Žmogaus gyvenimas tradiciškai buvo skirstomas į tris pagrindinius etapus: jaunystę, brandą ir senatvę. Tačiau demografiniai pokyčiai ir ilgesnė gyvenimo trukmė verčia mus pergalvoti šį skirstymą ir atidžiau pažvelgti į senatvės psichologiją. Senėjimą žmonės supranta skirtingai. Įvairiai aiškinama net ir tai, nuo kada pradedame senti.
Senatvė ar vyresnis amžius? Labai skiriasi šios dvi kategorijos. Senatvė tapatinama su bejėgiškumu, posūkiu myriop, senyvas amžius turi savo privalumų, žavesio. Kiekvienais laikmetis turi savo supratimą, kada prasideda senatvė. Pasaulinė Sveikatos organizacija žmogaus amžių klasifikuoja taip: nuo 60 iki 74 metų yra pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 metų - senas žmogus, virš 90 - ilgaamžis.
Biologiniai ir psichologiniai senėjimo matmenys
Biologiniu požiūriu senėjimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, lygiagrečiai vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei mes jį imame pastebėti. Su amžiumi kaupiasi DNR, kurioje saugomos genetinės instrukcijos organizmo raidai, funkcionavimui, pažaidos atkūrimui, kaupiasi šalutiniai normalaus metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos, išnaudojami kamieninių ląstelių resursai, vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai. Deja, mokslas šiandien senėjimo proceso dar negali išsamiai paaiškinti, nėra žinoma, kurie tiksliai molekuliniai, biocheminiai ar fiziologiniai pokyčiai yra svarbiausi.
Psichologiniu požiūriu senėjimas gali būti tyrinėjamas įvairiais pjūviais. Raidos psichologijoje senatvė apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Neuropsichologijoje senėjimo procesai dažnai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Bėgant metams, lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, rasti naujų kūrybiškų problemų sprendimo strategijų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai, gerai išlaikomi įgyti įgūdžiai. Vis dėlto kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta labai individualiai, taigi sakyti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar būtinai turi atminties sunkumų, būtų neteisinga.
Kalbant apie senėjimą iš psichologinės perspektyvos, taip pat svarbu apsibrėžti, apie kokį senėjimą mes kalbame: normalų (t. y. vidutinį, statistinį), patologinį ar optimalų. Žvelgiant iš šios perspektyvos, senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų, iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Socialiniai vaidmenys, tinklai ir artumas
Socialinis senėjimas susijęs su žmogaus socialiniais vaidmenimis, statusu ir elgesio stereotipais. Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Mažėja vaidmenų, jie dažnai neapibrėžti ir neigiamai vertinami, todėl pagyvenusio žmogaus statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutraukia ryšius su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti.
Socialiniai ryšiai yra labai svarbūs senyvo amžiaus žmonėms. Jie padeda palaikyti psichologinę gerovę, mažina vienišumą ir suteikia galimybę jaustis visuomenės dalimi. Socialinis tinklas - tai tarpusavio ryšiais susietų individų, jų grupių ar organizacijų darinys. Socialinio tinklo turinys gali būti ir, pvz., draugiški ryšiai, giminystė. Ryšio stiprumas yra ryšio intensyvumo sinonimas. Dažniausiai giminystės ir sudėtiniai ryšiai yra intensyvesni. Socialinis tinklas - tokia socialinių santykių sistema, kurioje žmonės yra susieti tarpusavio priklausomybe: vieno socialinio tinklo nario elgesio pakitimai turi įtakos kito nario elgesiui. Jie vienas kitam teikia socialinę paramą. Tinkle konkretūs asmenys atlieka įvairius socialinius vaidmenis, tad iškilus problemai, esama įvairiapusiškos pagalbos.
Mainų teorija akcentuoja, kad žmogus subjektyviai sugretina į veiklą įdėtas tiek materialines, tiek psichologines pastangas ir iš tos veiklos gautą pasitenkinimą. Žmogus tik tada nenutrauks socialinių ryšių, jei juose gaunamas pastiprinimas viršys nemalonius aspektus. Ši teorija tinka ir seno bei pagyvenusio asmens socialiniams ryšiams apibūdinti.
Vienišumas, socialinė izoliacija ir psichinė sveikata
Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę. Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis. Vienišumas savo biologiniu poveikiu kūnui prilygsta nuolatiniam lėtiniam stresui. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius. Tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką.
Sumažinti vienišumą ir lengva, ir sunku. Sunku, nes vyresniame amžiuje siaurėja veiklų ir interesų, todėl prikalbinti vyresnį žmogų bandyti kažką naujo, prisijungti prie užimtumo grupelės, pradėti lankyti grupinius sporto užsiėmimus, nėra lengva. Imantis naujos veiklos ar atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje, greičiausiai ryškiau pasijus senatvės sukelti pokyčiai - bus sunkiau prisitaikyti, išmokti, reikės daugiau fizinių ir psichologinių resursų, todėl tai kelia nemažą stresą. Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
- Neturėkite išankstinių nusistatymų ir priimkite žmogų tokį, koks jis tą dieną yra.
- Žiūrėkite į jį kaip į asmenybę.
- Atsižvelkite į kartų skirtumus.
- Kalbėkitės abiem suprantama kalba.
- Prisitaikykite prie žmogaus poreikių.
- Būkite kantrūs ir stenkitės išklausyti.
- Dažniau paskatinkite, pagirkite ir skirkite komplimentų.
- Paskatinkite dalintis prisiminimais.
Sėkmingo senėjimo prielaidos: empirinių interviu įžvalgos
Straipsnyje pristatomas empirinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama atskleisti, kaip senyvo amžiaus žmonės, kalbėdami apie savo patirtį, konstruoja sėkmingos senatvės prielaidas. Atliekant tyrimą vadovautasi konstruktyvistine ontologija ir subjektyvistine- interpretuojamąja epistemologija. Laikytasi prielaidos, kad senatvė ir sėkmingas senėjimas yra socialiai sukonstruoti. Tikrovė konstruojama pasitelkiant kalbą, todėl sėkmingo senėjimo patirtis ir suvokimus kartu kuria tyrėjas ir tyrimo dalyvis interviu metu. Analizė atskleidė, kad sėkminga senatvė priklauso nuo materialinės gerovės, sveikatos išsaugojimo, santykių su senyvo amžiaus asmeniui svarbiais žmonėmis išlaikymo ir tolesnio plėtojimo bei pasitenkinimą teikiančių veiklų.
Involvement in meaningful activities was revealed as assumption of successful aging as well. The analysis of the date has revealed that successful aging depends on material well-being, good health, social relations with family members, grandchildren, friends and other persons who are important to elder adult. Social reality is constructed through language. Old age and successful aging are also social constructs.
SIELOS EGZISTAVIMO ĮRODYMAS – UNIKALUS ATVEJIS MEDICINOJE | GYVENIMAS PO MIRTIES | Klinikinė mirtis
Gyvenimo kokybė ir ekonominiai rėmai
Gyvenimo kokybė yra individo savo pozicijos suvokimas visuomenėje, kurioje jis gyvena. Lietuvoje senatvė labai priklauso nuo gyvenimo kokybės ir būtent kokybė įtakoja savivertę, savęs priėmimą ir aktyvumą, o ne atvirkščiai. Fizinė ir psichinė sveikata yra įsprausta į ekonominių galimybių rėmus ir tai labai dvasiškai skurdina žmones. Apie senėjimą ir senatvę reiktų pradėti galvoti daug anksčiau, nei oficialiai sukanka pensijinis amžius, šiam gyvenimo tarpsniui reikia ruoštis psichologiškai.
Ori senatvė labai priklauso nuo sprendimų, kuriuos priimame tame gyvenimo etape, kai dirbame ir uždirbame. Planavimas nėra panacėja, tačiau visiškas jo ignoravimas gali rodyti kompetencijų trūkumą. Svarbu, kad kiekvienas žmogus pats sau atsakytų į klausimą - kas jam yra saugumas? Ar tai finansinis stabilumas, ar sveikata, ar darbo turėjimas, ar harmoningi santykiai su šeimos nariais?
Psichologinis amžius, jaunystės pojūtis ir veiklų kokybė
Subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu. Sakant paprastai, senstant mažėja mūsų pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje žmonės dažniausiai siaurina savo interesus, mažina veiklų skaičių ir tokiu būdu perskirsto savo turimą psichologinį rezervą, kad jis leistų efektyviai funkcionuoti likusiose srityse. Tačiau toms sritims, kurios lieka aktyvios ir svarbios, skiriama daug jėgų, pastangų ir entuziazmo. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
- Socialumas ir bendravimas su naujais žmonėmis
- Gebėjimas svajoti ir turėti ambicijų
- Domėjimasis dabartine mada ir laikmečiu
- Intensyvus gyvenimas su daugiau pokyčių
Žmonės, kurie aktyviai užsiėmė profesine veikla, aktyviai naudojo savo kognityvinius gebėjimus, ilgiau juos išsaugo ir vyresniame amžiuje. Didesnį draugų būrį turintys žmonės taip pat yra laimingesni ir aktyvesni.
Lyčių skirtumai ir artumas poroje
Ar senėdami vyrai ir moterys susiduria su tomis pačiomis problemomis? Senatvė atneša pokyčių abiem lytims. Keičiasi tiek vyrų, tiek moterų socialiniai ir šeimos vaidmenys, su lytimi susiję lūkesčiai. Tam tikra prasme vyresnis amžius vyrus ir moteris sulygina - pensininko statusas yra vienodas, išnyksta su lytimis susijusi socialinio statuso ir pajamų nelygybė. Visgi net ir vyresniame amžiuje moterų statusas visuomenėje išlieka mažiau palankus. Vyresnio amžiaus moterys susiduria tiek su diskriminacija dėl amžiaus, tiek su diskriminacija dėl lyties.
Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Tiek santuoka, tiek senėjimas yra nuolatinis procesas - gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu. Ir jeigu dar iki senatvės buvo padėti tvirti santykių pamatai, sukurtas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir draugystė, tai senatvėje ji tampa nepaprastai stipriu resursu, padedančiu ištverti senatvės negandas ir praradimus.
Tai, apie ką tikrai nepakankamai kalbama, yra vyresnių žmonių seksualumas. Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Kartais tas sprendimas gali būti labai paprastas - tiesiog lubrikantų naudojimas santykių metu. Bėgant laikui, keičiasi ir vyrų seksualiniai poreikiai bei pajėgumas.
Stereotipai, stigmos ir visuomenės požiūris
Mūsų visuomenėje labai stiprus jaunystės ir kūno kultas. Būti matomam yra sunku, nes vyresni žmonės rečiau pakliūna ant žurnalų viršelių, tampa gyvenimo būdo laidų herojais ar įvaizdžio formuotojais. Dar didesnė problema vyresniame amžiuje - galimybė būti įvertintam. Įvertintam ne dėl kažkokių formalių humanistinių paskatų, tokių kaip „visi žmonės yra geri ir vertingi“, o dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas, gali pasiūlyti sprendimą, turi unikalios patirties.
Žmonijos amžius ilgėja. Pirmąkart per žmonijos istoriją, žmogaus gyvenimo laiko vidurkis peržengė 60 metų. 2015 metais, tokio amžiaus žmonių buvo 900 milijonų, 2050 metais prognozuojama, kad jų jau bus 2 bilijonai. Žiūrint į statistiką kyla mintis, kad senatvės fenomenas yra sąlyginis. Senatvės pojūtis yra tik subjektyvus, priklausantis nuo individo savęs priėmimo, savivertės, aktyvumo ir gyvenimo kokybės.
Praktinės kryptys: paslaugos, mokymai ir įsitraukimas
Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis. Socialinių paslaugų prieinamumas asmens namuose veikia senyvo amžiaus asmenų gyvenimo kokybę. Siekiant gerinti senyvo amžiaus žmonių priežiūrą, organizuojami mokymai socialiniams darbuotojams, socialinių darbuotojų padėjėjams ir socialinio darbo organizatoriams. Šių mokymų metu dalyviai pagilina žinias apie psichologinius ir socialinius senatvės aspektus, sužino pagyvenusių ir senų žmonių konsultavimo ypatumus.
Apie senėjimą ir senatvę reiktų pradėti galvoti daug anksčiau, nei oficialiai sukanka pensijinis amžius, šiam gyvenimo tarpsniui reikia ruoštis psichologiškai. Ruoštis senatvei reikia pradėti daug anksčiau nei oficialiai sukanka pensijinis amžius. Tai apima finansinį planavimą, sveikatos priežiūrą ir psichologinį pasirengimą.
Tapsmo savimi procesas ir vidinė darna
Senyvo amžiaus žmonių tapsmo savimi procesas skleidžiasi per mokymąsi save priimti ir pamilti, ir išryškėja kaip platus ir įvairiapusiškas fenomenas, kurio metu patirama vidinė laisvė bei atsiribojimas nuo vidinių ir išorinių suvaržymų. Kertiniai gyvenimo įvykiai, mėgstamas darbas ir veiklos, santykiai su kitais žmonėmis, pasiryžimas ir atkaklumas, gebėjimas prisitaikyti prie išorinių aplinkybių ir supratimas, kad savęs atradimas gali užtrukti ilgai - tai veiksniai, susiję su tapsmo savimi procesu.
Viena pagrindinių senatvės dovanų - tai laisvas laikas, kurį be sąžinės graužimo galima eikvoti savo nuožiūra. Svarbu, kad buvimą lydėtų pusiausvyros ir dvasinės harmonijos jausmas bei tipiški šios būsenos palydovai - pakantumas, geranoriškumas, atlaidumas, dėkingumas, šiluma ir ramybė. Senatvėje galima pasiekti ypatingą ramybės jausmą, kai nebereikia niekam nieko įrodinėti.
Optimalus senėjimas kaip kasdienė praktika
Sėkmingas senėjimas turbūt galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant.
| Sėkmingo senėjimo prielaida | Turinys |
|---|---|
| Materialinė gerovė | Stabilios pajamos, finansinis saugumas, planavimas |
| Sveikatos išsaugojimas | Aktyvus judėjimas, prevencija, prieiga prie paslaugų |
| Socialiniai santykiai | Šeima, anūkai, draugai, bendruomenės ryšiai |
| Prasmingos veiklos | Hobiai, savanorystė, mokymasis vėlyvame amžiuje |
| Psichologiniai resursai | Brandumas, vidinė darna, subjektyvus „jaunumo“ pojūtis |
Senatvės pojūtis yra tik subjektyvus, priklausantis nuo individo savęs priėmimo, savivertės, aktyvumo ir gyvenimo kokybės. Optimalus senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau brandi asmenybė geba rasti balansą tarp senatvės atnešamų iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties.
Mitai, gynybos mechanizmai ir senatvės baimė
Senatvė dažnai siejama su rudeniu ir liūdesiu, ligomis ir prarastais dantimis, lazda ir vienatve, pabaiga ir mirtimi. Susidūrus su senatve ir šį susidūrimą lydinčiu nerimu, neretai taikomi gynybos mechanizmai. Nemaža dalis pseudo psichologinės literatūros tiesiog klykia: „išlik jaunas, atsisakyk senti, senatvės nėra, viskas - tik tavo požiūris, gyvenk šimtus metų arba tiek, kiek tau norisi“. Čia matome primityvių ir kiek brandesnių psichologinių gynybų kokteilį, susidedantį iš neigimo, visagalės kontrolės ir išstūmimo.
Jaustis psichologiškai jaunam reiškia norėti kažko naujo, būti aktyviam, socialiam, energingam. Gebėjimas svajoti, turėti ambicijų nuveikti ką nors didesnio ir nesijausti jau viską padariusiam taip pat svarbus. Vidurio amžiaus krizė gali išgąsdinti pirmaisiais senatvės požymiais ir mintimi, jog gyvensi ne amžinai. Tačiau galima atgaivinti santykius, išdrįsti daryti tai, ką nori, keisti savo darbinę veiklą į labiau norimą.
Lietuvos kontekstas: kokybė, savivertė ir socialinės paslaugos
Lietuvoje senatvė labai priklauso nuo gyvenimo kokybės ir būtent kokybė įtakoja savivertę, savęs priėmimą ir aktyvumą, o ne atvirkščiai. Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galių stiprinimas bei dalyvavimas aktyviame gyvenime yra ribotas, dažnai susijęs su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Gyvenimo kokybę įtakoja fizinės sveikatos problemos, psichologinės problemos, socialinės problemos ir ekonominės problemos. Svarbu, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų galimybių produktyviai veikti, kad išlaikytų savigarbą ir pasitikėjimą savimi.
Išsami santrauka: nuo biologijos iki socialinio artumo
Senėjimas yra neišvengiamas procesas, kurio metu vyksta biologiniai, psichologiniai ir socialiniai pokyčiai. Senatvės pojūtis yra tik subjektyvus, priklausantis nuo individo savęs priėmimo, savivertės, aktyvumo ir gyvenimo kokybės. Sėkminga senatvė priklauso nuo materialinės gerovės, sveikatos išsaugojimo, santykių su senyvo amžiaus asmeniui svarbiais žmonėmis išlaikymo ir tolesnio plėtojimo bei pasitenkinimą teikiančių veiklų. Socialiniai ryšiai yra labai svarbūs senyvo amžiaus žmonėms. Jie padeda palaikyti psichologinę gerovę, mažina vienišumą ir suteikia galimybę jaustis visuomenės dalimi. Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant.