Austrija, šalis, kurioje imperatoriškoji didybė susipina su nepakartojamu Alpių grožiu ir rafinuota kultūra, pasižymi augančia ekonomika, stipria demokratine sistema, taip pat itin palankia socialine aplinka, savo piliečiams užtikrinančia aukštą gyvenimo kokybę. Vis dėlto, kaip ir bet kuri kita šalis, Austrija susiduria su tam tikrais socialiniais iššūkiais. Šiame straipsnyje aptarsime kai kuriuos iš jų.
Būsto prieinamumas
Išaugusios nekilnojamojo turto kainos ir nuomos našta Lietuvoje ne vienam apsunkina gyvenamosios vietos paieškas. Socialiniai būstai yra bene pagrindinė būsto prieinamumo sistemos Austrijoje, o ypač - Vienoje, dalis, leidžianti miestelėnams įsikurti už gana prieinamą kainą. Anot Vienoje gyvenančios lietuvės, tokie būstai - itin populiarūs tarp gyventojų.
1 kambario buto kaina, jos teigimu, siekia nuo 330 eurų mėnesiui, 2 kambarių - nuo 470 eurų, 3 kambarių - nuo 650 eurų, o 4 kambarių - nuo 750 eurų. Anot LRT.lt kalbintos lietuvės, į tokio būsto nuomos kainą įeina ir komunaliniai mokesčiai: šiukšlių išvežimas, aplinkos tvarkymas, laiptinės apšvietimas, smulkūs remonto darbai, kaupiamosios lėšos. „Atskira programa yra jaunimui iki 30 metų.
Pensinio amžiaus gyventojams, anot Rūtos, tokio būsto taip pat netenka laukti ilgai. „Ir vidutines pajamas gaunantys namų ūkiai turi galimybę jais naudotis, atsižvelgiant į plačius modelio privalumus (bendrą mažų būsto išlaidų santykį, socialinę integraciją ir sanglaudą, paramą jauniems namų ūkiams pereiti iš žemos į vidurinę klasę, platų pripažinimą visuomenėje ir t. Lietuvos ambasados Austrijoje teigimu, socialinis būstas Vienoje nėra „pigus būstas“, tačiau pajamų ribos nustatytos taip, kad maždaug 80 proc.
„Plačių gyventojų sluoksnių aprūpinimas įperkamu ir kokybišku būstu Vienoje vis dar laikomas esminiu viešųjų paslaugų aspektu, todėl jis nėra paliktas vien laisvajai rinkai. Maždaug 220 tūkst. savivaldybės butų ir apie 200 tūkst. subsidijuojamų būstų Vienoje sudaro miesto socialinio būsto pagrindą. Maždaug 50 proc. Austrijos valdžios teigimu, Viena kasmet užtikrina subsidijuojamų būstų statybą, prisideda ir prie senesnės statybos pastatų atnaujinimo.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Austrijos tarnautojų socialinė apsauga
Savivaldybė skaičiuoja į prieinamą būstą kasmet investuojanti apie 450 mln. Pasak savivaldybės, iš viso 420 tūkst. Austrijos sostinėje taikomo modelio sėkmę lemia ne tik tai, kad miestui priklausančių būstų nuomos kainos mažesnės, bet ir pastatų estetika. „Austrija laikosi aiškaus pasiūlos požiūrio į būstą ir šio plano laikosi jau dešimtmečius.Austrija laikosi aiškaus pasiūlos požiūrio į būstą ir šio plano laikosi jau dešimtmečius.M. M. „Be to, per dabartinį būsto sektoriaus nuosmukį pelno nesiekiančios asociacijos yra svarbus statybų sektoriaus stabilizatorius.
Taip užtikrinama, kad naujų būstų pasiūla niekada iš tikrųjų nesumažėtų ir ilgainiui sumažėtų nuomos kainos“, - dėstė M. Paklaustas, kokie pagrindiniai veiksniai, jo manymu, lemia gana palankias būsto įperkamumo sąlygas Austrijoje, W. „Ekonominės politikos (pirmoje vietoje), socialinės, aplinkosaugos ir teritorijų planavimo politikos derinimas. <...> Kartu tai lėmė, kad sektorius sulaukė plataus palaikymo. Sektorių remia visos politinės partijos“, - apibendrino W.
Socialinio būsto modelis Vienoje
Tautinių mažumų klausimai
Ne tik skurdas, nedarbas, bet ir nacionalinės problemos aštrino padėtį Austrijoje. Habsburgų imperija buvo daugiatautė. Tačiau lygių teisių suteikimas vengrams neišsprendė visų nacionalinių problemų. Sekdami Vengrijos pavyzdžiu, plačios autonomijos, būdami Austrijos sudėtyje, reikalavo čekai. 1871 m. buvo parengtas planas sukurti trilypę monarchiją, t.y. Čekijai suteikti tokias pačias teises, kaip ir Vengrijai.
Pranciškus Juozapas I turėjo būti karūnuotas Čekijos karaliumi. Tačiau šį planą įgyvendinti sutrukdė vokiečiai, gyvenę Čekijos teritorijoje. Jie bijojo prarasti savo vyraujančią padėtį ir nuogąstavo, kad po čekų kitos tautos pareikalaus nepriklausomybės. Todėl imperatorius buvo priverstas atsisakyti planų suteikti čekams autonomiją. Čekams buvo suteikta tik teisė turėti daugiau savo atstovų Austrijos parlamente.
Taip pat skaitykite: Pensijų palyginimas: Austrija ir ES
Galicijoje privilegijuotą padėtį užėmė lenkai. Jie turėjo nemažą autonomiją, ypač švietimo sistemoje. Galicijos ukrainiečiams tokių teisių nebuvo suteikta. Vengrijoje buvo vykdoma griežta nacionalinė politika ir stengiamasi nutautinti kitas mažumas. Nors didžiausiai tautinei mažumai - kroatams - buvo suteikta autonomija, tačiau nutautinimo pastangos sukėlė jų pasipriešinimą. Tačiau nė viena iš Austrijos-Vengrijos imperijoje gyvenusių tautų XIX a. pab.-XX a. pr. nesiekė visiškos nepriklausomybės.
Buvo kuriami planai ir reikalaujama, kad ši valstybė taptų lygiateisių tautų sąjunga, vadovaujant Habsburgams. Austrija-Vengrija turėjo tik siaurą išėjimą prie Adrijos juros, todėl buvo baiminamasi, kad pietų slavų tautoms pareikalavus nepriklausomybės Austrija prarastų uostus.
Demografiniai iššūkiai
Kaip ir daugelis kitų Europos šalių, Austrija susiduria su gyventojų senėjimu. Didėjant pagyvenusių žmonių skaičiui ir mažėjant gimstamumui, šis demografinis pokytis kelia nemažai ekonominių, socialinių ir sveikatos priežiūros iššūkių. Visuomenei senstant, auga sveikatos priežiūros paslaugų, ypač lėtinių ligų gydymo ir ilgalaikės priežiūros, poreikis.
Nereikia nė sakyti, kad pensijų sistema patiria spaudimą dėl didėjančio pensininkų skaičiaus, palyginus su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi. Tokiomis aplinkybėmis nuolatinis uždavinys yra rasti pusiausvyrą tarp veiksmingos gerovės valstybės palaikymo ir subalansuoto nacionalinio biudžeto. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į vieną aspektą: senėjanti visuomenė nebūtinai lemia mažėjantį gyventojų skaičių.
Tiesą sakant, Austrijos gyventojų skaičius auga ir 2023 m. viršijo 9 milijonų ribą, o Vienoje gyvena 2 milijonai žmonių. Austrijos gyventojų skaičiaus augimą skatina imigracija: imigruoja gerokai daugiau žmonių, nei emigruoja. Beje, pusė visų užsienio piliečių Austrijoje yra kitų ES šalių piliečiai. Iš viso Austrijoje gyvena 902 tūkstančiai piliečių iš kitų ES valstybių. Tarp jų vokiečiai yra didžiausia grupė, apimanti daugiau nei 233 tūkstančius žmonių.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Jėzuitų vaidmuo Austrijos istorijoje
XVI a. viduryje religinis gyvenimas, ypač Katalikų Bažnyčios padėtis, daugelyje Habsburgų paveldimų teritorijų buvo pakrikęs: nemažai parapijų neturėjo kunigų (Vienoje jau dvidešimt metų nebuvo teikiami kunigų šventimai), didžiuma didikų linko į protestantizmą. Esant tokiai padėčiai, karalius Ferdinandas I ėmėsi iniciatyvos. Dar 1542 m. jis susipažino su Mikalojumi Bodabila (Nicolas Bodabilla), vienu pirmųjų Ignaco bendražygių, o 1545 m. Augsburgo Reichstage klausė tėvo Claude´o Jay pamokslų, kurie jam padarė gilų įspūdį.
Tad 1550 m. gruodžio 11 d. karalius parašė Ignacui Lojolai Romoje, jog netolimoje ateityje ketina Vienoje įsteigti kolegiją, todėl prašo atsiųsti Claude´ą Jay ir dar keletą jėzuitų. Jau 1551 m. balandžio 25 d. į Vieną atvyko pirmieji jėzuitai, 1552 m. kovą prie jų prisijungė t. Petras Kanizijus. Jėzuitai netrukus pradėjo pedagoginį darbą. 1554 m. penkiose klasėse jau mokėsi trys šimtai mokinių.
Tais pačiais metais jėzuitai su visais mokiniais įsikėlė į naują pastatą, buvusį karmelitų vienuolyną Am Hof aikštėje. Tuo pačiu laiku karalius išsakė pageidavimą, kad kuris nors teologas parašytų trumpą krikščionių mokymo vadovėlį. Šis vėliau išaugo į garsųjį Kanizijaus katekizmą, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas 1555 m. Vienoje. 1563 m. buvo įkurta Austrijos jėzuitų provincija.
Iki 1773 m. ji apėmė Austriją ir Vengriją (Bohemija nuo 1622 m. sudarė atskirą provinciją, o Insbruko ir Halio kolegijos priklausė Aukštutinės Vokietijos provincijai). XVIII a. joje buvo per 1 900 narių, kurie dirbo mokyklose bei universitetuose, taip pat nuodėmklausiais (net imperatoriaus, jo šeimos ir daugelio didikų) ir pamokslininkais, triūsė įvairiose kitose srityse. Tarp jų buvo ir įžymių mokslininkų. Antai paminėtini austrų astronomas t. Maximilianas Hellis, 1720-1792) bei kartografas t. 1773 m.
1814 m. popiežius Pijus VII atkūrė Jėzaus Draugiją. Tačiau Austrijoje liberalieji sluoksniai, taip pat Rūmų studijų komisija iš pradžių priešinosi jėzuitų sugrįžimui į Habsburgų monarchiją. Tik tada, kai Rusijos caras Aleksandras 1820 m. Tad 1829 m. Gleisdorfe buvo atidarytas naujokynas, kuris tais pačiais metais persikėlė į Gracą. Lince Didysis ir Vokietijos magistras, Austrijos erchercogas Maksimilianas jėzuitams įsikurti atidavė tvirtovės bokštą Freinbergo kalne.
1837 m. jame apsigyveno 23 jėzuitai; jie atsidėjo filosofijos studijoms, bet darbavosi ir sielovados srityje, klausė išpažinčių, sakė pamokslus ir evangelizavo liaudį. 1839 m. Insbrukas tapo trečiuoju miestu dabartinėje Austrijoje, kuriame jėzuitai pradėjo plėtoti savo veiklą: vadovavo Teresės konviktui (Theresianum), kilmingųjų gimnazijai, taip pat Švč. Trejybės bažnyčiai bei įsigijo Mikalojaus namą kaip bendruomenės būstinę. 1846 m.
Kilus 1848 m. Kovo revoliucijai, jėzuitai buvo išvaryti iš Austrijos imperijos, daugumai jų teko pasitraukti į užsienį. Į sostą įžengus imperatoriui Pranciškui Juozapui, jėzuitams atsirado galimybė pamažu sugrįžti: 1851 m. vėl įsikėlę į Freinbergą, jie įkūrė vyskupiškąją berniukų seminariją; 1852 m. Baumgartenberge atidarė naujokyną (1859 m. perkeltas į St. Andre miestelį Lavanto slėnyje); 1856 m. Vienoje ordinui buvo atiduota Jėzuitų bažnyčia (Universiteto bažnyčia); tais pačiais metais Kalksburge prie Vienos atidaryta jėzuitų mokykla; 1857 m.
Šalia įprastinės veiklos - pamokų bei studijų mokykloje ir universitete, Marijos kongregacijų palydėjimo, rekolekcijų, išpažinčių klausymo ir pamokslų, jėzuitai itin daug jėgų skyrė liaudies evangelizavimui. 1865 m. Šteire buvo įkurta būstinė kaip namai liaudies misionieriams. Tais pačiais metais Insbruke pasirodė pirmasis mėnraštis „Dieviškosios Jėzaus Širdies pasiuntinys“ („Sendbote des göttlichen Herzens Jesu“), o 1877 m. 1884 m.
Vienos priemiestyje Laince esančią medžioklės pilį jėzuitai įsigijo, ketindami joje įkurti terciatą; 1889 m. prie jos buvo pristatytas rekolekcijų sparnas. 1886 m. jėzuitai sugrįžo į Gracą, šįkart į Laiptų bažnyčią. 1888 m. Klagenfurte jie stojo vadovauti kunigų seminarijai. Vienoje 1899-1903 m. buvo pastatyta Kanizijaus bažnyčia. 1909 m. jėzuitai atgavo bažnyčią Am Hof aikštėje.
Lince ordinui buvo perduota Šv. Ignaco bažnyčia („Senoji katedra“), o 1910-1911 m. Maria Taferlis (1888-1894) buvo dar viena stotis ordino kelyje, lygiai taip ir įsikūrimas karūnos žemėse, antai Budapešte ir Bratislavoje, Trnavoje ir Kalosoje, Bogosudove, Velehrade ir Šventajame Kalne Hostyne (Moravija), Hradec Kralove ir Prahoje, Liublijanoje ir Zagrebe, Dubrovnike ir Splite, Goricoje, Trieste, Triente, Travnike ir Sarajeve. 1909 m.
Jėzuitų veiklą iki 1918 m. neišvengiamai lydėjo įvairialypė, tai epochai būdinga įtampa ir konfliktai: liberalieji, kultūrkampfo, antibažnytiniai, ultramontanistiniai sluoksniai kovojo dėl įtakos, o kur dar didelės socialinės problemos ir prieštaravimai, nacionaliniai klausimai Habsburgų imperijoje ir t. t. Karui pasibaigus buvo naujai perbraižytos provincijų sienos. 1919 m. įkūrus Čekoslovakijos ir Jugoslavijos viceprovincijas, Austrijos provincijos narių skaičius smuktelėjo nuo 592 iki 356.
Be to, Austrijos provincija 1939 m. tapo atsakinga už misiją Kinijos teritorijoje, o 1934 m. jai pirmą kartą patikėti sielovados namai Zalcburgo Šv. Į valdžią atėjus nacionalsocialistams, tiek Jėzuitų ordinui, tiek broliams jėzuitams iškilo grėsmė. 1944 m. rugsėjo 11 d. buvo nužudyti t. Aloisas Grimmas iš Forarlbergo žemės, 1944 m. rugsėjo 14 d. - t. Johannas Steinmayris iš Pietų Tirolio, 1945 m. vasario 27 d nelaisvėje mirė t. Johannas Schwingshacklis iš Pietų Tirolio, kuris buvo nuteistas myriop.
1938 m. buvo uždraustos Marijos kongregacijos, Insbruke uždarytas teologijos fakultetas ir konfiskuotas Kaniziumas, Vienoje panaikinta kaip mokykla Kalksburgo kolegija, Linco Freinberge įsikūrė kariškiai. 1939 m. nusavinta jėzuitų kolegija Insbruke bei jėzuitų namai Grace. 1940 m. jėzuitai buvo priversti išsikelti iš St. Andre, o Lainco rekolekcijų namus 1941 m. konfiskavo karinė administracija.
Vienoje t. Georgas Bichlmairas įkūrė „Pagalbos tarnybą ne arijų kilmės katalikams“, kuriai po jo suėmimo 1939 m. kardinolo Innitzerio nurodymu vadovavo t. Ludgeris Bornas. 1941 m. Hitleris paskelbė slaptą įsakymą atleisti nuo skyrimo į aktyvųjį kariuomenės personalo rezervą visus jėzuitus kaip „netinkamus“ („n. z. Draugija smarkiai nukentėjo nuo karo, jo sukeltų pasekmių ir nacių režimo vykdytų represijų, tačiau atkuriamasis darbas vyko sparčiai ir sėkmingai: 1945 m.
St. Andre vėl atidarytas naujokynas, nusavinti ar konfiskuoti namai pamažu sugrąžinti ordinui, tad vėl buvo galima pradėti įprastinį darbą. Iš naujo suklestėjo katalikų teologijos fakultetas, kuriame dirbo tokie profesoriai, kaip t. Jozefas Andreas Jungmannas ar t. Karlas Rahneris; jis tapo traukos objektu studentams iš viso pasaulio. 1964 m. Insbruke Marijos kongregacija įkūrė Kenedžio namus. 1968 m.
1952 m. buvo uždaryti jėzuitų namai Am Hof aikštėje Vienoje, 1955 m. Zalcburge, 1957 m. Grace, 1986 m. Klagenfurte, 1999 m. Kanizijaus namai Vienoje, 2002 m. Kalksburge prie Vienos, 2012 m. St. Andre. Freinbergo šv. Aloyzo kolegija nuo 1991 m. yra privati katalikiška mokykla, kurioje ugdymo procesas pagrįstas ignaciškąja tradicija. 1994 m. Kalksburge panaikinta kolegija. Grace 2007 m.
Orientuodamasis į Vatikano II Susirinkimą, Jėzuitų ordinas didesnį dėmesį skiria socialiniam savo misijos dėmeniui. T. Walterio Rienerio įkurta socialinio ugdymo tarnyba išaugo į Austrijos Vyskupų konferencijos Katalikų socialinę akademiją. T. Georgas Sporschillas Rumunijoje 1991 m. pradėjo globoti gatvės vaikus. Šiandien Austrijoje gyvena ir dirba apie 60 jėzuitų keturiose apaštalinės veiklos vietose.
Veiklos sritys: teologijos mokymas, darbas su jaunimu, Insbruko jaunimo programa „Zukunftswerkstatt“ („Ateities dirbtuvės“), rekolekcijose, ugdymo seminarai Kardinolo Königo namuose, parapijos, „Jesuiten weltweit“, socialiniai projektai Concordia und ELIJAH Vienoje, sielovada Grace ir Lince.
Socialinė partnerystė ir jaunimo užimtumas
2013 m. gegužės 23 d. Briuselyje vykusioje diskusija „Jaunimas ir užimtumas“. Austrija galėtų būti ta šalimi, kurios socialinės partnerystės modelis turėtų tapti pavyzdžiu daugeliui šalių, tame tarpe ir Lietuvai. Ypač įdomi yra jaunimo profesinio mokymo ir užimtumo sistema. Tačiau, kad ji veiktų reikia sukurti visą tam reikaligną infrastruktūrą, - sakė Austrijos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Erich Foglar.
„Jeigu sprendžiant jaunimo nedarbo problemas ES būtų skirta tiek pat lėšų, kiek gelbėti bankams, tai jaunimo nedarbo problema būtų seniai išspręsta“, - sakė jis. Užimtumas yra esminis klausimas, kuriam Austrijos socialiniai partneriai skiria ypač didelį dėmesį. Dedamos visos pastangos, kad jaunimas arba mokytųsi arba dirbtų, nemažai jaunų žmonių, reikiamą kvalifikaciją įgyja darbo vietoje.
Dalis Austrijos absolventų įgyja profesiją atlikdami praktiką įmonėse, dar tiek pat įgyja išsilavinimą profesinėse mokyklose. Ypač išplėota stažuočių sistema. Austrijos socialiniai partneriai įsitikinę, jog investicijos į jaunų žmonių mokymą atsiperka. „Jeigu nebus investuojama į ekonominką, pramonę, paslaugas, jeigu bus tik taupoma, jeigu jaunimui nesuiteiksime vilties - jaunoji karta bus prarasta, o su ja prarasime ir bendros Europos ateitį“.
Austrija stengiasi investuoti ir vystyti žemės ūkį, nes ir žemės ūkyje galima kurti darbo vietas. Darbdaviai skatinami, kad į darbo rinką įtrauktų jaunimą, kad su juo užsiimtų. Europai reikia jaunos kartos, kuri būtų motyvuota, kvalifikuota ir pasiryžusi permainoms. Austrijos atstovai mano, jog 6 milijonai Eurų, kuriuos numatyta skirti „jaunimo garantijai“ yra per mažos lėšos.
Ištiesų yra puiku, kai išgirsti atstovą, kuris sako‚ „aš didžiuojuosi savo šalies švietimo sistema“. Austrijos socialinimas partneriams rūpi Europos ateitis. Jie parengė ir pristatė Austrijos socialinių partnerių poziciją dėl Europos ateities. Šalys turi keistis geraja patirtimi, turi atsirasti viltis. Austrijos ekonomika apibūdinama kaip socialinė rinkos ekonomika, turinti panašią struktūrą kaip ir Vokietijos ekonomika.
Šalyje yra labai aukštas gyvenimo lygis, kurio pasiekimui didelę įtaką nuo pat 1945 m. turėjo vyriausybė, iki šiol vaidinanti didelį vaidmenį savo piliečių gyvenime. 2004 m.
tags: #austrijos #socialines #problemos