Atėnė senovės graikų religijoje buvo viena svarbiausių deivių: miesto globėja, išminčių ir karo strategijos patronė, kurios kultas glaudžiai siejosi su civiliškumu, švietimu ir pilietiškumu. Jos kultas ir šventyklos - ypač Partenonas - atspindi graikų supratimą apie miestą kaip civilizacijos centrą ir moters vietą visuomenėje.
Atėnės vaidmuo graikų visuomenėje
Vyrų dominuojamoje visuomenėje moteris buvo supančiota tuometinėmis normomis ir kaip naminis gyvulys įkinkyta į moterims primetamas pareigas. Mergaitės nuo mažų dienų buvo ruošiamos, kaip būti geromis žmonomis ir namų šeimininkėmis. Senovės graikų kalba žodis „ištekėti“ reiškė „būti pakinkytai po jungu“, tai byloja apie merginos laisvės apribojimą. Mergaitės tėvas spręsdavo už ją, kai ji dar nebuvo sulaukusi santuokinio amžiaus, o susituokus sprendimus už moterį priimdavo vyras. Mirus vyrui ar tėvui, moteris privalėjo turėti globėją, kyrios, juo galėjo tapti sūnus, brolis ar kitas artimas vyriškosios giminės atstovas.
Šių visuomeninių normų fone Atėnė įgijo simbolinę reikšmę - ji nebuvo kaip Artemidė, kurios pasaulis siejosi su lauke gyvenančia nepriklausoma moterimi; Atėnė buvo miesto ir civilizuotos tvarkos globėja. Atėnės kultas skatino miestietišką rūpinimąsi, švietimą ir pilietiškumą - tai kontrastavo su laukine, nevaldomą prigimtį pabrėžiančiais aspektai kitų deivių mituose.
Artemidė ir Atėnė: skirtingi moteriškumo archetipai
Artemidė, Apolono sesuo, Dzeuso ir Leto duktė, medžioklės deivė, dažnai vaizduojama su lanku ir strėlėmis. Ji taip pat globojo laukinius gyvūnus ir vaikus, kurie senovės Graikijoje buvo lyginami su gyvūnais, todėl buvo visiškai suprantama, kad ta pati deivė rūpinosi ir laukine gamta, ir vaikais. Deivė globojo jaunuolius, tiek merginas, tiek vaikinus, taip pat saugojo gimdyves. Artemidė, kaip ir Atėnė bei Hestija, liko skaisti, ji pati atsisakė santuokos.
Homeriniame himne Artemidės garbei ji, vos sulaukusi trejų metų, savo tėvo Dzeuso prašo: „Leisk tavo dukrai visą laiką likti skaisčiai ir turėti daug skirtingų vardų, kad Apolonas negalėtų su ja varžytis. […] Paskirk prie mano palydos šešiasdešimt Okeano dukrų, kurios visos būtų tokio amžiaus, kad dar nedėvėtų diržo. […] Duok man kalnus. Prašau tik vieno miesto tavo nuožiūra.“
Taip pat skaitykite: Smulkus ir vidutinis verslas Panevėžyje
Šie du deivių portretai atskleidžia skirtingus moteriškumo vaidmenis: Artemidė - laukinės nepriklausomybės, Atėnė - miesto civilizuoto intelektualumo ir valstybės gynėjos įsikūnijimas. Nenoromis peršasi mintis, kad Artemidės įvaizdis galėjo skatinti moteris išsilaisvinti ir atsisakyti santuokos. Tačiau tai nebuvo taip paprasta, deivė asocijavosi su laukiniu pasauliu, tad moteris, nusprendusi sekti Artemidės pavyzdžiu, pasilikdavo laukinės būsenos.
Ritualai, epitetai ir perėjimo apeigos
Artemidės epitetai yra gilių ritualinių prasmės šaltinis: Aristofanas komedijoje „Moterys Tesmoforijų šventėje“ Artemidę vadina „deive su šimtu vardų“. Graikų dievai turėjo daug epitetų, šiandien tyrinėtojai juos linkę vadinti onomastinėmis formulėmis. Šios vardų formulės iškalbingos tyrinėjant graikų religiją, nes apibūdina dievą ar deivę. Kaip pavyzdį galime paminėti Artemidės epitetą Lochėja, reiškiantį „gimdymo globėja“. Tai nereiškia, kad deivė praranda kitas galias, tiesiog pridedant epitetą sustiprinamos deivės kaip gimdymo globėjos galios.
Cituotame homeriniame himne yra frazė apie mergaites deivės palydoje: „Visos būtų tokio amžiaus, kad dar nedėvėtų diržo.“ Diržas senovės graikėms turėjo svarbią simbolinę reikšmę, jį dėvėjo ištekėjusios moterys, tad Artemidė pageidauja savo palydoje jaunų mergaičių, kurios dar nesulaukė pirmųjų brandos ženklų.
Viena žymiausių vietų, kur buvo atliekami perėjimo ritualai, - Artemidės šventykla Braurono mieste. Mergaitės šventykloje buvo mokomos, kaip pereiti iš „laukinės“ būsenos ir galiausiai tapti žmonomis. Baigiamasis ritualas vadinosi arkteia, graikų kalba tai reiškia „vaidinti mešką“. Mergaitė, užsidėjusi kaukę, šokdavo priešais deivės altorių, vaizduodama esanti meška.
Spartoje merginoms buvo nuskutama galva. Šis plaukų netekimas reiškė merginos subrendimą, ji jau nebuvo maža mergaitė, kurios ilgi plaukai galėjo laisvai plaikstytis. Nuskusti merginai plaukus reiškė ją sutramdyti ir prisijaukinti atimant iš laukinio Artemidės pasaulio ir įvedant į civilizuotus Heros ir Afroditės pasaulius. Spartoje vaikinų perėjimo ritualai vykdavo Artemidės Ortijos šventykloje. Ksenofontas pasakoja, kad prie deivės altoriaus buvo išdėliojami sūrio gabalai, o vaikinai turėjo kuo daugiau jų pavogti. Prie altoriaus budėdavo sargyba ir plakdavo vagišius.
Taip pat skaitykite: Būsto nuomos kompensacijos gidas
Artemidės dvilypumas: globėja ir pavojų nešėja
Homeras Artemidę vadina gyvūnų valdove, liūte, galinčia užpulti moteris, bei moterų ir laukinių gyvūnų žudike. Artemidė gali nužudyti gimdyvę vos tik panorėjusi, todėl moterys aukodavo prieš gimdymą ir po jo, kad pamalonintų deivę. Tad Artemidė ne tik skaisti mergelė, bet ir arši medžiotoja, moterų žudikė. Homeras Artemidę taip pat apibūdina kaip nekaltybės deivę ir mergaičių chorų vadovę (M. S. Jensen, „Artemis in Homer“, From Artemis to Diana: The Goddess of Man and Beast, 2009, p. 51-60). Šie epitetai susieti su ritualais, kuriuos merginos ir vaikinai atlikdavo prieš pereidami į suaugusiųjų pasaulį.
Istorikas Pierre’as Ellingeris Artemidę vadina pavojų deive, nes, norint ją aplankyti, reikėdavo išdrįsti atsidurti pavojingoje situacijoje, o tai ypač galiojo merginoms, kurios turėdavo nusigauti į deivės šventyklą tam, kad atliktų perėjimo ritualus. Artemidė nebuvo išimtis - visi graikų dievai turėjo daug epitetų.
Mitai apie santuokos atsisakymą ir jo pasekmės
Kaip pavyzdį galime paminėti Hipolitę, amazonių vadę, kuri atsisakė santuokos ir atsidavė Artemidės globai bei amžinai skaistybei. Santuokos atsisakymas nebuvo teigiamas dalykas, jos galėjo atsisakyti deivė, tačiau mirtingoms moterims tai buvo prievolė. Galime prisiminti Danaidžių mitą, kuriame pasakojama, kaip merginos, atsisakiusios tekėti, turėjo už tai kentėti mirusiųjų karalystėje. Merginų tėvas Danajas, bijodamas, kad Delfų orakulo pranašystės išsipildys ir būsimieji žentai vestuvių naktį nužudys jo dukras, įsako dukroms nužudyti vyrus. Už padarytą nusikaltimą Danaidės mirusiųjų karalystėje turi pripildyti kiauras statines vandens, merginos pasmerktos amžinai atlikti šią neužbaigiamą užduotį. Aischilo tragedijoje Danaidės vaizduojamos kaip besipriešinančios vestuvėms ir nenorinčios tekėti, jos vyksta pas Argo karalių prašyti pagalbos ir apsaugos.
Atėnė, Partenonas ir miesto simbolika
Atėnės kulto centras - Partenonas - tapo ne tik religinio garbinimo vieta, bet ir politinės galios simboliu. Partenono šventykla ir Atėnės statulos įkūnijo miesto idealus: tvarką, teisę, kultūrą ir karinę jėgą, subalansuotą su išmintimi. Tokiu būdu Atėnė reprezentavo tą moteriškumo formą, kuri ne paneigia, bet integruoja moterį į miesto gyvenimą kaip pilietę ir globėją.
Atėnės paveldas šiuolaikiniame pasaulyje
Kartais net nesusimąstome ne tik kad graikų kultūra labai svarbi šiandienos pažinimui, bet ir kad, tarkim, senovės graikų dievų atvaizdų lengvai surandama šiandieninėje kultūroje. Atėnės statula šiandien stovi priešais Austrijos parlamento rūmus, daugelio taip mėgstami laisvalaikio bateliai vadinami graikų pergalės deivės Nikės vardu. Artemidės įvaizdis mums vis dar daro įtaką. Psichoanalitikė Jeana Shinoda Bolen neseniai išleido knygą, kurioje teigia kiekvienoje šiuolaikinėje moteryje matanti deivės Artemidės archetipą. Autorės praktinė patirtis dirbant psichoanalitike, mitologijos studijos ir dalyvavimas feminisčių judėjime leido atpažinti Artemidės figūroje ypatingą moteriškos psichikos funkciją.
Taip pat skaitykite: Būstas ir sveikatos priežiūra Panevėžyje
Pasak Carlo Gustavo Jungo, mes vadovaujamės tam tikrais elgesio modeliais, kurie yra giliai mumyse įsišakniję. Autorės teigimu, Artemidė yra moterų judėjimo simbolis. Šiandieninės moterys gali įkūnyti Artemidės archetipą, ko iki šiol jos negalėjo padaryti. Artemidė atsisakė santuokos, pasirinko likti skaisti, gyventi viena, atsisakė bet kokios vyriškos draugijos.
Lentelė: Atėnės ir Artemidės bruožų palyginimas
| Bruožas | Atėnė | Artemidė |
|---|---|---|
| Globos sritis | Miesto, išminties, karo strategijos | Laukų, medžioklės, gimdymo ir jaunų mergaičių |
| Ryšys su santuoka | Integruota į miesto gyvenimą | Atsisako santuokos, skaistybės simbolis |
| Ritualai | Partenonas kaip valstybės simbolis | Perėjimo apeigos (arkteia), šventyklos už miesto ribų |
| Personažo bruožai | Tvarka, išmintis, valstybingumas | Laukinė, pavojinga, apsauginė, bet galinti pražudyti |
Atėnės ir visuomenės normos
Merginų vaidmuo ir perėjimo ritualai, atliekami tokių deivių kaip Artemidė šventyklos, parodo, kiek daug reikšmės graikai teikė perėjimui nuo vaikystės iki pilietybės ir motinystės. Mergaitės buvo ruošimosi tapti žmonomis ir namų šeimininkėmis, o ritualai žymėjo jos statuso pokytį. Šios apeigos bei dievų epitetai padeda suprasti, kaip senovės graikai suvokė moteriškumą, laisvę ir socialines pareigas.
Atėnės kultas ir jos simbolika išlieka svarbus tyrinėjant ne tik senovinę religiją, bet ir šiuolaikinius moteriškumo vaizdinius, pilietiškumo idėjas bei kultūros palikimą. Partenonas, kaip Atėnės garbinimo centras, ir deives įkūnijantys mitai suteikia daug informacijos apie tai, kaip senovės graikai balansavo tarp laukinių instinktų ir civilizuoto miesto gyvenimo.