Pastaraisiais metais vis labiau įsisiautėja litvinizmas, kurio apraiškos jau peržengė siaurą istorikų ir entuziastų ratą. Su juo tenka vis dažniau susidurti kasdieniame gyvenime, o tai jau nerimą keliantis ženklas. Pavyzdys - neseniai įvykusios 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės (ne perlaidojimas, o laidotuvės, nes jie anuomet buvo tiesiog užkasti), kylantys klausimai dėl pasirinkto jų laiko ir to, kaip jos buvo rengtos. Visa tai parodė, kad litvinizmas jau peržengė taikstymosi su juo ribas.
Nesiplečiant į detales, litvinizmo pseudoteorijos esmė tokia - Lietuvos Kunigaikštystė (LK), t.y. tas branduolys, iš kurio, prisijungiant naujas žemes, kilo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), susikūrė žemėse, kuriose gyveno slaviakalbiai žmonės, litvinai. Visi LK bei LDK valdovai, kunigaikščiai yra tie patys slaviakalbiai litvinai, jų vardai tikrovėje skambėjo taip, kaip užrašyta rusėniškuose metraščiuose, tai lietuviai juos iškraipė, pridėdami galūnes. Tiesa, dabar jau susigriebta, kad baltarusiai, kaip ir lietuviai, skirtingai nuo rusų ir lenkų, išlaikė pirminį tarimą „-au-“, o ne „-ov“, tad rusėniškuose metraščiuose užrašytą Mindovg litvinistai jau pradėjo tarti Mindaug, Vitovt - Vitaut, Dovmont - Daumont ir t.t.
Tačiau tai, pasak jų, vis viena yra slaviškos kilmės ikikrikščioniški vardai. Tikrasis valstybės pavadinimas - Litva, jis yra slaviškos kilmės, tai lietuviai iškraipė ir pavadino Lietuva. Dabartiniai baltarusiai yra tiesioginiai litvinų palikuonys ir Litvos įkūrėjai bei paveldėtojai. Patys lietuviai (lietuvišai) apskirtai yra žemaičiai (žmud), pasisavinę Litvos istoriją ir kurie, kai slavai litvinai kūrė ir plėtė savo valstybę, buvo kailiais apsikarstę miškuose gyvenantys puslaukiniai.
Ši pseudoteorija, be savaip interpretuojamų istorinių šaltinių, remiasi dviem, sakyčiau, esminiais, irgi savaip interpretuojamais, faktais. Pirmas - kanceliarinė raštijos kalba, kuria buvo parašyti ir visi LDK Statutai, t.y. iš esmės valstybinė LDK kalba, buvo rusėnų. Ji vadinama įvairiai (kanceliarinė slavų kalba, senoji slavų kalba ir t.t.), tačiau litvinistai teigia, kad tai baltarusių, t.y. litvinų kalba ir dabartinė baltarusių kalba nuo jos nelabai tesiskiria. Atitinkamai, daroma išvada, kad, jei raštijos ir valstybinė kalba buvo rusėniška, tai ir šnekamoji tiek valdovų, tiek visų gyventojų kalba buvo rusėniška.
Antras faktas - XX a. ir jau šių dienų kalbinė - etninė padėtis žemėse, kuriose susikūrė Lietuvos kunigaikštystė (dabartinė Rytų Lietuva ir dabartinė Vakarų Baltarusija). Šiai dienai tai iš esmės jau slaviškai kalbančių žmonių kraštas ir tik vakarinis jo pakraštys, į vakarus, šiaurės vakarus nuo Vilniaus, tekalba lietuviškai. Ši kalbinė - etninė padėtis vertinama ne kaip šimtmečiais trukusio lietuvių slavėjimo pasekmė, o kaip nuo LK susikūrimo laike nekintanti būsena ir neginčijamas faktas, parodantis, kad čia visada gyveno slaviakalbiai. Atitinkamai, lietuviai čia yra atėjūnai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Tai labai akivaizdžiai parodo, kokį lemiamą vaidmenį vaidina kalba ir, kad neatsitiktinai tos tautos, jų lyderiai, kurie gerai tą supranta ir geba žvelgti ir veikti strategiškai, visaip stengiasi palaikyti ir plėsti savo kalbos ribas. Pavyzdys būtų ir toliau lenkinama rytinė Lietuva. Ši pseudoteorija nėra labai nauja.
Susikūrus atskirai Baltarusijos valstybei, vis dar kuriantis baltarusių tautai, visiškai suprantama, kad bandoma ieškoti savo ištakų, savo valstybės istorinio tęstinumo. Ir ne be pagrindo. Kijevo Rusia apėmė didžiąją dabartinės Baltarusijos teritorijos dalį. Didžiojoje jos dalyje buvo susikūrusi Polocko kunigaikštystė. Pietinė šalies dalis priklausė Voluinės ir Kijevo kunigaikštystėms, rytinė, nuo Dniepro - Smolensko ir Černigovo kunigaikštystėms.
Kuriantis centralizuotai Kijevo Rusios valstybei, Polocko kunigaikštystės pajungimas buvo lydimas kruvinų dinastinių karų - 978 m. Kijevo Rusios didysis kunigaikštis Vladimiras išžudė visą Polocko dinastiją ir X a. pabaigoje prijungė Polocką prie savo valstybės. Vėliau, stiprėjant Kijevo Rusios feodaliniam susiskaldymui, stiprėjo atskirų kunigaikštysčių savarankiškumas, įsiplieskė tarpusio varžytuvės, nesutarimai, karai. Polockas iškyla kaip stiprus centras, jis tampa labiausiai įtvirtintu Rusios miestu.
Polocko kunigaikštystės įtaka išsiplečia į vakarus, apima rytines lietuvių žemes. Tai, beje, irgi faktas, kuriuo remdamiesi litvinizmo pseudoteorijos šalininkai teigia, kad tai slaviškos žemės, o Vilnių įkūrė slavai krivičiai (Polocko kunigaikštystė susikūrė jų žemėse). Nors akivaizdu, kad šių žemių statusas yra kitoks, vasališkas, nes jos išlieka pagoniškos. Atitinkamai, žemėlapiai, kurie vaizduoja Polocko kunigaikštystę, apimančią šias žemes kaip savo tiesiogines, yra netikslūs.
Tiesa, dėl krivičių etninės priklausomybės - slavai tai ar baltai (kriviai, krivaičiai), ilgainiui suslavėje, klausimas netgi labai atviras. 1127 m. vėl patiriama agresiją iš Kijevo kunigaikštystės - Polockas nusiaubiamas, jo bei dalinių kunigaikštysčių valdovai ištremiami į Bizantiją.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Šiuo trumpu Polocko istorijos pasakojimu norima parodyti, kad Polocko istorinis priešininkas buvo Kijevas. Taigi, valstybiniai dariniai, su savais valdovai, senomis valdovų dinastijomis, miestų kultūra, raštija, mokslu, krikščionybe, puošnia architektūra, kuriais galėtų didžiuotis, remtis ir ieškoti savo ištakų baltarusių tauta, Baltarusių valstybė, yra. Taip, tai irgi baltų žemės, tačiau apie tai jau beliudija tik baltiški vandenvardžiai ir reti baltiškos kilmės vietovardžiai - pernelyg seniai tie kraštai (tai, kas į rytus nuo Minsko / Men(s)ko - miesto pavadinimas kilęs nuo upelio baltišku pavadinimu Menka) suslavėjo.
Tačiau pastaraisiais metais įgauna pagreitį būtent litvinizmo pseudoteorija, kaip baltarusių tapatybės naratyvas. Kuriamos ir per Belsat TV rodomos įvairios laidos - filmai, istorikų, mokslininkų pokalbiai TV studijoje šia tema, visa tai talpinama į labiausiai prieinamą informacinę erdvę - internetą (You Tube). Didelis šios gamybos kiekis, gera kokybė, informacinių kanalų lygis (netgi atskiras jau minėtas TV kanalas) rodo, kad čia pasitelkti dideli finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, kad veikla vykdoma labai kryptingai. Tai tikrai nėra saviveikla. Ir to nefinansuoja, neremia Baltarusijos valdžia.
Dar vienas į akis krentantis faktas yra tas, kad dabartinio Baltarusijos režimo opozicija pasigavusi litvinizmą ir opozicinė bei litvinistinė nuomonės skelbiamos kartu, t.y. viena kitą papildo. Opozicija semiasi stiprybės ir turinio litvinizme, o litvinizmas plėtojamas, stiprinant opoziciją.
Baltarusija dabar yra prorusiška valstybė tiek savo geopolitine orientacija, tiek kalbiškai bei kultūriškai. Tokie yra tiek šalies valdantieji, tiek ir iš esmės didžioji visuomenės dalis. Rusų kalba vyrauja viešajame ir privačiame gyvenime, švietimo kalba - rusų kalba, mokyklose yra tik baltarusių kalbos pamokos. Baltarusiškų mokyklų nedaug. Katalikiškoje jos dalyje, t.y. etninėse suslavėjusiose lietuvių žemėse, bažnyčiose vyrauja lenkų kalba. Čia gyventojai tebejaučia stiprią lenkiškosios kultūros įtaką, stiprius lenkiškosios tapatybės dėmuo, yra nemažai laikančių save lenkais. Tokiais juos dažnai laiko ir baltarusiai iš stačiatikiškos šalies dalies. Žodžiu, tautinė baltarusių savimonė, bendrai paėmus, yra silpna.
Tačiau yra jėgų, visuomenės grupių, kurios aktyviai ieško savo tautinės tapatybės, bando ją kurti ir plėtoti. Bet grįžkime prie to, kad šalis yra prorusiška, Rusijos geopolitinė sąjungininkė. Rusijai praradus (tiksliau, dalinai praradus) savo buvusią įtaką Ukrainoje, šiai šaliai skausmingai bandant pakeisti savo geopolitinę orientaciją, Baltarusijos, kaip paskutinės slaviškos, Rusijai išties draugiškos, valstybės reikšmė nepaprastai išauga.
Taip pat skaitykite: Kainų analizė
Netekus ir jos, griūtų visas „Русский мир“ (rusiškasis pasaulis), kuriuo paremtos imperinės, didžiarusiškos Rusijos ambicijos. Iš esmės Rusija vėl taptų Maskolija, nes iš Maskolijos ji tapo Rusija tada, kai iš Abiejų Tautų Respublikos (ATR) prisijungė daug rusėniškų žemių. Todėl Baltarusijos geopolitinės orientacijos vertė Vakarų pasaulio ir Rusijos konfrontacijos sąlygomis tampa neįkainojama.
Darytina išvada, kad Vakarai visomis išgalėmis siekia Baltarusiją pasukti į Vakarus, paprastai tariant, padaryti ją provakarietiška, kas reiškia, priešišką Rusijai. Pirmiausia, kad šalis nebūtų tokia visa kuo priklausoma nuo išorės, reikia stiprinti jos tapatybę, tautinę savimonę. Kad ta šalis taptų priešiška Rusijai, tą savimonę reikia stiprinti antirusišku naratyvu.
Jau kalbėjome apie Polocko kunigaikštystę, kuri tikrai yra Baltarusijos valstybingumo, tautinės tapatybės ištakos ir puikiai tiktų tautinės savimonės stiprinimui. Tačiau šis naratyvas netinka kitai, šiuo metu lemiamai žadinamos baltarusių tautinės tapatybės dedamajai - juo nepaskatinsi antirusiškų / antimaskvietiškų nuotaikų. Polocko didybės laikais Maskva buvo mažas, nežymus miestelis Suzdalės kunigaikštystėje. Žodžiu, su Polocko naratyvu Baltarusija nepakartotų Ukrainos scenarijaus.
Ukraina turėjo tam tinkamą, savą istorinį naratyvą, tiesiogiai, be pritempimų siejantį jį su šiandienos Ukraina - Kijevo Rusią, Kijevą - rusų miestų motiną. Kijeva, kaip pirmąjį (ar antrąjį, po Didžiojo Naugardo, bet stipresnį) rusėniškų žemių, kultūros, krikščionybės centrą. Vėliau iškilusios bei patį Kijevą pasiglemžusios Maskvos, kuri perėmė to centro vaidmenį, priešprieša yra nulemta ir neišvengiama.
Ir čia prieiname prie esminio atsakymo į klausimą, kaip konstruoti baltarusišką tapatybę antirusiškomis / antimaskvietiškomis nuotaikomis. Būtent litvinizmo pseudoteorijos pagalba, kuri tiesiogiai bando susieti baltarusių tautinę tapatybę, valstybės ištakas ir tęstinumą iš LK ir LDK, nes LDK nuo pat savo plėtros buvo tuomet jau iškilusios Maskvos kunigaikštystės, kuri vėliau tapo Rusija, varžovė ir priešininkė.
LDK naratyvas dar ir tuo patrauklesnis, kad tai, vis tik, buvo savo esme imperija, didžiulė ir įtakinga, kuriai Polockas net ir savo didžiausio klestėjimo bei galybės laikais negalėjo prilygti. Polocko naratyvas netinka dar ir dėl to, kad jo istorinis priešininkas buvo Kijevas, o tai dabartiniame geopolitiniame kontekste visiškai nepriimtina. Taigi, lieka LDK, kaip amžinos Maskvos priešininkės, naratyvo variantas ir litvinizmas, kaip baltarusių antirusiško patriotizmo stiprinimo priemonė.
Litvnizmo pseudoteorijai palanku ir tai, kad yra nemažai faktų (jie jau paminėti straipsnio pradžioje), kuriuos savaip interpretuojant, jia atrodo pakankamai įtikinama, o norinčiam tuo patikėti žmogui - netgi labai įtikinama. Tai, kad ji iš tiesų tėra pseudoteorija, neturi jokios reikšmės, nes tokiuose geopolitiniuose žaidimuose, kurie vyksta dabar, statymai labai aukšti, o pagrindinių žaidėjų litvinizmas tiesiogiai neliečia, t.y. jiems dėl to, kad tai melas, neskauda.
Sužadinus baltarusių nacionalizmą LDK naratyvu, bus sužadintas ir jų priešiškumas Rusijai. Tačiau šiame žaidime yra ir dar vienas žaidėjas, kuriam litvinizmas yra parankus. Tai Lenkija. Visoje Lenkijos karalystės ir LDK, vėliau ATR istorinėje raidoje matome didėjančią Lenkijos, lenkiškos kultūros ir kalbos, lenkiškumo įtaką.
Lenkėjo LDK lietuviai ir rusinai - pirmiausia didikai ir bajorai, išsilavinę žmonės, inteligentija ir šviesuomenė, miestiečiai, vėliau ir valstiečiai. Pvz., XX a. pradžioje jau net Kėdainių krašto valstiečiai lenkavo. Katalikų bažnyčia nuo pat pradžių buvo beveik vien lenkiška. Susikūrus atskiroms Lietuvos ir Baltarusijos valstybėms, šie procesai kai kur sustojo, kai kur nusilpo ar išnyko, kai kur išliko. Pavyzdys būtų Lietuvos rytinė dalis, kur gyventojai toliau lenkinami.
Baltarusijoje, vakarinėje katalikiškoje jos dalyje, t.y. etninėje Lietuvoje, kuri iki XX a. Taigi, kuo litvinizmas parankus Lenkijai? Jis griauna lietuvių tautinės atminties, tapatybės, valstybingumo pamatus, žemina ir menkina mus. Tai silpnina mus ir daro labiau pažeidžiamus, kad ir tai pačiai polonizacijai, nes tautos ryšio praradimas su istorija, kurią laikėme sava, yra didžiulis smūgis tautą vienijantiems saitams, tautos atsparumui.
O kuo iš tiesų gresia litvinizmas baltarusiams ir kokia iš to nauda Lenkijai? Jei jų nacionalizmas pasiektų tokį mastą, kaip Ukrainoje ir prasidėtų jų priešiški veiksmai Rusijos atžvilgiu - o tas neįvyktų be politinio režimo pasikeitimo šalyje - šalies lauktų suirutė, nuosmukis, baltarusių masinė emigracija uždarbiauti ir t.t. Neatmestina ir kažkas panašaus į Donbaso variantą šalies rytinėje pravoslaviškoje dalyje, kur prorusiškos nuotaikos kur kas stipresnės.
Priedo, įsismarkavus litvinizmui, baltarusiai susipriešintų su lietuviais, o tas Lenkijai irgi gerai, nes kur du, šiuo atveju lietuvis ir baltarusis, pykstasi, ten lenkas laimi. Lenkijos įtaka nusilpusioje, suirutės draskomoje Baltarusijoje labai sustiprėtų ir, bent jau katalikiška jos dalis (suslavėjusi etninė Lietuva), kuri tarpukariu buvo okupuota Lenkijos, būtų įtraukta į spartų polonizacijos procesą, nes baltarusių kalba, būdama panaši į lenkų, sudarytų kur kas mažiau kliūčių tam, nei, kad, pvz., lietuvių.
O ir Lenkijos ekonominė galia būtų labai stiprus polonizacijos veiksnys nuskurdusioje Baltarusijoje. Visa Lenkijos istorija liudija, kad polonizuoti savo rytinius kaimynus jai sekasi gerai. Todėl, manau, neatsitiktinai Belsat TV yra Lenkijos kanalas, finansuojamas Vakarų, tame tarpe, matyt, ir pačios Lenkijos. Taigi, aš taip suprantu tai, kas dabar vyksta su litvinizmu. Be galo saldžiu baltarusiams melu paremta litvinizmo ideologija iš tiesų ruošia juos būti patrankų mėsa ir veda į pražūtį.
Ir man labai apmaudu, kad Lietuva šiame geopolitiniame žaidime yra ta mazgotė, kuri Vakarams, taip pat ir savo strateginiam (?) partneriui Lenkijai, leidžia trypti ir iškraipyti savo istoriją, savo tapatybę tam, kad tai būtų panaudota prieš Vakarų geopolitinį priešą Rusiją. Tam tikslui taip pat aukojama kaimyninė šalis, tauta, kurios nemaža dalis gyventojų yra mūsų suslavėję tautiečiai, lietuviai, o kiti - buvę LDK bendrapiliečiai.
Negana to, panašu, kad Lietuva ne tik, kad leidžia su savimi daryti tokią bjaurastį, bet ir pati prisideda prie litvinizmo skatinimo. Nors pavieniui, siaurame rate, Lietuvos istorikai litvinizmą vadina visiška nesąmone, tačiau nieko garsiai ir nuosekliai apie tai nekalba. O juk dažnai, garsiai, žmonėms prieinamai ir patraukliai kartojamas litvinizmo melas tampa panašus į tiesą, patraukia mases tiek Baltarusijoje, tiek jau ir Lietuvoje, ypač tarp kitataučių.
Kas iš to, jei profesionalai savo siaurame rate patys sau žino tiesą? Kur jie dabar, kai jų tikrai reikia? Kai reikia, iš esmės, plačios apimties, nuodugnaus laidų ciklo plačiosioms masėms, mūsų jaunimui, kuriose profesionaliai, autoritetingai būtų paneigti litvinizmo pramanai. Ką veikia mūsų Istorijos institutas? Ką jis galvoja, siųsdamas savo istorikus į litvinizmą propaguojančio Belsat TV kanalo laidas? Negi neaišku, kad Lietuvos istorikų dalyvavimas šio kanalo...
Vilniaus Valdovų ir Nesvyžiaus Radvilų rūmai simbolizuoja lietuvių ir baltarusių pastangas susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos praeitį į savo istorinius pasakojimus. Valdovų rūmai atstatyti 2002-2009 m., o Nesvyžiaus pradėti po 2002 m. pabaigoje kilusio gaisro ir užbaigti 2012 m. Abu kompleksai tapo svarbiais šių valstybių reprezentaciniais, edukaciniais ir turistiniais traukos centrais. Jie pasakoja XVI-XVIII a. LDK istoriją ir sukurti parodyti sau ir pasauliui, jog šie laikai priklauso dabartinei Lietuvai ir, atitinkamai, Baltarusijai.
Absurdiškų kovų dėl LDK palikimo fone nenuostabu, kad pirmuoju atveju ekspozicijoje nekalbama apie dabartinę Baltarusiją, o antruoju - apie dabartinę Lietuvą.Įtampos su Baltarusija dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių priklausomybės, dėl pirmosios LDK sostinė ar dėl „lietuvių“ pavadinimo toli gražu neprilygsta konflikto su Lenkija mastui. Lenkija nuo Jogailos laikų ėmė save vaizduoti viso regiono lydere. Po Liublino unijos sudarymo, Abiejų Tautų Respublika dažnai tapatinta su Lenkija ir ta tradicija išliko iki mūsų dienų. Dar šiandien 1997 m. Lenkijos konstitucijoje yra teigiama, kad šiuolaikinė Lenkija yra III Respublika, perimanti Antrosios (tarpukaris) ir Pirmosios (egzistavo 1569-1795 m.) tradicijas.
Lietuvių ir baltarusių požiūriu, Lenkija uzurpuoja XVI-XVIII a. istoriją ir tai tampa svarbiu iššūkiu šiems dviems tautiniams naratyvams.Kova su lenkais lietuviškame ir baltarusiškame naratyve užima svarbią vietą. 1569 m. sudaryta Liublino unija - tai smūgis Lietuvos valstybingumui ir kultūrai. XX a. lietuvių istorikai parašė daug straipsnių ir knygų įrodinėdami, kad nepaisant unijos, Lietuva išsaugojo svarbių suverenumo bruožų - valstybės sienas, pinigus, biudžetą, teisę, kariuomenę - taip pagrįsdami ir teisindami Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos istorijos vadovėliuose. Baltarusiai daugiau mažiau nuosekliai seka lietuvių pėdomis, kartodami, jog LDK buvo konfederacijoj, arba bent federacijoje su Lenkija, lygiavertis pastarosios partneris, o ne provincija.
Lietuviams lenkai - tai kultūros ir valstybės uzurpatoriai, be to, dar ir lietuvių valstiečių engėjai - bajorai. Suprantama, lietuviškumas nuo lenkiškumo šiandienos vyraujančiuose tautiniuose pasakojimuose atskiriamas tik kalbiniu pagrindu - lietuviškai kalbantys yra lietuviai, o lenkiškai lenkai - tik išskirtiniais atvejais įsigilinama į politines ar pasaulėžiūrines nuostatas. Polonizuojami iš viršaus, lietuviai buvo marginalizuoti, nustumti į kaimo glūdumą. Lietuviai beveik negyveno miestuose, o jų skaičius tarp politinio ir kultūrinio valstybės elito drastiškai mažėjo.
Nors dažnai lenkų kalba buvo perimama savanoriškai, kaip „aukštesnė“, lietuvių tautinis naratyvas dėl visų bėdų „kaltina“ Lenkiją ir lenkus, kurie ilgainiui tautiniame pasakojime įsitvirtino kaip pikti ir nuožmūs agresoriai. Suprantama, kad tiek caro tiek sovietų Rusija labai palankiai žiūrėjo į šį antagonizmą ir jį kiek galėdama skatino. Gerai suvokiama, kad Lietuva ir Lenkija paskutiniuosius savo gyvavimo šimtmečius, o ir per visą XIX a., turėjo tik vieną abi tautas vienijantį priešą - Rusiją, todėl sąjungos ir draugystės atgimimas galėjo tik komplikuoti pastarosios situaciją vidurio-rytų Europoje.
Baltarusiai rezervuotai žvelgia į lenkus dėl labai panašių priežasčių. Jie irgi, nors kiek mažiau nukentėjo nuo asimiliacijos. Baltarusijos žemių bajorija XVII-XVIII a. vis daugiau kalbėjo lenkiškai. Nors gudai spausdino daug daugiau knygų savo kalba nei lietuviai, tačiau ši kalba po truputį buvo stumiama iš viešojo ir valstybinio gyvenimo. Nuo XVII a. pabaigos valstybės dokumentai jau nebuvo sudarinėjami, tačiau viešumoje, nors ir mažiau, bet gudų kalbos buvo girdima daug daugiau nei lietuvių.
Nors lenkų kalbos plitimas yra svarbus faktorius, bet dar daugiau painiavos įveda kartu su lietuvių krikštu pradėjusi plisti katalikybė, kurios skvarba ypač padidėjo XVI a., o XVIII a. beveik visa Baltarusijos teritorija buvo unitiška t.y. išlaikė senuosius stačiatikių ritualus, nors bažnyčios vyriausiuoju buvo laikomas ne Maskvos bet Romos „šeimininkas“.
Paraleliai, vakarinėse žemėse, plito katalikybė, kuri su savimi agresyviai nešėsi lenkų kalbą, panašiai kaip ir etninėje Lietuvoje. Taigi, baltarusiškame pasakojime, lenkiškos įtakos ne tik grasino kalbai ir kultūrai bet dar ir religiniam tautos identitetui.Paskutiniai du-trys dešimtmečiai žymi lietuvių ir baltarusių posūkį į Abiejų Tautų Respublikos laikus. Abi tautos vis labiau sureikšmina tą savo istorijos tarpsnį, kuris ilgą laiką buvo pamirštas, traktuotas kaip prolenkiškas, politinio degradavimo ir kultūros nuosmukio laikmetis.
Vis garsiau kalbama, kad lenkiškai kalbėjusi bajorija ir didikai buvo Lietuvos patriotai ir kūrėjai, ginklu gynę kraštą ir kūrę arba rėmę jos kultūrą, meną ir architektūrą. Galų gale suprasta, kad praeityje „išrankiojus“ vien tik lietuviškai ar baltarusiškai kalbančius daugiatautės ir be galo įvairios istorinės Lietuvos gyventojus, abi tautos XX a. gerokai save nuskurdino ir didžiąją savo istorijos dalį pamiršo.
Lietuvoje šis Lenkijos-Lietuvos valstybės laikų susigrąžinimo procesas buvo stebimas visą laikotarpį po nepriklausomybės atstatymo, tai Baltarusijoje žavėjimasis LDK bangavo, tai sustiprėdamas tai susilpnėdamas. Nuo maždaug 2005 m. Gudijoje stebimas tikras LDK idėjos renesansas. Nesvyžiaus Radvilų rūmų atstatymas, prižiūrimas paties Prezidento A. Lukašenkos, ir Valdovų rūmų atstatymas, pradžioje globojamas paties Prezidento A. Brazausko, labai gerai iliustruoja šias tendencijas.
Atsigręždamos į LDK laikus, abi šalys atstatė rūmus-simbolius ir įrengė muziejus faktiškai nuo nulio. Yra dar vienas stebinantis panašumas - šiems simboliams atkurti buvo investuotos milžiniškos sumos, tačiau pastatai tiek architektūros tiek meniniu požiūriu - problemiški. Nepaisant visko, abiem atvejais pirmoji užmačia buvo įgyvendinta - atstatytieji rūmai tapo svarbiais turistiniais, reprezentaciniais ir patriotiškai-emociniais traukos centrais.
Dar vienas panašumas - taip kaip Vilniaus Valdovų rūmuose nerasite jokio reikšmingesnio Baltarusijos paminėjimo, taip Nesvyžiaus Radvilų rūmuose - jokios esmingesnės nuorodos į šiandieninę Lietuvą. Vis dėl to, abu šie pastatai yra svarbus žingsnis susigrąžinant LDK istorijos dalį, kuri didžiąją XX a. dalį buvo „atiduota“ lenkams.
„Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis KamuntavičiusPublikuota 2017 07 29.
Kol protestuotojai Minsko gatvėse mojuoja Vyčiu, lietuviai keliauja už sienos aplankyti atstatomų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių, o lietuviškos trispalvės 1863-1864 m. Kai kam šie baltarusių istorinės atminties ženklai kelia nerimą. „Mes 1863 m. sukilimą vadiname Kalinausko vardu, jis neabejotinai yra laisvės simbolis daugumai baltarusių, todėl Vilnius baltarusiams dabar tapo dar svarbesnis.
tags: #baltarusijos #zemiu #priklausomybe #lietuvai