Šiuo metu beglobių gyvūnų skaičius Lietuvoje yra per didelis, o situacija veikiančiose gyvūnų prieglaudose - prasta. Savanorystė tokiose prieglaudose yra vienas iš būdų, kaip galima padėti gatvėje likimo valiai paliktiems gyvūnams. Panagrinėkime, ką reiškia savanoriauti gyvūnų globos namuose, kokie atsiliepimai ir patirtys laukia savanorių, ir kokia yra reali situacija Lietuvoje.
Reali Situacija Lietuvoje
Ne pelno siekiančios gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos „G.A.T.O.“ vadovė Brigita Kymantaitė atskleidžia, jog prieglaudos gyvūnams yra perpildytos, jie ten gauna mažai vietos, kontakto su žmogumi, o globotinius kankina pačių keliamas didelis triukšmas. Su tokiomis mintimis sutinka ir nuo 2013 m. gyvuojančios Vilniaus viešosios įstaigos „Beglobis“ steigėja Danutė Navickienė. Pradėjusi šią veiklą moteris tikėjosi, kad beglobių gyvūnų skaičius gatvėse sparčiai sumažės, vis dėlto taip neatsitiko. „Lietuvoje beglobių gyvūnų šiai dienai yra tiesiog per daug, o atsakingų žmonių, surasiančių gerus namus mišrūnams - per mažai“, - atvirauja keturkojų sterilizavimą ir kastravimą kaip vieną iš išeičių siūlanti D.Navickienė.
Tačiau palikti keturkojų gatvėje ji taip pat nesiūlo. „Keturkojų gatvėje negalima palikti vienų dėl jų pačių saugumo. Katės ir šunys nėra laukiniai gyvūnai ir žmogus turi būti jų prižiūrėtojas“, - sako ji. Pagal galimybes jie perima iš UAB „Grinda“ Vilniaus gyvūnų globos namų ten pakliuvusius keturkojus, juos gydo, globoja ir ieško naujų namų. Organizacija dirba savanoriškumo principu ir rūpinasi beglobių gyvūnų gerove. Rūpinamasi ir beglobių gyvūnų populiacijos mažinimu, įvairiais gyvūnų priežiūros klausimais šviečiama visuomenė, o duomenys apie netinkamą elgesį su gyvūnais perduodami teisėsaugai. 9 metus gyvuojanti Vilniaus viešoji įstaiga „Beglobis“ 2021 m. padovanojo 170 kačių ir 70 šunų.
Ką Reiškia Būti Savanoriu Gyvūnų Prieglaudoje?
Gyvūnas - ne žmogus, jis nepasakys, kur jam skauda, ką jis jaučia, ar kodėl jam negera. Savanoris išmoksta skaityti keturkojų kūno kalbą, perpranta jų psichologiją, išlavina pastabumą ir kūrybingumą, ieškant tinkamų pagalbos būdų. Po savanorių priežiūros gyvūnus žmonės mato sveikus, gražius ir mielus. Nedaugelis susimąsto, kiek reikia įdėt pastangų, kad gyvūnas tokiu taptų. Juk pas mus atsiranda dažnai ne išpuoselėti, prie patogaus ir kokybiško gyvenimo pratę keturkojai - tokiems mūsų pagalbos nereikia. Gyvūnai, su kuriais susiduriame mes dažnai yra ligoti, nusilpę nuo įvairių ligų, badavę ar sužaloti. Kad vėl sužibėtų apsiblaususios akys ir sumojuotų uodegos reikia didelio pasišventimo, išmanymo ir didelių pastangų.
Savanoriauti gyvūnų globoje gali bet kokio amžiaus asmuo. Ir pačius darbus galima bei patartina suskirstyti pagal amžiaus grupę ir gyvenimišką patirtį. Tiesą sakant, prieglaudoje dirbti ir lankytis gali tik asmenys, sulaukę 16 metų, ir tie turi turėti tėvų sutikimą. Kodėl taip yra? Nes savanorystė gyvūnų globoje yra susijusi ir su tam tikrais pavojais: traumuoti ir skriausti gyvūnai gali vien iš baimės apdraskyti ar apkandžioti. Deje, dažnai pas mus jie patenka būdami ligoti. O kalbant apie vyresnio amžiaus žmones, jų turima patirtis ir pasišventimas yra didžiulė vertybė. Tokio žmogaus jau netrikdo ankstyvos jaunystės blaškymasis, jis nebesivaiko madų, o gerai žino, ko jam gyvenime reikia, ir kas jam yra svarbu. Todėl jo apsisprendimas mums padėti yra aukso vertės.
Taip pat skaitykite: Vaiko Teisių Apsauga
Savanoriais dirba komunkabilūs, sąmoningi, puikius bendravimo įgūdžius turintys žmonės. Pastarieji yra būtini, nes dirbti tenka komandoje. Privalai mokėti sutarti su kitais nariais, rasti bendrą kalbą, išmanyti diplomatiją. Juk kiekvieno gyvūno istorijoje dalyvauja visa eilė žmonių: vieni gelbėja, kiti prižiūri, treti vežioja pas veterinarus, ketvirti rūpinasi nuotraukomis, istorijų aprašymu ir pan. Savo mažoje darbo grupėje stengiamės išsaugoti draugišką nuotaiką, kad kiekvienas žinotų, jog, ištikus bėdai, nebus paliktas akistatoje su kenčiančiu gyvūnu. Kad tuoj pat padės bet kuris kitas komandos narys, kuris tik turės galimybių. Sutarimas bei parama yra kertiniai efektyvaus darbo akmenys.
Savanoriai gauna didžiulį atlygį, tik jis ne piniginis ir ne su turtais ar karjera susijęs. Atlygis už mūsų darbus - didžiulis dvasinis ir moralinis pasitenkinimas. Pagalba tam, kuriam jos labai reikia, priemonės keisti tai, ką reikia keisti ir dėkingumo kupinos keturkojų akys - tai puiki psichoterapija, gyvenimo kokybės rodiklis ir didelis džiaugsmas.
Savanorių Patirtys ir Atsiliepimai
Dalijamasi savanoriavimo patirtimi:
Irma Bukauskaitė: „Mažeikių gyvūnų globos draugija“
Mažeikiškė Irma Bukauskaitė „Mažeikių gyvūnų globos draugijoje“ savanoriauja jau 6-ą mėnesį ir stabdyti šios veiklos artimiausiu metu neketina. Ji prieglaudoje prižiūri kates. „Prieglaudoje aš dažniausiai tvarkausi su katėmis, nes jų pas mus daugiau nei šunų. Reikia valyti kačių kraiko dėžes, sutvarkyti narvus, pašerti ir pakeisti vandenį“ , - savo patirtimi prieglaudoje dalijasi mažeikiškė.
Mergina pabrėžia, jog smagiausias darbas jai yra socializuoti katinus: „Dauguma kačių yra laukinukės, tad dažniausiai bando pasislėpti, nesileidžia glostomos arba paprasčiausiai panikuoja, pamačiusios žmogų. Savanoriai bando jas prisijaukinti. Pradedant nuo tiesiog pasėdėjimo šalia ar bandymo šerti iš rankų. Aišku, tai užtrunka tikrai ne kelias dienas ar savaites, bet galiausiai išgirdus malonų murkimą - visas darbas atsiperka“, - pasakoja Irma.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Urtė Pipynytė: Vilniaus gyvūnų globos namai „Tautmilė“
Tuo tarpu Vilniaus universiteto studentė Urtė Pipynytė Vilniaus gyvūnų globos namuose „Tautmilė“ savanoriavo 4 metus ir visą tą laiką daugiausia rūpinosi šunimis. Ją šios veiklos imtis paskatino klasės draugė, kuri irgi savanoriavo toje pačioje prieglaudoje. Ji žinojo, kad Urtė labai mėgsta šunis, bet pati jo tuo metu neturėjo. Labai greitai su savimi savanoriauti studentė pasiėmė ir jaunesnę sesę.
„Savanorystės pradžia man buvo šunų vedžiojimas. Šunis vedžiojau gal pusę metų, vėliau pamažu pradėjo mus įleidinėti į vidų. Viduje šunys yra senesni ir juos prižiūri labiau patyrę savanoriai. Pas kates nelabai savanoriavau, nes esu alergiška“, - atvirauja Urtė.
Nors Urtei kartu su seserimi prieglauda buvo tarsi antri namai, baigti šią veiklą pastūmėjo pasikeitęs personalas ir tai, kad susirado darbą. „Mes eidavome kas antrą dieną, neretai ir savaitgalius ten praleisdavome, o kai trūkdavo žmonių, sėdėdavome nuo ryto iki vakaro. Kiekvienoje organizacijoje yra vidinių problemų ir tos problemos pasivijo, pasikeitė personalas. Be to, buvau 12-oje klasėje, susiradau darbą, todėl nebeliko laiko“, - priežastys, kodėl nutraukė savanorystę „Tautmilės“ prieglaudoje, vardijo Urtė.
Sunkus darbas atsiperka
Mažeikiškė Irma neslepia, kad savanorystė yra atsakingas darbas, tačiau, nepaisant sunkumų, abi merginos savanorišką veiklą gyvūnų globos namuose rekomenduoja.
„Savanoriauti gali atrodyti labai sudėtinga, bet tai daryti tikrai verta. Susirandi ne tik naujų draugų, bet ir išmoksti planuoti laiką, susipažįsti su gyvūnų elgesiu, iš arčiau pamatai veterinaro darbą. Bene didžiausias savanorystės prieglaudoje pliusas yra jausmas, kad esi reikalingas, ir džiaugsmas, kurį tau suteikia jau įglobintų gyvūnų nuotraukos, jei pasiseka, ir vaizdo įrašas“, - sako mažeikiškė.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Jai pritaria ir Urtė: „Savanoriauti gyvūnų prieglaudoje labai rekomenduoju, nes prisidėti gali, kiek tu pats nori, be to yra prieglaudos kalendorius, į kurį gali kada nori įsirašyti. Gali susiplanuoti veiklą mėnesiui ar pusei metų.“
Gavo ne tai, ko tikėjosi
Galutinis pagalbos beglobiams gyvūnams tikslas - surasti jiems naujus namus. Per tuos ketverius savanoriavimo metus ji su rimtų sveikatos problemų turinčiu šunimi Uršuliu užmezgė artimą ryšį, kuris paskatino keturkojį pasiimti namo. Nors Urtė „Tautmilės“ prieglaudoje nebesavanoriauja, namuose ji globoja 7-erius metus ten augusį keturkojį.
„4 metus mamai zyziau, kad mums reikia šuns, o paskutinius 2 metus įrodinėjau, kad mums reikia būtent šio šuns. Galiausiai prieglaudos vadovė paskambino su žinia, jog yra žmonės, kurie domisi tuo šunimi. Tada aš verkdama įtikinau mamą, kad jis turi būti mūsų. Kadangi šuo yra labai brangus, man pavyko susitarti su vadove dėl laikinos globos sutarties. Vadinasi, teisiškai jis priklauso prieglaudai, bet gyvena mano namuose“ , - pasakoja studentė.
Neseniai suėjo metai, kai Urtė gali save vadinti Uršulio globotoja. Šuo vis dar teisiškai priklauso prieglaudai, nes ši sutiko kompensuoti dalį Uršulio vaistų. Jis turi autoimuninę ligą, priežiūra brangi. Dėl sveikatos problemų augintinis nepasižymi tobula išvaizda. Jo akys yra išvarvėjusios, o nosis, ausys ir uodega nuplikusios. Kartais tose vietose kaupiasi skysčiai, atsiveria žaizdos.
Vis dėlto, keturkojis namuose visiškai neapsiprato: „Yra ir dabar tų problemų. Nors su manimi jis yra tobulas šuo, žino ir atlieka visas komandas, tačiau ant mano tėvų jis iki šiol loja, urzgia ir neklauso.“
Iš gyvūnų prieglaudos pasiimti katiną pasiryžo ir dvidešimtmetė Ramunė Knabikaitė. Ji ieškojo savo šuniui draugo, tačiau gavo ne tai, ko tikėjosi. Ramunės teigimu, katinas vardu Teris namuose apsiprato greitai ir dabar su šuniu yra geriausi draugai. „Mes buvom išsirinkę juodą mažą katinuką, tačiau netikėtai prie mūsų pribėgo pilkas kačiukas. Savanoriškos pelno nesiekiančios gyvūnų globos organizacijos, vykdydamos savo veiklą, turi progą pastebėti, kokį klaidingą vaizdą apie gyvūnų globą, kovą už jų teises, jų gelbėjimą yra susidaręs dažnas Lietuvos visuomenės narys.
Kaip Prisidėti?
Jei mokate vairuoti, galite vežti kates per sterilizacijos akcijas iš jų kiemų į kliniką ir atgal arba skubiais atvejais - pas veterinarus, kai kas nors suserga ar randamas gatvėje partrenktas mašinos ir pan. Jei turite galingą skalbimo mašiną, galite atvažiuoti į prieglaudą, surinkti nešvarius gultukus, paklotus, išskalbti, išdžiovinti, grąžinti. Jei mokate fotografuoti,galite pasisiūlyti surengti fotosesiją, ir ne vieną per metus, nes tai būtų tiesiog proginė dovana, bet periodiškai, tada, kada būtina. Jei valdote plunksną, galite rašyti skelbimus, straipsnius, vėlgi, nuolat, nesvarbu, kad jis jau nebe dešimtas ir ne trisdešimt penktas...
Jei turite laisvo laiko, visada gali prireikti pakabinti skelbimų, kad rastas koks nors pabėgęs naminis gyvūnas, arba atvirkščiai, būna, kad GG entuziastai ieško dingusių augintinių dar aktyviau už šeimininkus, o tam reikia priklijuoti popierinių skelbimų ant stulpų, nes internetas - dar ne viskas. Jei turite šaltkalvio įgūdžių, kiekviena prieglauda rastų jums darbo: sutvarkyti senesnius narvus, kabliukus, skląsčius, vartelių spynas... Maketuojate, kuriate reklamas? Jūsų paslaugos tikrai bus reikalingos, nors ir ne kasdien. Jei turite prekybininko gyslelę ir galite „parduoti“ GG organizacijos rūpesčius už maistą, kraiką ir pan., užsiimkite reklama, nuolaidų paieška. Galima globoti gyvūnus namie, tai - jau minėtoji namų globa.
Svarbiausia nebijoti klausti, bet kartu ir prisiminti, kad savanoris neturi būti žioplelis, kuris nežino, kaip surinkti reikiamą numerį ar paniškai bijo, jog gyvūnas priplaukuos jam mašinos saloną. Jei norite savanoriauti prieglaudoje, pabandykite pirma pabūti talkininku, atvežkite kokių nors naudingų dalykų, maisto ar valymo priemonių, tuo metu, kai ten dirba savanoriai, truputį pabendraukite, apsidairykite. Jei nelimpa prie širdies, neverskite savęs atvykti dar kartą... O jei jaučiate, kad galite pabandyti, pasiūlykite savo paslaugas kituose darbuose. Kas savaitę atvykite pavedžioti kurio nors šunelio, gal susitarkite, kad išvalysite vieną ar kitą kačių kambarį, o jei mokate staliaus darbų - kad ką nors sutaisysite.
Reikalavimai Savanoriams
Kiekviena organizacija šitą klausimą sprendžia savaip. Gali būti kursai, gali būti papasakojimas, bet visada turite būti pasiruošęs mokytis vėl ir vėl, nesustoti ties išmoktu: skaityti straipsnius, žiūrėti laidas, klausyti veterinarų ausis ištempus. Taip, tas, kas dirba ir dirba daug, neišvengia klaidų... Bet jei kiekvienas, kuris suklydo, viską mestų ir išeitų „į dykumą“, tai neliktų nei vieno savanorio Lietuvoje - ir ne vien Lietuvoje. Svarbu peržengti savo skausmą ir liūdesį ir eiti toliau, jei jauti, kad dar turi potencialo ir esi reikalingas.
Pagrindiniai Reikalavimai ir Savybės:
- Atsakingumas
- Pareigingumas
- Meilė gyvūnams
- Stiprūs nervai
- Komunikabilumas
- Gebėjimas dirbti komandoje
Savanoriauti gali atrodyti labai sudėtinga, bet tai daryti tikrai verta. Susirandi ne tik naujų draugų, bet ir išmoksti planuoti laiką, susipažįsti su gyvūnų elgesiu, iš arčiau pamatai veterinaro darbą. Bene didžiausias savanorystės prieglaudoje pliusas yra jausmas, kad esi reikalingas, ir džiaugsmas, kurį tau suteikia jau įglobintų gyvūnų nuotraukos, jei pasiseka, ir vaizdo įrašas.