa nagrinėti teismines bylas kasacine instancija. 1994 m. gegužės 31 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, įsigaliojęs 1995 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo ... įsigaliojimo“, 1994), kuriuo Aukščiausiajam Teismui buvo pavestos dvi pagrindinės funkcijos: 1) nagrinėti bylas kasacine tvarka ir 2) formuoti vienodą teismų praktiką taikant įstatymus.
Pastaroji funkcija turėjo būti vykdoma trimis būdais: 1) skelbiant Teisėjų senato aprobuotus teismų sprendimus, į kuriuos turi atsižvelgti teismai, taikydami tuos pačius įstatymus. Pažymėtina, kad šis būdas buvo patikslintas dar Teismų įstatymui neįsigaliojus ir nustatyta, kad Aukščiausiasis Teismas skelbia Teisėjų senato aprobuotus Aukščiausiojo Teismo kolegijų ir kitų teismų sprendimus; į sprendimuose esančius įstatymų taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus (Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, 1994); 2) analizuojant teismų praktiką įstatymų taikymo klausimais; 3) konsultuojant teisėjus įstatymų taikymo klausimais (18 str.). Įgaliojimai aprobuoti teismų sprendimus ir nagrinėti įstatymų taikymo teismų praktikoje apibendrinimo rezultatus bei juos skelbti Aukščiausiojo Teismo biuletenyje buvo suteikti Teisėjų senatui (20 str.), kurio sudėtis, palyginti su nustatytąja 1992 m.
Taigi 1995 metų pradžioje įsigaliojusiu teisiniu reguliavimu buvo teisiškai įtvirtinti iki tol faktiškai buvę vienodos įstatymų taikymo praktikos formavimo būdai ir įgaliojimai formuoti vienodą teismų praktiką buvo suteikti tik Aukščiausiajam Teismui. Pagal šį reguliavimą vienodą teismų praktiką Aukščiausiasis Teismas formavo trimis būdais: biuletenyje skelbdamas teismų sprendimus, atlikdamas teismų praktikos įstatymų taikymo klausimais apibendrinimus ir konsultuodamas teisėjus.
Iki administracinių teismų veiklos pradžios Aukščiausiasis Teismas formavo vienodą teismų praktiką taikant įstatymus ir administracinių teisės pažeidimų bylose, tiesa, ne visais įstatyme numatytais būdais, nes šis teismas administracinių teisės pažeidimų bylų nenagrinėjo. Pradėjus veikti administraciniams teismams, vienodą šių teismų praktiką formavo Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius (Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo redakcija) 8 str. 2 d.), tačiau įstatymuose nebuvo nustatyta, kokiais būdais skyrius tai daro. Skyriaus galimybės formuoti vienodą teismų praktiką buvo ribotos, nes Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nenagrinėjo administracinių teisės pažeidimų bylų (apeliacinė instancija nutarimams bylose dėl administracinių teisės pažeidimų buvo apygardos administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo redakcija) 6 str. 1 d. 2 p.)) ir neleido biuletenio.
Dėl to teismų praktika administracinių teisės pažeidimų bylose pradžioje buvo formuojama atliekant teismų praktikos įstatymų taikymo klausimais apibendrinimus ir konsultuojant teisėjus. Reformavus administracinių teismų sistemą ir įsteigus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą buvo nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką formuoja šis teismas tokiais pat būdais, kaip ir Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d.
Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme, o vėliau ir Teismų įstatyme (2002 m. redakcija) įtvirtintas administracinių teisės pažeidimų bylų teismingumas ir vienodos teismų praktikos taikant įstatymus administracinių teisės pažeidimų bylose formavimo tvarka kurį laiką iš dalies neatitiko Konstitucijoje įtvirtintos teismų sistemų sąrangos: administracinių teisės pažeidimų bylas, nurodytas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnyje, nagrinėjo apylinkės teismas (Konstitucijoje priskirtas bendrosios kompetencijos teismų sistemai), o apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų buvo ir atitinkamai vienodą įstatymų taikymo praktiką šios kategorijos bylose formavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Konstitucijoje priskirtas specializuotiems teismams). Tokia tvarka galiojo iki 2011 m. sausio 1 d.
Biuletenyje paskelbti teismų sprendimai
Viena vertus, tai buvo naujas vienodos teismų praktikos formavimo būdas, nes anksčiau įstatyme jis nebuvo numatytas, tačiau, kita vertus, naujas šis būdas buvo tik iš dalies, nes Aukščiausiojo Teismo sprendimų santraukos teisinės tematikos žurnaluose buvo publikuojamos jau nuo 1962 metų, kai buvo pradėtas leisti „Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo biuletenis“ - tuo metu vienintelis respublikoje teisinis leidinys (Likas, 1962, p. 8). Nuo 1995 metų teismų spr...
Naujausia viešųjų pirkimų Lietuvos teismų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, 2 dalis
tags: #biuletenis #teismu #praktika #2013