Straipsnyje, remiantis socialine kognityvine prieraišumo teorija, analizuojami įvairūs vidinių „darbo“ modelių aspektai: 1) samprata ir struktūra (pagrindiniai komponentai ir hierarchijos ypatumai); 2) formavimasis bei funkcionavimas (atvirumas pokyčiams ir stabilumas); 3) aktyvacija ir panaudojimas (aktyvaciją lemiantys veiksniai); 4) funkcijos (daromas poveikis tarpasmeninės sąveikos suvokimui ir atkūrimui, emociniams išgyvenimams, asmenybės planams ir konkrečioms reakcijoms); 5) „darbo“ modelių ypatumai bei neadaptyvaus elgesio pasireiškimas (kaip suformuoti „darbo“ modeliai gali paskatinti agresyvų elgesį).
Adaptyvaus elgesio ir jo ugdymo(si) sampratos atskleidimas neįmanomas be adaptacijos sampratos išaiškinimo. Socialinio darbo žodyne (1999) adaptacija apibūdinama kaip nenutrūkstamas, į tikslą orientuotas kognityvinis, jutiminis suvokimo ir elgesio procesas, kuriuo žmogus stengiasi išlaikyti arba padidinti atitikimo tarp jo paties ir aplinkos laipsnį. Mokslininko teigimu, aktyvumas svarbus ne tiek konstantiškumo aspektu, kiek pirmiausia savo kokybiniais parametrais, t. y., pozityvia, negatyvia arba ambivalentiška dispozicija.
Vidinių „darbo“ modelių samprata, struktūra ir funkcijos
Remiantis mokslinės literatūros analize, adaptyvų elgesį galima apibūdinti kaip daugialypį konstruktą, kuris apima pažinimo ir elgesio faktorius ir juos jungia į visumą. Pažinimas aprėpia daug procesų, kur vienas iš jų yra asmens savęs pažinimas.
- Šis komponentas yra vienas svarbiausių adaptacijos efektyvumo kriterijų, nuo kurio priklauso, kaip asmuo suvokia, vertina ir priima patį save su visais privalumais ir trūkumais (Valickas, 1997).
- Pasak A. Juodaitytės (2002), individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui.
- Individas socialinę kryptingumą įgyja socialinėje aplinkoje, sąveikaudamas su ja.
Taigi, kalbant apie adaptyvų elgesį, pabrėžiamas jo funkcionalumo pobūdis: adaptyvus elgesys leidžia asmeniui kurti ir išlaikyti veiksmingus tarpusavio ryšius su kitais asmenimis, konstruktyviai sąveikauti su socialine aplinka, joje įtvirtinti save neagresyviai, veiksmingai veikti probleminėse situacijose, išlaikyti vidinę pusiausvyrą, valdyti savo jausmus ir emocijas.
Formavimasis, aktyvacija ir socialinis kontekstas
Socialinė adaptacija suprantama kaip procesas, neatsiejamas nuo socialinės sąveikos konteksto, orientuotas į veiksmą, leidžiantį kurti ir išlaikyti pozityvius ryšius su socialine aplinka ir tos aplinkos keitimas norima linkme. Kitaip tariant, individas yra aktyvus veikėjas, kuris situacijos įvertinimo, nagrinėjimo, struktūros nustatymo procese linkęs šias situacijas keisti taip, kad jos atitiktų jo pažinimo struktūrą ir atkurtų tam tikrą pažeistą pusiausvyrą (Juodraitis, 2004).
Taip pat skaitykite: Kur kreiptis dėl autizmo?
Taip pat adaptacijos procesams ne mažiau reikšminga yra asmens gebėjimas pažinti ir įvardinti savo ir kitų žmonių išgyvenamus jausmus, kontroliuoti emocijas (Asher, Hymel, 1981; Asher, Coie, 1990). Pasak A. Šio (2004), bet kurioje gyvenimo srityje turi daugiau pranašumų ir sėkmingiau adaptuosis tas asmuo, kuris geba atpažinti savo jausmus, žino, kaip tinkamai juos valdyti, geba perprasti kitų žmonių jausmus ir į juos atsižvelgti.
Neadaptyvaus elgesio ištakos ir socialinė kognicija
Šie faktai lemia sąveikos su socialine aplinka sunkumus, komplikuoja sėkmingos psichologinės ir socialinės adaptacijos perspektyvas. Todėl išsamesni moksliniai tyrimai, kuriuose globos namų auklėtiniams kylantys adaptacijos sunkumai būtų nagrinėjami ne tik psichosocialiniu aspektu, bet ir taikant pedagoginio poveikio priemones, produktyviai sprendžiami praktiniu lygmeniu, yra skatintini ir reikalingi.
Ne vienas mokslininkas (Asher, Hymel, 1981; Vaicekauskienė, 1985; Dodge, Pettit, McClaskey, Brown, 1986; Asher, Coie, 1990; Coie, Dodge, Kupersmidt, 1990; Hubard, Coie, 1994), aptardamas asmens adaptaciją bei adaptyvaus elgesio komponentus, dėmesį skiria veiksmingos tarpusavio sąveikos su kitais žmonėmis aspektui. Be to, konstruktyviems santykiams išlaikyti yra svarbūs konfliktinių situacijų sprendimo įgūdžiai, užtikrinantys asmens pusiausvyrą įvairiomis sudėtingomis gyvenimo ir bendravimo su kitais žmonėmis situacijomis (Želvys, 1995; Barvydienė, Kasiulis, 1998).
Taigi socialinė kognicija ir ankstyvieji „darbo“ modeliai lemia, kaip asmuo koduoja socialinius signalus, kaip interpretuoja kitų ketinimus ir kaip pasirenka reakcijas. Vyraujant vienai iš dispozicijų, elgesio aktyvumo konstantiškumas tampa socialiai brandžiu arba problemišku reiškiniu.
Savęs vaizdas, pasitikėjimas ir savikontrolė
Svarbus adaptacijos veiksnys yra ir asmens pasitikėjimas savimi (Valickas, 1991, 1997; Butkienė, Kepalaitė, 1996; Lepeškienė, 1996), nuo kurio priklauso išorinių poveikių supratimas ir interpretavimas, o taip pat rezultatų siekimas, gebėjimas įveikti gyvenimo sunkumus. Yra sakoma, kad aukštai savo galimybes vertinantis ir pasitikintis savimi žmogus į nesėkmę gali reaguoti kaip į atsitiktinumą, nereikšmingą įvykį ar kaip į tam tikrą stimulą, skatinantį pakoreguoti savo veiksmus, nekaltina kitų dėl savo paties nesėkmių ar problemų.
Taip pat skaitykite: Klaipėdos vaikų ligoninės reabilitacijos kabinetas
Tuo tarpu nepasitikintis savimi ir žemai vertinantis save ir savo sugebėjimus žmogus nesėkmę gali suprasti kaip nepataisomą įvykį (Valickas, 1991, 1997, Bulotaitė, 1995). Mokslininkų požiūriu, savęs vertinimas, tiesiogiai dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų.
Kitos grandies - savikontrolės - reikšmę pabrėžia tyrėjai: savikontrolės įgūdžiai padeda asmeniui išlaikyti vidinę pusiausvyrą, leidžia konstruktyviai reaguoti į pastabas ir kritiką, padeda pasipriešinti neigiamam aplinkos poveikiui. Šis pozityvus psichologinis ir socialinis prisitaikymas, ugdymui.
Socialiniai įgūdžiai ir problemų sprendimas
G. Butkienės (1993), R. Želvio (1995), G. Butkienės, A. Kepalaitės (1996) požiūriu, adaptyvus elgesys neatsiejamas nuo asmens gebėjimo tinkamais būdais inicijuoti bendravimą, įtraukti kitus asmenis į socialinę sąveiką, parinkus tinkamas bendravimo priemones, išlaikyti efektyvius ir draugiškus tarpusavio santykius su kitais asmenimis. Kiti tyrėjai (Vaicekauskienė, 1985) išskiria dar vieną adaptyvaus elgesio sritį - veiksmingą asmens funkcionavimą probleminėse situacijose bei gebėjimą tas problemas konstruktyviai spręsti.
Problemų įveikimo sėkmingumas siejamas su asmens gebėjimu įžvelgti socialinėse situacijose problemas, pasirinkti tinkamiausią konflikto sprendimo strategiją, derinti skirtingus interesus bei priimti abi puses tenkinantį sprendimą. Asmens aktyvus dalyvavimas socialinėje sąveikoje, atidumas kitiems žmonėms, jautrumas jų problemoms, pagalbos suteikimas lemia jo pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą.
Paauglystė kaip rizikos ir galimybių langas
Nagrinėjant adaptacijos sunkumus, išskirtinis dėmesys tenka paauglystės amžiui. Šis paauglių adaptyvaus elgesio ugdymas(is) menkai nagrinėtas, o tyrimais, kuriais būtų siekiama atskleisti, kaip mažinti adaptacijos sunkumus, ugdant adaptyvų elgesį, stokojama. Šis paauglių adaptyvaus elgesio ypatumai ir jo ugdymas(is).
Taip pat skaitykite: Ankstyvoji reabilitacija
Kito tyrėjo (Lelikauskienės, 2003) požiūriu, įgijęs tam tikrus įgūdžius ir išmokęs spręsti savo problemas paauglystėje, asmuo lengviau išgyvens pasikeitimus, prisitaikys prie aplinkybių, būdamas suaugęs, o įgūdžiai, įgyti taikant ugdomąjį poveikį, gali būti perkeliami į kitas gyvenimo sritis ir turėti teigiamos įtakos asmens tolesnės adaptacijos procesui.
Institucinė aplinka, globos namai ir pedagoginis poveikis
Sustiprinus dėmesį globos namų auklėtinių prisitaikymo visuomenėje problemai, aktualus pasidaro socialinis ir asmenybinis ugdymo aspektas, skatinantis paieškas, kaip gerinti ačių vaikų ir paauglių adaptacijos procesą, efektyviau ugdyti jų adaptacinius įgūdžius. Todėl tikslinga operacionalizuoti patį adaptyvų elgesį, t. y., išskirti svarbiausius nagrinėjamo objekto komponentus.
Šis globos namuose, adaptyvaus elgesio ugdymo(si) programa. Samanionok, K., Gudonis, V. (2008). Šis globos institucijose, adaptyvaus elgesio ugdymas. Mokymo ir metodinė priemonė. Šiauliai: Leidybos centras. Samanionok, K., Gudonis, V. (2007). Globos namų auklėtinių socialinių įgūdžių ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. Specialusis ugdymas: mokslo darbai, 1(16), 54-67.
Šie empiriniai darbai atspindi tikslines intervencijas ir jų poveikį psichosocialinei raidai, pabrėždami, kad tam tikri įgūdžiai pasireiškia ir formuojasi individui aktyviai veikiant ir dalyvaujant socialinėje aplinkoje. Disertaciniame darbe remiamasi pragmatizmo filosofija, kuri ugdymą traktuoja kaip procesą, apimantį probleminių situacijų sprendimą, įgytų žinių ir įgūdžių pritaikymą kasdieninėse gyvenimiškose situacijose.
Tyrimų dizainas ir metodai
Teoriniai, būtent mokslinės literatūros analizė. Diagnostiniai, t. y., anketinė apklausa, taikyta konstatuojamojo tyrimo ir ugdomojo eksperimento metu. Eksperimento metu taikyta dviejų grupių tyrimo schema panaudojant pradinį (prieš eksperimentą) ir baigiamąjį (po eksperimento) matavimus eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėse.
Atlikta kiekybinė anketinės apklausos duomenų statistinė analizė. Duomenų statistinė analizė atlikta taikant SPSS (angl.). Šis vidurkiams palyginti), koreliacinė (Pearsono koreliacijos koeficientas) analizė, daugiafaktorinės tiesinės regresijos analizė.
| Metodas | Paskirtis |
|---|---|
| Anketinė apklausa | Konstatuojamojo ir ugdomojo tyrimo duomenų rinkimas |
| Kontrolinė-eksperimentinė schema | Programos poveikio įvertinimas |
| SPSS analizė | Vidurkių palyginimas, koreliacija, regresija |
Šis paauglių adaptyvaus elgesio ugdymas(is) tiriamas kompleksiškai, t. y. Disertacijos struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, tyrimo rezultatų aptarimas (diskusija), išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, 16 priedų, kurie pateikti kompaktiniame diske. Darbo apimtis 164 puslapiai. Disertacijos turinį iliustruoja 7 paveikslai ir 25 lentelės. Remtasi 303 literatūros šaltiniais.
Delinkvencijos dinamika: platesnis socialinis fonas
Straipsnyje, remiantis tarptautinio jaunimo delinkvencijos ir viktimizacijos kiekybinio tyrimo ISRD, kuris Lietuvoje atliktas 2006 m., 2013 m. ir 2022 m., duomenimis, nagrinėjamas jaunuolių, gimusių po 1990-ųjų metų Lietuvoje, turtinio ir smurtinio pobūdžio delinkventinis elgesys. Keliant klausimą, kaip keitėsi šio pobūdžio delinkventinio elgesio dinamika, kiek ji atliepė registruotų nepilnamečių nusikalstamų veikų tendencijas bei kiek lytis išliko kaip delinkventinį elgesį diferencijuojantis veiksnys, straipsnyje lyginamos trijų amžiaus kohortų, jaunuolių, gimusių 1991-1993 m., 1998-2000 m. ir 2007-2009 m., apklausų duomenys.
Tyrimo rezultatai atskleidė delinkventinio elgesio tarp kohortų skirtumus, o naujausio tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad 2007-2009 m. gimusiųjų amžiaus kohortoje delinkventinis elgesys būdingas tiek vaikinams, tiek merginoms, ir šie jaunuoliai labiau pasižymi turtinio, o ne smurtinio pobūdžio delinkventiniu elgesiu. Raktažodžiai: jaunuolių delinkventinis elgesys Lietuvoje, vagystės, smurtas, tarptautinis ISRD tyrimas.
Ugdymo kryptys ir intervencijos
Taigi, asmens savęs pažinimas, savo privalumų ir trūkumų įvertinimas ir priėmimas, pasitikėjimas savimi lemia asmens pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą. Šis pozityvus psichologinis ir socialinis prisitaikymas, ugdymui. Šios tarpasmeninius santykius, probleminių situacijų sprendimą, asmens elgesį socialinėse situacijose, savikontrolę (Vaicekauskienė, 1985).
Šios ugdymo programos poveikį ugdytinių psichosocialinei raidai. Šis pozityvus prisitaikymas, ugdymą(si). Šie duomenys patvirtina ugdymo programų efektyvumą bei veiksmingumą.
- Socialinių įgūdžių stiprinimas mokyklose ir bendruomenėse.
- Emocijų atpažinimo ir reguliacijos mokymas.
- Probleminų situacijų sprendimo ir konfliktų valdymo treniruotės.
- Globos namų auklėtinių tikslinės programos ir jų perkėlimas į bendrojo ugdymo įstaigas.
Apibendrinančios sąsajos: nuo kognicijos iki elgesio
Taigi socialinė adaptacija suprantama kaip procesas, neatsiejamas nuo socialinės sąveikos konteksto, orientuotas į veiksmą, leidžiantį kurti ir išlaikyti pozityvius ryšius su socialine aplinka ir tos aplinkos keitimas norima linkme. Šiais procesais lemia asmens gebėjimas adaptyviai elgtis.
Vertinant adaptyvų asmens elgesį, visų pirma kalbama apie laipsnį, kuriuo žmogus savarankiškai funkcionuoja, ir, antra, apie žmogaus pasiektą asmeninės - socialinės atsakomybės lygį. Šis paauglių adaptyvus elgesys lyties aspektu? Šis paauglių adaptyvus elgesys jų amžiaus aspektu?
Kadangi „darbo“ modeliai ir socialinė kognicija lemia, kaip aktyvuojami ankstyvieji tarpasmeniniai scenarijai, jų korekcija per ugdomąjį poveikį, emocijų reguliaciją ir socialinių įgūdžių stiprinimą sudaro bazę ne tik adaptyviam elgesiui, bet ir neadaptyvių reakcijų prevencijai.
tags: #ankstyvosios #neadaptyvaus #elgesio #istakos #socialinis #kognityvinis