Sakoma, kad dviejų dalykų - mirties ir mokesčių - neįmanoma išvengti. Tad ko tuomet jaudintis dėl to, ko negali pakeisti? Kita vertus, mintis, kad visuomet rasis jaunesnių, gyvensiančių ilgiau, daugumai neduoda ramybės.
Šis klausimas sudėtingesnis nei atrodo. Jei atsimintume savo vaikystę, neretai 25 ar 30 metų atrodė kaip visiška senatvė, o dažnas šešiasdešimtmetis jaučiasi pakankamai jaunas. Moksle dažniausiai senatvės kriterijus yra 65 ir vyresnis amžius. Šis skirstymas yra labiau susijęs su socialiniais (pensija), o ne su fiziniais ar psichologiniais pokyčiais.
Gerontologijoje senatvė yra skirstoma į tris etapus: ankstyvoji senatvė (65-74m.), vidurinioji senatvė (75-84m.) ir vėlyvoji senatvė (85 ir daugiau metų). Šie trys laikotarpiai labai skiriasi sveikata ir aktyvumu.
Senatvė pirmiausiai yra susijusi su tam tikrais biologiniais pokyčiais. Dažnai blogėja jutimų aštrumas: silpsta rega, klausa, skonio pojūtis, dažnai atsiranda įvairių neurologinių problemų. Socialiniame lygmenyje dažnai patiriamas besikeičiantis socialinis statusas, išeinama į pensiją, mažėja aktyvumas.
Turbūt svarbiausia priežastis, skatinanti bijoti senatvės, yra ta, kad senatvė neišvengiamai primena apie gyvenimo pabaigą. Žmons bijo mirties. Kad ir kokia sveika ar aktyvi būtų senatvė, ji vis tiek yra paskutinis etapas, skiriantis mus nuo nebūties. Tai laikas, kai tarsi nebelieka gyvenimo užnugario.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kokybės gerinimas sergant depresija
Man labai įstrigo vienos moters pasidalinimas savo mintimis palaidojus tėvus. Ji teigė, kad baisiausia, jog staiga supranti, kad tu esi vyriausias savo giminėje, kad jau nebeturi tėvų, kurie galėtų tavimi pasirūpinti, kad dabar esi pirmas eilėje.
Kita priežastis, mano požiūriu, yra susijusi su šiuolaikine kultūra. Šiandien kaip niekad vertinama jaunystė, grožis, energija. Gyvename laikotarpiu, kai sėkmė priklauso nuo gebėjimo keistis ir mokytis naujų dalykų. Kai jaunas žmogus paburba, kad vyresnieji turėtų užleisti vietą jaunesniems ir aktyvesniems, pasąmonėje visgi lieka jausmas, kad kažkada tą vietą taip pat turėsi užleisti. Taigi senatvė primena apie iškritimą iš gyvenimo žaidimo, o tai siejasi su nereikalingumo ir beprasmybės jausmais. Žmogui nepaprastai svarbu būti reikalingu, todėl senatvė tam tikra prasme prilyginama socialinei mirčiai.
Šis klausimas sudėtingas. Bijoti nereikia, bet greičiausiai visiškai atsikratyti senatvės baimės nepavyks. Senatvė primena apie mirtį, o mirties baimė yra neatsiejama žmogaus būties dalis. Net ir jo šventenybė Dalai Lama paklaustas, ar bijo mirties, atsako “taip”. Svarbesnis klausimas, koks yra mūsų santykis su neišvengiamu gyvenimo baigtinumu. Paniškai bijoti senatvės tikrai neverta.
Tačiau lengvas nerimas, kuris mus apima galvojant apie bėgantį laiką, gali skatinti gyventi vertingiau, prasmingiau, sąžiningiau ir atsakingiau, pirmiausia prieš save patį. Iš kitos pusės, žmogui yra natūralu bijoti to, ko jis nepažįsta. Žmonės iš principo nerimauja dėl daugelio gyvenimo pokyčių: pradinukas nerimauja, kaip jam seksis mokykloje, o tuomet pradeda ją lankyti ir nė nepastebi, kaip ateina paskutinis skambutis. Nerimaujame, ar pavyks sukurti santykius, ar mokėsime būti gerais tėvais, rasti savo vietą profesinėje sferoje ir pan. Visgi daugelis šių pokyčių tiesiog ateina, mus pasigauna ir tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.
Kodėl visi mylime mažus vaikus, tačiau neretai vyresnio amžiaus žmones nuvertiname? Šio klausimo formuluotė gerai atspindi visuomenėje įsigalėjusį stereotipą, kad mylėti reikia „už kažką“. Tikrai nederėtų lyginti, kas daugiau ar mažiau nusipelnęs meilės. Tikroji meilė yra besąlyginė, kai žmogus mylimas tiesiog už tai, kad jis yra.
Taip pat skaitykite: Pagalba autizmą turintiems vaikams
Kitas šio klausimo aspektas yra tai, kad meilės yra visokios: tėvų vaikams, vaikų tėvams, mokinio mokytojui, draugo draugui ir t.t.. Vaikus mylime kitokia meile nei tėvus. Taip ir turėtų būti. Tačiau nereikėtų maišyti meilės ir pagarbos. Seni žmonės tikrai nusipelno daugiau pagarbos ir įsiklausymo.
Sakoma, kad vieni jau gimsta seni, o kiti miršta nepasenę, t.y. yra jaunų žmonių, kurie mąsto negatyviai, ieško ligų, yra viskuo nepatenkinti etc. O kiti, kad ir sulaukę garbaus amžiaus, nenustoja džiaugtis gyvenimu, atranda naujų domėjimosi objektų, nepailsta mokytis ir mėgautis amžiaus teikiamais malonumais bei dalintis savo išmintimi. Nuo ko to priklauso? Priežasčių yra daug, apibendrintai jas galima suskirstyti į tris stambias grupes: biologines, psichologines ir socialines.
Gimdami atsinešame polinkį tam tikroms ligoms, genai lemia kai kurias asmenybės charakteristikas. Pavyzdžiui, optimistinis požiūris į gyvenimą, aktyvumas, ekstraversija, o taip pat neurotiškumas ir polinkis būti nelaimingu didele dalimi yra nulemti biologinių dalykų. Ne mažiau svarbūs yra pavyzdžiai, kuriuos matėme augdami - kaip seno mūsų seneliai, tėvai ar kiti reikšmingi žmonės. Žmonės dažnai yra linkę perimti ir kartoti elgesio modelius, kuriuos matė augdami.
Socialinė aplinka taip pat lemia, ko iš seno žmogaus tikimasi, kokiais resursais jis gali pasinaudoti, kokios užimtumo ir veiklos galimybės jam yra pasiekiamos. Kartais postūmiu gali tapti artimi žmonės ar draugai, kurie paskatina imtis veiklos, nusiveda į kokį nors saviveiklos kolektyvą, įtraukia į labdaros organizacijos veiklą, religinę bendruomenę ar pan. Tačiau net jei žmogus turi tikrai neigiamą patirties rinkinį - ne pačią geriausią sveikatą, sudėtingą gyvenimo istoriją, prastus senėjimo pavyzdžius savo aplinkoje, socialinio palaikymo stoką, jis gali daug ką pakeisti, jei tik tikrai nori tai padaryti. Tai turbūt nuostabiausia žmogaus savybė - gebėjimas ne tik paklusti, bet ir kurti savo gyvenimą.
Senstant žmogui labai dažnai neišvengiamos kai kurios ligos ir būsenos, dažniausiai demencijos. Kaip reikia ruoštis šiam gyvenimo etapui? Demencija yra bendras terminas, kuris reiškia intelektinių galimybių mažėjimą, trukdantį asmens funkcionavimui ir socialiniam gyvenimui. Buitinėje kalboje dažnai vietoj demencijos vartojamas terminas sklerozė. Labiausiai paplitęs demencijos tipas - Alzheimerio liga, kuri sudaro 60-70 proc. visų demencijų. Nors atrodytų, kad tokiai ligai negali pasiruošti, tai ne visai tiesa. Šiandieninė medicina ligas gali padėti diagnozuoti labai anksti, o tinkamai gyvenant ir gydantis, ligų galima išvengti ar bent jau sumažinti jų daromą žalą.
Taip pat skaitykite: Išsėtinės sklerozės priežastys
Šiandieniniai genetiniai tyrimai leidžia net ir jauname amžiuje nustatyti, ar asmuo neturi polinkio sirgti kai kuriomis demencijomis. Žinant, jog yra didelė ligos paveldėjimo tikimybė, galima imtis prevencinių priemonių. Demencijas ypač skatina netinkamas gyvenimo būdas: netaisyklinga mityba, rūkymas, didelis cholesterolio kiekis, mažas fizinis aktyvumas, nutukimas. Demencijų riziką gali padidinti kai kurios ligos, pavyzdžiui, diabetas, depresija, inkstų ar kepenų veiklos, endokrininės sistemos sutrikimai. Sėkmingai gydant šias ligas tuo pačiu mažėja ir demencijos rizika.
Demencijų riziką taip pat mažina didesnis asmens protinis aktyvumas: naujų dalykų, ypač kalbų mokymasis. Svarbus čia ne tik paties vyresnio mažiaus asmens, bet ir artimųjų vaidmuo. Labai svarbu laiku reaguoti į net nežymius artimo žmogaus kognityvinių gebėjimų pokyčius. Padidėjęs užmaršumas, išsiblaškymas, pasimetimas, sumažėjęs domėjimasis, susiaurėję interesai nėra natūrali ir neišvengiama senatvės dalis.
Alzheimeris: kaip atskirti ankstyvuosius ligos požymius?
Ką daryti, jeigu senukų prieglauda neišvengiama?
Sprendimas persikelti gyventi į globos namus ar juose apgyvendinti artimą žmogų beveik visada yra labai sunkus. Seniems žmonėms jis dažnai lengvesnis nei vaikams, nes jie jaučia, kaip silpsta jų jėgos rūpintis buitimi, nesinori būti našta savo vaikams ar kištis į jų šeimyninį gyvenimą, vilioja galimybė būti tarp žmonių. Tuo tarpu vaikams tėvų noras gyventi senelių namuose dažnai yra tarsi priekaištas, kad jie nesugeba jais pasirūpinti.
Stebimas gana įdomus paradoksas - kuo blogiau dėl tėvų perkėlimo į senelių namus jaučiasi vaikai, kuo stipresnis kaltės jausmas patiriamas, tuo mažiau senas tėvas ar motina yra lankomi. Todėl sėkmingam senolio prisitaikymui senelių namuose svarbi ne tik jo, bet ir artimųjų savijauta. Daugeliu atveju apsigyvenimas globos namuose teigiamai paveikia šeimą ir suartina šeimos narius, nes palengvėja buitis, nebereikia jaudintis dėl artimo žmogaus saugumo.
Vis dėlto gyvenimas globos namuose gali ir neigiamai paveikti seną žmogų, nes mažėja asmens autonomiškumas, didinama priklausomybė, mažėja fizinis aktyvumas. Dažnai globos namai „persistengia” besirūpindami ir neskatina pačių senolių aktyvumo. Toks gyvenimo būdas gali sukelti fizines problemas, tokias kaip antsvoris ar diabetas, neskatina kelti tikslų ir aktyviai jų siekti, mažėja kognityvinė stimuliacija, kas didina demencijos riziką, beprasmybė ir rutina gali paskatinti depresijas.
Taigi labai didelę reikšmę turi senelių namų personalas, siūlomas užimtumas ir senolių įtraukimas į aktyvesnę veiklą galimybės. Optimalu, kai globos paslaugų kiekis dera prie seno žmogaus savarankiškumo lygmens, t.y. pagalba siūloma tik tose srityse, kur jos tikrai reikia.
Sąmoningumas yra geras dalykas. Būtent didesnio kliento sąmoningumo, o ne konkrečių problemų sprendimo, siekia psichologai konsultacijose ar psichoterapijoje. Apie sąmoningumą svarbą kalba ir visos didžiosios pasaulio religijos. Didesnis sąmoningumas padeda atsiverti patirčiai ir įvairovei. Senatvė yra neišvengiama. Kai nuo šios minties desperatiškai nebėgame, galime atidžiau į ją pažvelgti ir pamatyti ne tik senatvės trūkumus, bet ir prasmę. Senatvė turi nuostabaus lėtumo, ramybės, kantrybės ir gebėjimo atleisti, mokėjimo palaukti, davimo nieko neprašant ir gebėjimo džiaugtis akimirka. Didelė dalis vaikų mielai leidžia laiką su seneliais. Kaip manote, kodėl?
Senstant keičiasi ne tik kūnas ar išvaizda, bet stipriai paveikiamos ir smegenys. Kognityvinių gebėjimų silpnėjimas su amžiumi: senstančių smegenų pokyčių supratimasSenėjimas yra neišvengiamas ir natūralus procesas, turintis įtakos įvairiems mūsų kūno aspektams, įskaitant svarbiausią mūsų organą - smegenis. Viena iš svarbiausių su senėjimu susijusių problemų yra pažinimo funkcijų silpnėjimas, t. y. laipsniškas pažinimo funkcijų, pavyzdžiui, atminties, dėmesio ir problemų sprendimo gebėjimų, blogėjimas.
Žmogaus smegenys pasižymi neįtikėtinu gebėjimu prisitaikyti ir keistis visą gyvenimą, vadinamuoju neuroplastiškumu. Tačiau su amžiumi smegenų neuroplastiškumas palaipsniui mažėja. Šis neuroplastiškumo sumažėjimas trukdo smegenims formuoti naujas jungtis, pertvarkyti neuronų tinklus ir atsigauti po sužalojimų ar traumų, taip prisidedant prie pažinimo funkcijų silpnėjimo.
Senstančiose smegenyse vyksta struktūriniai pokyčiai, kurie daro įtaką jų dydžiui, svoriui ir bendrai sudėčiai. Tyrimai rodo, kad smegenys pradeda mažėti jau trečiajame gyvenimo dešimtmetyje, o senstant šis procesas spartėja.
Priekinės skiltys, hipokampas ir prefrontalinė smegenų žievė yra ypač pažeidžiami mažėjančio tūrio. Šios sritys atlieka lemiamą vaidmenį atminties, dėmesio ir vykdomųjų funkcijų srityse, todėl galima paaiškinti, kodėl dažnai nukenčia vyresnio amžiaus žmonių šie pažintiniai gebėjimai.
Neurotransmiteriai yra cheminiai pasiuntiniai, kurie palengvina ryšį tarp neuronų. Su amžiumi įvairių neurotransmiterių kiekis ir veikimas išsibalansuoja. Pavyzdžiui, acetilcholino, mokymuisi ir atminčiai labai svarbaus neuromediatoriaus sumažėjimas siejamas su su amžiumi susijusiu kognityvinių funkcijų pablogėjimu, ypač su Alzheimerio liga. Taip pat gali sutrikti kitų neurotransmiterių, tokių kaip dopaminas ir serotoninas, veikla, turinti įtakos nuotaikai, motyvacijai ir bendram kognityviniam darbingumui.
Smegenys labai priklauso nuo pastovaus kraujo aprūpinimo deguonimi ir maistinėmis medžiagomis, reikalingomis optimaliam funkcionavimui. Tačiau dėl senėjimo gali atsirasti kraujagyslių pokyčių, įskaitant sumažėjusią kraujotaką, padidėjusį kraujagyslių standumą, plokštelių ir pažeidimų susidarymą. Šie kraujagyslių pokyčiai gali pabloginti pažintinius gebėjimus, nes pablogėja pagrindinių išteklių tiekimas į smegenų sritis, atsakingas už pažintinių procesų apdorojimą.
Senėjimas yra svarbus įvairių smegenų patologijų, įskaitant Alzheimerio ligą, kraujagyslinę demenciją ir Lewy kūnelių demenciją išsivystymo rizikos veiksnys. Šioms patologijoms būdinga tai, kad kaupiasi nenormalios baltymų sankaupos (pvz., amiloidinės plokštelės ir taukinės pynės), kurios sutrikdo normalią smegenų funkciją ir prisideda prie kognityvinių funkcijų silpnėjimo.
Uždegimas ir oksidacinis stresas yra du tarpusavyje susiję procesai, atliekantys lemiamą vaidmenį smegenų sveikatai. Su amžiumi lėtinis silpnas uždegimas ir padidėjęs oksidacinis stresas gali pažeisti neuronus ir pabloginti pažinimo funkciją. Manoma, kad šie procesai yra susiję su neurodegeneracinių sutrikimų vystymusi ir progresavimu, todėl dar labiau blogėja pažintinės funkcijos.
Nors pats senėjimas yra pagrindinis kognityvinių funkcijų blogėjimo veiksnys, aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai gali turėti didelę įtaką kognityvinių funkcijų blogėjimo greičiui ir sunkumui.
Lėtinės ligos, tokios kaip hipertenzija, diabetas ir širdies bei kraujagyslių ligos, gali paveikti smegenų sveikatą ir pagreitinti pažinimo funkcijų blogėjimą. Be to, tokie veiksniai kaip sėdimas gyvenimo būdas, prasta mityba, socialinė izoliacija, ribota protinė stimuliacija ir nepakankamas miegas yra susiję su spartesniu vyresnio amžiaus žmonių pažinimo funkcijų blogėjimu.
Jūsų protas yra jūsų esybės esmė, apimanti aštrų mąstymą, bendravimo įgūdžius ir brangius prisiminimus. Šie kognityviniai gebėjimai turi didžiulę vertę. Tačiau senstant galite pastebėti kai kurių pažinimo funkcijų pokyčius, dėl kurių pažinimo funkcijos gali pablogėti. Šis laipsniškas mąstymo gebėjimų, įskaitant mokymąsi, atmintį, dėmesį ir mąstymą silpnėjimas tam tikru mastu gali būti natūrali senėjimo proceso dalis.
Kognityvinių funkcijų silpnėjimas vyksta konkrečiais etapais. demencija: šioje pažengusioje stadijoje asmenys susiduria su dideliais sunkumais atlikdami kasdienio gyvenimo veiksmus. Kognityvinių funkcijų silpnėjimo požymiai skirtingiems asmenims pasireiškia skirtingai dėl skirtingos sveikatos, gyvenimo būdo ir individualių gebėjimų. Tačiau atlikus tyrimus išryškėjo tam tikri dėsningumai. Labai svarbu atskirti įprastą užmaršumą nuo kognityvinių funkcijų pablogėjimo. Retkarčiais sutrinka atmintis arba užmaršumas yra normali gyvenimo dalis ir neturėtų būti iš karto tapatinama su pažinimo funkcijų pablogėjimu. Per ankstyvas nerimas dėl kognityvinių funkcijų pablogėjimo gali paveikti bendrą savijautą ir sukelti nereikalingą stresą.
Jei norite, kad jūsų kognityviniai gebėjimai pasikeistų, labai svarbu suprasti, kaip jie keičiasi. Nors tam tikras kognityvinių gebėjimų silpnėjimas gali būti natūrali senėjimo pasekmė, būtina žinoti apie bet kokius reikšmingus pokyčius, kurie gali rodyti kognityvinių gebėjimų sutrikimą.
Labai svarbu nustatyti, ar mąstymo gebėjimų pokyčiai yra normalaus senėjimo dalis, ar rodo kognityvinių gebėjimų pablogėjimą. Konsultacija su gydytoju gali suteikti vertingų įžvalgų, nes jis gali atlikti įvairius testus, kad įvertintų pažinimo funkcijas ir nustatytų galimus silpnėjimo požymius.
Gydytojai dažnai taiko savarankiškai atliekamus atrankinius testus pažinimo funkcijai įvertinti. Šie testai yra trumpi ir trunka nuo 3 iki 15 minučių. savarankiškai atliekamas gerokognityvinis tyrimas (SAGE): SAGE yra išsamus testas, kurį galima atsisiųsti ir atlikti namuose arba gydytojo kabinete. Nors šie atrankinės patikros testai gali suteikti pirminių pažinimo funkcijų silpnėjimo požymių, jie nėra galutinės diagnostikos priemonės. Jei atrankinis testas rodo kognityvinių funkcijų pablogėjimą, būtina, kad sveikatos priežiūros specialistas atliktų išsamesnį vertinimą.
Gydytojai dažnai naudoja ir neuropsichologinius testus, kuriais vertinami įvairūs mąstymo ir atminties įgūdžių aspektai. Mini protinės būklės tyrimas (MMSE) matuoja pažinimo sutrikimus, įvertindamas atmintį, dėmesį, kalbą ir kitas pažinimo sritis. Monrealio kognityvinis vertinimas (MoCA yra išsamesnis pažintinių gebėjimų patikrinimo įrankis, kuriuo vertinami tokie pažintiniai gebėjimai, kaip dėmesys, atmintis, kalba ir vizualiniai-erdviniai įgūdžiai).
Sahlgrenska Academy Self-Reported Cognitive Impairment Questionnaire (SASCI-Q) klausimynu paremtas vertinimas matuoja subjektyvų pažinimo funkcijų pablogėjimą ir yra naudingas nustatant savaiminį pažinimo funkcijų sutrikimą. Subjektyvus pažinimo funkcijų pablogėjimo klausimynas (SCD-Q) yra skirtas subjektyviam pažinimo funkcijų pablogėjimui nustatyti ir padėti anksti nustatyti pažinimo funkcijų sutrikimą.
Gydytojai gali rekomenduoti atlikti papildomus tyrimus, kad nustatytų pagrindines kognityvinių funkcijų pablogėjimo priežastis. Kraujo tyrimai gali padėti nustatyti medicinines būkles, pavyzdžiui, hipotireozę ar vitaminų trūkumą, kurie gali turėti įtakos pažintinių gebėjimų pokyčiams.
Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimai gali atskleisti struktūrinius smegenų pakitimus, pavyzdžiui, insultus ar auglius, kurie gali turėti įtakos pažinimo funkcijoms. Šiuo metu taip pat atliekami moksliniai tyrimai, kuriais siekiama sukurti kraujo ar nugaros smegenų skysčio tyrimus, kuriais būtų galima aptikti su Alzheimerio liga susijusius baltymus, pavyzdžiui, beta amiloidą ir tau. Taip pat tiriami smegenų vaizdavimo metodai, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso ir PET skenavimas, siekiant nustatyti ankstyvuosius smegenų pokyčius, susijusius su kognityvinių funkcijų silpnėjimu.
Su amžiumi susijusius pažinimo funkcijų pokyčius gali lemti keli veiksniai. Šie veiksniai yra tiek sveikatos būklė, tiek genetinė informacija apie ligas. Aukštas kraujospūdis, kraujagyslių ligos, depresija, miego trūkumas ir diabetas gali turėti įtakos pažintiniams gebėjimams.
Smegenų tyrimai rodo įvairias tendencijas. Anna Shvets/ Pexels nuotrauka
Alzheimerio liga ir frontotemporalinė demencija gali lemti kognityvinių gebėjimų pablogėjimą taip pat kaip ir genetiniai veiksniai. Genai ir šeimos istorija yra labai svarbūs nustatant pažinimo funkcijų pablogėjimo tikimybę. Kognityvinių gebėjimų silpnėjimo pradžia gali būti skirtinga. Amžius, kada paprastai prasideda kognityvinių gebėjimų silpnėjimas, priklauso nuo žmogaus. Tačiau atlikus mokslinius tyrimus išryškėjo tam tikri dėsningumai. Atlikus 2020 m. Moterys, kurioms vėliau išsivysto demencija, paprastai suserga apie 83 metus. Vyrų pažintinių funkcijų pablogėjimas dažnai pastebimas apie 70-uosius metus, o demencija prasideda apie 79-uosius metus. Svarbu pažymėti, kad ne visiems, kuriems pablogėja pažinimo funkcijos, demencija išsivysto.
Tyrime taip pat pabrėžta, kad demencijos pradžios amžiui gali turėti įtakos rasė ir išsilavinimo lygis. Jungtinėse Valstijose juodaodžių ir lotynų amerikiečių bendruomenėms priklausantys asmenys gali patirti pažintinių funkcijų pablogėjimą nuo 3 iki 6 metų anksčiau nei jų bendraamžiai baltaodžiai. Manoma, kad šiam skirtumui įtakos turi tokie veiksniai kaip sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo skirtumai ir visą gyvenimą patiriamo streso poveikis.
Be to, aukštesnio išsilavinimo asmenys linkę patirti kognityvinių gebėjimų silpnėjimą vėlesniame amžiuje. Tai galima paaiškinti tokiais veiksniais kaip nuolatinė protinė stimuliacija, glaudesni socialiniai ryšiai, geresnės galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir ankstyvas sveikatos sutrikimų gydymas.
Rizikos veiksniai, susiję su greitesniu pažintinių gebėjimų silpnėjimu neapsieina ir be tokių dalykų kaip diabetas, insulto atvejai. Nors genetiniai veiksniai ir šeimos istorija vaidina svarbų vaidmenį kognityvinių funkcijų silpnėjimui, keletas kitų veiksnių gali prisidėti prie greitesnio ar pastebimesnio silpnėjimo.
Nekontroliuojamas diabetas yra susijęs su padidėjusia pažinimo funkcijų silpnėjimo rizika. Lėtinė hipertenzija ir aukštas kraujospūdis gali paveikti smegenų sveikatą ir pagreitinti pažinimo funkcijų silpnėjimą. Ankstesni insultai ar praeinantys išemijos priepuoliai (TIA) taip pat gali stipriau lemti pažinimo funkcijų pablogėjimą.
Rūkymas susijęs su padidėjusia pažinimo funkcijų pablogėjimo ir demencijos rizika. Tai galioja beveik visiems žalingiems įpročiams, nes jie sukelia stresą organizmui. Taip pat yra ir su antsvoriu bei dėl jo kilusiomis problemomis, pavyzdžiui, tokiomis kaip didelis cholesterolis.
Svarbu pripažinti, kad nors kai kurių rizikos veiksnių žmogus negali kontroliuoti, yra gyvenimo būdo pasirinkimų, galinčių sumažinti šią riziką. Kognityvinių funkcijų silpnėjimo nustatymas apima įvairius tyrimus ir vertinimus, įskaitant atrankinius testus, neuropsichologinius vertinimus ir diagnostines priemones, tokias kaip kraujo tyrimai ir smegenų vaizdavimas. Šie tyrimai gali padėti nustatyti kognityvinius pokyčius ir galimas jų priežastis.
Norint imtis prevencinių priemonių ir skatinti smegenų sveikatą, labai svarbu suprasti su pažinimo funkcijų silpnėjimu susijusius rizikos veiksnius, įskaitant genetinius veiksnius, sveikatos būklę ir pasirinktą gyvenimo būdą.
tags: #alzhaimerio #liga #ar #naturali #senatve