Šiandienos žmogus yra ne tik socialinių, bet ir kultūrinių, ekonominių ir politinių lūžių dalyvis, o nauji visuomenės ir darbo pasaulio poreikiai reikalauja, kad kiekvienas individas, kokio amžiaus jis bebūtų, sugebėtų nuolat atnaujinti savo žinias ir gebėjimus. Kad ir kokiais pasaulio atradimais ir moderniomis technologijomis mus stebintų, žmonija susiduria su neišvengiamu reiškiniu - individo bei pačios visuomenės senėjimo procesais.
Akivaizdu, kad gyventojai sensta. Pasaulyje pastebimai daugėja senų žmonių (vyresnių nei 85 m.). Gyventojų senėjimas - tai daugelį aspektų turintis procesas: demografiniai, socialiniai, biomedicininiai senėjimo padariniai šiandien plačiai nagrinėjami ir analizuojami mokslinėje literatūroje. Jei kalbėsime apie gyvybines funkcijas, sveikatos ir visapusiško gyvavimo veiksnius veikiančius pagyvenusius bei senyvus žmones, reikėtų išskirti: fizinius, psichinius, socialinius, kultūrinius, aplinkos, politinius ir ekonominius.
Šiandien senėjimo procesai bei jų padariniai yra aktyviai nagrinėjami gerontologijos mokslo. Vis nauji tyrimai atliekami ne tik užsienio mokslininkų, bet ir Lietuvos gerontologijos bei geriatrijos specialistų.
Senėjimas kaip liga: ką daryti, kad būtumėm ilgaamžiai? | Kūno magistras
Senėjimo samprata
Senėjimas yra labai sudėtingas, bet visiškai normalus biologinis procesas, kurio neįmanoma išvengti. Nuo senatvės nepabėgsi, nes ji neišvengiama. Senėjimas - procesas, vykstantis visą individo gyvenimą, tad jį galima aiškinti iš labai įvairių pozicijų: biologinės, psichologinės ar socialinės.
Dažniausiai norėdami išsiaiškinti žmogaus amžių, stengiamės sužinoti jo pragyventų metų skaičių, t.y. atskleisti jo kalendorinį amžių. Vis gi, vien kalendorinio amžiaus nepakanka kai norime gauti kuo daugiau informacijos, tada reikėtų atsižvelgti, į individo tris raidos aspektus: fizinį, psichologinį bei socialinį. Be to, kiekvieno normaliai senstančio individo senėjimas turi dar ir labai savitų ypatybių į kurias būtina atkreipti dėmesį.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Fizinis senėjimas pirmiausia asocijuojasi su išoriniais požymiais, tačiau nereikėtų pamiršti, jog tai kūno vidinių ir išorinių organų, motorinių pakitimų ir sveikatos būklės priklausymas nuo amžiaus tarpsnio, nors biologinio senėjimo procesas didina organizmo pažeidžiamumą bei mirties tikimybę.
Psichinis senėjimas apima pažinimo, sugebėjimų, mąstymo, suvokimo, dėmesio, komunikacijos ypatumus.
Senėjimo faktoriai.
Pagyvenusių žmonių sveikata ir fizinė gerovė
Pagyvenusių žmonių sveikata ir fizinė gerovė XXI amžiaus visuomenėje kaskart vis įgauna svarbesnę reikšmę ir labiau įsigali gerontologijos srityje. Svarbiausias jos, o tiksliau geriatrijos tikslas - padėti senstančiam žmogui palaikyti optimalią sveikatą - fizinę, funkcinę ir psichinę būklę bei siekti, kad kiekvienas individas kuo ilgiau išliktų savarankiškas, o jo tolesnis gyvenimas kuo mažiau būtų temdomas ligų ir invalidumo.
Biologinį senėjimą galima apibrėžti kaip sumą mikropokyčių, atsirandančių nuo gimimo iki mirties. Funkcine prasme senėjimą galima apibrėžti kaip laipsnišką funkcinių rezervų ir gebėjimų adaptuotis mažėjimą. Senėjimas yra universalus, vidinis, progresuojantis ir degeneracinis procesas.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Biologinį senėjimą galima suskirstyti į pirminį ir antrinį. Pirminis senėjimas - vidinis organizmo procesas, lemiamas paveldimų veiksnių. Antrinis - sąlygojamas išorinių poveikių ir ligų. Toks skirstymas yra reliatyvus. Daugelis pagyvenusių žmonių gali išlikti sveiki iki gilios senatvės, tačiau fizinė ir nervinė įtampa gali labai pagreitinti senėjimo procesus.
Pakitimai jutimo organų sistemose neatsiranda vienu metu ir nevyksta vienodu greičiu, jie pasižymi individualiais skirtumais. Nereikėtų pamiršti, kad senėjimo procesai gali stipriai pabloginti senstančio žmogaus aktyvumą, didina atsargumą, depresyvumą, padidėja nelaimingų atsitikimų rizikos laipsnis.
Vyresni žmonės kur kas dažniau ima sirgti lėtinėmis ligomis, tačiau kasdieninėje veikloje dar ilgai gali likti nepriklausomi. Be to, ligų įtaka individo būklei priklauso ir nuo amžiaus sąlygotų pakitimo organizme, ir nuo individo adaptacinio mechanizmo, ir nuo emocinių bei kognityvinių komponentų.
Senstant normalūs amžiaus sąlygoti pakitimai nebūtinai turi pabloginti žmogaus gyvenimo kokybę, ypač jei individas ir jo aplinka harmoningai prisitaiko. Kadangi dauguma senėjimo pokyčių yra laipsniški, vyresnio amžiaus žmonės modifikuoja savo veiklą, kad ir vėl galėtų prisiderinti prie aplinkinių žmonių bei aplinkos. Šeimos nariai ir specialistai turi padėti jiems gerai jaustis tiek namuose, tiek kitose institucijose.
Socialiniai ir psichologiniai senėjimo aspektai
Žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės bei dvasinės galimybės, tiek socialinė aplinka arba socialiniai veiksniai. Tokios socialinės savybės, kaip lytis, rasė, veikia žmogaus gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Autokoncepcijos pokyčiai. Senatvė - toks socialinis vaidmuo, kurį atliekant mokomasi neturėti jokio vaidmens, streso lygio kilimas, nulemtas jutimų sistemų veiklos pokyčių bei abstraktaus mąstymo praradimo, sunkina tiek socialinę, tiek psichologinę adaptaciją. Iš aplinkos autokoncepciją papildo nepalankios žinios apie nesugebėjimą gerai „matyti“, „girdėti“ ir - ypač išgirsti tai, kas sakoma. Per grįžtamąjį ryšį seni žmonės dažnai išgirsta: „Tu nieko neišmanai“, arba: „Tavo nuomonė niekam neįdomi.“ Streso veikiama autokoncepcija pasipildo savigarbą žeminančia informacija.
Socialiniai ryšiai. Socialiniai ryšiai siaurėja. Tarp svarbių asmenų atsiduria gydytojas, medicinos sesuo, panašaus amžiaus kaimynai, higieninius poreikius padedantys tenkinti asmenys. Pažįstami gali būti linkę juos išnaudoti (pavyzdžiui pasisavinti butą ar pensiją). Tad bloga gyvenimo kokybė senatvėje ne vien neturto pasekmė, ji kyla ir dėl to, kad nėra kam pasirūpinti senu žmogumi. Vadinasi, jo gyvenimo kokybę lemia ne vien sveikata ir pragyvenimo lygis. Mokėjimą prisitaikyti prie blogėjančios sveikatos ir mažėjančių ekonominių galimybių įtakoja kokybiški ryšiai su aplinkiniais, ypač medicinos ir socialinės rūpybos darbuotojais, kaimynais, giminaičiais.
Pažinimo procesai. Dėl aterosklerotinių reiškinių ir pilkųjų nervinių ląstelių tirpimo smegenyse blogėja psichiniai pažinimo procesai, ypač atmintis, gebėjimas priimti naują informaciją ir spręsti problemas. Demencijos reiškiniai, net Alzheimerio ligos pavidalu, dar neleidžia su senu elgtis taip, tarsi jis visiškai nebemąstytų. Šlubuojant gebėjimams mąstyti ir prisiminti, dar lieka daug kitų būdų praplėsti kasdienio gyvenimo galimybes. Pagrindinis būdas - būti šalia ir tapti tokių žmonių „akimis“, „rankomis“, „galva“ - viską daryti dviese su pagarba ir kantriai.
Taigi, su amžiumi susijęs individualus pasirinkimas ir valstybės socialinė politika. Senu jaučiasi tas, kurio sveikatos būklė bloga, kuris jaučia apatiją ir blogą nuotaiką, neturi tikslo ir kaltina save. Asmens padėtis amžiaus struktūroje įtakoja jo elgesį ir požiūrį į gyvenimą.
Asmens gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, gera psichologinė ir socialinė adaptacija sudėtingo ir nuolat besikeičiančio gyvenimo sąlygomis yra svarbūs gyvenimo kokybės rodikliai. Adaptacija - tai procesas, kuriame, sąveikaudamas su aplinka ir savo elgesiu kurdamas socialinius padarinius, aktyviai dalyvauja individas.
Kita vertus, žema autokoncepcija, socialinių ryšių mažėjimas ar net nutrūkimas, pažinimo bejėgiškumas yra fonas, kuriame ištinka įvairios ligos, ekonominių sąlygų pablogėjimas, praradimai ir kartu atsiranda žemas savęs vertinimas. Vadinasi, stresas - natūrali seno žmogaus emocinė būsena.
Norintį sėkmingai stresą įveikti aplinka turėtų skatinti keisti požiūrį į save bei didinti savęs priimtinumą. Kita vertus, nesėkmingas streso įveikimas pasireiškia atsiskyrėliškumu: nenoru bendrauti, visiems ir visur demonstruojamu priešiškumu.
Visose visuomenėse amžius yra tas kintamasis, kuriam priskiriamas atitinkamas elgesys. Požiūris pagal kurį amžius yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis žmonių sąveikavimą ir politinių bei ekonominių resursų paskirstymą, vadinamas amžiaus stratifikacijos požiūriu.
Amžiaus stratifikacijos požiūriu, socialinis senėjimas yra individo senėjimas socialiniame kontekste, individo vaidmenys ir socialiniai įgūdžiai, atsiskleidžiantys sąveikoje su kitais to žmogaus socialinėje struktūroje esančiais žmonėmis. Santykiai tarp individų ir grupių reguliuojami atsižvelgiant į amžiaus skirtumus.
Socialiniai vaidmenys senatvėje
Kiekviename gyvenimo etape žmogus atlieka naujus vaidmenis, prisitaiko prie jų ir, atsisakydamas senų, siekia efektyviai veikti naujose situacijose. Naujos aplinkybės sąlygoja vaidmenų keitimąsi senatvėje. Kartais šių vaidmenų keitimasis sukelia stresus.
Senatvė psichologine prasme - subjektyvus psichologinis asmens išgyvenimas. Ji natūrali ir asmeniui priimtina, jei šis savo gyvenimą vertina kaip asmeninių tikslų įgyvendinimą ir nepageidaujamų padarinių įveikimą, be to, dar ir šiek tiek kontroliuoja aplinką.
tags: #biomedicininiai #ir #socialiniai #sveikatos #rodikliai